Būnant drauge su „kitu“.
Šiuolaikinių (meno) bendruomenių klausimu
Su menininke, rašytoja, žurnalo „Dailė“ vyriausiąja redaktore Aiste Kisarauskaite kalbamės Lietuvos dailininkų sąjungai rengiantis vienam svarbiausių šių metų meno įvykių – kvadrienalei „LTQ23“, į ekstensyvius (meno) bendruomenes kuriančių požymių apmąstymus įtraukusiai visų asociacijos padalinių bendruomenes ir jų atstovus penkiuose Lietuvos miestuose. Aistė – LDS Vilniaus skyriaus ekspozicijos, šių metų liepą pristatysimos VDA parodų salėse „Titanikas“, kuratorė. Taigi, šis pokalbis – proga giliau pažvelgti į vidinių LDS bendruomenių formavimosi aplinkybes ir prielaidas, taip pat apmąstyti šiuolaikines bendruomenių sampratas, išplitusias į skirtingus kultūros teorijos ir praktikos diskursus.
Drauge su pašnekove nagrinėjame individualumo ir bendruomeniškumo santykį meninėje kūryboje, bendruomenių steigties sąlygas, jų kuriamo meno kuratorystės ypatumus, bendruomenių institucionalizavimo šiuolaikinio meno parodų praktikoje aspektus. Pasak Aistės, „menininko vienaskaitinė būtis, kaip ir bet kurio individo, neišvengiamai priklauso nuo santykio su kitu, o subjektas gimsta kaip tų vienaskaitinių būčių susikirtimas“. Taigi, apie kokius santykius bei egzistencines sankirtas įgalins diskutuoti „LTQ23“?
Pradėti pokalbį norėčiau įžangine refleksija. Knygoje „Būti dalimi. Dalyvavimas ir bendradarbiavimas Lietuvos šiuolaikiniame mene“ (VDA leidykla, 2021) menotyrininkė dr. Lina Michelkevičė aptaria situacijas, kai dalyvaujamuosiuose (angl. participatory) meno projektuose žmogiškąja medžiaga gali būti ne tik žiūrovai ar kiti menininko pakviesti dalyviai, bet ir patys menininkai. Knygoje teigiama, kad menininkas tokiuose projektuose dalyvauja su visu simboliniu krūviu: „kaip visuomenės veikėjas, kultūros reprezentantas, tam tikro vaizdinio ar socialinio statuso įkūnytojas“, o dalyvavimo strategijos čia „išryškina ar išpina socialinių santykių tinklą, formuojantį tokią simbolinę menininko figūrą“.
Viešas kvietimas dalyvauti LDS organizuojamoje kvadrienalėje „LTQ23“ visų pirma tapo kvietimu įsivardinti, apmąstyti ir konceptualiai pristatyti vidinių organizacijos bendruomenių menines iniciatyvas – apžvelgti, pasak Jūsų, Aiste, „koks menas gimsta iš tarpusavio bendravimo, kokios yra menininkų grupės ir kokie kiti aktualūs geraisiais bendradarbiavimais grįsti aspektai“. Tad, išeities tašku tampant bendruomenių dalyvavimui, ar galėtumėte įvardinti keletą santykinių LDS Vilniaus skyriaus menininkų bendruomenių? Kas joms priklauso? Apie kokius „simbolinius kapitalus“ bei iniciatyvas sukasi šių kūrėjų, sudarančių Vilniaus skyriaus ekspoziciją, iniciatyvos? Galbūt esama „bendruomenių bendruomenėse“ – mikrokūrybinių tinklų?
Jau tapo įprasta, kad dabarties menas įvairiais būdais siekia peržengti savo autonomijos ribas; seniai įsitvirtinęs ir dalyvavimo praktikų ar santykių (angl. relational) estetikos terminas, bet dažniausiai tokiu būdu menininkas siekia įtraukti ir reprezentuoti įvairias bendruomenes. Taip pat gausu fotografinių projektų, bendruomenių, su kuriomis žiūrovui giliau susipažinti sudėtinga ar tiesiog neįmanoma, tyrimų (pavyzdžiui, projektai, susiję su kaliniais). Šios parodos tikslas visai kitas – čia tiriamos pačių menininkų bendruomenės, taip sujungiant reprezentuojamąjį ir reprezentuojantįjį, leidžiant bendruomenėms pristatyti save.
