Dr. Evelina Januškaitė
- 06-18
- 11 min. skaitymo
IŠSISLUOKSNIAVĘS BALTIJOS ŠALIŲ STIKLO MENAS
Rygos taikomojo meno ir dizaino muziejuje nuo vasario iki gegužės pabaigos vyko Baltijos šalių šiuolaikinio stiklo meno paroda „Sluoksniai“ („Layers“, kuratorės Bārbala Gulbe, Marta Ģibiete (Latvija), Kati Kerstna (Estija), Dalia Truskaitė (Lietuva)), kurioje eksponuoti 24 autorių kūriniai. Parodoje pristatyti išskirtinai meninio stiklo objektai ir instaliacijos, neįtraukiant interjere naudojamo architektūrinio stiklo ar vitražo, dekoratyvių ar funkcionalių stiklo meno gaminių. Dėl optinių ir materialiųjų savybių stiklas ir įvairūs jo pavidalai šiuolaikiniame mene pasitelkiami ir kaip medžiaga, bet vis dar išlieka nedaug, tad labai vertingų, menininkų, kuriančių ne meną iš stiklo, bet stiklo meną ir nepaisančių dėl to kylančių aplinkybių sudėtingumo.
Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai vienoje erdvėje buvo pristatyta rečiau matoma, skirtingas patirtis ir šios rūšies meno tendencijas turinčių Baltijos šalių stiklo autorių pastarųjų metų kūryba. Nors paroda rengta kaip kuruota vientisa kolekcija, galima įžvelgti trijų regionų būdingas kryptis ir bruožus. Eksponatai jungėsi ne tiek vizualiai, kiek per metaforinį ir fizinį stiklo sluoksniavimo bendrą vardiklį, pabrėžiantį šios medžiagos trapumą ir išryškinantį kaprizingumą bei nenuspėjamumą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejus įsikūręs seniausiame išlikusiame akmeniniame pastate Rygoje. Įžengi į įspūdingą, XIII a. menančią buvusios Kalavijuočių ordino pilies koplyčios erdvę aukštomis lubomis, storomis sienomis, remiančiomis masyvius medinius balkius. Tačiau subtili parodos architektės Renatos Valčik sukurta ekspozicija dekonstruoja charakteringą interjero pjūvį, panaikindama centrišką ėjimo link altoriaus apsidės įspūdį, ir intensyviausias nuorodas į bažnytinį sakralumą čia išlaiko iš rožinių suverta Rūtos Lipaitės stiklo karolių užuolaida bei visa apimantis hipnotiškas Tomoo Nagai sukurtas garso takelis, įsismelkiantis į kiekvieną erdvės centimetrą ir nebyliomis garso dulkėmis nusėdantis ant žvilgsnį aktyvuojančių paviršių. Muzika čia veikia kaip amortizuojantis tarpininkas tarp didelės tamsios patalpos ir intymios kiekvieno kūrinio aplinkos, sudarydamas sąlygas panirti į subjektyvią kūrinio įsiklausymo būseną. Atspindžių aštrumas, stiklo paviršių glotnumas, išraiškinga šviesotamsa ir garsas žiūrovui pamažu atveria dabarties laikiškumą. Tokiu būdu erdvėje tveriamas sutirštintas daugiasluoksnis patyrimas, kuriame lakūs atspindžiai tarsi tikrovę reflektuojantys ekranai mimetiškai ataidi nuo sunkiasvorių pastato sienų.
Bet kurioje parodoje, o stiklo meno ypač, svarbu šviesa. Perregimi kūriniai neretai eksponuojami įgalinant natūralų dienos apšvietimą, leidžiantį (pa)stebėti šviesos takumą ir justi jos sąveikoje su stiklo paviršiais atsirandantį bėglumo, laiko tėkmės ir neužčiuopiamumo įspūdį. Taip akcentuojamas stiklo skaidrumas, jo savybė, leidžianti žvilgsniui skrosti materiją, regint ne tik tai, kas atskyla nuo paviršių, bet tai, ir kas pasirodo vaizdo properšose. Tokiu atveju kūrinio vizualumas keičiasi priklausomai nuo kintančios šviesos ir slenkančių šešėlių, o žiūros perspektyva lemia vis kitokį kūrinio pavidalą.
