Saulė Mažeikaitė – Teiberė

Gydytojos kolekcija


Lietuvos kolekcionavimo istorijoje minimos tik dvi moterys – bendraamžės medikės, „taikiosios menininkų globėjos“ Stasė Mičelytė (1925–2011) ir Ona Laimutė Šveistytė (1926–2020). Laima Šveistytė net nevadino savęs kolekcininke, nedalyvavo kolekcininkams įprastuose mainuose ar trofėjų lenktynėse, bet, kaip ir Stasė Mičelytė, kolekcionavo to laiko menininkų darbus, mėgo jų draugiją, gelbėjo sudėtingose situacijose (kreiptis į pažįstamą gydytoją – tipiška sovietmečiu ir išlikusi iki šių laikų praktika), o kūrinius pirko parodose ar tiesiog gaudavo dovanų. O ir menininkai buvo patenkinti, turėdami draugių gydytojų.

Laima Šveistytė savo namuose, 2019 Tanios Serket nuotr.

Šveistytė visą gyvenimą skyrė praktinei medicinai ir administravimui. 1950 m. Vilniaus universitete įgijo medikės išsilavinimą (pasirinko ginekologiją). Net būdama „kuprota“ (t. y. su emigracijos patirtimi), turėdama kairuoliškų pažiūrų tėvą, kurio tremties istorija galėjo tik pakenkti, Laima pasiekė mokslo ir karjeros aukštumų. Vilniaus Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje dirbo beveik penkis dešimtmečius (1950–2000), iš jų 30 metų užėmė aukštas pareigas ligoninės administracijoje (vyr. gydytojo pavaduotoja gydymo reikalams).

Šveistytė priklauso 4-ojo dešimtmečio kartai, kurią kultūros tyrinėtoja Violeta Davoliūtė išskiria kaip sujungusią kelias istorines santvarkas. „Gimę ir brendę nepriklausomoje Lietuvoje, jie pirmieji pasinaudojo po karo atsivėrusiomis socialinio mobilumo galimybėmis – baigė sovietines aukštąsias mokyklas, gavo gerus darbus, užpildė po karo miestuose atsivėrusį socialinį vakuumą ir ilgainiui patys tapo naujos ideologijos ir visuomenės kūrėjais. Jie tiesiog įkūnija istorinį lūžį.“[1]

Kalbant apie aistros menui ištakas ir vėliau kilusio poreikio rinkti meno kūrinius, svarbūs Šveistytės gyvenimo faktai. Inspiracijų šaltiniai siekia vaikystę, kartu su broliu Skaistučiu Juozu (1929/30–1999) ir seserimis Alina (g. 1930) ir Meilute Juozapa (1928–1946) praleistą nepriklausomoje Lietuvoje, vaizdingose Kelmės, Eržvilko ir Ožnugario apylinkėse.

Laimos tėvelis Juozas Šveistys (1887–1958) gimė Eržvilko miestelyje, valstybinio ūkininko Juozo Šveisčio ir Onos Butkutės-Šveistienės šeimoje, baigė teisės studijas Petrapilio universitete. Rietave, Šiauliuose, Kelmėje dirbo teisėju, vėliau advokatu. Kaip prisimena Laima, dar 1922 m. tėvelis grįžo iš Rusijos į Lietuvą su reprodukcijų albumu. Mamos tėvas Romanas Chomskis (1878–1939), kilęs iš bajorų, buvo kunigaikščio Mykolo Oginskio įsteigto orkestro klarnetistas (Bogdano Oginskio dvaro orkestras), o mamos mama Olga Chomskienė, namiškių švelniai vadinta „babunyte“, – kunigaikščių rūmų skalbėja. Vienas mamos brolis Romanas Marijonas Chomskis (1919–1991), ilgai dirbęs Kauno politechnikos instituto mokslo reikalų prorektoriumi, visą gyvenimą aistringai domėjosi menu, piešė ir tapė, bet mylimai veiklai atsidavė tik atsistatydinęs iš garbingų pareigų. Yra išlikę jo nutapytų Laimos ir jos tėvo portretų, atskleidžiančių autoriaus meninius polinkius ir gebėjimus. Antras mamos brolis tapo kunigu, trečias – artistu. Laimos mama Juozapa Chomskytė-Šveistienė (1906–1963) gimė Rietave. „Mama Kelmėje organizuodavo viešus vaikų vaidinimus, kuriuose mes visi vaidindavome, – prisimena Laimos sesuo Alina. – Namuose buvo prenumeruojamas Šaulių sąjungos leidžiamas žurnalas „Trimitas“, taip pat [...] „Kultūros“ žurnalas, kuriuos mes, vaikai, skaitydavome. [...] Pastarojo viršelyje kartais būdavo reprodukuojami M. K. Čiurlionio kūriniai.“[2] Laima visam gyvenimui įsiminė pirmą susitikimą su žinomu lietuvių menininku Antanu Žmuidzinavičiumi (1866–1966), atostogaudavusiu netoliese, Putvinskių dvare, Graužikuose. O kartą, po spektaklio Kaune, grįžusi namo pati pabandė sukurti vaidinimą.