Bendruomenės sąvoka permąstoma ir interpretuojama jau ne vieną dešimtmetį per įvairius filosofinius ir politinius modelius. Dažniausiai pažymimas bendruomenės ir individo antagonizmas, o individualumo siekis, atrodo, yra neatsiejamas nuo menininko profesijos. Tad organizuojant šią parodą-tyrimą buvo nepaprastai įdomu, ar gali egzistuoti bendruomenės LDS, tiksliau, jos Vilniaus skyriaus, viduje. Atidžiau pažvelgus, paaiškėjo, kad tokios bendruomenės kuo puikiausiai egzistuoja ir veikia jau seniai, jų nariai palaiko vienas kitą, ginčijasi ir padeda vienas kitam realizuoti kūrybinius projektus. Iš esmės šios vilniečių bendruomenės mažai skiriasi nuo kokių nors Sapiegų parko daržininkų, kur kiekvienas siekia užauginti savo daržoves, kartais pasiginčija dėl sklypelių, bet kartu grėbia lapus ir švenčia šventes (menininkai – parodas). Tokia yra, tarkim, LDS keramikų bendruomenė, kurios narius akivaizdžiai jungia tai, kad daugelį kūrinių tenka degti kartu, o anagamą kartu kūrenti net ne vieną parą. Bendro, nuosekliai ne vienus metus vykdomo veiksmo sujungti yra Slaptosios piešiančiųjų draugijos nariai, iš kurių kasdienių (kassavaitinių) praktikų išauga parodos, bet piešimo veiksmas vis vien lieka pagrindiniu vienijančiu faktoriumi.
Tomas Pabedinskas straipsnyje „Fotografija ir bendruomenė: komunikacijos link*“(1) remiasi J. L. Nancy siūlomu modeliu, pagal kurį bendruomenė yra įsteigiama paties jos narių buvimokartu ir tarpusavio komunikacijos; šie santykiai plėtojasi ne jau egzistuojančioje bendruomenėje, bet ją steigia, o kiekvieno izoliuoto žmogaus atvaizde galima įžvelgti jo buvimo-kartu su kitu pėdsakų.
Manau, šis modelis itin tinka menininkų bendruomenių tyrimui. Menininko vienaskaitinė būtis, kaip ir bet kurio individo, neišvengiamai priklauso nuo santykio su kitu, o subjektas gimsta kaip tų vienaskaitinių būčių susikirtimas. Greičiausiai iš to gimsta ir meno kūriniai...
Kaip galėtume apibrėžti bendruomenių kuriamo meno kuratorystę? Koks vaidmuo čia tenka konkrečiai bendruomenei nebūtinai priklausančiam kuratoriui? Dirbti su LDS menininkų grupėmis Jums, Aiste, teko ir įžanginėje kvadrienalės parodoje „Prieškvadrienalė’22. LDS bendruomenės: „gangai“, grupės ir individai“, pristatytoje Panevėžyje 2022 m. rudenį. Kokie buvo pagrindiniai iššūkiai rengiant šią parodą? Galbūt ji leido pačioms bendruomenėms geriau save suvokti?
Iš tiesų, tokia paroda kelia nemažai iššūkių, su kuriais susiduria tiek kuratoriai, tiek menininkai, nes paroda akcentuoja ne atskirų autorių kūrinius, o bendruomenes – tarpusavio ryšius, bendras parodas ir jungiančias technologijas, arbatos gėrimą ir ginčus, paskolintus vieno kitam įrankius ir panašiai. Daugumai tokių bendruomenių teko diskutuoti ir gerokai pavargti, kol gimė parodos eksponatų koncepcijos. Nemažai darbo tenka bendruomenių atstovams, nesvarbu, ar jie yra sekcijų pirmininkai, ar atskirų grupių lyderiai. Parodoje „Prieškvadrienalė’22. LDS bendruomenės: „gangai“, grupės ir individai“ didžiausias iššūkis buvo koordinavimas; tai, tik didesniu masteliu, taip pat aktualu rengiant Vilniaus bendruomenių ekspoziciją VDA parodų salėse „Titanikas“. Taip, nemažai daliai menininkų grupių šis bendras ekspozicijų rengimas tapo proga suvokti, kad jos yra bendruomenės, nes buvimas-kartu dažniausiai nėra įvardijamas, kol neatsiranda autorefleksijos poreikis. Dalis Vilniaus bendruomenių bendrų ekspozicinių kūrinių gimė per mano ir bendruomenių susitikimus, kalbant, aiškinantis, ieškant būdų, kaipgi tą buvimą-kartu ir komunikaciją ar jų rezultatus pristatyti.