Tuo tarpu kitas eksponavimo būdas – kaip ir šioje parodoje naudota koncentruota ir profesionaliai subalansuota dirbtinė šviesa – nukreipia žiūrą ten, kur sufleruoja šviesos režisierius. Šešėliai krinta ne tik už fizinių objektų, bet ir sklaidosi nuo pačios į paviršius atsimušančios ir grįžtančios šviesos, tad toks pasirinkimas kūrinį glaudžiai susieja su konkrečia erdve, išryškina jos ypatumus ir suteikdamas optišką vaizdo pratęsimo efektą, atspindžius paverčia lygiaverte kūrinio dalimi. Kartais tai sąmoningas menininko sprendimas, kartais – šviesos architektūros dėmuo. Valčik pasižymi jautria erdvės pajauta ir savo įsiterpimu tveria įtraukiančią patyriminę scenografiją.
Stiklo sluoksniai, kad ir kiek jų sutelkta, turi išorinį paviršių, už kurio akis užkliūva pirmiausia. Fokusuota šviesa slysta paviršiais, žvilgantys atspindžiai sprūsta, atsimuša į fizinius erdvės barjerus arba skverbiasi pro juos. Žiūrovui leidžiama aptikti skaidrėjančią terpę ir užčiuopti jos sluoksniavimąsi. Stiklas kaip medžiaga unikalus tuo, kad jo paviršiuose atspindžių pavidalu būdrauja žvilgsnio tykantys atvaizdai, akylam žiūrėtojui gebantys grąžinti jo paties atvaizdą, t. y. leidžiantys regėti save. Dėl to stiklo kūrinių vizualumas labai priklauso nuo stebėjimo kampo, šviesos trajektorijos ir atstumo. Žiūrai tarpininkaujantis atspindys atskyla nuo fizinės plokštumos, išsibarsto erdvėje ir tampa (per)regimu ženklu, perbraižančiu redukuotos ir efemeriškos tikrovės kontūrą, o žvilgsnis tampa pagrindiniu įrankiu, kuriuo siūloma šią tikrovę atrakinti.
Temos parodoje atliepia vyraujančias šiuolaikinio meno tendencijas – ekologinį tvarumą, asmeninę ir kolektyvinę atmintį, tapatumą, savasties paieškas, žmogaus ir gamtos, laiko ir erdvės (be)ribiškumo apmąstymus. Tai argumentuoja stiklo meno kaip specifinio, bet šiuolaikybės kontekste tarpstančio žanro pretenziją. Latvių kolekcija pasižymi monumentalumu, skulptūriškai išraiškinga forma. Neretai pasitelkiamas antrinio panaudojimo lakštinis stiklas, naudojama sulydymo technologija, o stiklas kūrinyje jungiamas su kitomis medžiagomis – metalu, medžiu, epoksidu. Estų kūriniai lakoniškesni, konstruktyvūs, o lietuvių kūriniuose akcentuojama idėja ir konceptualumas.
Vis dėlto „pasimatuoti“ kaimyninių šalių skirtumais šiandien nebėra labai aktuali praktika. Iš pradžių norėjosi šią parodą apžvelgti kaip visumą, nepaisant jos dėmenų įvairovės. Tačiau tokios grupinės specifinės srities parodos vyksta taip retai, kad šie nesutapimai tampa galimybe patyrinėti regiono formos ir vizualumo tendencijas. Kadangi stiklo menas stipriai orientuotas į medžiagiškumą, pasirodė įdomiau kūrinius išskirti ne pagal šalis, o pagal natūraliai besiformuojančius raišką ir pobūdį. Jungiant eksponatus galima pamatyti, kad grupėse atsiranda ir lietuvių, ir estų, ir latvių kūrinių, o neretai kūrinys balansuoja ties kelių grupių riba. Tačiau čia ir nesiekta griežtai klasifikuoti ar apibrėžti – veikiau tai subjektyvaus žvilgsnio ir šiokio tokio Baltijos šalių stiklo meno konteksto išmanymo apybraiža, kurioje dėl jau minėto stiklo meno parodų deficito norėta trumpai paminėti visus parodoje dalyvavusius darbus.