1944 m. Šveisčių šeima pasitraukė į Vokietiją: beveik metus praleido Altštudnico dvare Pomeranijoje, vėliau apsistojo Riugeno saloje Pancevico dvare-pilyje. Emigracijoje suprato, kas yra nostalgija. Iš Riugeno išvyko karui pasibaigus. Pakeliui į Lietuvą, Torunėje, Laimos tėvas Juozas Šveistys buvo suimtas, iš pradžių buvo laikomas lagerio kalėjime, vėliau pateko į lagerį Komijos Respublikoje[3]. Grįžęs į Lietuvą leidimo dirbti advokatu negavo, bet byla nebuvo inkriminuota – iki karo buvo prezidento Griniaus[4] pažiūrų. Po karo iki mirties Juozas Šveistys Eržvilko gimnazijoje dėstė vokiečių, rusų ir lotynų kalbą.

Laimos brolis profesorius Juozas Skaistutis Šveistys (1929–1999) baigė Lietuvos TSR veterinarijos akademiją, daug nusipelnė Lietuvos zootechnikos mokslui, 1992–1995 m. buvo išrinktas Lietuvos mokslo tarybos nariu. Tačiau, nors dirbo praktinį darbą, turėjo polinkių į meną – mėgo drožinėti. Namuose Laima saugojo brolio darbą. Sesuo Alina Šveistytė taip pat pasuko į mokslą, tapo biologijos mokslų daktare.

Šveistytės kolekcijos užuomazga galima laikyti tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus kūrinį „Palangos parke“ (1957). Tapytojas, kaip ir jo žmona Irena Kostkevičiūtė (1927–2007), neretai lydėdavo Laimą į menininkų dirbtuves. Šeštajame dešimtmetyje užsimezgusi Stasiulevičiaus ir Laimos draugystė tęsėsi iki pat mirties.

Nuo pat pradžių Šveistytės kolekcija formavosi tam tikru principu – vieną kolekcijos dalį sudaro dovanoti kūriniai, kitus ji įsigijo pati. „Niekada nepirkau vieno kūrinio, visuomet – tik po du“, – sakė kolekcijos savininkė, prisimenanti beveik kiekvieno darbo įsigijimo aplinkybes ir istoriją[5]. Pirmą paveikslą Šveistytė įsigijo dar 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, paskui keliasdešimt metų kolekciją turtino naujais darbais ir kolekcionavimas jai buvo tapęs kasdieniniu pomėgiu.

Laimos Šveistytės kolekcijos dalis, 2019 Tanios Serket nuotr.

6–8 dešimtmetyje dailininko dirbtuvėje įsigyti kūrinį iš pirmų rankų buvo įprasta praktika. Vienintelė oficialiai pripažintų lietuvių menininkų kūrinių pardavimo vieta Vilniuje buvo dar 1967 m. tame pačiame pastate, kaip ir Dailės parodų rūmai, įkurtas ir iki šiol veikiantis Dailės salonas (dab. dalis Dailininkų sąjungos galerijos Vokiečių g. 4/2, Vilniuje). Tuo metu meno kūriniai į saloną patekdavo tik „perėję“ Meno tarybos prie LTSR dailės fondo filtrą. Salone buvo parduodami tik LTSR dailininkų sąjungos narių ir tik baigusių LTSR dailės institutą menininkų kūriniai, savaime suprantama, neatspindintys viso to laikotarpio oficialių ir neoficialių meno tendencijų. Ne visi menininkų darbai patekdavo į parodų žiūrovų akiratį – kai kurie buvo žinomi tik siauram meno mylėtojų ir profesionalų ratui ir neretai tapdavo kolekcininkų „grobiu“. Privatus paveikslų rinkimas tapo ne tik pabėgimu nuo sovietinės tikrovės, bet ir atsvara valstybiniam kūrinių įsigijimo monopoliui – Dailės fondui. Geros finansinės galimybės leido fondui „užsipirkti“ dailės kūrinių, atitinkančių meno tarybų ir oficialios ideologijos suformuotus standartus, ir pasitarnavo neoficialiam menui bei privačių kolekcininkų estetiniams ir kitiems interesams.

