Galerija TSEKH
Ukrainos šiuolaikinio meno galerija TSEKH Kijeve veikia nuo 2005-ųjų ir prieš karą buvo viena sėkmingiausių Ukrainos šiuolaikinio meno lauko dalyvių. Per 18 veiklos metų galerija surengė per 400 parodų, sėkmingai dalyvavo tarptautinėse meno mugėse ir įvairiuose tarptautiniuose projektuose svetur.
2016 m. Vilniuje atidarytas TSEKH galerijos filialas. Šis atidarymas – svarbus kultūrinis įvykis sostinei, nes tai dar vienas aktyvus meno rinkos žaidėjas. Vilniaus TSEKH galerijoje nuolat eksponuojami visuotinį tarptautinį pripažinimą pelnę Ukrainos menininkai – Mykola Bilous, Ievgen Petrov, Yaroslav Derkach, Rustam Mirzoev. Taip pat čia organizuojami menininkų iš įvairių pasaulio šalių (žinoma, ir Lietuvos) parodos. Kadangi galerija tarptautiška, Lietuvos kūrėjai turi galimybę savo meninius projektus pristatyti Ukrainoje – TSEKH galerijoje. Kijeve buvo surengtos keturios lietuvių menininkų parodos – Lino Liandzbergio paroda „Pseudolietuviškas peizažas“, lietuviškos tekstilės paroda „Aš tai padarysiu kaip“ (Virginija Kirvelienė, Lina Jonikė, Eglė Ganda Bogdanienė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Džina Jasiūnienė, Žydrė Ridulytė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Laima Oržekauskienė, Danguolė Brogienė), Ray Bartkaus projektas „Breaking Point“ bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Eglės Ridikaitės paroda „Cultured floors – entrances“.
Galerija TSEKH ir toliau dalyvauja meno lauke tiek Kijeve, tiek Vilniuje, rūpinasi Ukrainos menininkais šiais sunkiais šiai tautai laikais, bet viskas vyksta jau kiek kitaip. Visiems žinomas Ukrainos žmonių noras judėti link Europos (o Lietuva šiame procese vaidina svarbų vaidmenį), tad TSEKH Vilniuje – tartum Ukrainą su Europa jungiantis tiltas.
Menas ir karas. Sudėtinga tema. Atrodytų, kam reikalingas menas, kai žūsta žmonės? Vis dėlto TSEKH įkūrėjo Shchelushchenko'o pozicija visai kitokia. Nors daugelis Ukrainos žmonių paliko šalį ar ieškojo galimybių kuo greičiau ištrūkti, kuo greičiau palikti savo nesaugius namus, galerijos įkūrėjas ir joje reziduojantys menininkai pasirinko likti tėvynėje ir toliau kurti, daryti tai, ką moka geriausiai. Tokia pozicija sudėtinga daugeliu aspektų. Vienas jų – ištekliai, maistas, būstas, saugi aplinka, juk iš tiesų dabar visko trūksta visoje Ukrainoje. Vien mintis, kad tavo šalyje vyksta tikras karas, yra sunkiai pakeliama, o kur idėjų paieška, darbas prie drobių, objektų, eskizų, knygų. Dabar save realizuoti kaip menininką, gyvenantį ir kuriantį Ukrainoje, išties nėra lengva.
