Vaida Ragėnaitė

KARALIENĖS MITAS

Barboros Radvilaitės mito genezė

Mūsų Lietuvoje, kiekvienoje šeimoje, kuri moka skaityti, kad ir kokiam luomui ji priklausytų, net paaugliai, neišmanantys istorijos, su meile kartoja Barboros Radvilaitės vardą. (1)

Reikia pripažinti, kad Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė atliko reikšmingą istorinį vaidmenį: nors tikrovėje daugeliu atžvilgiu ji buvo pasyvi, istorinėje atmintyje jos pėdsakas labai ryškus, susijęs su nacionalinio išsivadavimo judėjimu ir tautinės savimonės stiprėjimu. Barboros Radvilaitės asmenybės vertinimai istoriografijoje, publicistikoje, grožinėje literatūroje labai skyrėsi ir keitėsi priklausomai nuo ideologijos, politinės situacijos, kriterijų ir vertybių, būdingų konkrečiam istorijos laikotarpiui. Per 500 metų Barbora Radvilaitė iš realios asmenybės virto kultūriškai reikšmingu mitiniu simboliu, nes pats mitas – simbolinis pasakojimas apie personažus, kurie yra ryškesni (tamsesni ar šviesesni) negu paprasti žmonės. (2) Tokia ji dabar ir yra – gaubiama ir saugoma mito: ir tamsesnė, ir šviesesnė negu realiam žmogui įmanoma. (3)

Pirmoji Barboros Radvilaitės mito banga XIX a.

XIX a., stiprėjant visuomenės patriotizmui, gimė savita vaizdinė „tautos mitologija“ – vizualinis istorinis tautos pasakojimas, suformavęs kelių kartų vaizduotę. Būtent tuo metu galima užčiuopti gimstantį Barboros Radvilaitės mitą. 

Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės praradimas, valstybės atkūrimo planų, siejamų su Napoleonu, neišsipildymas sukėlė dvasinį Lenkijos ir Lietuvos visuomenės nuopuolį. Vėliau, žlugus viltims, siejamoms su caru Aleksandru I, dar labiau gniuždė brutali ir neribota naujo caro Nikolajaus I valdžia, priklausomybė nuo Peterburgo.

XIX a. pradžioje nuo nemalonios tikrovės stengtasi pabėgti atsigręžiant į istoriją, valstybines tradicijas, garbingą ir šlovingą praeitį. Tokiame kontekste Barboros Radvilaitės tema sukėlė stiprias visuomenės reakcijas. Be publicistikos, būtent drama suformavo jos asmenybės stereotipą, įsirėžusį į kelių kartų sąmonę. Šis stereotipas neatitiko istorinės tiesos, nes garsiausios dramos buvo parašytos dar prieš paskelbiant istorinius šaltinius ir kritiškus veikalus. Autoriams labiau rūpėjo išraiškinga meninė vizija ir didaktiniai patriotiniai tikslai, o ne istorinė tiesa. Dramaturgai Barborą Radvilaitę vaizdavo iš esmės dviejose plotmėse – visuomeninėje patriotinėje ir meilės. (4)

1820 m. sutapo su Barboros Radvilaitės 300-osiomis metinėmis (5) ir buvo paženklinti publikacijomis. Paryžiuje buvo išleistas Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė (Sophie de Tisenhaus Choiseul-Gouffier, 1790–1878) istorinis romanas „Barbora Radvilaitė“, parašytas prancūzų kalba. (6)

Alojzy Feliński. Barbara Radziwiłłowna. Tragedya w pięciu aktach. Krokuva, 1820 m. Kauno apskrities viešoji „Ąžuolyno“ biblioteka

Tais pačiais metais Krokuvoje išleista poeto, dramaturgo, visuomenės veikėjo, politiko, Tado Kosciuškos sukilimo dalyvio, vertėjo, istoriko Aloyzo Felinskio (Alojzy Feliński, 1771–1820) drama „Barbora Radvilaitė“. 1811 m. parašytas kūrinys plačiai pasklido rankraštiniu formatu, buvo statomas mėgėjiškų trupių. Pirmą kartą, anot lenkų istoriko Zbignievo Kuchovičiaus, Felinskio drama buvo vaidinama 1812 m. sausį Naugarduke, bazilijonų mokykliniame teatre. Mažai žinoma, bet labai reikšminga detalė – Barborą vaidino trylikametis Adomas Mickevičius. (7) 1817 m. Varšuvos didžiojo teatro scenoje pradėta rodyti Felinskio drama sulaukė didžiulio žiūrovų dėmesio, bet 1821 m. caro valdžios įsakymu buvo uždrausta. 1819 m. penkių veiksmų tragedija „Barbora Radvilaitė“ buvo parodyta ir Vilniuje. (8)

Prasidėjusį Barboros idealizavimą Lietuvos visuomenėje įtvirtino Vilniaus istoriko Mykolo Balinskio (Michał Baliński, 1794–1864) 1837 m. išleisti „Atsiminimai apie Barborą Radvilaitę“. Veikalas buvo plačiai komentuojami kitų istorikų, kurių pažiūros padarė poveikį publicistams. Taip formavosi Barboros stereotipas – kuklios, dorybingos, pasiaukojančios moters, beveik šventosios.

