Menas ir sveikata
Su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos katedros mokslininke,visuomenės sveikatos ir epidemiologijos eksperte doc. dr. Marija Jakubauskiene kalbasi dailėtyrininkė, kultūros vadybininkė Roma Survilienė.
Sveikatos apibrėžimas per XX a. antrąją pusę reikšmingai keitėsi ir plėtėsi, dabar matome gan skirtingus sveikatos aspektus ir apibrėžimo modelius. Kas šiuose apibrėžimuose leidžia numanyti meno poveikį?
Sveikata yra mūsų kasdieninio gyvenimo resursas, o ne prabangos bruožas ar gyvenimo tikslas, tad kiekvienas žmogus turi teisę į gerą sveikatą ir sveikatos priežiūrą. Pasaulio sveikatos organizacija apibrėžė sveikatą dar 1948 metais, akcentuodama holistinį sveikatos supratimą – sveikata yra ne tik ligų ar negalios nebuvimas, bet ir visapusė fizinė, psichinė ir socialinė gerovė. Sveikatos apibrėžimas iš esmės sukuria prielaidas ir įpareigojimą sveikatos priežiūros sistemai teikti tokias paslaugas, kurios padėtų žmonėms turėti ar pasiekti geriausią įmanomą sveikatos, gyvenimo kokybės ir gerovės lygį, atsižvelgiant į individualias žmogaus genetines, psichologines savybes ir socialines charakteristikas. Sveikatos samprata yra kompleksinė, nes ji apima biopsichosocialinį sveikatos modelį – biomedicininis konceptas kalba apie sveikatą kaip ligų ar negalios nebuvimą, kuris būtinai turi būti papildytas psichosocialine koncepto dalimi, kuria apibūdinama gerovė – gera asmens sveikata yra tuomet, kai žmogus neserga ir/ar neturi negalios ir taip pat kai jo psichologinė būklė yra gera ir jis pajėgus aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime.
Sveikatos sampratos interpretavimas keitėsi prisitaikydamas prie nūdienos epidemiologinių, socialinių, kultūrinių, politinių aktualijų. Gyvendami skaitmeninėje postindustrinėje visuomenėje nemažą dalį susirgimų galime diagnozuoti ankstyvoje, dar net prenatalinėje stadijoje, pasitelkę genetines technologijas, biožymenis galime nustatyti daugelio ligų atsiradimo riziką dar joms neprasidėjus, tad sveikatos apibrėžimas prašosi platesnio interpretavimo, neapsiribojant jau rudimentiniu ir mechaniniu sveikatos, kaip ligos ar negalios nebuvimo, supratimu. Šiandieninėje sveikatos sistemoje, ypač pirminiame sveikatos priežiūros lygyje, 8 iš 10 pacientų yra lėtinėmis ligomis, neretai keliomis, sergantys žmonės, kurių sveikais pagal biomedicininį sveikatos modelį nebepavadinsi. Tad vis daugiau dėmesio skiriama pacientų įgalinimui, jų psichologinei savijautai ir socialinio aktyvumo sugrąžinimui. Pacientų psichosocialiniam įgalinimui (gydymui) vis dažniau pasaulyje, o ir Lietuvoje pasitelkiami ne biomedicininiai, o psichosocialiniai metodai, kuriems galima priskirti ir įvairią meninę veiklą, kurią pasitelkus gerėja holistine samprata paremta sveikata.