Kas pirmiausia buvo daroma? Pasirūpinama menininkais: ar jie saugūs, ar turi užtektinai resursų pragyventi. Pinigai, maistas, degalai, būtinosios higienos priemonės. Paskui – meno kūrinių iš TSEKH galerijos Kijeve išgabenimas į saugią vietą. Išvykti iš Ukrainos sostinės tuo metu išties nebuvo lengva, daug patikros postų, daug ilgiausių eilių. Karas nenuspėjamas ir sunkiai prognozuojamas, nežinai, nei kada, nei kur kris bombos. Vis dėlto TSEKH galerijoje 2022 m. vasarą atidaryta paroda. Tai paroda, kuri buvo skirta žmonėms, kad jie galėtų atsitraukti nuo rūpesčių, nuo kasdienių pareigų bei baimių ir nors akimirkai atitrūkti nuo karo minties. Muziejų ir meno galerijų lankymas pailgina gyvenimą. Naujas Londono universiteto koledžo tyrimas parodė, kad žmonės, dažniau (kas kelis mėnesius) „užsiimantys menu“, patiria 31 proc. mažesnę ankstyvos mirties riziką. Taip yra todėl, kad „menas yra veiksmingas būdas kovoti su stresu ir skatinti kūrybiškumą, leidžiantį žmonėms prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių“. TSEKH galerija Kijeve ir atlieka šią kilnią misiją.
„O, kieno čia arklys stovi“ – taip Mykola Bilous pavadino savo parodą, žmonėms duris Kijeve atvėrusią 2022 m. vasarą. Kaip visada, Bilous paroda pasakojo istoriją apie laisvę ir meilę. Realybės tyrimas per Bilous vizualinį sprendimą neįmanomas be žirgų temos. Šios būtybės myli laisvę, yra kilnios ir gražios. Tai koncentruotas judesys, kurį menininkas perteikia dinamiškomis spalvomis. Projektas buvo sukurtas prieš prasidedant plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą etapui, o dabartinė ukrainiečių kova už laisvę jam suteikė naują prasmę. Bilous visas savo istorijas perima iš tikro gyvenimo. Arkliai – duoklė vaikystei, praleistai Kijevo srityje šalia gyvulininkystės ūkių. Vaikai vietiniais darbiniais arkliais jodinėjo be balnų – įsikibę į karčius. Karo akivaizdoje šie žirgai tapo lyriškesni, tarsi iš ukrainiečių liaudies dainos „O kieno čia arklys stovi“, ir davusiai meninio projekto pavadinimą. Viena vertus, yra kieta dinamika, arklys yra tas pats laimėti padedantis kazoko brolis. Tačiau bendravimo su žirgu akimirkos kupinos švelnumo, net meilės. Arklys yra draugas, o ne augintinis.
Deja, tai buvo paskutinė Mykolos Bilous (1956–2023) paroda. Šių metų sausio pradžioje tapytojas netikėtai mirė. Tai buvo smūgis visai TSEKH bendruomenei. Bilous buvo vienas iš keturių menininkų, su kuriais dirba galerija. Pats autorius, du kartus lankęsis Vilniuje, Lietuvoje yra gerai žinomas kaip tapytojas, atradęs savo išskirtinę meninę techniką ir braižą. Su Bilous kūryba susipažino ir Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė, ir kultūros ministras Simonas Kairys, 2021 m. lankydamiesi TSEKH suorganizuotos 15 metų veiklos jubiliejinėje parodoje Kijeve.
Bilous studijavo Krymo tapybos koledže ir Charkovo meno ir pramonės institute. Kaip revoliucinio spalvų derinimo metodo, spalvų teorijoje vadinamo inversija, autorius, jis laikomas postmedijų menininku: remdamasis bauhauzo teoretikų principu, Bilous naudoja pirminius tonus (tris pagrindines spalvas vienodomis proporcijomis 1:3 kiekviena kartu) ir ploną kitų spalvų sluoksnį tarp pirminių ir antrinių spalvų, papildančių viena kitą, taip sukurdamas jaudinantį kontrastingų spalvų derinį. Bilous virtuoziškai naudoja pirminį toną kaip šešėlį, o spalvas – kaip šviesą. Taip juoda spalva tampa pagrindinę kompoziciją supančia erdve, motyvai atrodo kaip teatro scenos tamsiame fone, o figūros žengia į ryškiai apšviestos nakties herojus. Šis unikalus ir subtilus santykis su spalva yra tas viliojantis komponentas, kuris suteikia Bilous darbams tokį nepagaunamai intensyvų ir tiesioginį gyvenimą. Pasak autoriaus, reljefo ir postamento derinys sujungia dvi erdves – skulptūrinę ir optinę, t. y. kūriniai yra ir plokšti, ir tūriniai. Toks formalus sprendimas visiškai originalus. Savita maniera tepdamas dažus ant drobės, Bilous kūrė nuoširdžių jausmų ir skambių antagonizmų kupinus portretus, spalvų harmonija išreikšdamas subtilius emocinės įtampos niuansus, tvyrančius ore tarp personažų. Netolimoje ateityje Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams bus galima iš arčiau susipažinti su šio tapytojo darbais, planuojama jo paroda TSEKH galerijoje Vilniuje.