1858 m. žinomas poetas romantikas, Adomo Mickevičiaus draugas, Antonis Edvardas Odinecas (Antoni Edward Odyniec, 1804–1885) parašė dar vieną reikšmingą dramą „Barbora Radvilaitė, arba Zigmanto Augusto valdymo pradžia“. Anot Kuchovičiaus, poeto istoriografinė Barboros asmenybės samprata buvusi labai miglota. (9) Odineco herojė neturi nieko bendra su istorine Barbora – jis sukūrė savitą šios veikėjos kultą, paversdamas Radvilaitę gėrio simboliu. Šios dramos pagrindu Vilniuje 1860 m. balandžio 28 d. buvo rodomas spektaklis. (10)

Spektaklio „Barbora Radvilaitė“ afišos reprodukcija Vilniaus teatras, 1860 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Barboros Radvilaitės statuso kaita XIX a. Lietuvos visuomenėje

Ne tik romantinė literatūra vaidino lemiamą vaidmenį XIX a. Lietuvos kultūroje ir politikoje. Reikšmingą poveikį visuomeninių pažiūrų formavimuisi darė rūpestingi krašto senienų rinkėjai ir tyrėjai, siekiantys priminti savo tautiečiams amžinas vertybes – meilę tėvynei ir jos gamtai, istorijai, mokslui. Barboros Radvilaitės asmenybės pėdsakas ryškus ir jų veikloje.

1855 m. balandžio 29 d. Eustachijaus Tiškevičiaus (Eustachy Tyszkiewicz, 1814–1873) iniciatyva ir sukauptų rinkinių pagrindu įkurtas Vilniaus senienų muziejus turėjo apie 10 Barboros Radvilaitės portretų. (11)

Tuo metu Barborai Radvilaitei suteiktą išskirtinį statusą liudija jos portreto litografija Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albume“, kurio 46 lakštuose buvo atspausti įvairių laikotarpių asmenybių portretai. Gausiame vyrų būryje šis portretas išsiskiria kaip vienintelis moters atvaizdas. (12)

Barboros Radvilaitės atvaizdas buvo įkomponuotas ir Vilčinskio „Vilniaus albumo“ tituliniame puslapyje Vincento Dmacahausko (Wincenty Dmochowski, 1807–1862) sukurtoje vinjetėje. Sudaryta simbolinė Lietuvos praeitį ženklinančių vaizdinių interpretacija atskleidžia to meto visuomenės Barborai Radvlaitei suteikiamą tautos motinos statusą. Piešinio centre pavaizduotas didingas ąžuolas – jėgos, didvyriškumo, tvirtumo ir dievų buveinės simbolis. Jo viršūnėje ovaliuose laurų vainikų rėmuose įkomponuoti imaginaciniai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karalienės bei Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės portretai, o tarp jų –Vytauto Didžiojo monograma. (13)

Yra žinoma apie Vilniaus senienų muziejaus ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos pastangas pastatyti Barborai Radvilaitei paminklą. Grafo Eustachijaus Tiškevičiaus pradėtą, bet dėl politinių aplinkybių neįgyvendintą iniciatyvą iliustruoja (14) iki šių dienų išlikęs paminklo projektas. Dokumentai dėl Barboros Radvilaitės paminklo statybos, datuojami 1862 m. gegužės 11 d., saugomi Jogailaičių bibliotekos Rankraščių skyriuje. (15)

François Grenier, Barbora Radvilaitė Lenkijos karalienė, po 1857 m. Varšuvos nacionalinė biblioteka

Dar vieno Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos nario – grafo Konstantino Tiškevičiaus (Konstanty Tyszkiewicz, 1806–1868), veiklos pėdsakas taip pat teikia žinių apie to meto visuomenės požiūrį į Barborą Radvilaitę. Konstantino Tiškevičiaus ekspedicija Neries upe 1857-aisiais pratęsė to meto visuomenės savos tapatybės ir savų šaknų paieškas. Ši kelionė buvo aprašyta ir išleista atskira knyga (16), kurioje užfiksuota, kaip ekspedicijos dalyviai, atplaukę į Vilnių, sustojo ir išlipo į krantą priešais vietą, kur stovėję Barboros Radvilaitės rūmai. Knygoje jis teigia, kad „mūsų Lietuvoje, kiekvienoje šeimoje, kuri moka skaityti, kad ir kokiam luomui ji priklausytų, net paaugliai, neišmanantys istorijos, su meile kartoja Barboros Radvilaitės vardą“ (17).

Romantinio idealizavimo persmelktas didikės gyvenimo pasakojimas Konstantino Tiškevičiaus knygoje puikiai atspindi Barboros Radvilaitės mitą, įsitvirtinusį patriotiškai nusiteikusios Lietuvos visuomenės sąmonėje XIX a. antrojoje pusėje.