Dar vienas veiksnys, kuris lėmė, kad meninė veikla tampa labai svarbi sveikatos gerinimo lauke, yra lėtinių neinfekcinių ligų srityje atlikti epidemiologiniai tyrimai. Šie tyrimai atskleidė, kad visų vyraujančių lėtinių susirgimų, tokių kaip onkologinės ligos, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, psichikos sveikatos sutrikimai, priklausomybės ligos ar savižudybės grėsmių priežastys yra latentinės, t. y. jos atsirado ir kaupėsi per visą žmogaus gyvenimą, kol veikdamos kumuliaciniu principu staiga „pavirto“ ligomis. Tas priežastis mes įvardiname kaip rizikos veiksnius, kurie pradeda vyrauti ir atsveria apsauginius sveikatos veiksnius. Absoliuti dauguma jų yra mūsų aplinkoje – tai socialiniai, psichologiniai, ekonominiai, kultūriniai, religiniai, politiniai ir biologiniai veiksniai. Šių veiksnių svarbą patvirtina naujausi epigenetikos mokslo tyrimai, kurie suteikia labai svarbias žinias visuomenės sveikatai – žmogaus sveikatą lemia asmens biologinės savybės, paveldimumas, kuris pasireiškia susirgimais veikiant atitinkamiems socialiniams aplinkos veiksniams. Geriausias epigenetikos mokslo rezultatų praktinis pavyzdys šiandienio žmogaus gyvenime būtų stresas ir biologinis streso, kaip socialinio veiksnio, išsivystymo mechanizmas, kuris galiausiai pasireiškia medicininiu ir psichosocialiniu poveikiu žmogaus ir visuomenės sveikatai. Taigi apibendrinant galima teigti, kad aplinkos veiksniai, veikdami žmones visą jų gyvenimą, prisideda prie individualių žmogaus biologinių, psichologinių duotybių, socialinio elgesio ir tampa susirgimų mechanizmus inicijuojančiais rizikos veiksniais. Taip apibūdinamas socialinis-ekologinis sveikatos modelis.
Sveikatos sutrikimų priežastis ir sveikatą lemiančius veiksnius lemia mūsų tarpusavio santykiai, vertybinės nuostatos, pasitikėjimo ir tolerancijos prielaidos, auklėjimas, švietimo sistemos organizavimas, mūsų profesinės veiklos ypatumai, socialinio saugumo politika, asmeninės elgsenos pasirinkimai, mūsų gyvenamoji aplinka ir mus supanti fizinė aplinka. Tai įpareigojo sveikatos specialistus ieškoti veiksmingų būdų, kaip šiuos kompleksinius rizikos veiksnius eliminuoti ar sumažinti jų įtaką sveikatai. Sveikatą lemiantys veiksniai, kurių poveikį sveikatai galima suvaldyti, yra sveikatos stiprinimo ir rizikos veiksnių prevencijos taikiniai (objektai). Sveikatos stiprinimo intervencija siekia informuoti žmones apie apsauginius (sveikatą tausojančius ir išsaugančius) veiksnius, įtraukti ir įgalinti kiekvieną žmogų ir bendruomenę pasirinkti sveikatai palankų gyvenimo būdą bei elgseną ir taip sumažinti ligų išsivystymo riziką. Prevencinėmis intervencijomis siekiama išvengti rizikos veiksnių sukelto neigiamo poveikio sveikatai. Gyventojų sveikatos raštingumas yra sveikatos stiprinimo ir prevencijos pagrindas.
Meninė veikla šioje sveikatos paradigmoje gali būti vertinama kaip apsauginis psichosocialinę žmogaus ir visuomenės aplinką bei elgseną formuojantis ir keičiantis veiksnys. Vertinant meno poveikį sveikatai, meninė veikla yra laikoma sveikatos stiprinimo intervencija. Meninė veikla sveikatos priežiūros sistemoje gali tapti sveikatos priežiūrą ir sveikatos priežiūros įstaigų aplinką humanizuojančia priemone. Meninė veikla taip pat yra ir intervencija (priemonė), kurią pasitelkus asmuo ar pacientas yra įgalinamas, tad gali tiesiogiai prisidėti prie sveikatos gerinimo ir sveikatos, kaip psichosocialinės gerovės, lygio didinimo.
2019 m. publikuota Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) apžvalga, kurioje įvertinus daugiau kaip 3000 tyrimų pripažintas meno poveikis ir psichinei, ir fizinei sveikatai. Šio leidinio pasirodymą galima vertinti ir kaip tam tikrą lūžio tašką, kai jau nebereikia įrodinėti, kad meno poveikis yra reikšmingas. Kas iš šiame tyrime išskirtų poveikio aspektų aktualiausia Lietuvos visuomenės sveikatos problematikos kontekste?
