Austėja Mikuckytė - Mateikienė
- 06-18
- 5 min. skaitymo
DUONIO METŲ LAIKAI
Ateitis apie praeitį
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Medūza“ visus metus iki pat gruodžio 20 d. veikia Donato Jankausko-Duonio paroda „Metų laikai“. Duonio eksponatai sukurti ypatingoms erdvėms – gotikiniams galerijos rūsiams. Kūriniai, didžiulės instaliacijos, tuo pat metu organiškai įsilieja į erdves ir kartu jas keičia ir prabyla per kontrastą, šmaikščią ir taiklią repliką.
Duonis dėstė man instaliacijos kursą Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Ar jau tada jo kūryboje buvo beždžionės įvaizdis, nepamenu. Tačiau tas intelektualus pankiškas, bet tuo pat metu nekandus humoras nedingo nei iš jo kalbų, nei iš kūrybos.
Pirmą sykį nusileidus į „Medūzos“ rūsius, kiek nejauku, klaidu ir labai įtraukia. Užėjus antrą kartą, veriasi nauji atradimai, sluoksniai. Ir nieko čia keisto ar „neleistino“. Kaip sako pats Duonis, papasakojęs savo kūrinių siužetus, pirminius impulsus ir idėjinius bei medžiagų sluoksnius, kitą kartą susitikus, galbūt kitaip ir kitką papasakotų. Duonio beždžionės kviečia laisvei ir interpretacijoms.
Na, o trečiasis apsilankymas parodoje, ekskursija su autoriumi, prasideda jo žodžiais: „Čia yra ateitis apie praeitį.“ Tikra mįslė: parodoje eksponuojami kūriniai šiandien pasirodo kaip animacijos personažai, vizualizacijos ar kitokios formos, bet ateityje jie taps didesnio mastelio, trimačiais objektais. Kitaip tariant, „lįs lauk iš rūsio“. Ekrane sukasi milžiniška beždžionė, atkeliavusi iš Aldouso Huxlei romano „Beždžionė ir esmė“. Leidžiamės į rūsius.
Rūsių labirintuose, tiksliau, Duonio kūriniuose, paslėpta „labai daug baroko, klasicizmo ir Čiurlionio“. Pirmosios dvi sąsajos akivaizdesnės, o Čiurlionis atsiskleidžia akylesniam. Nieko keisto, kad MKČ nuorodos kiek „punktyrinės“. Pasak autoriaus, Čiurlionį jis atradęs dar 5 klasėje, tad pasiektas subtilus interpretacinis apropriacinis lygmuo.
Parodos pagrindą sudaro bareljefai, kuriantys naujas sienas, naujus praėjimus, naujus potyrius. Pasirinkau pradėti nuo vidurinio koridoriaus. Čia lankytoją pasitinka bareljefas su „hobo kodu“, arba benamių, klajoklių ženklais. Keliaujantys darbininkai ar asocialūs asmenys palikdavo ant tvorų, namų slaptus simbolius savo likimo draugams. Kūrinį simptomiškai puošia ironiškos barokinės „karbatkos“, nepiktai pašiepiant pigios prabangos vaikymąsi.
Paroda apima metų laikus, tad simboliškai šmėsteli ir šis kontekstas. Štai ir griausmingi rudeniški Čiurlionio vargonai, arba „karieso paveiktos iltys“. Kaip sako Duonis, į kūrinius jis sudeda 50 sąmoningų metų kauptą medžiagą, ją įvairiai apdorojęs. Dabartiniams kūriniams įtakos turi net darželyje sukurti piešiniai. Autoriui svarbu nesuaugti. Jis pastebi, kad suaugęs žmogus tampa kūdikišku – jį ima džiuginti labai primityvūs dalykai.
Kone kinematografinį „specefektinį“ poveikį turi milžiniška akis. Mintys akimirksniu pratęsia proporcijas ir ragina gūžtis nuo menamo žvėries dydžio. Joje – animacija, sukurta su Vaidu Lekevičiumi pagal Duonio sapną, kaip jį vejasi leopardas. Tačiau žmogus jį sugauna, nudiria kailį ir stovi prie šaldytuvo, švelniai trindamas skruostą į laimikį, kuris pasirodo besąs taškuota antklodė. Paskutinis epizodas – realus Duonio ryto siužetas po sapno apie apsunkusias nuo bėgimo kojas. Duonis, kaip chrestomatinis siurrealistas, tiesiogiai panaudojo savo pasąmonę kaip medžiagą kūriniui.