Kita paroda, TSEKH galerijoje pristatyta karo akivaizdoje, – tapytojo Rustam'o Mirzoev'o „Berniukas su portfeliu“. Mirzoev savo naująjį projektą pradėjo dar prieš karą, 2021 m. rugsėjį. Šiuos budrius vaikus ir suaugusiuosius dailininkas nutapė savo dirbtuvėse Nikolajevo centre, kurį netrukus apšaudė Rusijos kariuomenė. Menininkas buvo priverstas palikti gimtąjį miestą, todėl projektą užbaigė Ukrainos sostinėje, bet liko ištikimas savo požiūriui į darbą: kiekvienas paveikslas kuriamas lėtai, kiekvienas potėpis apgalvotas. „Berniukas su portfeliu“ – vienas spalvingiausių Mirzoev'o įgyvendintų tapybos projektų. Vis dėlto tai nėra blizganti mozaika. Ryškios mėlynos, geltonos ir raudonos dėmės atrodo tarsi pavojaus signalai. Projektą persmelkia nuojauta, kad įprastas gyvenimas artėja prie bedugnės. Apskritai Mirzoev'o vaizdai dažnai kelia nerimą. Personažai yra sutrikę ir vieniši, atrodo, kad jie laukia žiūrovo patarimo. Aplinkinė erdvė tarsi išstumia šias mergaites ir berniukus. Iš tikrųjų nėra abstraktaus fono – erdvė, kurioje atsiduria žmogus, dažnai yra pagrindinis paveikslo veikėjas. Ir ši erdvė konfliktuoja su žmogumi, kelia nerimą.
Jei griebtumės palyginimų su kinematografija, Mirzoev'o darbai primena David'o Lynch'o filmus. Analizuodamos psichodelinį siužetą, smegenys neturi kuo pasikliauti. Menininkas kuria mozaiką iš, atrodytų, nesusijusių gabalėlių ir fragmentų. Pažįstamų ženklų ir bet kokių kitų orientyrų trūksta, jūsų vaizduotė plūduriuoja tarp vaizdų. Tai intelektinė tapyba. Menas tiems, kurie ieško prasmės. Vienas centrinių paveikslų – „Berniukas su portfeliu“ – buvo sukurtas 2021–2022 m. Tai turėjo būti įžūlus berniukas su portfeliu, pilnu dolerių. Dabar jis išsigandęs, o su savimi turi tik dokumentus ir „būtinus daiktus“. Per karą ypač norisi gauti atsakymus į įvairius pasaulėžiūrinius klausimus. Kartais pasikliauname tokiais chimeriniais dalykais, kaip menas. Tačiau Mirzoev'o herojai atsakymų neturi. Jie pasakys tik tai, ką norite išgirsti, ir padės jums šiek tiek geriau suprasti save.
