Jurgita Ludavičienė

LĖTAS GINTARO SUGRĮŽIMAS

Laima Kerienė. Virginijos ir Kazimiero Mizgirių kolekcija.

Nepradėsiu (visiškai sąmoningai) teksto apie gintarą nuo aisčių, Homero apdainuoto Hektoro skydo ir Gintaro kelio; ši trajektorija būtų pernelyg tolima ir nevisiškai atitinkanti teksto tikslą. Norėdama pakalbėti apie gintaro grįžimą į Lietuvos autorinės juvelyrikos lauką, siūlau pažiūrėti, kur jis buvo „išėjęs“, ir iškart šokti į XX a. pirmąjį ketvirtį, kai, dedant Lietuvos valstybingumo pamatus, jis virto tiek oficialia, tiek dvasine lietuviškosios tapatybės talpykla. 1923 m. Lietuvai prisijungus Klaipėdos regioną ir turtingą gintaro išteklių Baltijos jūros pakrantę, vis didesnę reikšmę valstybingumui įgavo pajūris. Pradėtos kurti ir stiprinti gintaro, Lietuvos teritorijos ir lietuvių sąsajos. Tam, be abejo, pasitarnavo XX a. pr. užgimęs tautinis romantizmas ir dailiųjų amatų sąjūdis, padėjęs pagrindus lietuvių tautinio stiliaus paieškoms. Paskelbus nepriklausomybę, reikėjo išlaikyti lietuviškumą; šaliai, neseniai atkūrusiai nepriklausomos valstybės statusą, buvo labai aktualu išsaugoti liaudies meną, tradicinius amatus, turinčius ne tik kelti Lietuvos prestižą tarptautiniu mastu, bet ir siekti tautinio identiteto. Gintaras ir tapo vienu tautinio identiteto komponentu. Tarpukario spaudoje jis vadintas „specifine tautine preke“, gintaro dirbiniai eksportuoti į užsienio šalis. Jis, reprezentuodamas Lietuvą, drauge su kitais liaudies meistrų kūriniais eksponuotas pasaulinėse parodose Paryžiuje ir Niujorke. O kur dar Maironis, 1920 m. parašęs garsiąją poemą „Jūratė ir Kastytis“, gintarą pavertusią romantiniu žlugusios meilės įvaizdžiu. Šiuo laikotarpiu gintaras tapo svarbiausia gamtine iškasena, nacionaliniu turtu, privalomu tautinio kostiumo komponentu; jo garbei buvo kuriamos pasakos ir eilėraščiai, jis buvo aukštinamas kaip labiausiai lietuvio sielą atspindinti medžiaga, lietuviškosios dvasios įsikūnijimas.

Žilvinas Bautrėnas. Virginijos ir Kazimiero Mizgirių kolekcija.

