top of page

Ignas Kazakevičius

Kai forma nemeta šešėlio


Kauniečiui tapytojui Vigintui Stankui šiemet būtų sukakę 60 metų, tad menininko šeima, bendradarbiaudama su kuratore Julija Dailidėnaite-Palmeirao, „Pamėnkalnio“ galerijoje Vilniuje pristatė parodą „Gentis“. Kuratorė puikiai išsprendė išsikeltą užduotį specifinėje galerijos erdvėje, taip ir kreipiančioje centrinės kompozicijos link, pateikti tik tam tikro stiliaus menininko darbus ir išvengti retrospektyvinio margumo. Paroda sukomponuota tarsi instaliatyvus meno kūrinys. Darbai atrinkti kruopščiai, siekiant pabrėžti minimalistinio abstrakcionizmo kryptį, kuriai menininkas jautė palankumą.

Vigintas Stankus

Ramaus būdo Stankus, kitaip nei dauguma jo kartos tapytojų, buvo atokiau nuo itin aktyvaus meno lauko procesų. Nedalyvavo meno judėjimuose, akcijose ar grupių veikloje. Neadoravo niūraus kolorito ekspresionizmo, kas tuomet buvo madinga. Menininkas tarsi jautė, kad „formatas“ jam buvo priskirtas dar prieš pradedant kurti. Tiesiog reikia nuolat būti procese, eskizuoti, tvarkyti dirbtuves, plėsti savo technines galimybes, realizuojant sumanymus, galvoti apie kelis variantus, sekti paskui asociacijas. Vadinkime tai nuolatinio pasirengimo būkle arba savotiška meditacija, nors Vigintas iš tiesų medituodavo prieš kūrybinius seansus.


Didžiausia modernistinės tapybos vertybė – asociatyvumas. Tradicija nuolat kinta ir eroduoja, bet, regis, taip sėkmingai, kad kiekviena nauja jos nuoskila bemat jungiasi su kitomis, virsta nauju archipelagu, ilgainiui – netgi kontinentu. Kurdamas Stankus nesiekė atrasti meno terra incognita, tiesiog pertapė įvairiakryptėmis atplaišomis nusėtą modernistinio pasaulio schemą. Kompozicijose atsiskleidė impulsyvumas, dinamikos ir non finito pomėgis.


Jei palygintume tradicinio ekspresionistinio ir rytietiškos estetikos požiūrio į kūrybiškumą modelius, pastebėtume esminių kompozicijos skirtumų. Ekspresionizme, kalbant apie emocinį sprogimo atveju, dailininkas tarsi ieško kompozicijos, pateisinančios išraišką, ir visų pirma siekia sukurti gerą kompoziciją. Pasirinkęs antrąjį kelią, menininkas tiesiog kuria, o kompozicija „ateina“ pati. Stankaus kūryboje dominuoja pastarasis modelis, tapyboje, koliažuose, piešiniuose, skulptūrose ir mediniuose totemuose pasireiškiantis kaip autentiškumo siekis.


Stankus yra palikęs ir ekspresyvių kūrinių – buvo samurajiškų teptuko kirčių, buvo ir per visą paveikslo formatą šliuožiantys potėpiai, ryškių spalvinių dėmių akcentų sodriame pilkame fone serijos. Tačiau netgi šie jėgos, potėpio kūriniai (pavadinkim juos taip) liudija autoriaus klasikinį, į save įsigilinusio, per materijos moduliavimą save išreiškiančio menininko braižą.


NAUJAS KAŽKAS

Modernistiniai ir tarpdisciplininiai menai turi bendrą kamieną – menininkų saviraiškos poreikį. Takoskyra atsiranda „šakose“ – išraiškos formate (kūrinių materialume, medžiaginėje išraiškoje, be abejo, kūrinių aprašymuose, nes tarpdisciplininiai kūriniai – pirmiausia visais atžvilgiais yra hipertekstiniai).


Paradoksalu ar ne, bet visų medijų menininkai kurti pradeda labai panašiai – savo teritorijos pažinimu ir apsibrėžimu, ribų patikrinimu. Kūrybinė genezė taip pat turi ribas. Modernistai, išnaudoję materialias išraiškos priemones, sustoja ties „šamanizmu“, pavyzdžiui, performansu, kai tapymas turėtų virsti kad ir įsivaizduojamu rankos vedžiojimu įsivaizduojamoje drobėje.