Ištrauka iš knygos Konstantinas Tiškevičius, Neris ir jos krantai, hidrografiniu, istoriniu, archeologiniu, etnografiniu požiūriu (18)

Šiuose rūmuose 1520 m. gimusi stebuklingo grožio, retų dorybių ir bruožų bei labai pamaldi mergina buvo gavusi geriausią tais laikais kilmingosioms priderama išsilavinimą. Be gimtosios kalbos, kuria nuo gimimo jai buvo kalbėti prisakyta, mokėjo visas maldas lotyniškai, vikriai siuvinėjo rėmeliuose raštus – be šito tuo metu išsilavinimas nebūtų buvęs pakankamas. Italų kalba, kuri anuo metu buvo salonų ir dvarų elegancijos kalba, kalbėjo taip sklandžiai, kaip savo gimtąja. Kadangi vyro pasirinkimas senoviniu papročiu nuo jos visai nepriklausė, vos aštuoniolikos sulaukusiai, kai tik stebuklingas ir jau visame krašte garsus etmono dukters grožis visu savo tobulumu išsiskleidė, tėvai išrinko jai vyrą. Tas vyras buvo senos Lietuvoje giminė, kilmingumu prilygstantis, o turtais – Radvilų giminę smarkiai pranokstantis – Stanislovas Goštautas, Naugarduko vaivada. Tad už jo 1538 m. Barbora buvo išleista. Vos ketveri gyvenimo su Barbora metai Goštautui nedavė palikuonio. Mirė jis 1542 m., juo ir baigėsi Goštautų giminė Lietuvoje. Jaunoji našlė, metusi poniškus rūmus Geranainyse, persikėlė gyventi į Vilnių, prižiūrima savo mylimos motinos, kuri jau metai kaip buvo našlė. Taigi Radvilų rūmuose du sunkūs gedulai susiėjo, iki kurių pabaigos jaunoji Goštauto našlė neperžengė motinos namų slenksčio. Trejiems metams po to praslinkus, matėme ją prie mirštančios karalienės guolio, paskui vis dažniau ėmė lankytis karalius. Meilė buvo vienintelė tų apsilankymų priežastis. Nenuostabu, kad Augustas, karalienė mirties išlaisvintas iš santuokos įžadų, niekuo nesaistomas jaunas ponas, nepasipūtęs, maloniai bendraujantis, lengvai įstengė laimėti ir jaunosios našlės simpatiją bei širdį – kietą ir neprieinamą daugeliui ano meto jaunuolių, kurie veltui stengėsi atverti į ją kelią. Graži ir vis labiau gražėjanti Barbora, panaudojusi iš karto visas, kokias tik moters nuovoka gali sugalvoti, koketiškumo atsargas, norėdama patikti savo gerbėjui, kurio meilė garbę jos šeimai ir išdidumą jai pačiai teikė, nepastebimai pati į ją įklimpo. Tuomet karalius užsiplieskė aistra, ir jos visai neslėpė nuo Barboros. O kai ji atsakė tuo pačiu, prasidėjo netikėti susitikimai, slapti pasimatymai, kuriuos tik viena meilė taip išradingai moka surengti. Varteliai sienoje, skiriančioje Radvilų ir Pilies sodus, neretai slapta praleisdavę karalių, lengvino įsimylėjėlių susitikimus. Nors ši meilė ir buvo labai skaisti, nors jų susitikimai ir vyko su visu deramu padorumu – žinia apie karaliaus susižavėjimą neilgai liko paslaptyje. Su įvairiomis išvadomis, kokias tik žmogaus pyktis ir įtarumas gali sukurti, pasklido ji po visą Lietuvą ir Karūną. Dėl šios priežasties kilęs pavydas Radviloms ir baimė, kad jų giminė bus išaukštinta labiau už kitas, visokiomis šlykštynėmis apdrabstė etmono namus, pradėta užgaulioti nepriekaištingą gražiosios Augusto mylimosios dorumą. Gandai apie šią meilę, pasiekiantys Krokuvą, neramino Zigmantą I, nepatiko Bonai ir Augusto seserims. Bijotasi tos meilės, kaip nederančio būsimam Lenkijos ir Lietuvos karaliui ryšio, būgštauta, kad Zigmantas Augustas jos nevestų, ir todėl nuolat rašomais laiškais jį nuo tų ketinimų norėta nukreipti. Tačiau visos pastangos, jau per vėlai pradėtos, buvo silpnos ir nepakankamos. Aistringa Zigmanto Augusto meilė gražiajai Barborai jau buvo pasiekusi tokias aukštumas, kad jos nei žilagalvio tėvo autoritetas, nei seserų ir motinos poveikis, pagaliau – nei dėl iš to kilusių daugybės liūdnų pasekmių, kurių reikėjo šalyje tikėtis, jau negalėjo sulaikyti. Radvilos, didžiuodamiesi šia karaliaus meilė jų seseriai, o per ją – ir ryšiu su karaliaus gimine, kai regėjo savo giminę iškilsiant virš kitų, nusprendė iš visų jėgų remti mintį ištekinti Barborą už karaliaus. Juos neramino tik žeidžiantys gandai, išnešioti po visą Lietuvą apie slaptus karaliaus ir Barboros susitikimus. Tada du Radvilos – Mikalojus, Lietuvos pataurininkis, tikras Barboros brolis, ir kitas, taip pat Mikalojus, jos pusbrolis iš tėvo pusės, pasitarę su motina, nusprendė prašyti karalių, jei esą jų sesers rimtai vesti neketina, lai liaujasi lankytis jų namuose. Taip mandagiai, bet tiesiai ir išdidžiai Augustui buvo išklota apie skriaudą, kokią jų seseriai darą tos dažnos ir slaptos karaliaus viešnagės jų namuose. Zigmantas pažadėjo, kad, gerbdamas Barboros garbę, nuo tol jų namuose niekada nesilankys. Lengva buvo ištarti tuos žodžius, tačiau jų laikytis įsimylėjusiai Augusto širdžiai tapo neįmanomu dalyku. Didinamos kliūtys mylėti paprastai leidžia daugiau įsivyrauti jausmams. Kokia po šios Radviloms duotos priesaikos baisi kova vyko Zigmanto Augusto širdyje tarp aistringos meilės savo mylimajai ir karaliaus priedermių, garbės pareigos, laikymosi duoto žodžio saugoti savo mylimos Barboros garbė, tik tas pajėgs suprasti, kas savo gyvenime yra kovojęs panašią kovą. Būtent čia Augusto širdyje įsiplieskusi meilė Barborai turėjo viršyti visus jo luomo įsipareigojimus. Būtent čia jis privalėjo nepalaužiama valia apsispręsti imti ją už žmoną, nes nepaisant visų subtilumo ir garbės jausmų, kurie, kaip žinome, Zigmantui Augustui ypač daug reiškė, sulaužė Radviloms duotą žodį, o slaptieji varteliai jį vėl nuvedė į sodą susitikti su savo mylima Barbora. Vėl prasidėjo slapti susitikimai – jau ne rūmuose, kur buvo prisiekęs Radviloms daugiau niekada nesilankyti, bet sode, tų ūksmingų liepų pavėsyje.