Vis dėlto vėlesnis jo kelias tiek į profesionaliąją dailę, tiek į plačiąją visuomenę anaiptol nebuvo paprastas. Skirtingai nuo pirmosios XX a. pusės, kai gintaro Lietuvos teritorijoje nebuvo gausu, po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, gintaro žaliavos atsirado daug. Ji buvo kasama Kaliningrado srityje, iš kur ir patekdavo į 1946 m. įkurtą Klaipėdos kombinatą „Dailė“ ir jo skyrių Palangoje. Tai ir buvo pagrindinis lietuviškų gintaro gaminių šaltinis. Tačiau ši gausa, meninės kokybės požiūriu, gintarui neišėjo į naudą. Lietuvą okupavus SSSR, gintaras, neatsiejama tautinio romantizmo ir tautinės tapatybės dalis, tapo ir visos Sovietų Sąjungos turtu ir reprezentantu. Sovietinis etniškumo apibrėžimas buvo grindžiamas kalba ir liaudies kultūra, turinčia būti „nacionaline savo forma, socialistine savo turiniu“. Gintaras sovietmečiu tapo idealiu šios nuostatos įsikūnijimu. Suvoktas kaip „nacionalinis turtas“, jis dažniausiai pateikiamas per sovietinio „mažosios tėvynės“ diskurso plotmę. Gintaras – tai Lietuva, mažytis, trapus objektas, kurį patikimai saugo „didysis draugas“. Ne veltui 6–7 XX a. dešimtmetyje iš gintaro buvo taip gausiai gaminami politinės paskirties dirbiniai ir suvenyrai. Tuo metu dar labiau sustiprėjo gintaro tapatinimas su lietuviškumo šerdimi, kuriamas lietuvių ir gintaro ryšys, siekiantis aisčių gentis. 1963 m. Palangoje įsteigtas Gintaro muziejus, stiprinęs gintaro kaip lietuviškumo įsikūnijimo naratyvą; tais pačiais metais Lietuvos TSR Liaudies ūkio taryba perėmė didžiausią pasaulyje gintaro gamintoją – gintaro kasyklas Jantarne, Kaliningrado srityje. 1967 m. vardas Gintaras Lietuvoje pasiekė populiarumo piką. Gintaras sistemingai siejamas ir su liaudies kūryba, tačiau ji manifestuojasi gintariniais karoliais prie stilizuoto bendro tautinio kostiumo ir gintarinėmis suvenyrinėmis klumpaitėmis. Didžiulis kiekis 5–9 XX a. dešimtmetyje gamintų gintaro karolių, segių, gintarinių mozaikų sukūrė stiprią emocinę gintaro ir Lietuvos sąsają, bet drauge devalvavo patį mineralą. Monumentalios K. Blažytės-Guntienės ir kitų meistrų mozaikos pamažu virto suvenyrinėmis lentutėmis su pritvirtintais gintaro gabalėliais, kurios drauge su menkaverčiais maišeliais, pilnais gintaro trupinių, tapo beveik privalomu kiekvieno lietuvio interjero atributu. Romantinis „lietuvių gintarinėmis akimis“, kaip rašė Eduardas Mieželaitis, įvaizdis nuvertėjo, ir vėlyvuoju sovietmečiu gintaras visuomenės akyse daugiausia buvo siejamas su pabodusiais suvenyrais bei karoliais, kurių niekas nebenorėjo. Taip XX a. pabaigoje lietuvių menininkai nutolo nuo gintaro ir kategoriškai jį atmetė. Atmetė ir visuomenė, ėmusi laikyti gintarą nusibodusia, banalia medžiaga, tinkama tik liaudies meistrų dirbiniams ir komerciniams gaminiams. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje visuomenė išgyveno didžiulius pokyčius tiek politinėje, tiek socialinėje, tiek kultūrinėje srityje. Griuvo viskas, prie ko buvome įpratę (nesvarbu, kad stabilumas tebuvo stagnacija, o saugumas ir lygybė – iliuziniai), viskas ėmė keistis iki tol nematytu greičiu. Nustojo veikę „Dailės“ kombinatai (Klaipėdos „Dailės“ kombinatas baigė veiklą 1995 m.). Tiek visuomenei, tiek menininkams tapo vis sunkiau rasti tautinį identitetą buvusiame įvaizdžių arsenale; metaforiškai kalbant, tautinės tapatybės kaulai ėmė retėti. Tautinį tapatumą ženklinančius įvaizdžius ir simbolius imta kritiškai peržiūrinėti, dar kartą patvirtinant, kad simbolinė sistema nebėra stabili ir vienareikšmė; gintaras, kaip vienas šio tapatumo nešėjų, pakliuvo į nepatogią padėtį.

Algirdas Mikutis. Virginijos ir Kazimiero Mizgirių kolekcija.

Birutė Stulgaitė. Virginijos ir Kazimiero Mizgirių kolekcija

Ši visuomeniškai ir emociškai nepalanki gintarui situacija ėmė keistis paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Prie pokyčių esmingai prisidėjo ir iš dalies juos paskatino Virginija ir Kazimieras Mizgiriai. Jų veikla gintaro meno srityje, siekiant grąžinti gintarą į lietuvių profesionaliojo meno sceną ir kuo plačiau pristatyti gintarą kaip fenomeną Lietuvos ir pasaulio plačiajai visuomenei, prasidėjo 1993 m., kai Nidoje, senoje žvejo sodyboje, buvo įkurtas pirmasis Gintaro muziejus (ekspozicijos autorius – Romas Martinkus). Muziejus buvo paremtas idėja populiarinti gintarą, parodyti jo susidarymą ir morfologiją pasitelkiant ypač vertingus eksponatus.