Tarpdisciplininkai, perėję hipertekstinių konceptų, citatų, nuorodų tinklus, galiausiai atsiremia į dirbtinio intelekto, spekuliatyvių socialinių teorijų ribotumą, nes juk viskas kinta priklausomai nuo esamojo laiko situacijos. Vakarykštis tabu ar norma šiandien tampa vienu iš daugelio pasirinkimų, o rytojaus gali ir nebebūti. Už šio slenksčio – „šamanizmas“, t. y. lieka interpretuoti kad ir pseudomokslinį ritualą, paremtą tikėjimu, kad visas šis kelias yra tiesa, o ne personalinė komunikacinė strategija.


I. Kazakevičius. Tiriant Stankaus kūrybą, tenka grįžti prie meno kūrinio aktualumo konstantos. Kuo Stankaus kūryba aktuali šiandieniniame kontekste?


J. Dailidėnaitė-Palmeirao. Šiuolaikinio meno raizginiai ir pinklės vis labiau įtraukia menininkus, skatina permąstyti technologijų ir meno santykį. Savo kūryboje jie svarsto, ką reiškia skaitmeniniame amžiuje sukurti kažką panašaus į paveikslą. Man regis, kad šiame „sukurti neapsakomą“ kontekste Viginto kūryba itin aktuali. Jo kūryboje apstu ženklų, kodų, nuorodų į priklausymo jausmą (kaip introvertiška asmenybė, jis dėjo pastangas būti kultūrinio sociumo dalimi), kovą (prieštarauti nusistovėjusioms tapybos tradicijoms, eksperimentuoti su medžiagomis), malonumą (jo požiūris į kūrybos procesą, meditacijos prieš pradedant kurti), konfliktą (bandymas perteikti tikrovės aspektus, kurių negalima iki galo išreikšti kalba).


RETRANSLIUOJANT ARCHETIPĄ

Stankaus tapyba nėra ekspresionistinė, tai veikiau meditatyvi abstrakcija, save organizuojanti sistema (kaip snaigės ar smėlio kopos), kuriai konkretus formatas nereikalingas: jei bus maža drobė – gims vienoks kūrinys, jei didelė – tai pat gims kūrinys, tik kitoks. Kalbant Rytų filosofijos terminais, menininko kuriamas turinys „sutikęs“ užpildys bet kurią formą (puikus šios tezės pavyzdys galėtų būti parodoje eksponuojami mediniai totemai).


Menininko tapybą pavadinčiau archetipine. Paveiksluose dominuoja pilkšvų atspalvių kolorito monochromija, prieraišumas prie natūralios spalvinės gamos (smėlis, rūdys, pelenai, medis, žemė, drobė).


Faktūrinis dažo vitražas regisi sulipdytas iš daugelio esamojo laiko gabaliukų. Kurdamas tik čia ir tik dabar, dailininkas remdavosi ne kokiais nors konkrečiais praeities faktais, o tik jam svarbiais atskaitos taškais, reiškiančiais proceso etapus. Netgi dukrų piešinys, „retransliuotas“ drobėje, tėra proceso dalis, savo vaiko ir vaiko savyje supažindinimas. Nors pabaigęs mažasis autorius piešinį veikiausiai tuoj pat pamiršo ir nubėgo gaudyti drugelio ar sukramsnoti sausainį, suaugęs dailininkas veikiausiai liko kontempliuoti, kaip išsaugoti nesuinteresuotumą rezultatu, leidžiantį kūriniams pradėti gyventi savo gyvenimą, perkurti gyvenimo iliuzijos mechaniką.


„Totemai“, 2015 m., medis. Malvinos Stankutės nuotr.

Gal kad nesusidarytume įspūdžio, jog dailininkas vaikėsi impresionistinių svajų, šioje parodoje matome ir seriją romantiškai brutalesnių kūrinių, kuriuose keliais potėpiais Stankus nužymėjo pagrindinį motyvą – žmogaus figūrą, veidą, būtybę, o drobės perimetrą tankiai apkaustė asociatyvios heraldikos fragmentais. Tiek heraldiškai asociatyviais, kad galėtume juos datuoti laikotarpiu nuo Naskos slėnio vizionierių iki vikingų ir ikikarolinginės Europos genčių, nuo urvinių iki dabar lakstančių vaikų piešinių.