Bareljefe išraižyta „ragatkė“, arba laidynė. Duonis pasakoja, kad tas bene raudonas smėlis reprezentuoja karštą, tiesiog garuojančią, prakaituojančią besiliejančio vaizdo dieną, kai tingumas paragina imtis vandalizmo. „O kas ten, aukštai, pavaizduota?“ – klausiu. „Čia kažkas zoologinio. Aaa, veršio apsukimas karvėje“, – atsako Duonis. Išties, paroda kupina paslapčių. Bareljefai išraižyti su pagaliuku, užpurkštas smėlis. Viskas atkartoja raižymo pagaliuku pajūryje procesą. Piešiniui daug laiko neturi, tuoj atslinks banga ir nuplaus brėžinius. „Dėl to viskas taip naivu, primityvu“, – sako Duonis ir abu žinom, kad juokauja. Taigi, čia visai kaip karaliaus dvaro juokdarys, neva blevyzgojantis išties nepatogią ir drąsią tiesą.
Žinoma, parodoje daug įspūdžio, efekto, pats autorius pavadina ją „atrakcionu“. Duonis koketuoja su kiču, pigios medžiagos tą poskonį sustiprina, bet tas lengvumas, žaidybiškumas, mano žvilgsniu, neretai pernelyg rimtame meno lauko kontekste – sveikas ir pageidautinas. Visi žino, kad juokauti ir nebūti nejaukiam daug sunkiau nei būti arba apsimesti rimtam. Rūsiai padeda Duonio kūriniams, kūriniai padeda rūsiams. Projektas tikrai pavykęs, suskamba. Patyriminė paroda sukuria stiprų efektą ir be didelių technologinių ar kitokių triukų.
Pats Duonis prisimena, kaip jam kolega pasakojęs apie japonų tradiciją, kai jau gerokai pagyvenę buvę mokiniai vėl apsimeta vaikais ir, grįžę į mokyklas, kaligrafiškai atkartoja hieroglifą, reiškiantį žodį „meilė“. Ne tiek svarbu, ar ši istorija tiesa, kiek įdomu, kaip išgirstos ir pamatytos istorijos transformuojasi ir tampa Duonio kūrinių siužetais ir (arba) kūrybiniu metodu. Tokiu principu, anot paties autoriaus, veršio apsukimas tampa feliniškai amarkordiška vizija.
Netikėti inkliuzai, pliušinės beždžionėlės, paneigia žemės traukos dėsnius. Paroda kupina tokių „sekretų“, kuriuos gali pastebėti arba kuriuos gali netyčia praleisti. In ir jang lašai išnaudoja pirties kontekstą, laiptų architektūrą ir sufleruoja kondensacijos procesą. Toliau – žaibu trenkiančio viruso įvaizdis. Galiausiai patenkame į vieną pagrindinių salių, kur Dievo pirštas neonine spalva lakuotu nagu „įjungia“ mėlyną šviesą. Man čia išryškėja ir tam tikras queer kontekstas. Juolab kad šalia pastatyta užtvara reprezentuoja baro stalą ir lyg užsimena apie tam tikrus klubus ir šou.
Visgi Duonis kalbėjo apie religiją. Jis pastebi, kad kai yra tiek daug religijų, pravartu susikurti savo tikėjimo versiją (ar bent jau aš taip supratau jo pamąstymus). Dievo šioje parodoje (manytina, ir gyvenime) jis nepašiepia – draugiškai konstatuoja, natūraliai įtraukia į savo vaizdiniją kaip kultūrinio konteksto faktą. Už Dievo piršto – šviesolaidžiai laidai. Po baru – baseinas. Būtinai pritūpkite ir pažiūrėkite pro groteles, kas ten maudosi.
„Faina turėti tą chaosą galvoje“, – sako Duonis. Ir aš jam pritariu. Jis pastebi savo kūrybos metodo panašumą su liaudies menu, gulbėmis puošiamais sodais, tik „jie taikosi prie tradicijos“, o Duonis „prie aplinkos, vamzdyno ir arkos“ bei, sakyčiau, savo idėjų. Tarp vidurinio ir kairiojo koridoriaus – jonėninis orderis, atliekantis beždžionės šnervių funkciją. Čia vėl sąsaja su liaudies menu, su internete sklandančiais paveikslėliais, naudojančiais optines iliuzijas.