Ten įvyko tos slaptos dviejų mylimųjų sutuoktuvės, kuriose kaip liudininkai dalyvavo tik motina, broliai Mikalojai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas Stanislovas Kęsgaila, Stanislovas Davaina ir kunigas, palaiminęs šias jungtuves. Taip pusiaunaktį Radvilų rūmų koplyčioje gražioji Goštauto našlė buvo sutuokta su Zigmantu Augustu ir tapo Lenkijos karaliene. Paskutinis Barboros kaip karalienės gyvenimo laikotarpis, kaip žinome iš istorijos, buvo nuolatinių kančių ir priešinimosi grandinė. Dar nebuvo papuošusi kaktos karališkoji karūna, o jau aštrūs erškėčiai apraizgė nelaimingą jos galvą. Mirštančio tėvo rūstis, Bonos pyktis ir neapykanta, Karūnos teisių peržengimas, dėl to įsižeidusios bajorijos pasipiktinimas, pagaliau Lietuvos ponų pavydas – viskas iš karto susikaupė ir kankino tą vargšę moterį. Zigmanto Augusto meilė žmonai buvo tvirta, o sprendimas nepalenkiamas, jis kovojo su visais pasipriešinimais, narsiai atrėmė krašto audras, kurias sukėlė jo santuoka ir jo sutuoktinė. Mylėjo jis Barborą labiau už viską, mylėjo kaip meilės vertą žmoną. Dar esant gyvam tėvui, kai santuoką su Barbora turėjo slėpti kai dėl valstybės reikalų privalėjo būti prie tėvo ir dažnai išsiskirti su mylima žmona, norėdamas visada su savimi turėti jos mielą ir žavingą atvaizdą – kaip ir savo pirmosios žmonos, gražiosios Elžbietos, kuriai gyvai esant šis ponas ją didžiai mylėjo, o po mirties prisirišimo prie jos atminimą sujungė su meile Barborai, taigi karalius visada prie savęs laikė šių abiejų žmonų portretus, ant metalinės plokštelės aliejiniais dažais nutapytus ir aksomu knygelės forma įrištus. Barbora jame pavaizduota su juoda aksomine brangakmenių kepuraite, surišama po smakru. Spėjame, kad šis karalienės atvaizdas iš visų mums žinomų turėtų būti panašiausias.

Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite Radvilų dvare Vilniuje Jan Matejko. 1867 m. Varšuvos nacionalinis muziejus

Mito vaizdavimas XIX a. dailėje

XIX a. visuomenės patriotiniam auklėjimui didelę reikšmę turėjo Barboros Radvilaitės vaizdavimas dailėje. Visi paveikslai vaizduoja ją palankiai, kad žadintų žiūrovo simpatiją. Visur ji jauna, graži, kelianti užuojautą dėl ankstyvos mirties. Pagal tematiką visus juos galima suskirstyti į tris grupes: Barbora ir Žygimantas Augustas kaip įsimylėjėlių pora, Barboros mirtis, Tvardovskis iškviečia Barboros vėlę. (19)

Parodos ir gausios reprodukcijos išpopuliarino Žygimanto Augusto mylimą žmoną vaizduojančius paveikslus ir įtvirtino jos legendą visuomenėje, todėl Barbora Radvilaitė tapo pažįstama ir artima. Vaizduojama buvo ne tik Barbora, bet Žygimantas Augustas, Tvardovskis, Bona, karaliaus dvariškiai. Dažniausiai tai buvo supaprastinta ir stilizuota, įtaigi, lengvai įsimenanti istorijos pamoka apie aukso amžių.