Karas tebesitęsia, bet menas taip pat reikalingas pavargusių žmonių sieloms. Visai neseniai, 2023 m. birželį, TSEKH galerijoje Kijeve atidaryta galerijos rezidento Yaroslav'o Derkach'o paroda „Hopak“, kurioje eksponuojami iš metalo pagaminti objektai. „Hopak“ pristatoma 15 metalinių objektų, simbolizuojančių tradicines Ukrainos kultūros sąvokas. Kazokas, trembita, mazanka, saulėgrąža – tai tik keli simboliniai objektai. Vis dėlto nereikėtų tikėtis pažįstamų tradicinių vaizdų: autoriaus tikslas – permąstyti liaudies archetipus ir paversti juos visiškai netikėtais įvaizdžiais, skatinančiais žiūrovus naujiems skaitymams per prasmių sluoksnius.
Derkach gimė 1977 m. Donecke, vėliau persikėlė į Luhanską. Kaip menininkas, jis formavosi XX a. 10-ojo deš. pabaigoje ir XXI a. pradžioje. Menininko mąstymas ir interesai buvo tolimi nuo to meto laike ir erdvėje visuotinai priimtos kultūros, ypač nuo prorusiškos ideologijos ir brutalios industrinio miesto realybės. Pasak Derkach'o, užaugusio ukrainietiškai kalbančių mokytojų šeimoje, tuo metu mieste beveik niekas nekalbėjo ukrainietiškai, o per Oranžinę revoliuciją problemų galėjai sulaukti net dėl aprangos.
Derkach, Luhansko nacionalinio Taraso Ševčenkos pedagoginio universiteto Filologijos fakulteto absolventas, kurį laiką dirbo ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoju Luhansko mokykloje. Tuo pat metu tobulėjo kaip menininkas: pradėjo nuo figūrinės tapybos, vėliau perėjo prie konceptualiojo meno ir galiausiai ėmė dirbti su skulptūra ir metalo objektais. Jo kūrybai visada buvo būdingi proukrainietiški naratyvai, o pirmosios parodos buvo rengiamos bibliotekose ir naktiniuose klubuose – pagrindiniuose to meto „gyvosios“ kultūros centruose, tapusiems alternatyva „oficialiai“ kultūrai Nacionalinės dailininkų sąjungos galerijose.
„Kai tik pradėjau rengti pirmąsias parodas Luhanske, 10-ojo deš. pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje, savo darbus pasirašydavau ukrainiečių ir anglų kalbomis, – sako menininkas. – Mano darbuose nebuvo rusų kalbos, nes norėjau pristatyti Ukrainą pasaulyje, kitame kontekste. Ne tame, kuris mums buvo primestas dešimtmečiais ir šimtmečiais.“
Menininkas pristato „Hopak“ projektą, prie kurio dirbo daugiau nei metus. „Hopak“ yra logiška įprastos menininko praktikos tąsa, o ši praktika labiau nei bet kada anksčiau siejasi su kultūrinės tapatybės klausimais.
Parodos objektai – Ukrainos baroko laikotarpio simboliai – buožė ir trišakis. Būtent tada formavosi ukrainiečių mentalitetas ir klestėjo kultūra. Kitam objektui – plieninei „vėliavai“ – suteikiama antropomorfinė forma, todėl ji tampa ne daiktu, o žmogumi, įgyja naujų savybių ir prasmių.
Pasak Derkach'o, liaudies šokis hopakas spinduliuoja stulbinamą ukrainiečių tautos energiją, nesutramdomumą, kultūros šviesumą. Autorius pavaizdavo hopaką inkaro pavidalu, iliustruodamas garsųjį vyrišką šokio šuolį. Tačiau inkaras gali būti ir šaknų, nusistovėjusių tradicijų ir papročių, žmonių įsikūrimo savo žemėje simbolis. Kiekvieną kūrinį galima interpretuoti pažodžiui arba skaityti reikšmes sluoksnis po sluoksnio, kiek leidžia vaizduotė ir erudicija. Šiame nesibaigiančiame spėliojimo žaidime atsiskleidžia kibirkščiuojantis autoriaus humoro jausmas.
