Autorė analizuoja totalitarinių veiklos nuostatų sunykimą ir autonomiško meninio lauko susikūrimą XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje – dešimto dešimtmečio pradžioje. Tyrime remiamasi pagrindinių dailės institucijų – Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos dailininkų sąjungos reorganizacijos istorija, taip pat mažiau formaliomis dailės gyvenimo iniciatyvomis, kurioms didelę įtaką darė judėjimų lyderiai, pavienės asmenybės. Knyga skirta ne pačios dailės, bet meno politikos aspektams, istorinėms kaitos aplinkybėms.