Paroda mums primena Stankaus tapybos esmę – iščiupinėti, išlipdyti paveikslą keliais dažų sluoksniais, o vėliau juos glaistyti, gremžti ir gludinti. Menininkui labai svarbus tapybinis paviršius – klampaus dažo rievės, skaidrios ir glotnios plokštumos ar vienodo intensyvumo matiniai plotai ar koliažas, sudėliotas iš pabaigtų, tvarkingai susuktų, bet nesumaigytų dažų tūbelių (taigi – visur atida ir susikaupimas!).


Tiek šios ekspozicijos, tiek viso gyvenimo kūriniuose jaučiamos dailininko pastangos suvaldyti multiplikuotos kompozicijos teikiamus efektus. Bet kuris su „gentimi“ arba artimiausia aplinka susijęs reflektuojamas objektas, net smulkiausia detalė, įtraukiamas į paveikslą, panardinamas į klampią faktūrą ir apvalomas nuo buitiškumo apnašų. Toks požiūris į vaizduojamo objekto išorę leido autoriui laisviau modeliuoti plastinę paveikslo struktūrą. Stankaus drobės visada veikė ir veikia asociatyviai, o bet kuri jų sankaupa (dirbtuvėje ar parodoje) primena genties ritualą – pasiruošimą bendrauti su atėjūnais (žiūrovais).


Tą patį regime ir parodoje. Vienas kitą papildančius tapinius parodoje vizualiai pratęsia totemų sambūris. Tapyboje Stankus drobę pridengia pačia dažo esme – mase, klampia tekstūra, išdžiūvusia rievėta faktūra, o tempiama drobė paveikslo paruošimo procese pridengia archetipiniais tapusius porėmius, totemuose menininkas subtilia pustonių ir įpjovų kiek paslepia archetipinį medžio nuogumą. Potėpių skiautėmis plazdantys drobių paviršiai atsikartoja tiek briaunų paviršiuje, tiek faktūrose, tiek įstrižainėse, skylėse ir įrantų kreivėse.

Iš ciklo „Gentis“, 140x70 cm.

Stebiu Stankaus darbus. Kaip išgirsti ir pamatyti archetipą menininko kūrinyje? Reikia prisiminti labiausiai įstrigusias detales ir atgaminti, išryškinti, fiksuoti vis dar su manimi keliaujančias asociacijas. Pirmi 5–7 atminties kadrai kalba būtent apie tai: kas lieka, kai nusuki kūrinį į sieną. Pasigirsta vizualus kūrinio garso takelis. Skamba monochromija. Brazdanti, krebždanti, tarpais nervingai trūkčiojanti paveikslų tyla. Daug baltos, labai daug baltos – kaip dažo, kaip fono ir kaip tapybinės medžiagos. Piktogramiškumas, ženkliškumas per se. Paveikslas kaip ženklas ir ženklai paveiksle. Jie tai kondensuojasi į kažką apčiuopiamo, tai skaidosi į smulkiausias daleles. Panašiai vėjo ir vandens verpetai pavasarį vieną akimirką sukalioja ledo ižą, o kitą, paspaudus šalčiui, sukrečia į sangrūdas. Įsivaizduokite, kad kažkas panašaus į stichijų kaitą vyko ir dailininko aplinkoje: čia formavosi tas genties archetipas, kurį jis stengėsi atvaizduoti Drobėje, vizualizuoti kaip baltąjį srautą ir baltą pauzę. Kūriniuose tarsi esamojo laiko dienoraštyje visos dienos panašios į vieną. Ta pati diena kartojasi nesikartodama.


AKTUALUMAS IR AUTENTIKA

Gali atrodyti, kad V. Stankaus plėtotas meditatyvus grafiškumas išlieka gana literatūriškas ir pralaimi kovoje už tai, „kas daro meno kūrinį aktualų“. Kas lemia meno kūrinio aktualumą? Visų pirma – poveikis žmogui, netgi atskiroms socialinėms grupėms. Poveikis gali būti daugiaplanis. Pirmas planas – technikos virtuoziškumas, turinio intriga. Antras – kontekstinė polemika, parafrazės, kai, panaudojant pirmojo plano galimybes, diskutuojama su tapybos kontekstais, meno palikimu apskritai ir, be abejo, praeitais kūrybiniais etapais.


Ar kūrinio ir kūrybos aktualumas lygus konkurencingumui? Ką būtų galima pasakyti apie Stankų, neleidusį savęs inspiruoti šiuolaikinio meno tendencijoms, nesiklijavusį madingų pasaulio gelbėtojo etikečių, kūriniuose nesistengusį perteikti ant bangos esančių socialinių aktualijų tiesiogiai, o tiesiog stebėjusį pasaulį ir užrašiusį jį autorine kalba?