Be noro supažindinti publiką su gintaro praeitimi, labai svarbu buvo ir priartinti gintarą prie šiuolaikinio meno lauko. Šis noras greitai ėmė materializuotis: 1997 m. Nidoje greta Gintaro muziejaus-galerijos buvo įkurti Menininkų namai, kuriuose skirtingų kartų autoriai galėjo pradėti dirbti su gintaru, pajusti jį, suvokti visą jo įvairovę ir pamažu pakeisti neigiamą požiūrį. Šiuose namuose vasaros sezono metu proga padirbėti su gintaru pasinaudojo žymūs juvelyrai, tapytojai, skulptoriai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Olandijos, Suomijos, Estijos, Ukrainos, Japonijos, Latvijos, Vokietijos, Italijos, jų kūriniai būdavo eksponuojami Menininkų namų galerijoje, suteikiant progą su šiuolaikine gintaro traktuote susipažinti ir Kuršių Nerijos svečiams. Perspektyvus buvo ir Menininkų namų bendradarbiavimas su Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultetu, vienintele mokykla Lietuvoje, ruošiančia profesionalius metalo menininkus. Tokia meninė ir drauge edukacinė veikla davė vaisių – ji suteikė galimybę autoriams, iš pradžių atsargiai žiūrėjusiems į gintarą, prisiliesti prie jo ir pamilti.

Dalia Varnaitė. Virginijos ir Kazimiero Mizgirių kolekcija.

Menininkų namuose gyveno ir parodas rengė žymiausi lietuvių juvelyrai Birutė Stulgaitė, Vytautas Matulionis, vidurinės kartos autoriai Adolfas Šaulys, Mari Relo, Eimantas Ludavičius, Laima Kėrienė, Eglė Čėjauskaitė-Gintalė, Beata Zdramytė, Vita Pukštaitė-Bružė, Šarūnė Vaitkutė, Dainius Narkus, Nerijus Erminas ir kiti. Tačiau Nida buvo tik kelio pradžia. Greitai idėjomis ir gintaru ginkluoti Mizgiriai pradėjo žygį į Vilnių.

Nerijus Erminas. Virginijos ir Kazimiero Mizgirių kolekcija.

1998 m. istoriniame XVII a. pastate Vilniaus senamiestyje įkurtas Gintaro muziejus-galerija (architektai – Aidas Katilius, Rūta Klimavičienė, Gotas Gailiušis, ekspozicijos autoriai – dizaineriai Jonas Gerulaitis ir Audrius Klimas) virto išsamiausiai apie gintarą pasakojančia institucija Vilniuje. Tačiau Gintaro muziejus-galerija – tik dalis gintarui skirtos erdvės Vilniaus senamiestyje. Greta įkurtas Baltijos gintaro meno centras ėmė derinti meninį ir edukacinį aspektą, suteikdamas plačiajai visuomenei progą tiesiogiai patirti gintaro fenomeną. XXI a. pradžioje būtent Gintaro muziejus-galerija tapo šiuolaikinio gintaro meno židiniu. Populiarinant gintarą tarp menininkų, svarbų vaidmenį suvaidino ir Virginijos ir Kazimiero Mizgirių inicijuoti konkursai „Gintaro kirvis pakeltas“, „Vienas gintaro gabalas“, „Gintaras interjere“ – dėl jų į gintarą dėmesį ėmė kreipti vis daugiau menininkų. Per pirmąjį XXI a. dešimtmetį čia buvo surengta daug šiuolaikinio gintaro meno parodų, akivaizdžiai parodžiusių, jog nuosekli veikla ir pastangos davė rezultatų: gintaras tapo menininkų susidomėjimo objektu. Visuomenės sąmonėje jis vis dar siejosi su lietuviškumu: 2007 m. duomenimis, 66 proc. lietuvių manė, kad Lietuvą geriausiai reprezentuoja gintaras, tačiau menininkai ėmė šitą sąsają eksploatuoti ironiškai. Pasirodo, kad gintaras, kaip buvusi tautos dvasios talpykla ir kičinių suvenyrų šaltinis, gali tapti nauju įkvėpimo šaltiniu, atspindinčiu visuomenėje vykstančius politinius įvykius ir socialinius poslinkius. Pastangos išnaudoti simbolinį gintaro kapitalą, ironiškai žvelgiant į praeitį, ryškiai matomos Adolfo Šaulio ir Mari Relo, Solveigos ir Alfredo Krivičių, Redo Diržio, Nerijaus Ermino, Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės šio laikotarpio kūryboje. Gintaras tapatinamas su laimės piliulėmis, iš jo kuriami čiulpinukai, virstantys granatomis, menininkai ironizuodami siūlė rasti dingusį gintaro kambarį ar iš jo sukurti lietuvišką pyragą „tinginį“.