Skulptūriškumas. Čia telkiasi išraiškingų formų erdviniai objektai, kai stiklas pasitarnauja kaip medžiaga kūrinio tūriui ir plastikai akcentuoti. Šiai kategorijai priskirčiau Dainio Gudovskio (Latvija) kūrinį „Vėjo gėlės. Vėjo mazgai“. Tamsaus stiklo objektai referuoja augalus ar žmonių figūras, o už jų esantys šešėliai primena Platono oloje slenkančius šešėlius, kai išryškėja atspindžiai, bet ne patys daiktai. Tačiau šiame darbe vėjo išblaškytos ir išguldytos gėlės nebejuda, tik sustingsta pasvirusiais pavidalais ir pačios tampa šešėliais, krintančiais nuo įvairiakrypčių ir susipynusių iliuziškos tikrovės formų.
Skulptūriškumu ir technologijos meistryste pasižymi Remigijaus Kriuko (Lietuva) „Lizdas“ – karšto stiklo būdu suformuotas spiečiaus (?) būstas, autoriaus pozicionuojamas kaip atskiras ir uždaras gyvybe pulsuojantis pasaulis. Kūrinys referuoja į pirmykštį ir subjektyvų kiekvieno poreikį kurti ir tverti gravituojančias aplinkas ir buveines, skirtas bendru buvimu apsisaugoti nuo nuožmios tikrovės.
Gamtinę temą tęsia Kati Kerstna (Estija). Kūrinys „Carabus Nemoralis“ – tai išdidinta skaidraus stiklo vabalo figūra, nuo kurios ant sienos krintantys atspindžiai sudaro visuminį vaizdą, lyg suteikdami jam apimtį ir kontūrą, tokį permatomai trapų ir vibruojantį. Mūsų regione paplitęs miškinis puošniažygis yra naudingas plėšrūnas, mintantis žemės ūkio kenkėjais bei jų kiaušinėliais ir taip prisidedantis prie biologinės kontrolės. Perdėtai išdidintas entomologinis pavidalas čia ne tik kuria nejauką, bet ir suteikia matomumą ne tokiems pastebimiems, kamufliažiniais atspindžiais prisidengiantiems gamtos elementams, kurie yra svarbi ekosistemos dalis.
Skuptūriškumo grupei priskirtinas ir Raito Präätso (Estija) darbas „Fosilijos. Suakmenėjęs keliautojas“. Tai dvi žmogaus dydžio figūros, laike sustingusios iškasenos, kurių kūnuose įsmigę stikliniai paveiksliukai, tarsi praeitį saugantys „sekretai“. Kalbėdamas apie sprunkančią akimirką, autorius nurodo į jos suakmenėjimą kaip dabarties dokumentavimą. Žmogaus kūnai čia – tarsi kolonos, laikančios mumifikuotas praėjusio laiko sąaugas. Mažuose „sekretuose-ekranuose“ galima aptikti kosminių vaizdų, tarsi iš didžiojo sprogimo ar virtualios matricos, žyminčios esantį, bet vis praeinantį laiką, verčiančios jį algoritmine dabartimi. Suakmenėję keliautojai laiku palieka pėdsakus ir žymes, bandydami užčiuopti kosminio laiko beribiškumą.
Piret Ellamaa (Estija) objektai „Rezonansas III–IV“ – trapūs pavidalai, tarsi iš praeities ataidinčios pasiilgtos protėvių giesmės. Pâte de verre technika tarsi spalvotos smėlio smiltys suberti sluoksniai, ilgainiui sukibę vis skubančioje dabartyje. Kūrinys referuoja laikinumą, savotišką mandalą, kurią mėginama sustingdyti stikle. Kūgio forma kūriniuose primena garsiakalbį ar kriauklę, kurią vaikystėje pridėję prie ausies klausydavomės (ne)egzistuojančios tikrovės ošimo.