1860 m. Artūras Grotgeris (Artur Grottger, 1837–1867)  laikydamasis tuometinei Vienos istorinei tapybai privalomų principų, aliejiniais dažais nutapė paveikslą, vėliau daug kartų reprodukuotą. Gražios, labai moteriškos, savo privalumais pasitikinčios Barboros paveikslas rodo, kad dailininkas suprato herojės psichologiją. Nors meno istorikai šį kūrinį gausiai kritikavo „dėl egzaltuotos ir banalios poetikos“, vis dėlto jis prisidėjo prie Barboros populiarinimo.

Janas Mateika  (Jan Matejko, 1838–1893) net kelis kartus mėgino vaizduoti Barborą Radvilaitę drauge su Žygimantu Augustu. 1858 m. sukūrė meniniu požiūriu ne itin vykusį ir istorinių realijų neatitinkantį paveikslą. Po dešimties metų, atlikęs naujas studijas, nutapė Barborą ir Žygimantą Vilniuje, Radvilų dvare, jų romano metu. Menininkas perdavė ne tik fizinį, bet ir dvasinį šios poros intymumą. Kūrinys labai patiko amžininkams, irgi daug kartų reprodukuotas. Deja, drobė okupacijos metais prapuolė, išliko tik šio paveikslo eskizas.

1860 m., įkvėptas Aloyzo Felinskio tragedijos „Barbora Radvilaitė“, dailininkas Juzefas Simmleris (Józef Simmler, 1825–1868) nutapė vieną garsiausių Barboros Radvilaitės paveikslų. Šiame kūrinyje, nepaisant laikinumo ir pesimizmo motyvų, dominuoja optimistinės nuotaikos. Čia nėra žmogiškojo grožio nykimo ženklų, priešingai – Barbora švyti didžiu grožiu.

Wojciech Gerson. Tvardovskis, kviečiantis Barboros dvasią. 1886 m. Drobė, aliejus. Poznanės nacionalinis muziejus

Antroji mito banga

Kai Barboros Radvilaitės kapavietė netikėtai buvo atrasta Vilniaus arkikatedros požemiuose 1931 m. rugsėjo 21 d., profesorius Ferdinandas Ruščicas (Ferdynand Ruszczyc) dienoraštyje aprašė pirmus savo įspūdžius iš kriptos:

Įspūdis buvo šokiruojantis. Mažoje kriptoje, kur vietos yra tik trim karstams, grindinys buvo padengtas tarsi juodu sluoksniu. Iš jos kyšojo kaukolė su karūna, kaulai – tai karalius Aleksandras. Kaukolės linkis natūralus, kaip sapne. Šalia šviesesnė masė – tai iš dalies išlikęs Barboros Radvilaitės karstas. Prie vainiko metalinė lentelė. Toliau vėl tamsi, neaiški masė, bet ant mūrinės atbrailos [matosi] blizganti, plona, auksinė karūna, o po ja – auksinė grandinėlė ir lentelė. Stovėjome ant siauro pakraštėlio, kuris liko tarp palaikų ir sienos. Turėjom kišeninius žibintuvėlius. Lorentzas iššifravo užrašus ant lentelių. Nebuvo nė menkiausios abejonės. Stovėjome priešais autentiškus, ilgus amžius ieškotus karališkuosius palaikus. (20)

Žinia apie atrastus karalių kapus pasklido po miestą ir sukėlė nemenką sąmyšį. Apie atradimą paskelbė Lenkijos radijas. Jau tą patį vakarą daugybė žmonių būriavosi prie katedros norėdami savo akimis pamatyti neįtikėtiną radinį, tačiau nebuvo įleisti – arkikatedra saugumo sumetimais buvo uždaryta, o įėjimus saugojo policija. (21) Pirmiausia nutarta įrengti geležines duris, apsaugosiančias kriptą, o šventovės vidų iškilmingai dekoruoti. Kitą dieną (22 d.) lenkų spauda mirgėjo nuo pranešimų gausos. „Kurier Wileński“, „Słowo“ antraštės skelbė: „Dvidešimt vienas patrankos šūvis sveikina karališkuosius palaikus.“ (22)

Rugsėjo 23 d. pagal Ruščico projektą šalia įėjimo į kriptą buvo pastatytas altorius su aukštu baldakimu, kriptą saugojo garbės sargyba, o 10 val. ryte laikytos iškilmingos mišios, kurias transliavo radijas. Jose dalyvavo ta proga iš Varšuvos atvykęs Lenkijos Respublikos Seimo pirmininkas Władyslawas Raczkiewiczius ir kiti garbūs asmenys. (23)

Lietuvos periodika taip pat informavo apie atradimą, rengiamas iškilmes, nors entuziazmo Kaune būta gerokai mažesnio, to priežastis buvo akivaizdi – nerastas taip lauktas Vytauto Didžiojo kapas. Vilniaus išvadavimo reikalams skirtas laikraštis „Mūsų Vilnius“ net atvirai laidė sarkastiškas užuominas: „Lenkai politikuoja karališkos kriptos atradimu, stato garbės sargybą ir daro iš to pompastiką.“ (24)

Svarbu tai, kad autentiška karalių kripta su palaikais taip ir nebuvo atverta platesniam žmonių ratui, todėl itin reikšmingi tapo palaikus vaizduojantys meno kūriniai, tarsi suteikiantys galimybę žmonėms pamatyti atrastus karalių kapus savo akimis. Palaikai buvo fiksuojami tiek nuotraukose, tiek dailės kūriniuose. Norinčių tai padaryti turėjo būti nemažai, bet fotografuoti ir piešti arkikatedros interjerą bei fotografuoti palaikų pagerbimo iškilmių momentus buvo galima tik „svarbiausiems spaudos atstovams ir žinomiems menininkams fotografams“, kiekvieną kartą gavus atskirą leidimą.