Kaip yra pastebėję kolekcionavimo fenomeno tyrinėtojai, kolekcijos formuojamos arba pragmatiškais tikslais, arba estetiniais sumetimais. Šveistytės kolekcija, palyginti su kitais Lietuvoje tuo pačiu metu ar vėliau pradėtais kaupti privačiais rinkiniais, kliovėsi išimtinai estetinėmis paskatomis, be tikslo parduoti, investuoti. Estetines kolekcijos gimimo intencijas ne kartą yra akcentavusi ir pati kolekcininkė. Jos rinkinys nėra sisteminė koncentracija į vieną ar kitą autorių, kas būdinga kai kurioms lietuviškoms kolekcijoms, ir geriausiai atspindi savininkės ambiciją turėti iš tiesų patinkančius ir įspūdį padariusius darbus.

Kolekciją sudarė 76 autorių kūriniai: 140 tapybos, grafikos, tekstilės darbų, viena liaudies menininko skulptūra, keletas liaudies meno pavyzdžių. Nors akivaizdžiai dominuoja tapyba, tradiciškai Lietuvoje mėgstamiausia dailės rūšis, kolekcijoje saugomi ir 29 grafikos kūriniai.

Daugelis kolekcijos autorių ar net kūrinių seniai tapę Lietuvos meno istorijos, muziejų, tyrinėjimų ir menui skirtų knygų dalimi. Pirmieji rinkinio kūriniai reprodukuoti lietuvių tapybos klasiko Antano Gudaičio (1904–1989) kūrybą pristatančiame albume, išleistame dar 1987 metais[6]. 2018 m. pasirodžiusiame menotyros daktarės Erikos Grigoravičienės tyrime[7] kaip tik analizuojamas Šveistytės kolekcijai priklausantis Vinco Kisarausko darbas „Ismenė ir Antigonė“ (1975) (amžininkai prisimena, kad ir šiam darbui, ir kai kuriems Saulės Kisarauskienės darbams pozavo pati gydytoja). Kai kurie kūriniai buvo eksponuojami personalinėse (Stasiulevičiaus, Gudaičio) ar užsienyje vykstančiose (Romo Dalinkevičiaus, 1950–2001) parodose. Daugelis kolekcijoje reprezentuojamų autorių – žinomi ir vertinami Lietuvoje, apdovanoti Nacionaline kultūros ir meno premija. Tarp reikšmingiausių rinkinio kūrinių – Antano Gudaičio, Leopoldo Surgailio (1928–2016), Vinco Kisarausko (1934–1988), Valentino Antanavičiaus, Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007), Juzefos Čeičytės (1922–2022), Mindaugo Skudučio, Birutės Žilytės, Rimtauto Gibavičiaus (1935–1993) ir kitų autorių tapyba ir grafika.

Šveistytės rinkinyje atspindimos kone visos 7–9 dešimtmetyje lietuvių mene vyravusios meninės kryptys, tendencijos ir estetika: ekspresionizmas, arsininkų tapybos tąsa, švažininkų ir pošvažinės Lietuvos tapytojų kartos brutaliai dekonstruojama tikrovė, lietuviškoji gestų tapybos variacija, metafizinio gylio paieškos, bjaurumas, ironija ir grožis, figūratyvumas ir abstrakcija, stilizacijos bei dekoratyvizmo apraiškos.