Ši struktūruota sisteminė mokslinių tyrimų apžvalga išties svarbi, nes Pasaulio sveikatos organizacija, parengdama šią įrodymų apžvalgą, patvirtina meninės veiklos aktualumą ir naudą visuomenės sveikatai. Meninė veikla yra sėkmingai ir plačiai vykdoma sveikatos stiprinimo kontekste, taikoma lėtinių neinfekcinių ligų valdymui, ypač lėtinių psichikos sveikatos sutrikimų atvejais, teikiant paliatyviąją pagalbą nepagydomomis ligomis sergantiems žmonėms. Ši ataskaita yra padrąsinimas tęsti meninę veiklą sveikatos ir socialinės apsaugos sistemose bei įkvėpimas ir idėjų šaltinis norintiems pradėti.
Meno poveikis sveikatai gali būti klasifikuojamas į dvi pagrindines poveikio sritis – sveikatos stiprinimo ir prevencijos bei gydymo ir lėtinių ligų valdymo. Meninės veiklos, kaip sveikatos stiprinimo būdo, poveikis pasireiškia per vaiko raidos gerinimą stiprinant prieraišų motinos ir vaiko santykį, stimuliuojant kalbos ir kalbėjimo raidą, prisidedant prie geresnių akademinių pasiekimų. Meninė veikla yra veiksminga mažinant pogimdyvinės depresijos simptomus, kitų psichikos ir elgesio sutrikimų simptomus, teikiant pagalbą autizmo spektro sutrikimų turintiems žmonėms, palengvina psichologinių traumų ir patirtos prievartos išgyvenimą. Meno veikla sveikatos priežiūros įstaigose gerina darbuotojų klinikines kompetencijas ir psichosocialinę gerovę, efektyvūs rezultatai matomi neišnešiotiems naujagimiams, yra taikoma ligoninėse atliekant chirurgines ir invazines procedūras bei intensyvios terapijos skyriuose.
Socialinis meno poveikis pasireiškia per socialinių sveikatą lemiančių veiksnių valdymą, stiprinant socialinę sanglaudą ir mažinant socialinius sveikatos netolygumus. Meno veiklos nauda ryškiausiai matoma psichikos sveikatos sunkumų ir sutrikimų, kognityvinių funkcijų pablogėjimo, traumų, išvengiamo mirtingumo prevencijoje. Formuojant sveikatai palankią elgseną meno veiklos poveikis didžiausias mokant sveikos gyvensenos, gerinant komunikaciją sveikatos klausimais, jis mažina stigmą, kurią lemia tam tikra sveikatos būklė, palengvina kontaktų užmezgimą su sunkiai pasiekiamomis socialinėmis grupėmis ir įgalina kreiptis pagalbos į sveikatos priežiūros įstaigas. Valdant lėtines neinfekcines ligas, meninė veikla sėkmingai integruojama į onkologinių susirgimų, širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, lėtinių plaučių ligų, insultų, smegenų traumų pasekmių valdymą. Senstančioje visuomenėje augant lėtinių ligų paplitimui, didėja ir paliatyviosios pagalbos poreikis, o meno veiklos taikymas palengvina simptomatiką, susitaikymą su sveikatos būkle, sumažina gedėjimo skausmą.
Meno poveikis sveikatai pasireiškia biopsichosocialiniu efektu. Aplinkoje, kurioje yra meno kūrinių ar vykdomos meno veiklos, išmatuojamas žemesnis streso lygis, gerėja imunitetas, širdies ir kraujagyslių sistemos veikla; matomas didesnis darbuotojų produktyvumas, geresnė streso įveika ir mažesnis streso lygis, lengviau suvaldomos emocijos. Socialinis meno poveikis apima sumažėjusią vienatvę ir socialinę atskirtį, glaudesnius žmonių tarpusavio ryšius, lemiančius išaugusią socialinę paramą ir pagerėjusį socialinį elgesį, taip pat padidėjusį fizinį aktyvumą, dažniau matomas sveikatai palankus elgesys bei ugdomos kitos socialinės kompetencijos. Sveikatos priežiūros įstaigose eksponuojami meno kūriniai humanizuoja gydymo įstaigos aplinką, lavina estetinę kompetenciją, teigiamai veikia pacientų ir personalo emocinę būseną, sumažina nerimą, skatina komunikaciją ir teigiamas emocijas.