Buvo nuspręsta, kad kriptoje esančius palaikus dokumentuos fotografas Janas Bulhakas (Jan Bułhak), o kapavietę ir palaikus savo kūriniuose įamžins tapytojai Ruščicas, Liudomiras Slendzinskis (Liudomir Sleńdziński) ir Kazimieras Kviatkovskis (Kazimierz Kwiatkowski). Kartu su tapytojais palaikus įamžino grafikas Jurgis Hopenas (Jerzy Hoppen) bei skulptorius Boleslovas Balzukevičius (Bolesław Bałzukiewicz). Tokiu būdu buvo užkirstas kelias atvaizdų viešinimui komerciniais tikslais ir sudarytos sąlygos elitinei žmonių grupelei fiksuoti palaikus. (25) Viešai buvo paskelbtas vos vienas kitas atvaizdas, bet Barboros Radvilaitės palaikų vaizdas atviruke tapo populiariu to meto Vilniaus suvenyru.

Tikrasis Vilniaus Aušros Vartų Švš. Mergelės Marijos atvaizdas. Chromolitografija. Dail. Zavadzkis. Lit. L. Bichebois. J. Lemercier spaustuvė Paryžiuje. Lietuvos nacionalinis muziejus

Barboros Radvilaitės ir Vilniaus Madonos sąsajos

Barboros Radvilaitės populiarumą Vilniaus miesto legendų tradicijose liudija faktas, kad portretinius jos bruožus bandyta įžvelgti Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinoje. Požiūris į Madoną, kaip Radvilaitės atvaizdą, sulaukė gausių šalininkų, o pats paveikslas tapo diskusijų objektu. Pastarasis kūrinys priklausė paveikslų, skirtų miesto vartams, grupei. Vartai buvo puošiami šventųjų atvaizdais, nes ir jie patys, ir miesto teritorija buvo patikėta šventųjų globai. Seniausios istorinės žinios apie Aušros vartų paveikslą aptinkamos 1762 m. išleistame ir 1823 m. perspausdintame karmelito tėvo Hilariono Rosciszewskio darbe, kuriame jau surašyta 17 priesaika patvirtintų stebuklų. XIX a. pradžioje paveikslas jau buvo laikomas reikšmingiausiu šventųjų paveikslu, o XIX a. 4-ajame dešimtmetyje Aušros vartai tapo svarbiausia kulto vieta Lietuvoje. (26) Čia gausiai susirinkę tikintieji giesmėmis šlovino Dievo Motiną, kaip Gedimino miesto gynėją, Lenkijos karalienę ir Lietuvos kunigaikštienę. Po valstybės padalijimo Rusijos imperijai atitekusioje Lietuvoje tokios giesmės žadino patriotines nuotaikas. (27)

Didžiulis 200 x 162 cm Aušros Vartų Švč. Gailestingumo Motinos paveikslas, vaizduojantis iki klubų kairėn pasisukusią Mariją nuleista galva ir sudėtomis ant krūtinės rankomis, atitiko tuo metu formuojamą Barboros Radvilaitės, kaip tautos motinos, įvaizdį. Patriotiškai nusiteikusių visuomenės narių noras atpažinti Barboros Radvilaitės bruožus liūdname siaurame veide su žemyn nukreiptu žvilgsniu, labai aukštai pakeltais antakių puslankiais ir lygiais vos parausvintais skruostais skatino plėtoti mitą. Visa figūra, dar XVII a. padengta ištaigingu kalstytu paauksuotos sidabro skardos aptaisu (28), buvo tarsi Lietuvos aukso amžiaus liudijimas.

Jono Jurašo spektaklio „Barbora Radvilaitė“ scenografijos eskizo reprodukcija. Dailininkė Janina Malinauskaitė. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Nors pasakojimą apie Aušros vartų paveiksle įamžintus Barboros Radvilaitės bruožus galima laikyti tik dar viena gražia legenda, jis sugebėjo įkvėpti ne vieną mūsų dienų kūrėją. Ryšio tarp šio paveikslo ir Radvilaitės motyvas buvo įspūdingai išryškintas Jono Jurašo režisuotoje Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“. 

Trečioji Barboros Radvilaitės mito banga

Juozo Grušo trijų dalių drama „Barbora Radvilaitė“ buvo parašyta sovietmečiu kultūrinių suvaržymų laikotarpiu kai net poezijos knygos cenzūruojamos arba visai neišleidžiamos (29), todėl autoriaus pastangas pasakoti istoriją apie Lietuvos valstybingumo praeitį reikėtų įvertinti kaip rezistencinius veiksmus. Istorinių asmenybių drama yra daug talpesnė, kupina to meto visuomenei aktualių slaptų metaforų.