Kalbant apie optines iliuzijas, kita siena, smarkiai pavirtusi, sukuria buką kampą. Rodos, ta smėlio siena, priešistorinio urvo uolienos tuoj tuoj užvirs ant lankytojo. Duonis primena, kad gamtoje nieko tiesaus nėra. Ir kaip pasikeičia įspūdis, kai vaizdą paverti, apverti ir kitaip pakočioji. Ant sienos, anot Duonio, erotinis siužetas, su karštį pumpuojančiomis dumplėmis.
Kitame bareljefe – iš beždžionių suręsto beždžionių tilto eskizas, čiurlioniškos bangelės ir „pakabintas liežuvis“ (džiūsta). Ar priešistoriniai raižiniai olose vaizdavo planą (sumedžioti bizoną), ar atsiminimus apie tai, sunku nustatyti. Indėnai, sako Duonis, ir budistai ar tiesiog medituojantys žmonės, pridedu nuo savęs, gyvena „dabar“ akimirkoje. Įdomu, kad laiko perjunginėjimas nuo priešistorės iki baroko ir klasicizmo, nuo Čiurlionio iki ateities nė kiek nesuskamba eklektiškai.
Žinoma, reikia pripažinti, kad daug pridėtinės vertės parodos patyrimui sukuria Duonio pasakojimai, supantys kūrinius, kurių, deja, neaptiksime pateiktų jokiu pavidalu – išgirsti juos galime tik gyvai iš autoriaus. Nepavadinčiau to koncepcijomis, nes jie takūs, daugiasluoksniai ir daugiažanriai, labiau kontekstai, intertekstai. Dalį brėžinių bareljefuose įmanoma ramiai praeiti, taip ir nesužinojus pašėlusių aforizmų ir žodžių žaismų kodų. Po akivaizdaus gėlyčių bareljefo pasiekiame nišą su Dievo pirštu, šį kartą kviečiančiu artyn „eik šėin“ (kažkodėl žemaitiškai).
Paskutinio koridoriaus bareljefas pasitinka su grauduline žvake. Toliau – akys-beždžionių snukiai ir animacijos kūrinys vienoje iš jų. O ten – amžinybės ciklas. Pelkinis duonis (pasirodo, yra tokia viksvuolinių šeimos žolinių augalų rūšis) virsta kosminiu laivu, ir juo nusileidžia beždžionė į vandenį, iš ten vėl išauga naujas pelkinis duonis, ir viskas iš naujo. Amžinasis ciklas, keturių metų laikų portretas. Paskutinis bareljefas kaip feniksas iškyla iš pelenų ir pakviečia į nebe mamutų, o prekių, nuolaidų medžioklę.
Pagal šią ekskursiją paskutine sale tampa ta, kurioje po muziejinių vertybių stiklu eksponuojami tos pačios lankytojus pasitinkančios beždžionės suknelė. Tik daug mažesnė. Tiek, kiek suaugus sumažėja daiktai, vaikystėje atrodę milžiniški. Duonio sumanymas – užbaigti kelionę viduriniu koridoriumi ir beždžionės galva, „atstovaujančia“ kovo pabaigai, buhalteriams, pajamų deklaravimo metui. Pastaroji palydi laipteliais aukštyn į dar vieną patalpą, kur kabo sujudėję beždžionių portretai klaidinančiomis datomis, susidauginę lyg futuristų (Giacomo Balla) šuniuko kojos. Vėlgi pakrypę lyg bareljefai arba ikonos. Taip išlindome kitoje patalpoje, netoli galerijos įėjimo, ciklas užsidarė, keturių metų laikų, gyvenimo ir mirties ratas sukasi.
Sukasi ir galva nuo klaidžiojimo ir daugiasluoksnių kontekstų. Sukasi pozityviai. Belieka pasinagrinėti pistoleto formos rūsio žemėlapį ir pasveikinti Duonį bei kuratorių Audrių Pocių su svaria paroda. Ji atvėrė iki tol ekspozicijoms nenaudotus „Medūzos“ galerijos rūsius ir pradėjo metus veikiančių parodų būsimą tradiciją. Apie rūsių potencialą kalbėta jau seniai, džiugu, kad jų debiutas toks ryškus.
Komentarai