Visuomenės sveikatos ir sveikatos priežiūros iššūkiai Lietuvoje yra tokie patys kaip ir Vakarų šalyse. Esant prastiems gyventojų psichikos sveikatos rodikliams – aukštam smurto, savižudybių paplitimui, didėjančiam psichikos ir elgesio bei priklausomybės ligų paplitimui, didelei psichikos sveikatos sutrikimų stigmai – meno intervencijų taikymo patirtis gali būti sėkmingai pritaikoma ir mūsų šalyje. Kitų lėtinių neinfekcinių ligų valdymo kontekste meno veiklų taikymui neabejotinai yra galimybės teikiant pagalbą onkologinėmis, širdies ir kraujagyslių sistemos, neurologinėmis, plaučių ligomis, diabetu sergantiems pacientams. Didelis meno intervencijų poreikis yra sveikatos stiprinimo ir prevencijos srityse, ypač dirbant su socialinės rizikos grupėmis.
Dar viena itin perspektyvi sritis, kurioje meno veiklos galimybės nepakankamai išnaudotos, yra profesinė darbuotojų sveikata. Darbuotojų profesinės sveikatos ir psichologinio atsparumo didinimas ir psichosocialinių rizikos veiksnių prevencija darbe yra nauja veiklos sritis. Su padidinta profesinės sveikatos rizika susiduria visi sveikatos priežiūros darbuotojai, mokytojai, policininkai, gaisrininkai, klientų aptarnavimo centrų darbuotojai, dirbantys tiek viešajame, tiek ir privačiame sektoriuose. Meninė intervencija gali sėkmingai prisidėti prie nemigos, nerimo, depresijos, perdegimo, prezenteizmo prevencijos, darbuotojų įsitraukimo ir produktyvumo didinimo.
Per savo profesinę karjerą sukaupėte sveikatos priežiūros paslaugų analizės ir vertinimo, sveikatos rodiklių stebėsenos sistemos bei sveikatos priežiūros paslaugų modelių kūrimo patirtį. Ko reikia ar ko trūksta, kad Lietuvoje meno intervencija būtų integruota kaip sveikatos priežiūros paslaugų modelio dalis, kaip papildoma priemonė personalo darbo aplinkos kokybei, perdegimo prevencijai ar kitokiam poveikiui pasiekti?
Trumpai galima būtų pasakyti, kad reikalingas: 1) švietimas – visuomenės, sveikatos priežiūros specialistų, vadovų, politikos formuotojų, menininkų bei pacientų formuojant meno intervencijos poreikį bei pasiūlą; 2) pilotinė meno intervencija, realiai įgyvendinama bet kurioje sveikatą lemiančioje aplinkoje ir sukurianti gerąją praktiką (pavyzdžiui, darbo aplinkoje, sveikatos priežiūros įstaigoje, viešojoje erdvėje ir pan.); 3) vertinimai – tai gali būti moksliniai ar taikomieji įgyvendinimo tyrimai, kurie leistų įvertinti meno intervencijos poveikį, ilgalaikę naudą ir padėtų sukurti moksliniais įrodymais paremtos meno intervencijos taikymo sveikatos priežiūros sistemoje praktiką.
Lietuvoje sveikatos priežiūros paslaugų modelis ir visos sveikatos gerinimo veiklos vis dar didele dalimi yra paremtos biomedicinine sveikatos paradigma, nors džiugina per pastarąjį dešimtmetį atsirandantys gerieji pavyzdžiai, liudijantys biopsichosocialinio sveikatos supratimo apraiškas. Paradigminis sveikatos politikos formuotojų, sveikatos priežiūros darbuotojų, galiausiai visuomenės narių ir pacientų pokytis suteiktų daugiau pasitikėjimo meno intervencija, kaip veiksminga socialine sveikatą gerinančia priemone, ir sveikatos priežiūros įstaigos dažniau įsileistų menininkus ir meno intervenciją kaip profesinę sveikatą gerinančią vadybinę praktiką, pacientų sveikatą stiprinančią ir gyvenimo kokybę didinančią priemonę. Paradigminiam pokyčiui svarbus yra platesnis visuomenės sveikatos požiūris (angl. public health approach), leidžiantis sveikatą, sveikatos rizikos veiksnius, ligas ir kitas visuomenės sveikatos problemas vertinti ilgalaikėje kompleksinių veiksnių perspektyvoje.