1972-ųjų pavasarį Kauno dramos teatre pastatęs „Barborą Radvilaitę“, Jurašas tapo Lietuvos kultūros legenda. Tai buvo reto kūrybinio susitelkimo atvejis. Su režisieriumi kartu dirbo kompozitorius Giedrius Kuprevičius, Barborą Radvilaitę vaidino talentinga aktorė Rūta Staliliūnaitė. Scenografijos ir kostiumų dailininkė Janina Malinauskaitė sukūrė išskirtinius kostiumus. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomi labai kruopščiai pasiūti Barboros rūbai liudija sovietmečio deficitą – žymieji „perlai“ buvo pirštais susukti iš blizgios saldainių folijos. Specialiai spektakliui buvo sukurta Aušros Vartų Madonos paveikslo kopija.

Barboros Radvilaitės kostiumo eskizo reprodukcija Jono Jurašo spektaklyje. Dailininkė Janina Malinauskaitė. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Vis dėlto šis kultūrinis įvykis geriausiu lietuvių teatro spektakliu, sukurtu XX a., buvo pripažintas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o tuo metu valdžia, susidorodama su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi, griežtai nurodė spektaklio finale atsisakyti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo. Jurašas, protestuodamas prieš nuolat jo spektaklius darkančią cenzūrą, parašė atvirą laišką tuometiniam LTSR kultūros ministrui. Tai buvo pirmas toks protesto laiškas sovietinio režimo metais Lietuvoje. Jurašas, išdrįsęs pasipriešinti sovietinei sistemai, buvo pašalintas iš Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre, 1974 m. jį kartu su šeima KGB išprašė iš Tėvynės. (30)

Kai iš istorinio laiko ir istorinių asmenybių dramos pereinama į bendresnę dvasinės egzistencijos plotmę, teatro scenoje vaizduojamas karaliaus Žygimanto Augusto gedulas Lietuvos žiūrovui reiškia kur kas daugiau nei tik Barboros Radvilaitės mirtį. Tai – visos Lietuvos gedulas dėl savo ateities. Dramos finalas su nusileidžiančiu Aušros Vartų Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslu simboliškai sujungė sovietinės okupacijos gniuždomą tautą su XIX a. carinės priespaudos laikų vilniečiais. Tais laikais, neprarasdami vilties atgauti laisvę, žmonės rinkdavosi Aušros Vartų gatvėje ir, suklaupę priešais šventąjį Vilniaus Madonos – Lietuvos ir Lenkijos karalienės – atvaizdą, melsdavo dangiškojo užtarimo.

Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės antkapinio paminklo projektas. Johanas Frydrichas Drake. 1863 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Spektaklio įkvėptas skulptorius Vladas Vildžiūnas sukūrė Barborai Radvilaitei meninę kompoziciją, ir dabar stovinčią Vokiečių gatvėje Vilniuje bei primenančią, kad tai – autoriaus pastangos abstrakčiomis dailės formomis užkoduoti sovietmečiu draustą Vilniaus miesto istorijos pasakojimą. Kai kūrinys buvo pastatytas 1982 m., pavadinimas „Barbora“ buvo draudžiamas, bet vilniečiai žinojo, kam jis skirtas.

***

Šiame straipsnyje apžvelgti kultūriniai reiškiniai įtaigiai prabyla parodoje „Karalienė, karalystė ir jausmai“, skatindami žiūrovą iš šiandienos perspektyvos permąstyti juos kaip istorinius kūrinius, perteikiančius to meto istorinę tikrovę ir savaip tęsiančius Barboros Radvilaitės mitą. Kartu paroda kviečia atkreipti dėmesį į istorinės atminties gyvybingumo ir įprasminimo problemas, suvokiant, kad ir šiandieninės pastangos statyti naujus paminklus Barboros Radvilaitės atminimui toliau plėtoja mitą, keldamos klausimą – kaip jis formuojamas šiandien?

Romantinio pasakojimo struktūrai paklūstantis siužetas per XIX ir XX a. okupacijas Lietuvoje įgavo rezistencinį pobūdį. O koks yra dabarties pasakojimas ir ką jis liudys apie dabarties visuomenę ateities kartoms?

Literatūros ir šaltinių apžvalga

Andriulytė Algė. Karališkųjų palaikų atradimas Arkikatedroje 1931 m.: atvaizdų kolekcija. In: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2012, t. 65–66: Lietuvos kultūros karališkasis dėmuo: įvaizdžiai, simboliai, reliktai. Sudarytojos Jolita Liškevičienė ir Gabija Surdokaitė, p. 321–354.

Bakutytė Vida. Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011.

Būčys Žygintas, Griškaitė Reda. Eustachijus Tiškevičius: darbai ir kontekstai. Mokslo straipsnių rinkinys, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2014.

Griškaitė Reda. Mykolas Balinskis: Kova dėl istorijos? Vilnius: Eugrimas, 2005.

Griškaitė Reda. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga. Vilnius: Žara, 2009. Reda Griškaitė, Žygintas Bučys. Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915). Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2015, p. 25.

Kuchovičius Zbignievas. Barbora Radvilaitė. Mintis, Vilnius, 1991, p. 257.

Malinowski Jerzy. Malarstwo polskie XIX wieku. Warszawa: Wydawnictwo Dig, 2003.

