Milda Kvizikevičiūtė

KARALIENĖS BUDUARAS

Ne vien muilas ir vanduo: moterų kūno priežiūra Renesanso epochoje

„Brangiausioji ponia Mamyte, prašau atsiųsti baltalų, nes jų daugiau nebeturiu“, – rašė Barbora Radvilaitė 1549 m. liepos 19 d. Krokuvoje laiške savo motinai Barborai Kolai (mirė 1550 m.). Būsimoji Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė šiame trumpame prašyme atskleidė svarbią detalę: kasdienėje Renesanso moters rutinoje svarbią vietą užėmė kosmetika. Barborą amžininkai liaupsino dėl išskirtinio grožio, bet švara ir kūno priežiūra jai buvo kur kas daugiau nei makiažas.

Barboros Radvilaitės laiškas mamai. Krokuva, 1549 m. liepos 19 d. Varšuvos centrinis senųjų aktų archyvas

XVI a. Europoje Renesansas reiškė ne vien meno pakilimą ir mokslo proveržį – tai buvo ir laikotarpis, kai kito požiūris į kūną, sveikatą ir higieną. Nors šiandien vis dar gajus mitas, esą ankstyvųjų Naujųjų laikų žmonės menkai rūpinosi švara, istoriniai šaltiniai rodo priešingą vaizdą. Higienos praktikos buvo svarbios, įvairios ir glaudžiai susijusios su to meto medicinos teorijomis, socialinėmis normomis ir gyvenimo būdu.

Žinoma, negalima kalbėti apie universalią Renesanso žmogaus higieną – kilmingieji ir valstiečiai gyveno skirtingoje realybėje, skyrėsi jų galimybės, aplinka ir ištekliai. Vis dėlto visuose visuomenės sluoksniuose švara buvo reikšminga ne tik kaip praktinis poreikis, bet ir kaip moralinis, estetinis bei sveikatos ženklas. Moterų higiena šiame kontekste tampa itin įdomiu tyrimo objektu – joje susipina grožio idealai, medicinos dogmos, socialiniai ritualai ir kasdienės pastangos palaikyti pusiausvyrą tarp kūno, sveikatos ir orumo.

Kaip Klaudijus Galenas formavo supratimą apie sveikatą ir švarą XVI a.

Jei gyventume XVI a., savo kūną ir sveikatą suvoktume per keturių kūno skysčių – humorų – prizmę. Šią teoriją dar antikoje suformulavo garsus gydytojas Klaudijus Galenas (apie 129–216) ir ji išliko esmine net po tūkstančio metų. Galeno mokymas teigė, kad sveikata priklauso nuo kraujo, gleivių (flegmos), geltonosios ir juodosios tulžies pusiausvyros. Skysčių balansas reiškė gerą savijautą, o disbalansas – ligas ir negalavimus.

Kiekvienas humoras buvo siejamas su tam tikru temperamentu: kraujas – su šilta ir drėgna sangviniška prigimtimi, juodoji tulžis – su šalta ir sausa melancholiška. Gydymo tikslas buvo ne pašalinti simptomus, bet atkurti šią subtilią vidinę harmoniją. Todėl buvo plačiai taikomi valymosi metodai – kraujo nuleidimas, prakaitavimas, dietos, klizmos ar vėmimo sukėlimas. Kūno „vidinė švara“ laikyta svarbesne nei išorinė – natūralūs procesai, tokie kaip menstruacijos ar prakaitavimas, buvo vertinami kaip organizmo savireguliacija.