Skulptūriškumo grupę užbaigia monumentalūs ir įspūdingo dydžio objektai, išryškinantys žmogaus laikinumo ir amžinumo aspektus: Andos Munkevicos (Latvija) „Ištiesink nugarą!“ – tarsi iš vieno skaidraus stiklo lakšto išformuotas apsiaustas, kuriame sukibusios skirtingų kartų rankos, nurodančios jungtį bei ryšius ir kartu primenančios amžinybei ant krūtinės sunertas rankas. Tuo tarpu Ernests Vītiņš (Latvija) kūrinyje „Nefertitė“ sluoksniuoja plačiai paplitusio float tipo žalsvą stiklą, formuodamas milžinišką Nefertitės profilį, simbolizuojantį neblėstančio grožio ir amžino gyvenimo lūkestį.
Minimalizmas. Šiai grupei priskirtini parodos kūriniai pasižymi formos ar idėjos grynumu, minimalistine stilistika ar pamatinių meno ir tikrovės klausimų aktualizavimu. Muziejaus fojė eksponuojamas Kārlis’o Bogustovs’o (Latvija) kūrinys „Stiklas ir važinėjimas riedlete“, viena vertus, yra skulptūra, kurioje autorius derina ne tik metalą su perdirbamu stiklu, bet ir stiklą su sportu, nors riedlenčių sporte stiklas kaip medžiaga naudojamas retai. Tačiau netikėtos dermės paieškos ir lakoniška riedlentės pakylą primenanti forma leidžia kūrinį matyti kaip minimalistinės estetikos erdvinį objektą.
Bārbalos Gulbe (Latvija) „Malda“ – lyg apšviesto efemeriško dūmo nuoroda, kylanti aukštyn tarsi uždara ir nuolat pasikartojanti fizinio pasaulio jungtis su dangiška teritorija. Kūrinį inspiravo Latvijos kaimuose pastebėta vizualiai laki, išsisklaidančio kūrenamos krosnies dūmo kolona, per kurią kasdienės maldos sakralumą kūrinyje mėginama sustingdyti į perregimą, bet materializuotą formą.
Taikli laikinumo ir atvaizdų pertekliaus metafora aptinkama Artis’o Nīmanis’o (Latvija) darbe „Laiko juosta“. Tai laiko begalybės atspindžių iškarpa, fiziškai statiškas objektas, bet vizualiai vibruojantis, vis dėlto ši vibracija užčiuopiama tik jį stebint, t. y. sąveikaujant su kūriniu. Tarsi banguojantis laiko pritvinkusios ir abipus tįstančios tikrovės paviršius, šiek tiek atspindintis, bet ir į tamsų paviršių sugeriantis šviesą. Nieko konkretaus nenurodantis ekranas, kuriame įsiterpusi vertikali spalvota linija tarsi brėžia ritmišką pauzę šiame nesustojančiame atvaizdų laikinumo sraute.
Dalios Truskaitės (Lietuva) „Atidirbę“ – instaliacija iš ore sklendžiančių matinio stiklo vėduoklių. Vėduoklė čia veikia kaip tam tikrų kultūrų prabangos simbolis, artefaktas, paprastumu oponuojantis grožio sampratoms, kuriantis lengvumo įspūdį. Stiklui suteikiamas popierinio lankstinio (origamio) pavidalas dėmesį nukreipia į stiklo kaip medžiagos konceptualizavimą. Kūrinyje išryškinami trapūs ir efemeriški medžiagiškumo aspektai, o jais užčiuopdama laikinumo, kismo ir nyksmo temas, Truskaitė permąsto dabartį kaip dinamišką, besikeičiančią ir laikišką būseną.
Šmaikštus ir konceptualus Domo Ignatavičiaus (Lietuva) darbas „Kėdė ir stalas“. Jo pavidalas – tai (ne)funkcionalus baldas, trapi kasdienio daikto rekonstrukcija, kai dėl panaikinto praktiškumo negali fiziškai juo naudotis. Autorius kelia išskaidrintos sampratos apie daiktą ir jo paskirtį klausimus, kvestionuoja prasmės per funkciją suteikimą. Tarsi išpreparuota kasdienybės tikrovė, nutrinant jo kontūrą, apgaubiant stikline „vitrina“, taip sumuziejinant, atskiriant ir apsaugant nuo galimo prisilietimo. Stiklas čia funkcionuoja kaip žaliava koncepcijai, o meninė intervencija siekia iššaukti daikto (ne)galimybę, paversdama jį derybų objektu, nukreiptu į šiuolaikybės klausimų registrą.