Žanrų požiūriu rinkinyje dominuoja peizažinė tapyba ir figūrinės kompozicijos, pradedant Justino Vienožinskio (1886–1960) etiudu, Igorio Piekuro (1935–2006) kosminiais-realistiniais gamtos vaizdais, Aloyzo Stasiulevičiaus Vilniaus vizijomis, baigiant Leopoldo Surgailio, Silvestro Džiaukšto, Jono Daniliausko, Rimo Bičiūno ir kitų autorių sukurtomis figūrinėmis kompozicijomis. Vienas kitas įsigytas natiurmortas – veikiau atsitiktinumas nei taisyklė, kaip ir keli išeivijos dailininkės Vidos Kabailos (Kabailienės, 1928–2015) kūriniai, atskleidžiantys Lietuvoje kiek neįprastą rytietiško meno tradiciją.

Intriguojantis kolekcijos aspektas – skirtingus meninius ir ideologinius turinius atspindinčių kūrinių bendrabūvis. Tarp jų – neoficialų meną kūrusių Antanavičiaus ir Kisarausko darbai, kurių pirmos didelės meninės parodos surengtos tik 10-ajame dešimtmetyje, o į Šveistytės kolekciją jie pateko dar 8-ajame dešimtmetyje, kaip ir Skudučio, tuo metu priklausiusio neoficialiai grupei „Penketas“ (neformaliai vadinama penkiuke), darbai. Kolekcijoje rasime porą ir Rožanskaitės, vienos įdomiausių vyresnės kartos menininkių, kūrinių. Šalia – autorių, palankiai įvertintų oficialioje meno ir valstybinių užsakymų rinkoje, paveikslai: pora monumentalistų cecho atstovo Romo Dalinkevičiaus, dešimtis tapytojo Jono Daniliausko ar Aloyzo Stasiulevičiaus teptukui priklausančių darbų.

Grafikos kolekcija atspindi stilistines paieškas ir įvairovę – joje aptinkamos ir klasikinėmis raižinio, ir autorinėmis estampo technikomis sukurti atspaudai. O šalia vienas kito – miesto peizažų klasiko Leono Lagausko (1928–2010), grafikos meno inovatoriaus Rimtauto Gibavičiaus kūriniai, rūstus Žilytės estampas, primenantis klasikines autorės iliustracijas, ar ikoniniai Birutės Stančikaitės ofortai.

Rinkinio savininkė gali papasakoti kiekvieno darbo atsiradimo kolekcijoje istoriją, nes visuomet pati buvo aktyvi proceso dalyvė, asmeniškai pažinojo daug kultūros asmenybių ir menininkų. Kūrinių įsigijimo detalės, be abejonės, labai svarbios vertinant darbų autentiškumą ir visos kolekcijos vertę – nors Lietuvoje falsifikatų ar apsirikimų istorijos kol kas tėra pavieniai atvejai, bet amžinos garantijos nėra. Įsigydami kūrinius tiesiai iš menininko dirbtuvės, būsimieji savininkai gaudavo autentiškumo (šią funkciją iš dalies perėmė galerijos) patvirtinimą. Štai Gudaičio paveikslas „Vyro galva – gaidžio galva“ (1979) buvo nupirktas kartu su natiurmortu „Laukinės gėlės“ (1979). Čeičytės darbą „Nukryžiuotasis“ Šveistytė įsigijo iš pačios savininkės, tad nors jis, kaip ir kai kurie kiti kolekcijos kūriniai, nėra signuotas, autentiškumu abejoti netenka. Kai kuriuos savo darbus Kisarauskas ir Kisarauskienė padovanojo, kiti buvo įsigyti. Vienas seniausiai datuojamų kolekcijos paveikslų priklauso klasiko Justino Vienožinskio teptukui. Tai buvo bičiulės, vėliau ir pacientės, Justino Vienožinskio marčios padėka gydytojai. Retai lietuviškose kolekcijose aptinkamų Olgos Fiodorovaitės (1910–1989) peizažų Laima nusipirko iš jos giminaičio po menininkės mirties, o Česlovo Kontrimo (1902–1989) akvarelę gavo dovanų iš kolegės. Kisarausko, Kisarauskienės, Antanavičiaus, Piekuro ir kitus paveikslus Šveistytė dar sovietiniais laikais ir pirko, ir gavo dovanų. Po karo beveik dešimtmetį (1945–1954) gyvendama pas dėdę Savičiaus gatvėje Vilniuje, Šveistytė susipažino su Uogintų šeima. Ši draugystė kolekciją papildė Broniaus Uoginto jaunesniojo (1946–2013) Savičiaus gatvės vaizdu ir Bronės Mingilaitės-Uogintienės (1919–1983) tapybos kūriniu. Šveistytė nepažinojo neseniai mirusio Silvestro Džiaukšto (1928–2022), bet jo kūrinių įsigijo beveik tiesiai iš parodos. Aštuntojo dešimtmečio 2-ojoje pusėje parodoje[8] Dailės parodų rūmuose buvo eksponuojami trys beveik vienodo formato Džiaukšto tapybos darbai. Laimai jie taip patiko, kad greitai, Stasiulevičiui padedant, pora parodoje eksponuojamų darbų atsidūrė kolekcijoje. Atskiri kūriniai, pavyzdžiui, Vytauto Baltramiejaus Valiaus (1930–2004), Jono Daniliausko, yra dedikuoti specialiai kolekcininkei. Su vienintele kolekcijoje išeivijos dailininke Kabaila, Šveistytę siejo nuoširdi gyvenimo draugystė, nenutrūkusi net menininkei emigravus į Australiją.