Kvadrienalės parodos iš dalies institucionalizuos juose prisistatančias bendruomenes kaip legitimias, vidiniais kūrybiniais saitais saistomas kūrėjų grupes, iš dalies atsisakant menininko individualumo. Kita vertus šie pri(si)statymai taip pat taps bendresnio Lietuvos šiuolaikinio meno parodų diskurso dalimi – įeis į ją tiek kaip LDS vidinių socialinių saitų „paviešinimas“, tiek kaip prisistatymas kitoms, įvairių meno institucijų viduje, prieigose bei paraštėse susiformavusioms ir nuolat besikuriančioms bendruomenėms. Koks vaidmuo šiame procese tenka kuratoriams? Esate bendruomenių atstovai? Delegatai? Lyderiai? O galbūt Jūsų kuruojamos grupės patiki Jums savotiško mentoriaus, įgalinančio ir įgyvendinančio jų institucionalizavimą, vaidmenį?
Matyt, ši paroda yra tam tikras LDS bendruomenių tyrimas, tad kuratoriaus uždavinys – pamatyti, surasti LDS viduje esančias bendruomenes, pastebėti jų buvimo būdus, veikimo principus ir kartu leisti joms pačioms veikti parodų formatu. Manau, kad institucionalizavimas yra priešingas pačiai bendruomenių prigimčiai, tad ši paroda tėra tam tikras esamo jų žemėlapio ar bendrabūvio fiksavimas, o kartu ir galimybė veikti drauge. Tai gali pagimdyti naujas bendruomenes ir suskaldyti jau esamas, nes šie takūs, horizontaliais žmonių ryšiais paremti dariniai nesteigiami ir neįtvirtinami parodos, nors ji ir gali tapti sutvirtinančiu faktoriumi.
Esate ilgametė LDS bendradarbė, stebėjote ir kūrėte institucijos projektus, parodas, kultūros politikos formavimo iniciatyvas. Ar jaučiatės priklausanti kuriai nors vidinei Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenei? Organizacija turi daugiau nei 1500 narių visoje Lietuvoje – galbūt tiesiog esame viena milžiniška bendruomenė? Kaip manote, koks yra LDS narių priklausymo sąjungai bendravardiklis? Kaip jis keitėsi bėgant laikui?
Manau, kad priklausau net ne vienai bendruomenei, bet, net jei atrodys keista, šiuo metu daugiausia
ryšių palaikau su stiklo menininkais. Galbūt tai tas atvejis, kai kolekcionavimo sritis neišvengiamai
veda prie menotyrinių tyrimų ir kartu atveda bičiulių ar net naujų strategijų kūryboje.
LDS narių priklausymo sąjungai bendravardiklio greičiausiai nėra. Be abejonės, ši kūrybinė sąjunga skiriasi nuo, tarkim, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos, kuriai taip pat priklausau, ir skiriasi jau vien savo amžiumi. Todėl savaime LDS turi nemažai vyriausiosios kūrėjų kartos narių, kuriuos bendravardiklinti su jaunaisiais menininkais būtų sunku. Kita vertus, jei į LDS žvelgtume kaip į tam tikrą profsąjungą, kovojančią už menininkų gerovę ir vykdančią įvairius politinius žingsnius dėl menininkų teisių, atlygio ir pan., tuomet tą bendrą vardiklį galima matyti, nes iki šiol dažnai manoma, kad menininko parodos ir kūryba, kurią „vartoja“ žiūrovai, yra ne darbas, už kurį reikia atlygio (kaip kad apmokamas bet kurio Lietuvos piliečio darbas), bet tiesiog „garbė“. Šiuo atžvilgiu menininkai vis dar laikomi didele bendruomene, kuri turi dirbti visuomenei be atlygio...
Pasikalbėkime apie VDA parodų salėse „Titanikas“ formuojamą LDS Vilniaus skyriaus bendruomenių kūrinių parodą. Ar galėtumėte praskleisti organizavimo užkulisius? Kaip Vilniaus skyriaus bendruomenei sekėsi suvokti save? Galbūt net įvyko skilimų ar persigrupavimų? Kas formavo parodos koncepciją?
Idėją 2023 m. kvadrienalę dedikuoti bendruomenėms „paveldėjau“ iš kuratoriaus Valentino Klimašausko ir LDS pirmininkės prof. Eglės Gandos Bogdanienės. Ji man pasirodė itin savalaikė, aktuali. Nors intensyvios diskusijos apie bendruomenes vyko ir 1983–1994 m., bendruomenių temos aktualumas toli gražu nedingo iš politinio ar filosofinio diskurso mūsų dienomis. Ši paroda tapo puikia proga pažvelgti į reiškinį, kurį galima prilyginti bitei-kamanei – remiantis matematiniais skaičiavimais, šis vabzdys negali skristi, bet realybėje jis kuo puikiausiai skraido... Tokios yra ir menininkų bendruomenės, sudarytos iš individualumą puoselėjančių kūrėjų, o tai akivaizdžiai prieštarauja pačiai bendruomenės idėjai. Vis dėlto menininkų bendruomenės egzistuoja ir kuo puikiausiai „skraido“. Man šis projektas buvo labai artimas, tai – lyg sodinti daržą. Kiekvienam augalui turi suteikti sąlygas, bet neversti jo augti prieš prigimtį (toks yra bonsai ar naujai pasodintų Vilniaus Lukiškių aikštės liepų prievartinis formavimas), tad šioje parodoje siekiu natūralaus augimo, palikdama net ir vietinių chaosų galimybę.