Estų konceptualaus stiklo meno atstovės Tiinos Sarapu (Estija) instaliacija „Galimybė“ – man vienas įdomiausių parodos darbų. Minimalia estetika menininkė kuria įtaigų kūrinio patyrimą, suteikdama jam griežtą architektūrišką formą, primenančią tiltą, kopėčias, suolą prisėdimui, taką ar bet kokį kitą tarpininką, jungiantį laiko kaip kelionės atkarpas ir jų atstumus. Kūrinyje sąveikauja šviesos atspindžiai ir lygūs lakštinio stiklo paviršiai, kurie kartu tveria tarp materialumo ir neužčiuopiamumo išsklidusią erdvę, o visumos vaizdas jungiamas iš šešėlių, šviesos projekcijų, efemeriškų atspindžių ir fizinės tikrovės detalių – patyrimo galimybė išbūti akimirką, tampančią pleištu į suskaidyto ir sluoksniško laiko tėkmę.
Vizualumas ir optika. Šiai grupei priskirčiau daugianarius kūrinius, kuriuose gausu detalių, kuriančių išskirtinį vizualumą, arba optiškai paveikius darbus, kuriuose vaizdas formuojamas nukreipiant arba praplečiant žiūros ribas. Vienas tokių darbų – Martos Ģibiete (Latvija) „Lašas“. Dėl skaidrumo, paviršių kuriamų atspindžių ir efemeriškų atvaizdų autorė stiklą prilygina vandens stichijai. Kūrinys sudarytas iš kelių elementų: didelio kabančio objekto, dar talpinančio kitą lašą, tarsi į fizinį pavidalą perkelto jo iš dalies reflektyvaus šešėlio ant sienos, o žiūrovo žiūros ribos praplečiamos pasitelkiant veidrodį po kabančiu objektu, taip vizualiai dauginant kūrinio atvaizdų atspindžiuose. Natūralus vandens takumas ir bėglumas šiame kūrinyje mėginamas sustabdyti trumpalaikę stiklo lašo formą sustingdant šviesos žaismėje, dėl ko dabarties laikinumas žiūrovui išsitęsia.
Greta eksponuojamas Initos Ēmane (Latvija) „Šviesos srautų tinklas“ primena sklendžiantį, iš peršviečiamų stiklo kvadratėlių suaustą kilimą. Jis žarsto atspindžius ant grindų ir sienų, kurdamas įspūdį, kad tikrasis kūrinys yra ne pats stiklas, o dėl jo atsirandantys efemeriški, bekūniai atspindžiai, vos pastebimai banguojantys nuo kabojimo įtampos. Šiuo darbu autorė referuoja atsiminimų takumą ir neužčiuopiamumą, juose tarpstančių atvaizdų pralaidumą, svarstydama materialumo ir nematerialumo persiliejimą.
Erki Kannuso (Estija) „Habanera Alegrías“ – gestinis kūrinys, fiksuojantis performatyvų autoriaus braižą. „Paišant“ karšto stiklo materija ant popieriaus išdeginamas ir paliekamas judesio pėdsakas, moteriškos figūros grakštumo įspūdis, tarsi kaligrafinis Bata de cola klostės įrašas, pakibęs erdvėje. Kūrinyje atsiranda išraiškinga grafinė linija, labai trumpalaikio judesio fiksacija, sustingdyta vaizdiniame paviršiuje, tarsi eskizinis atsitiktinumas. Tačiau taip, kaip flamenko šokėjos dinamika išreiškia jos meistriškumą, taip ir įgudusi autoriaus ranka meistriškai suraizgo trapų nepaklusnaus stiklo šriftą.
Ryškiaspalvius gamtos ekranus parodoje pristato Maret Sarapu (Estija) „Šventė“. Čia akcentuojamas atgimimas, cikliškumas, pasikartojimas, kuriant simbolinius žemėlapius, kviečiančius švęsti dabarties akimirką. Tai fragmentas iš didesnės apimties autorės kūrinio, kuriame juntamas susitelkimas į laiką ieškant savęs. Žmogaus ir gamtos santykis, mikrokosmas ir simpoetinis takumas regimas ir trijuose nedidelio formato gamtos gyvybės ekranuose Merle Kannus (Estija) kūrinyje „Miraldos sodas“.