Tokias skambias archetipines sąvokas menininkas įkūnija minimalistiškai ir griežtai – lengvu juoduoju metalu. Kūriniai lengvi ir kartu kupini nesunaikinamumo dvasios – taip autorius dar kartą įrodo jų prasmės daugialypiškumą.
„Kodėl man reikia šio lakoniškumo? – kalbėjo menininkas. – Todėl, kad šiuolaikinis pasaulis yra persisotinęs vaizdų. Gerai, galima į šį chaosą įnešti dar ką nors arba, atvirkščiai, visko atsikratyti. Šis variantas man artimesnis. Supratau, kad patys paprasčiausi dalykai yra sunkiausi. Kai atsikratai formos, spalvų žaismo, sudėtingos kompozicijos, tavo objektai tampa paprastesni ir asociatyvesni, o tai man labai padeda. Kai žiūri į paprastą daiktą, kyla daugiausia asociacijų. Paprasti simboliai suteikia daugiau galimybių žiūrovui susimąstyti.“
„Hopak“ yra apie mūsų meto simbolius, ženklus ir dabartinius kodus, kuriuos menininkas siūlo apmąstyti. Šią parodą planuojama atvežti ir pristatyti TSEKH galerijoje Vilniuje.
Liko dar vienas šiame straipsnyje neapžvelgtas TSEKH menininkas – akvarelininkas ir skulptorius Ievgen Petrov, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Odesoje. Su juo susipažinsime kiek vėliau, kitame „Dailės“ numeryje.
Ukrainian contemporary art gallery TSEKH
Ukrainian contemporary art gallery TSEKH has been operating in Kyiv since 2005, and a branch in Vilnius was opened in 2016. TSEKH galleries regularly exhibit internationally acclaimed Ukrainian art-
ists – Mykola Bilous, Ievgen Petrov, Yaroslav Derkach, and Rustam Mirzoev. It also hosts exhibitions of various artists from all over the world, including, of course, Lithuanian artists. Due to the internationality of the gallery, Lithuanian artists have the opportunity to present their artistic projects in Ukraine at the TSEKH gallery. Before the war, TSEKH was one of the most successful participants in the Ukrainian contemporary art field. During the 18 years of its activity, the gallery has held over 400 exhibitions and successfully participated in international art fairs and various international projects abroad. TSEKH gallery continues to be involved in the art field both in Kyiv and Vilnius today, taking care of Ukrainian artists in these difficult times for the Ukrainian nation, although everything is happening a bit differently. Everyone knows the desire of the Ukrainian people to move toward Europe, and Lithuania plays an important role in this process.
War and art, it seems, what could be more difficult, who needs art when people are dying. But Oleksandr Shchelushchenko, the soul of the TSEKH gallery, has a very different position. When many people in Ukraine were leaving the country, looking for a way to escape, to leave their insecure homes as soon as possible, the founder of TSEKH gallery and the residing artists chose to stay, to stay in their homeland and to continue to create, to continue to do what they do best. This position is indeed difficult in many ways. One of them includes resources, food, housing, and a safe environment because, in fact, everything is in shortage in Ukraine right now. Just the thought of your country fighting a direct war is already hard to bear, but there are also thoughts, search for ideas, and work on canvases, objects, and sketchbooks. Realizing yourself as an artist living and working in Ukraine is really not easy these days. The first thing that was done was to make sure that the artists were safe and that they had enough resources to live. Money, food, fuel, basic hygiene products. The next step was to take the artworks from the TSEKH gallery in Kyiv to a safe place. Leaving the capital of Ukraine at that time was not easy, there were lots of checkpoints and lots of waiting time in lines. However, the artworks were successfully transported to a safe place. War is unpredictable when you do not know when or where bombs might fall. But the TSEKH gallery was already opening an exhibition in the summer of 2022. The exhibition was designed for people to get away from all their worries, their daily duties and their fears, and at least for a moment to get away from the thought of war.