Regimen sanitatis Salernitanum. Strasbourg, 1513. Bayerische Staatsbibliothek

Humoralinė medicina dominavo visoje Europoje nuo Italijos iki Lietuvos, o higiena apėmė visą gyvenimo būdą. Šios idėjos ankstyvaisiais Naujaisiais laikais plito populiariausiu tuo metu būdu – per spaudą. Buvo leidžiami medicininiai traktatai, sveikatos vadovai, kurie, nepriklausomai nuo leidimo vietos, per spaudos tinklą kirto geografines ir laiko ribas. Vienas žymiausių tokių kūrinių – XII a. Salerno mokykloje užrašyta didaktinė poema, pirmą kartą išspausdinta XV amžiuje. „Salerno sveikatos taisyklės“ (Regimen Sanitatis Salernitanum, Venecija, 1480) tapo pagrindu higienos edukacijai – ilgainiui išversta į beveik visas Europos kalbas ir iki 1501 m. išleista beveik 40 kartų. Tekstas remiasi šešiais Galeno apibrėžtais išoriniais gyvenimo veiksniais (lot. res non naturales): oru, maistu ir gėrimais, miegu ir būdravimu, judėjimu ir poilsiu, išskyrų kontroliavimu, sapnais ir emocijomis. Kitas ypač populiarus leidinys buvo italų gydytojo ir botaniko Castore Durante (1529–1590) veikalas „Sveikatos lobynas“ (Il Tesoro della Sanità, Roma, 1586). Jame aiškinama, kaip tinkamai maitintis, judėti, kvepintis ir saugotis ligas sukeliančių veiksnių.

Ne išimtis buvo Abiejų Tautų Respublika – humoralinės idėjos skleidėsi per universitetus, medicininius traktatus ir Italijos kultūros įtaką. Karalienė Bona Sforca, atvykusi iš Milano, dvare įtvirtino renesansinę dietą ir higienos idealus. XVI a. antrojoje pusėje gydytojas Wojcechas Oczko (1537–1599), baigęs mokslus Paduvoje ir Bolonijoje, parašė traktatą „Karštosios versmės“ (Cieplice. Krokuva, 1578). Tai vienas pirmųjų regione balneologinių veikalų, kuriame klasifikuoti Lenkijos mineraliniai vandenys ir aprašytas jų gydomasis poveikis odos bei vidaus organų ligoms. Oczko pabrėžė individualios paciento būklės vertinimą, atsargumą vartojant per karštą vandenį ir ragino nenutraukti gydymo per anksti. Jis rekomendavo vandenį tiek išoriniam (vonios, kompresai), tiek vidiniam naudojimui. Kai kurios jo įžvalgos apie šlapimo sistemą, inkstų ligas ar vandens balansą laikomos artimomis šiuolaikinei medicinai.

Higiena be muilo ir vandens

Dėl atsargaus požiūrio į maudynes Renesanso epochoje šiandien kyla nemažai dvejonių dėl (ne)švaros, kurioje gyveno XVI a. visuomenė. Tuo metu imta vengti viešųjų pirčių – tikėta, kad karštas vanduo atveria odos poras ir leidžia patekti užterštam ligomis orui. Tačiau maudynės ne išnyko, o persikėlė į karštųjų versmių kurortus (Luką, Paduvą, Badeną, Leukerbadą, Javorovą ir kt.), kur karštieji šaltiniai naudoti humoro pusiausvyrai atkurti. O vonių procedūros buvo paskiriamos ir prižiūrimos kvalifikuotų gydytojų.

Centrinė figūra, apsupta gėlių ir vaisių, – vaisinga motina. Kairėje – žindyvė, artėjanti perimenopauzės link, paveikslo gilumoje – jauna skaisti mergina, tarnaitė, su karšto vandens ąsočiu rankose, sąmoningai dailininko nutapytu uždaru indu. Dama vonioje. François Clouet, apie 1571. Prancūzijos dekoratyvinio meno muziejus

Vonia rūmuose buvo didelis logistinis iššūkis ir prabanga: reikėjo ne tik vandens, bet ir šildymo, specialių kvapnių priedų – žolelių, aliejų, muilo. Todėl tokie ritualai buvo prieinami tik elitui. Rūmų higiena galėjo būti stebėtinai pažangi. Štai XVI a. Vilniaus Žemutinėje pilyje veikė viena ankstyviausių regiono vandentiekio sistemų – vanduo iš kalvų į valdovo rezidenciją buvo tiekiamas pušinių rąstų vamzdžiais, sujungtais geležiniais žiedais. 1539–1540 m. netgi įrengta atskira kanalizacijos sistema virtuvės atliekoms, o akmeniniai tualetai liudija rūpestį sanitarija. XVI a. vandentiekis buvo įdiegtas ir Vavelio pilyje.