Jautri ir sakrali Rūtos Lipaitės (Lietuva) „Užuolaida“ – tai kolonos formos instaliacija iš panaudotų rožinių ir stiklo karoliukų. Iš viršaus krintanti šviesa aplink koloną kuria šešėlį, kuris ant grindų pratęsia kūrinį, išryškindamas jį kaip savitą saulės laikrodį su laiko atkarpų žymekliais. Kylančia forma kūrinys primena laiko portalą, tunelį ar stulpą, jungiantį nematomybės dimensijas. Išlytėti rožiniai tampa tarpininku tarp sakralumo ir kasdienybės, o kiekvienas atskiras karoliukas, sugėręs daugybę anoniminių minčių, akcentuoja prisilietimo įkrovą, pasikartojamumą nebyliai kartojant maldas. Kūriniui suteiktas užuolaidos pavidalas, tampantis tarsi asmeninę ir išorinę erdvę skirianti riba, tam tikra priedangos alegorija, kuria siekiama apsisaugoti nuo žvilgsnių anapus.
Instaliatyvumas. Tai kompleksiški kūriniai, veikiantys labiau kaip instaliatyvios erdvės arba įvietinti objektai. Šiai grupei priskirtinas IRMA Collaborative (Inguna Audere, Michael Rogers, (Latvija)) kūrinys „Anarchisto dienoraštis“, kur stiklo elementai tarsi vanitas natiurmortas jungiami į numanomą filosofinį dialogą apie kasdienybę, kupiną literatūros, simbolių ir metaforų, referuojančių į Hermanno Hessės novelę „Stepių vilkas“. Žiūrovo vaizduote aktyvuojamame pokalbyje dialogui skirtą stalą dengia efemeriška, tarsi šifoninė, vėjyje sustingusi stiklo pluošto staltiesė, kėdės nugręžtos viena nuo kitos, ant stalo – kaukolė, nugertas butelis, numesti sparnai, taip suponuojant vis praeinančio procesualaus laiko tėkmę, kuri tarsi būdraujantys minčių žemėlapiai be aiškių koordinačių atsikartoja reflektuojančiuose instaliacijos paviršiuose.
Julijos Pociūtės (Lietuva) „Miškas“ – tai instaliatyvus fragmentas iš autorės jau daug metų vystomo ir vis (per)kuriamo kolektyvinės atminties temai skirto ciklo. Per kūrinio regimybę interpretuodama atminties ir iliuzijos sąveiką, autorė apmąsto stabilizuoto fotografinio atvaizdo (kaip fiksuoto atminties pavidalo) ir būdraujančio atvaizdo atspindinčiame paviršiuje sluoksniavimąsi. Laiko įtrūkių ekrane juntamas nyksmo naratyvas, jungiant fragmentiškas atminties ir patirčių sekas ir taip svarstant žiūrovo patiriamą būties laikinumą. Kūrinys veikia kaip miško savo natūralioje būsenoje liekana – tik fotofiksacija plokščiame paviršiuje, tarsi supjaustytas medžio kamienas, lentų pavidalų sumestas ant jį išauginusios žemės.
ipglass (Irina Peleckienė) (Lietuva) instaliacija „Atskaitos taškas 1120°“ apmąsto egzistencijos ir laikinumo prasmės paieškas, kartu brėždama paralelę tarp stiklo ir žmogaus gyvenimo trapumo. Greta akmeninių pastato sienų įvietintas kūrinys gal net pernelyg gausus elementų: jame atsiranda ir žmogaus kaulai, ir organai, ir neaiškios formos struktūros, ir veidrodžiai, padangos, ginklai – simboliai, atspindintys įtampą tarp nykstančio ir nesuyrančio, laikino ir amžino. Fone tarsi mirties metafora šmėsteli figūrą primenantis juodas apsiaustas. Įdomu, kad parodoje jo nepastebėjau, bet vėliau, žiūrint ekspozicijos nuotraukas, ši detalė įsiveržė į vaizdą. Kūrinyje panaudoti veidrodiniai paviršiai atspindžiais į apsidės lubas nukreipia aukštyn, tarsi viltingai pakeltą žvilgsnį, pabrėždami amžinybės nepasiekiamumą.