J. Dailidėnaitė-Palmeirao. Tokie grynuoliai, koks buvo Stankus, rašo meno istoriją. Jiems etiketės nesvarbios, nes labiau domina begaliniai dažų bei kitų medžiagų panaudojimo būdai kuriant įtaigias, įtraukiančias ir transcendentiškas kompozicijas. Šiuolaikiniai menininkai tyrinėja, ką reiškia nutapyti paveikslą skaitmeniniame amžiuje, ir naudoja šiuolaikinius tyrimus, kad sukurtų naują modelį ir dizainą, o Stankus su pelenais ar koliažais yra absoliučiai konkurencingas šiuolaikinio meno kontekste. Tačiau net tokioje praktikų įvairovėje visus skirtingų laikotarpių ar regionų menininkus vienija beveik mistiškas atsidavimas kūrybai ir noras bendrauti spalvomis bei simboliais.


I. Kazakevičius. Kuo Stankaus kūryba tau atrodo autentiška?


„Koliažas“, 2012, drobė, popierius, pieštukas, rašalas, aliejus, mišri technika. Malvinos Stankutės nuotr.

J. Dailidėnaitė-Palmeirao. Kalbėdami apie abstrakčiąją tapybą, dažnai girdime „viskas jau padaryta“. Teigiama, kad šiuolaikinių tapytojų stiliai pernelyg panašūs, nesvarbu, ar tai ekspresyvi abstrakcija, ar minimalistinė abstrakti tapyba. Tačiau kai kuriems menininkams pavyksta išvengti abejų spąstų, išsiskirti itin asmenišku ir atpažįstamu stiliumi. Manau, kad Stankus (nors jo kūrybinių ieškojimų skalė gana plati) – vienas tų menininkų, sukūrusių savitą, tik jam būdingą stilių.




Stankaus kūryboje nebuvo nieko atsitiktinio. „Tapyba – tai pusiausvyros ieškojimas ir būdai ją panaikinti, kad forma nemestų šešėlio“, – toks būtų galėjęs būti Viginto moto. Skirtas žiūrovui ir skaitytojui, kiekvienam iš mūsų, ieškančiam menininko ir meno, tapybos ir tapytojo ryšio.



 

Vigintas Stankus (1962–2018) surengė daugiau nei 80 personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Ispanijoje, Norvegijoje, Olandijoje ir kt.). Jo paveikslai yra MO muziejaus ir „Lewben“ meno fondo bei daugelio privačių Pietų Korėjos, JAV, Italijos, Prancūzijos, Olandijos, Norvegijos, Jungtinės Karalystės kolekcijų dalis.


 

When Form Casts no Shadow



Kaunas-based abstract painter Vigintas Stankus (1962 - 2018) would have turned 60 this year. In Vilnius, the Pamėnkalnis Gallery hosted the exhibition Tribe presenting the artist. It was prepared by the author’s family in collaboration with curator Julija Dailidėnaitė–Palmeirao. The exhibition has been put together as a single work of art, displaying abstractions marked with the associative patterns of pagan cultures and wooden objects – totems. It presents the creative strategy of V. Stankus, emphasizing the artist’s aspiration to depict what could be defined by the criteria of the Japanese aesthetic trend wabi-sabi – where nothing is eternal, there is neither an ending nor a conclusion, and there is nothing perfect. The artist was close to the minimalist abstractionist movement with elements of Art Informel and lyrical abstraction. This aesthetic manifested itself in the pursuit of authorial authenticity in paintings, collages, drawings, sculptures, and wooden objects. The paintings are dominated by the monochromy of greyish shades of color, the attachment to the natural color palette, and the materials used in the process – sand, rust, ash, wood, and canvas. Working only here and now, the artist did not refer to any specific facts from the past, but only to reference points that were important to him, which signified stages in the painting process. Stankus was the silent herald of modernism, who sought to create and conceptually patent his own color and inner coloring.


„Lines“, 2007, oil on canvas, 150x120 cm. Photo by Malvina Stankutė

The calm-mannered artist was more distant from the processes of the highly active art field than most painters of his generation. During his life, Vigintas Stankus made more than 80 personal and group exhibitions in Lithuania and abroad (France, Germany, USA, Spain, Norway, Netherlands, etc.). His paintings traveled to buyers from South Korea, the USA, Italy, France, Holland, Norway, the UK, etc.



Kommentare


bottom of page