Per beveik keturis rinkinio formavimo dešimtmečius nė vienas meno kūrinys nebuvo iškeistas, parduotas, tik keli darbai dovanoti artimiesiems.

****

Šveistytės namai Vilniaus centre nuo koridoriaus iki miegamosios erdvės, nuo lubų iki grindų svečius pasitikdavo paveikslais. Intymi paveikslų kaimynystė – tipiškas reiškinys sovietinio laikotarpio inteligentų namuose. Sovietmečiu buvo galima tik pasvajoti apie dideles gyvenamąsias erdves, tokias įprastas šiuolaikiniam gyvenimo būdui. Šiais laikais, kai meno kūrinys dažniausiai įgyjamas investiciniais ar kitais pragmatiškais tikslais, kaip interjero puošmena, sunku įsivaizduoti namus kaip galeriją, kurios sienos nuo grindų iki lubų ištisai nukabinėtos paveikslais. Beje, labai panašiai paveikslus savo bute eksponavo ir gydytoja Stasė Mičelytė. Paveikslai Laimos namuose sukūrę nedalomą ir sunkiai išardomą visumą, kur mokytojai ir mokiniai, skirtingas mokyklas ar vertybes įkūnijantys kūriniai atsiduria drauge, o atskiras paveikslas ant sienos nuo seno turi nekintamą vietą. Jie tarsi šeimos nariai, neretai pavadinti pačios šeimininkės sugalvotais vardais, nesutampančiais su autorių suteiktais pavadinimais. Tapyba ir grafika sukabintos drauge, o atskirą kūrinį tenka suvokti kitų kūrinių draugijoje. Būdami vienoje draugijoje, šie kūriniai pirmiausia suponuoja vaizdą apie XX a. 7–9 dešimtmečio Lietuvos meno tendencijas, kolekcionavimo ypatumus, taip pat atskleidžia kolekcininkės estetinius pomėgius.

Laimos Šveistytės kolekcijos dalis, 2019 Tanios Serket nuotr.

Kolekcijos savininkė ne kartą akcentavo, kad daug dėmesio skyrė profesinei veiklai, todėl jos namai susitikimų ir kultūrinių diskusijų vieta tapdavo tik per didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Velykas. Tačiau draugiški ryšiai su žinomais Lietuvos menininkais, mokslininkais ir kitais buvo puoselėjami nuolat ir palaikomi iki šiol. Pati Laima, prisimindama savo draugę Mičelytę, nedaugžodžiavo, tarsi patvirtindama anksčiau išsakytas mintis, ir lakoniškai paminėjo, kad „nors kolekcionavome meno kūrinius, tačiau apie meną kalbėjome retai[9]“. Pokalbiuose prisimindama draugystės metus, Laima neretai pabrėždavo abiejų profesines ambicijas ir didelį užimtumą profesiniais ar administraciniais reikalais – abi dirbo skirtingose medicinos srityse[10]. Lyginant Laimos Šveistytės ir Stasės Mičelytės rinkinį, galima rasti tam tikrų panašumų, bet tik dėl to, kad kolekcijos rinktos panašiu metu, o pasirinkimas ir geografija buvo ganėtinai ribota.