Parodą simboliškai užbaigia instaliatyvus Dano Aleksos darbas (Lietuva) „Išpisti langai“, sukurtas iš išdužusių (ar išdaužytų) apleistų pastatų langų šukių. Suvertas į prabangą simbolizuojantį sietyną, objektas lyg nukritęs šviestuvas konceptualiai įkurdinamas apsidėje, o nuo jo skylantys ir po visą altoriaus erdvę pabirę šviesos atspindžiai it mimetiški, kitų nugyventos praeities pavidalai dūžta į neužčiuopiamus (ne)būtų tikrovių paviršius.
Apibendrinant visas ekspoziciją sudarančias vizualumo grupes, galima sakyti, kad, be abejonės, dauguma kūrinių parodoje meistriški technologiniu aspektu, dalis – įspūdingo mastelio, labai vizualūs, kiti – akcentuojantys stiklo konceptualumą, balansuojantys tarp materijos ir nematerialumo. Kai kurie eksponatai verti atskiros interpretacijos ar platesnės analizės, bet anaiptol ne visi. Kai kurie pernelyg išsisluoksniavę, bet ne medžiagiškumo požiūriu, o dėl stokojamos šiuolaikinio meno kūrimo perspektyvos – juos riboja objektiškumas ir polinkis į dekoratyvumą.
Stiklo menas – ganėtinai nišinė sritis dėl brangių medžiagų ir priemonių, technologijų, specialios įrangos ir studijos poreikio, sudėtingo medžiagos valdymo ir nenuspėjamumo, galiausiai dėl trapumo ne tik kuriant, bet ir transportuojant, saugant, instaliuojant. Pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje vos vienas kitas naujas studentas kasmet atsiranda, nors prieš 15–20 metų būta nemažo konkurso į kelias studijų vietas. Paradoksalu, nes Vilniaus dailės akademijoje ženklios investicijos į infrastruktūros kūrimą, atnaujinimą, laboratorijų ir įrangos plėtrą Kauno fakultete nė kiek neatsilieka nuo stipriausių Europos meno institucijų konteksto, o akademiniu atžvilgiu žanras balansuoja prie egzistencinės ribos. Kurti stiklo meną šiandien yra (o ir visad buvo) didelė prabanga. Nemažai autorių naudoja antrines stiklo žaliavas, taip prisidėdami prie materialaus meno kaip pertekliaus kontekstualizavimo, kiti dirba su individualiais užsakymais, kad galėtų išlaikyti brangiai atsieinančias krosnis ir kūrybines priemones.
Ir vis dėlto stiklo menas išlieka vizualiai labai turtingas, unikalus, magiškai žaidžiantis žiūrovo žvilgsniu – jį pagaunantis, įtraukiantis ir panardinantis į sluoksnius tarsi įšaldytus akimirkos trapumo pavidalus. Žiūrovas geidžia būti apgautas šios skaidrios materijos iliuziškumo, todėl, įvaldžius stiklo apdirbimo technologijas, galima įtaigiai manipuliuoti žiūra arba, pasitelkiant nematerialiąsias stiklo ypatybes, aktyvuoti žvilgsnį ir iš reflektuojančių paviršių mums transliuoti tik saldžią ir blizgią tikrovės imitaciją, taip permąstant šiandienai aktualias meno temas. Žanro požiūriu vizualinė raiška ne visuomet žengia koja kojon su šiuolaikybės tendencijomis, kartais tebėra arti estetinio dekoratyvumo, bet netgi tai, kas gundo pasinerti į užburiančiai vaizduotišką meno realybę ir trumpam pabėgti į iliuziją, leidžia persikrauti ir iš jos grįžus fiksuoti kūrinio patyrimo įtaigą stiprinančias sluoksniškas šiuolaikinio stiklo meno slinktis.
Komentarai