Kasdienei higienai kur kas įprastesnis buvo apsiprausimas – „sausasis švarinimasis“: kvapnios pudros, aliejai, dažnas apatinių drabužių keitimas. Todėl asmenys, kurie maudydavosi dažnai, pavyzdžiui, Barbora Radvilaitė, buvo vertinami skeptiškai, nes toks įprotis prieštaravo to meto gydytojų rekomendacijoms. Tai rodo, kad išsilavinimas, asmeniniai poreikiai ir prieiga prie patogumų galėjo nulemti individualius higienos sprendimus, nepaisant visuomenėje vyraujančių įsitikinimų. Anglijos karalienė Elžbieta I savo rūmuose turėjo ne vieną vonios kambarį, kur mėgo ilsėtis ir maudytis, netgi Lenkijos karalius Jogaila XIII a. buvo kritikuojamas dėl dažno maudymosi – Vavelyje jo užsakymu buvo įrengta vonia, o maudydavosi jis apie tris kartus per savaitę.

Renesanso epochoje švara nebuvo tapatinama vien su vandeniu ar muilu. Kasdieniai higienos ritualai neretai buvo siejami su kvapniais dalykais, nes žmogaus sveikata buvo siejama ir su kvapu. Švara buvo regima ir užuodžiama: naudojami kvapieji aliejai, pudros. Rožių vanduo, muskusas, smilkalai tapo švaros ženklu. Jie buvo būdavo maišomi į preparatus, naudojamus švarai.

„Paimk stipraus šarmo, pagaminto iš kreidos, ir šešis svarus akmeninės kreidos; keturis svarus elnio taukų, įdėk juos į šarmą, į molinį puodą, ir gerai išmaišyk, palaikyk keturiasdešimt dienų; vis permaišyk ir pertrink tris arba keturis kartus per dieną iki tol, kol mišinys bus sunaudotas, o į tai, kas liks, po septynių arba aštuonių dienų įdėk ketvirtį uncijos muskuso, o kai tai padarysi, reikia išmaišyti, ir jis tada kvepės muskusu."

John Partridge. The treasurie of commodious conceits, & hidden secrets. Londonas, 1573 m.

Distiliavimo išradimas. Jan Collaert I pagal Janą van der Straetą. Apie 1600 m. Iš ciklo „Nova Reperta“ („Nauji atradimai“). Metropoliteno meno muziejus

XVI a. distiliavimas tapo neatsiejama mokslo ir kvapų kultūros dalimi, ypač Florencijoje, kur šis procesas sudomino ne tik alchemikus, bet ir medikus bei parfumerius. Tobulėjant technikai, kvapiosios esencijos buvo šildomos ne tiesiogiai, bet švelniai – alembikas (distiliavimo indas) buvo statomas į vandens vonelę, o šalia dedamas plieno veidrodis, šilumą gaunantis iš saulės. Švelniai šildant, kvapieji aliejai neprarasdavo subtilumo. XVI a. pabaigoje įvyko du svarbūs atradimai: kvapų prisotintą vandenį išmokta atskirti nuo aliejaus ir išsaugoti aromatinių aliejų lašelius. Tuo pačiu metu pradėtas taikyti metodas, kuriuo žiedai ir lapeliai (jazminų, rožių, apelsinų, žibuoklių) buvo sluoksniuojami jų kvapą sugeriančiame migdolų aliejuje. Šie atradimai labai prisidėjo prie aromatų kultūros suklestėjimo ir kvapų estetikos transformacijos Renesanso epochoje.