Dirbdama ligoninėje, Laima neužmiršo ir mylimos veiklos. „Jos kabinetas ligoninėje atrodė tarsi muziejaus direktoriaus – sienos nukabinėtos paveikslais, visur knygos.“[11] Ligoninės patalpose ji organizavo dailės parodas (Stasiulevičiaus, Gudaičio, M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinių, jos dėka ligoninėje atsirado nusipelniusių gydytojų portretų kolekcija), taigi Laima Šveistytė gali būti vadinama tokių parodų organizavimo pirmeive.

[1] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/interviu/apie–sovietines–lietuvos–kurejus–ir–griovejus–londone–knyga–isleidusi–violeta–davoliute–atplesti–nuo–kaimo–lietuviai–patyre–trauma–599–400924. [2] Profesorius Juozas Skaistutis Šveistys ir jo indėlis į gyvulininkystės mokslo sklaidą (spaudai parengė dr. Violeta Razmaitė). LVA, 2009, p. 56. [3] Komijos ATSR (tuo metu Komijos Autonominė Tarybų Socialistinė Respublika). [4] Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius (1866–1950). [5] Čia ir toliau Saulės Mažeikaitės-Teiberės pokalbis su Laima Šveistyte, 2017 m. birželis–2018 m. kovas. [6] Kunčiuvienė, Eglė. Antanas Gudaitis. Vilnius: Vaga, 1987 (466, 467 iliustracijos). [7] Grigoravičienė, E. Ar tai menas arba paveikslo (ne) laisvė. Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Vilnius: Intersė, 2018, p. 133. [8] Greičiausiai iš 1978 m. Dailės parodų rūmuose vykusios pirmosios personalinės dailininko parodos. [9] Nevčesauskienė, N. Stasės Mičelytės kolekcija – mažas meninio gyvenimo modelis. Gydytojos Stasės Mičelytės dailės metraštis: rinkinio katalogas [sudarytoja N. Nevčesauskienė]. Vilnius: Beribė, 2013, p. 21. [10] Saulės Mažeikaitės-Teiberės pokalbis su Laima Šveistyte. [11] Stasiulevičius, Aloyzas. Laimos Šveistytės spalvos. Paveikslai. Privati Laimos Šveistytės kolekcija [sudarytoja Saulė Mažeikaitė-Teiberė].Vilnius: Artseria, 2018, p. 77.


 

Doctor's Collection


In the history of Lithuanian collecting, only two women are often mentioned – fellow medics, “peaceful patrons of artists” Stasė Mičelytė (1925-2011) and Ona Laimutė Šveistytė (1926-2020). Saulė Mažeikaitė-Teiberė’s article The Doctor’s Collection discusses the collection of doctor Laima Šveistytė during the Soviet era and her relations with artists.

Laima Šveistytė in her home, 2019. Photo by Tania Serket

L. Šveistytė did not even call herself a collector, she did not participate in the usual exchanges or trophy races for collectors, but like S. Mičelytė, she collected works by artists of the time, enjoyed their company, rescued them in difficult situations (contacting a doctor one knows was a typical practice in the Soviet era, which has survived to the present day), and she bought artworks from exhibitions or simply received them as gifts. And the artists were also happy to “have” doctor friends.

The doctor devoted her life to practical medicine and administration. In 1950, she graduated from Vilnius University as a medical doctor, specializing in gynecology. With the experience of emigration and a left-leaning father whose history of exile could only have been detrimental, Laima reached the heights of her education and career. She worked at the Vilnius Red Cross Clinical Hospital for almost five decades (1950-2000), including 30 years in high positions in the administration of the hospital (deputy chief physician for medical affairs).