Sigitas Virpilaitis. Virginijos ir Kazimiero Mizgirių kolekcija.

Žaidimų aikštele šiems bandymams ir tapo Gintaro muziejus-galerija, pristatanti įvairiapusius menininkų bandymus vėl prisijaukinti gintarą. Be abejonės, šie bandymai anaiptol neapsiribojo socialinio gintaro kapitalo aktualizavimu; vienas iš būdingų lietuvių autorių darbo su gintaru bruožų buvo ir tebėra pagarba šiam mineralui, jo specifinėms savybėms, natūraliam pavidalui, kurį stengiamasi išryškinti ir pabrėžti. Taip su gintaru elgėsi ir tebesielgia Birutė Stulgaitė, derindama jį su organinėmis medžiagomis. Panašų požiūrį atskleidžia ir Šarūnės Vaitkutės, Eglės Čėjauskaitės-Gintalės, Vitos Pukštaitės-Bružės kūryba – jos gintarą poetizuoja ir vertina. Pradėjusios dirbti su gintaru XXI a. pradžioje, menininkės iki šiol išlaiko jautrų santykį ir savo kūryboje jam skiria gana reikšmingą vietą. Neįmanoma čia nepaminėti tuo pačiu amžiaus pradžios laikotarpiu Sigito Virpilaičio sukurtos kolekcijos iš aukso ir gintaro – jos atsiradimas būtų buvęs neįmanomas be Mizgirių mecenatystės (kolekciją šiuo metu galima pamatyti Mizgirių Gintaro muziejuje Nidoje). Šis vienas žymiausių vyresniosios kartos lietuvių juvelyrų kuria ilgai ir nepaprastai kruopščiai; jo darbai talpina savyje tiek nepaprastą amato tobulumą, tiek pasigėrėjimą ir pagarbą medžiagai, tiek nedažnai lietuvių juvelyrikoje pajuntamą autoriui būdingą puikų humoro jausmą.

Ąžuolas Vaitukaitis. Virginijos ir Kazimiero Mizgirių kolekcija.

Iš tiesų sunku išvardinti renginius – plenerus, konkursus, paskaitas ir parodas, vykusius Mizgirių Gintaro galerijoje-muziejuje, Nidos Menininkų namuose ir Baltijos gintaro meno centre tą turbulentišką pirmąjį XXI a. dešimtmetį; galiausiai, tai ir nėra šio teksto tikslas. Svarbiausia įvardinti pokytį, iš pradžių įvykusį menininkų sąmonėje, o vėliau ėmusį skverbtis ir į plačiosios visuomenės mąstyseną. Atrodo, jog dabar viskas susigulėjo ir aprimo: šiuolaikiniai juvelyrai atrado gintarą, suformavo asmeninį santykį ir jo laikosi. Virginijos ir Kazimiero Mizgirių surinkta šiuolaikinės gintaro juvelyrikos kolekcija taip pat rado savo vietą Gintaro galerijos-muziejaus ekspozicinėje erdvėje Šv. Mykolo gatvėje Vilniuje, Baltijos Gintaro meno centre, vasarą tebevyksta parodos Menininkų namų galerijoje Nidoje, o didžioji kolekcijos dalis pristatoma naujajame Mizgirių Gintaro Muziejuje Nidoje (Naglių g. 27). (1)

Gintarą lietuviai vis dar laiko lietuviškumo atspindžiu, bet dabar jame aiškiai regimas ir šiuolaikinis inkliuzas.

(1) šio muziejaus kūrėjai: Ralph Appelbaum Associates (RAA), Inblum architektūros ir interjero studija ir ONIROCO studija.