Sveikatos stiprinimo konceptas, suformuotas dar 1986 m. PSO Otavos chartijoje, pabrėžia, kad sveikatą stiprinti galime įgalindami žmones daryti sveikatai palankius pasirinkimus, sukurdami sveikatai palankią aplinką (fizinę, socialinę, teisinę, vertybinę ir pan.), suteikę jiems žinias ir galimybes pasirinkti sveikatai palankius sprendimus. Apibendrinant, meno intervencija yra perspektyvus, kultūriškai ir vertybiškai priimtinas bei efektyvus šiuolaikinis sveikatos stiprinimo metodas.
2014 metais mudvi, kartu su kolegėmis Liubove Murauskiene ir Rūta Lukošaityte, atlikome tyrimą „Kultūros ir meno poveikio bei sąveikos su sveikatos sektoriumi plėtros galimybių vertinimas“, ir kaip vieną iš silpnybių Lietuvoje išskyrėme poveikio meno sveikatai mokslinio vertinimo stoką. Situacija šiandien, nors praėjo septyneri metai, nepasikeitė. Kaip, Jūsų manymu, galima būtų paskatinti tyrimus šioje srityje?
Stiprinant tarpdisciplininių tyrimų vertę, įtraukiant tarpdiscipliniškumą kaip vieną iš „moksliškumo“ kriterijų finansuojant mokslinius tyrimus apskritai, kaip tai yra Europos Sąjungos mokslinių tyrimų programose. Kultūros ir meno poveikio bei sąveikos su sveikatos sektoriumi plėtros galimybių vertinimas yra paremtas tarpdiscipliniškumo ir bendradarbiavimo prielaidomis. Meno poveikio vertinimo tyrimai yra tarpdisciplininiai su visais to privalumais ir trūkumais – meno intervencija leidžia pasiekti psichosocialinį poveikį sveikatai ir gerovei. Šiam poveikiui įvertinti atliekami tarpdisciplininiai tyrimai, taikant mišrius tyrimų metodus, o tokie metodai nėra nei grynai biomedicininiai, nei socialiniai, todėl patenka į „spąstus“: biomedicinos srityje jie nepakankamai medicininiai, o socialiniuose moksluose – nepakankamai socialiniai, tad nėra prioritetais nei tarp biomedicinos, nei tarp socialinių mokslų, likdami nepasitikėjimo paraštėse.
Meno veiklos, jau realiai vykdomos sveikatos priežiūros įstaigose, žinomumas tikrai galėtų pritraukti sveikatos srities mokslininkus vertinti poveikį sveikatai ir gerovei. Žinoma, meno veiklos poveikio mokslinį vertinimą galėtų inicijuoti ir patys kvalifikuoti meno veiklos vykdytojai, pasikvietę mokslininkus bendradarbiauti, nes bet koks vertinimas yra paskata kitą kartą meno intervenciją daryti kitaip arba geriau.
Užsienio šalyse vis daugiau dėmesio skiriama piliečių mokslui (angl. citizen science) ir specialistų bei paprastų visuomenės narių ar meno intervencijos tikslinės grupės atstovų bendroms kūrybinėms iniciatyvoms (angl. co-creative approach), tokiu būdu sukuriant įgalinimo, bendros nuosavybės ir atsakomybės (angl. ownership) sintezę. Įsivaizduokit, kad perdegęs nuo streso ir darbo krūvio sveikatos priežiūros darbuotojas turi galimybę tapti aktyviu meno intervencijos kūrėju (arba gavėju), todėl nemedicininiais metodais kuriama sveikatą stiprinanti psichosocialinė darbo aplinka ir įgalinimas. Užsienio šalyse atlikti moksliniai tyrimai patvirtina, kad tokių intervencijų nauda psichikos sveikatai ir gerovei įrodyta ir žinoma.