Laima’s father Juozas Šveistys (1887-1958) was born in the town of Eržvilkas, in the family of the state farmer Juozas Šveistys and Ona Butkutė-Šveistienė and graduated in law from the University of Saint Petersburg. He worked as a judge in Rietavas, Šiauliai, and Kelmė, and later as a lawyer. As Laima recalls, in 1922 her father returned to Lithuania from Russia with an album of reproductions. Her mother’s father, Romanas Chomskis (1878-1939), came from the nobility and was a clarinet player in the orchestra founded by Duke Mykolas Oginskis (Bogdan Oginskis’ Manor Orchestra), and her mother’s mother, Olga Chomskienė, affectionately called “babunyte” by the locals, was a laundress in the Dukes’ Palace. One of the sons and her mother’s brother, Romanas Marijonas Chomskis (1919-1991), who later worked for a long time as the Vice-Rector for Scientific Affairs at Kaunas Polytechnic Institute, was passionately interested in art all his life, drawing and painting, but only devoted himself to his beloved occupation after he resigned from his honorable post. There are painted portraits of Laima’s father and herself, which reveal his artistic inclinations and drawing skills. One of her mother’s brothers became a priest, the other an artist. Laima’s mother Juozapa Chomskytė-Šveistienė (1906-1963) was born in Rietavas.

The beginnings of L.Šveistytė’s collection can be considered to be the work In Palanga Park by the painter Aloyzas Stasiulevičius, created in 1957. Both Stasiulevičius and his wife Irena Kostkevičiūtė (1927-2007) often accompanied Laima to artists’ workshops. The friendship between Stasiulevičius and Laima, which began in the 1950s, continued until her death.

From the very beginning, Šveistytė’s collection was formed on a certain principle – one part of the collection consisted of donated works, while the other one was acquired by herself. “I never bought one piece, always two,” recalled the owner of the collection, who knew the circumstances and history behind the acquisition of almost every piece.[1] Having acquired her first painting in the late 1950s, Šveistytė was adding new works to her collection for several decades, and acquiring works had become a daily hobby.

In the 1950s to1970s, in Soviet Lithuania, it was common practice to acquire a work first-hand in an artist’s workshop. The only official sales outlet in Vilnius was the Art Salon, which was established in 1967 in the same building as the Arts Exhibition Palace, which is still in operation today, and where you could find works by officially recognized Lithuanian artists. At that time, works of art could only be accepted at the salon after being filtered by the Art Council under the LSSR Art Fund. The Salon sold only works by members of the LSSR Artists’ Union and artists who had graduated from the LSSR Art Institute, which naturally did not reflect the official or unofficial art trends of the time. Not all works created by artists were seen by the exhibition audience, some were known to a small circle of lovers and professionals and often became the “prey” of collectors. The private collection of paintings became not only an “escape from Soviet reality”, but also a counterbalance to the state monopoly on the acquisition of works of art, the Art Fund, which was operating at the time and had good financial opportunities to “bulk purchase” works of art that conformed to the standards established by the art councils and the official ideology, and which also aided informal art, as well as served the aesthetic and other interests of private collectors.

As scholars of the collecting phenomenon have observed, collections are formed either for pragmatic purposes or aesthetic reasons. Šveistytė’s collection, compared to other private collections that began to be assembled in Lithuania at the same time or later, was based solely on aesthetic motives, without the aim of selling or investing. The aesthetic intentions of the collection were repeatedly emphasized by the collector herself. Her collection is not a systematic concentration on one artist or another, which is typical of some Lithuanian collections, and best reflects the owner’s ambition to have works that really impressed and pleased her.

The collection consisted of 140 works by 76 artists, among which were paintings, graphic artworks, textiles, one sculpture by a folk artist, and several items of folk art. Although painting, traditionally the most popular type of art in Lithuania, clearly dominates the collection, there are also 29 graphic artworks.

Many of the artists or even works in the collection have long been part of Lithuanian art history, museums, research, and books on art. The first works in the collection were reproduced in an album presenting the work of the classic Lithuanian painter Antanas Gudaitis (1904-1989), published in 1987.[2] Among the most significant works in the collection are paintings and graphic artworks by Antanas Gudaitis, Leopoldas Surgailis (1928-2016), Vincas Kisarauskas (1934-1988), Valentinas Antanavičius, Marija Teresė Rožanskaitė (1933-2007), Juzefa Čeičytė (1922-2022), Mindaugas Skudutis, Birutė Žilytė, Rimtautas Gibavičius (1935-1993), and other artists.

[1] From here forth, Laima Šveistytė’s interview with Saulė Mažeikaitė–Teiberė, June 2017 – March 2018 [2] Eglė Kunčiuvienė. Antanas Gudaitis. Vilnius: Vaga, 1987 ( 466, 467 illustrations).

Recent Posts

See All