Apibendrindamos grįžkime prie bendruomenės sampratos, greičiau – sampratų. Kokie požymiai ar kriterijai Jums patiems leidžia suvokti bendruomenes? Turiu omenyje bendruomenę bendrąja [sic.] bei meno kūrybos prasme. Kaip kvadrienalės kuravimas keitė šį požiūrį?
Kaip minėjau, rėmiausi J. L. Nancy pateikiamu bendruomenės modeliu, pagal kurį bendruomenė yra įsteigiama paties jos narių buvimo-kartu ir tarpusavio komunikacijos. Tačiau Jörnas Etzoldas straipsnyje „Bendruomenės ir praktika: Nancy, Aristotelis, Arendt, Marksas“(2) peržvelgia įvairias teorijas, kurios siejamos su bendruomenėmis ir jų veikimo būdais. Tarkim, Hannah Arendt (o vėliau ir Giorgio Agambenas), remdamasi Aristotelio mąstymu kaip išeities tašku, radikaliai pabrėžia politinio ir privataus dėmens atskyrimą antikinėje Graikijoje. Praktika, ar, jos žodžiais tariant, veiksmas, yra įmanomas tik politinėje viešojoje erdvėje, ne namie. Tyrėjos nuomone, visi terminai, kuriais mes dabar apibrėžiame dominavimą, yra atėję iš namų sferos. Tuo metu Aristotelis iškelia polį – viešąją sferą, kurioje egzistuoja vienetų lygybė ir politiniai sprendimai priimami drauge. Šiuo atveju bendruomenė pateikiama kaip lygiaverčių narių ir kartu politinių sprendimų sfera su tam tikru nostalgišku galimos / prarastos bendruomenės diskursu. Etzoldas šiai sampratai priešpriešina aktualizuotą Karlo Marxo bendruomenės modelį, kuriuo taip pat galėčiau remtis. Marxas praktiką supranta kaip gamybą (angl. production), tiksliau, kaip gyvenimo gamybą (angl. production of life). Individai čia kuria vienas kitą – ne tik politinį bendrabūvį (savo kasdienio gyvenimo formą), bet ir patį gyvenimą. Taigi, gal neverta apsistoti ties bendruomenių požymiais ar kriterijais, bet nepaprastai įdomu, kaip jų kasdienės praktikos atsispindi įvairiose teorijose. Kvadrienalės kuravimas tapo puikia proga giliau pasidomėti ir šiuo mano mėgstamų filosofų mąstymo vektoriumi.
(1) Tomas Pabedinskas. „Fotografija ir bendruomene: komunikacijos link*“. In: LOGOS, Nr. 83, 2015 m. balandis–birželis, p. 148.
(2) Jörn Etzold. „Community and Practice: Nancy, Aristotle, Arendr, Marx“. In: On Curating, issue # 07/11 : BEING-WITH, interaktyvus,
https://www.on-curating.org/files/oc/dateiverwaltung/old%20Issues/ONCURATING_Issue7.pdf,
[žiureta: 2023-05-28].
Being with the other. On the issue of contemporary (art) communities
Alberta Vengrytė interviews Aiste Kisarauskaitė
We are talking with the artist, writer, and editor-in-chief of Daile/Art magazine Aistė Kisarauskaitė as the Lithuanian Artists’ Association prepares for one of the most important art events of this year – the Quadrennial LTQ23’, which has involved the communities of all the association’s branches and their representatives in five Lithuanian cities in the reflection on the signs that create extensive (art) communities. Aistė is the curator of the LAA Vilnius branch exhibition, which will be presented in July this year at the VAA exhibition halls Titanikas. Thus, this conversation is an opportunity to take a deeper look at the circumstances and preconditions of the formation of the internal communities of the Lithuanian Artists’ Association, as well as to reflect on contemporary notions of communities that have spread to different discourses of cultural theory and practice. Together with Aistė, we explore the relationship between individuality and community in artistic creation, the conditions for the establishment of communities, the peculiarities of curating art created by them, and the aspects of institutionalizing communities in the practice of contemporary art exhibitions. According to Aistė Kisarauskaitė, “The artist’s singular being, like that of any individual, inevitably depends on the relationship with the other, and the subject is born as the intersection of these singular beings.” So, what kind of relationships and existential intersections will LTQ23’ enable us to discuss?