Marija Matušakaitė. Barbora ir jos atvaizdai. Versus Aureus, Vilnius: 2005.

Radvilos kunigaikščių istorija ir paveldas. Tarptautinės parodos katalogas.

Ragauskienė R., Ragauskas A. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems: studija apie XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų korespondencija, 2001.

Tiškevičius Konstantinas. Neris ir jos krantai. Parengė Reda Griškaitė, Lietuvos istorijos institutas, Mintis, Vilnius, 2013.

Daujotytė Viktorija. Arčiau Lietuvos. Vilnius, Lietuvos dailės muziejus, 2010.

XIX a. Vilniaus miesto afišos, Daugiakultūrio gyvenimo veidrodis. Vilnius, 2009, p. 129, Nr. 22.

(1) Konstantinas Tiškevičius. Neris ir jos krantai, hidrografiniu, istoriniu, archeologiniu, etnografiniu požiūriu. Parengė Reda Griškaitė, Vilnius: Mintis, 2013, p. 197.

(2) Peter Burke. Renesansas. Atviros Lietuvos fondas, Vilnius, 1992, p. 6.

(3) Viktorija Daujotytė, p. 123.

(4) p. 252.

(5) Vyravo nuostata, kad Barbora Radvilaitė gimė 1520 m. gruodžio 6 d., nors kai kuriuose šaltiniuose nurodomi 1523 m.

(6) Jūratė Petronienė. „Dorybingumo paveikslas ji pati buvo“: nemari Barboros Radvilaitės legenda Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė. In: Sofija Tyzenhauzaitė, Barbora Radvilaitė, Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, Vilnius, 2022, p. 100.

(7) Zbignievas Kuchovičius. Barbora Radvilaitė, Mintis, Vilnius: 1991, p. 255.

(8) Vida Bakutytė. Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011.

(9) Zbignievas Kuchovičius. Barbora Radvilaitė. Mintis, Vilnius, 1991, p. 257.

(10) XIX a. Vilniaus miesto afišos. Daugiakultūrio gyvenimo veidrodis. Vilnius, 2009, p. 129, Nr. 22.

(11) Po 1863–1864 m. sukilimo Vilniaus senienų muziejaus ekspozicijoje Barboros Radvilaitės nebelieka.

(12) Kazimieras Vilčinskis. Vilniaus albumas, p. 323.

(13) Ši vinjetė sukurta Vincento Dmachausko taip pat buvo publikuota 1854 m. leidinio Lietuvių tautos gyvenimo ir istorijos bruožai Leidinio priešlapyje. Reda Griškaitė, Žygimantas Bučys, Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915). Mokslo straipsnių rinkinys., Vilnius, 2015, p. 24-25.

(14) J. Obst. O pomnik Barbary Radzwłłówny, Litwa i Ruś. 1912, t. 3, d. 1, p. 61. Žygintas Bučys. Eustachijaus Tiškevičiaus asmenybės ir veiklos recepcija. In: Eustachijaus Tiškevičiaus darbai ir kontekstai, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, 2014.

(15) Kova dėl istorijos. P. 207

(16) Konstantinas Tiškevičius. Neris ir jos krantai, hidrografiniu, istoriniu, archeologiniu, etnografiniu požiūriu. Parengė Reda Griškaitė, Vilnius: Mintis, 2013, p. 193–197.

(17) Ten pat p. 197.

(18) Konstantinas Tiškevičius. Neris ir jos krantai, hidrografiniu, istoriniu, archeologiniu, etnografiniu požiūriu. Parengė Reda Griškaitė, Vilnius: Mintis, 2013, 193–197.

(19) Kuchovičius, p. 273.

(20) Ferdynand Ruszczyc. Dziennik, p. 592–593.

(21) Ten pat.

(22) Algė Andriulytė. Karališkųjų palaikų atradimas Arkikatedroje 1931 m.: atvaizdų kolekcija. In: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2012, t. 65–66: Lietuvos kultūros karališkasis dėmuo: įvaizdžiai, simboliai, reliktai. Sudarytojos Jolita Liškevičienė ir Gabija Surdokaitė, p. 321–354.

(23) Ten pat.

(24) Mūsų Vilnius, Kaunas, 1931, Nr. 28 (66), p. 670.

(25) Algė Andriulytė. Karališkujų palaikų atradimas Arkikatedroje 1931 m.: atvaizdų kolekcija. In: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2012, t. 65–66: Lietuvos kultūros karališkasis dėmuo: įvaizdžiai, simboliai, reliktai. Sudarytojos Jolita Liškevičienė ir Gabija Surdokaitė, p. 321–354.

(26) Maria Kałamajska- Saeed, Ostra Brama w Wilnie, Warszawa, 1990, 43.

(27) Lietuvių enciklopedija, t. I, Boston, 1958, p. 478.

(28) Matušakaitė, 142.

(29) Daujotytė, p.176.

(30) Internetinė prieiga, žiūrėta 2024-12-28: https://www.moteris.lt/lt/laisvalaikis/g-71234-legendinio-spektaklio-barbora-radvilaite-50-mecio-isvakarese-pristatyta-paroda-apie-rezisieriu-j-jurasa ir https://www.7md.lt/24678#&gid=1&pid=1.