Plaukai – sveikatos, moralės ir grožio ženklas

Rankšluostis, XV–XVI a. Viktorijos ir Alberto muziejus

Renesanso epochoje moters plaukai buvo daugiau nei estetikos detalė – jie veikė kaip kūno, moralės, socialinio statuso ir net sveikatos indikatorius. Pagal humoralinę mediciną plaukų spalva ir struktūra atspindėjo vidinę kūno pusiausvyrą: šviesūs plaukai siejosi su sangvinišku džiaugsmingu charakteriu, raudoni – su choleriška energija, tamsūs – su melancholija. Gydytojai, sekdami Galeno ir Aristotelio teorijomis, plaukus laikė funkcionalia kūno dalimi – jie turėjo padėti šalinti garus iš virškinimo proceso, todėl rytais buvo rekomenduojama šukuoti plaukus, kad garai pasišalintų per viršugalvį. Plaukų priežiūra reikalavo atsargumo. Buvo manoma, kad galvos plovimas gali sukelti fizinį išsekimą, ypač nėščiosioms ar sergančioms moterims. Kai kuriais atvejais net tikėta, kad plaukų plovimas sukelia persileidimą. Po plovimo reikėjo ilsėtis ir laikyti galvą šiltai – tam naudoti specialūs plaukų rankšluosčiai, saugantys nuo pavojingo šalto oro.

Nuoga moteris, besišukuojanti plaukus. Adamo Scultori, Giulio Romano, 1563–1565. Budapešto dailės muziejus

Kūno priežiūros traktatuose plaukų priežiūra buvo laikoma svarbia dienos pradžios dalimi. Nors galva vandeniu buvo plaunama retai, moterys šukavosi, naudojo kvapnius miltelius – savotišką sausą šampūną, pagamintą iš rožių žiedlapių, gvazdikėlių, muskato ar kipariso šaknų. Plaukai buvo kvepinami, kartais dažomi ar balinami – Italijoje blondinių mada paskatino dešimtis receptų, kaip šviesinti plaukus naudojant ramunėles, citrinų sultis ar net šlapimą. Plaukų priežiūra buvo ne tik estetikos, bet ir sveikatos ritualas – skalauti galvą rekomenduota šiltu vandeniu kartą per savaitę, kitomis dienomis – tik šukuoti.

Šviesūs plaukai, ypač auksiniai, buvo siekiamybė, nes jie turėję liudyti linksmą ir nekomplikuotą moters charakterį. Kad išgautų šviesiai auksinį atspalvį, moterys imdavosi įvairių priemonių, dažniausiai rūgštinių, tokių kaip citrinų sultys. XVI a. Italijoje procedūra dažnai būdavo atliekama saulėtoje terasoje: moterys padengdavo plaukus šviesinamuoju tirpalu ir kelias valandas sėdėdavo saulėje, o kad neįdegtų veido, galvą prisidengdavo specialia kepure nuo saulės – solana, slepiančia veidą, bet ne plaukus.

Švarūs, kvapnūs, šviesūs ar kruopščiai sušukuoti plaukai reiškė ne tik estetinį idealą, bet ir kūno, sveikatos bei dvasios pusiausvyrą – tikrąją renesansinę harmoniją.

Grožis be pastangų – bet ne be kainos

Moteris, balinanti plaukus saulėtoje terasoje. Iš atminimų albumo, priklausiusio baronui Maximilianui Teuffeliui, 1583–1606. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Renesanso epochoje moters grožis buvo laikomas neatsiejama doro ir kilmingo gyvenimo dalimi. Makiažas turėjo ne pabrėžti, bet vos pastebimai paryškinti natūralius bruožus. „Ar pastebėjote, kaip daug gražesnė atrodo moteris, kai ji pasidažo taip subtiliai, kad aplinkiniai negali pasakyti, ar ji apskritai pasidažiusi?“ – klausė italų humanistas Baldassare’as Castiglione veikale „Dvariškis“ (Il Cortegiano, Venecija, 1528). Grožis turėjo atrodyti natūralus, lyg be pastangų – nors iš tiesų reikalavo laiko, žinių ir nemažų išlaidų.

Šviesi, net blyški veido oda buvo laikyta kilmingumo ir dvasinio pakilumo ženklu. Kad išgautų tokią odos spalvą, moterys naudojo baltinamąsias pudras, kurių sudėtyje galėjo būti kreidos ar perlų, bet kur kas dažniau – sveikatai kenksmingo švino. Skaistalai ir lūpų dažai buvo gaminami iš raudonų uogų, košenilio vabzdžių ar šafrano, neretai iš itin toksiško mineralo cinoberio, kurio sudėtyje yra gyvsidabrio. Jau senovės Romos laikais buvo žinoma apie šio mineralo kenksmingumą, bet unikalus spalvos pigmentas traukė žmonių dėmesį.

Kosmetikos priemonės buvo gaminamos namuose pagal specialius receptus arba įsigyjamos iš vaistininkų, tad grožio puoselėjimas buvo ne tik išvaizdos, bet ir kultūrinės kompetencijos demonstravimas.

Per ryškus makiažas buvo laikomas netinkamu, ypač ištekėjusioms moterims, bet subtilus veido „tobulinimas“ buvo priimtinas kaip moters švaros, orumo ir išsiauklėjimo ženklas. Renesansinis makiažas buvo tikras paradoksas: turėjo būti nematomas, bet būtinas; natūralus, bet preciziškai sukurtas; subtilus, bet neretai brangus ir net pavojingas sveikatai.

---

Renesanso epochoje švara buvo kur kas daugiau nei praktinė būtinybė – tai buvo kultūrinis ir simbolinis veiksmas, išreiškiantis asmens sąmoningumą, socialinę padėtį ir santykį su pasauliu. Kvapai, pudros, eliksyrai, gydomosios procedūros ir net makiažo subtilumas kūrė sudėtingą, bet nuoseklų švaros pasaulėvaizdį. Švara reiškė ne tik išorinę, bet ir vidinę pusiausvyrą – tiek kūno, tiek sielos.

Nors šiandieninis higienos supratimas stipriai skiriasi, Renesanso ritualai primena, kad kūno priežiūra – tai ir žinojimas, ir kultūrinė savivoka. Švara reiškė ne tik tvarkingą išorę, bet ir vidinę pusiausvyrą – tarp kūno, sielos ir socialinės tapatybės.

Literatūra

Jill Burke. How to be a Renaissance Woman: The Untold History of Beauty and Female Creativity. London, 2023.

Baldesar Castiglione. Il libro cortegiano. Venezia, 1547.

Stephen B. Dobranski. Clustering and Curling Locks: The Matter of Hair in Paradise Lost, PMLA, t. 125, nr. 2, 2010, p. 337–353.

Wojciech Oczko. Cieplice. Kraków 1578.

Janusz Ostrowski, Marek Muszytowski, Przemysław Rutkowski3, Bolesław Rutkowski. Treatment of the urinary tract diseases in the 16th-century work Cieplice (Thermal Springs) by Wojciech Oczko (1537–1599). Renal Medicine in the XVI–XIX Century, 2018.

Egidijus Ožalas, Rūtilė Pukienė. Vandentiekis Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje XVI–XVII a. Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, 2015, t. 3 (2012–2013), p. 303–331.

John Partridge. The treasurie of commodious conceits, & hidden secrets. London, 1573.

Jarosław Pietrzak Jaka woda pomocna?– uzdrowiskowe wojaże rodziny Sobieskich na tle wypraw im współczesnych i wiedzymedycznej. Acta Universitatis Lodziensis. 2012, nr. 88, p. 17–42.

Monika Ramonaitė. Vakarų Europos medicinos paslaugų teikimo modelis ir jo pritaikymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII amžiuje. Lietuvos istorijos studijos, 2016, t. 38, p. 9–31.

Edith Snook. A Cultural History of Hair in the Renaissance. London, Dublin, 2021.