Kada skirsime
vieną procentą menui?
1983 m. į naują pastatą Didlaukio gatvėje perkelta 10-oji profesinė technikos mokykla (dab. Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras) kiekvienais parengdavo arti tūkstančio specialistų siuvimo fabrikui „Lelija“ ir P. Eidukevičiaus odos ir avalynės susivienijimo įmonėms. Tai, kad profesiniam mokymui skirtą pastatą puošė pora monumentaliojo dekoratyvinio meno kūrinių (vienas neišliko), ko gero, nieko nuostabaus. Veikiau stebina, kad sovietmečiu veikė visuomeninių pastatų erdvėms „dekoruoti“ skirta finansavimo sistema, pagal kurią meno kūriniams sukurti ar įsigyti buvo skiriama iki 2 proc. lėšų, skaičiuojant nuo pastato vertės.
Išsivysčiusiose šalyse (išsivysčiusia tikrai negalėtume pavadinti sovietų Lietuvos) įtvirtintais teisės aktai jau senokai užtikrinama, kad valstybės lėšomis statant ar rekonstruojant visuomenės poreikiams naudojamus pastatus ir viešąsias erdves, būtų įsigyjama ar sukuriama naujų kūrinių. Specifinis instrumentas, padedantis įgyvendinant tokius projektus, neretai vadinamas bendriniu Vienas procentas menui (VPM, angl. Percent-For-Art) vardu. Ši mokestinė schema yra skirta ir viešojo sektoriaus rėmėjams, ir vykdytojams, ir dalyviams, prisidedantiems prie meno objektų atsiradimo ar projektų realizavimo, kai 1 proc. nuo pastatų vertės skiriamas kūriniams įsigyti ar sukurti. Schema apima ir vizualiojo meno kūrinių, objektų įsigijimą, taip pat yra skirta laikiniems projektams. Šis principas gali būti naudojamas kaip planavimo ir finansavimo sprendimas arba kaip privaloma sąlyga pasirašant priėmimo dokumentą. Kai kuriose šalyse principas taikomas ir privačiajame sektoriuje.
Viešojo meno projektų finansavimo veikla skirtingais pavadinimas organizuojama daugelyje Europos šalių („Percent for Art Scheme“ Airijoje, „Kunst am Bau“ Vokietijoje, „Percentageregeling“ Nyderlanduose, „1 % artistique“ Prancūzijoje ir kt.), didžiojoje dalyje Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanadoje ir Australijoje.
Europos šalyse VPM atsirado skirtingu metu ir apima beveik šimto metų patirtis. Dalyje Vakarų Europos valstybių, tokių kaip Nyderlandai ar Prancūzija, idėja meną integruoti į statomus objektus kilo prasidėjus intensyvioms statyboms po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu buvo kuriamos įvairios vizualiuosius menus, architektūrą bei miestų planavimą apimančios finansavimo programos. Atsiradus iniciatyvoms viešojo meno finansavimui skirti tam tikrą procentinį dydį nuo statybų biudžeto, jos ne visur tapo privalomos. Kai kuriose šalyse skirti lėšų yra rekomendacinio pobūdžio gairės, todėl jų taikymas pristabdomas ekonomikos krizių metu.
Estijoje šis mechanizmas, tiesa, su protrūkiais, pradėjo veikti XX a. pradžioje. JAV ir Suomijoje ši schema naudojama nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio, o Suomijoje tapo itin populiari XXI a. pradžioje.
Atgavus nepriklausomybę, iš trijų Baltijos šalių į priekį vėl išsiveržė Estija. Estijos dailininkų asociacija beveik dešimtmetį lobino, kad ši schema įsigaliotų nepriklausomoje šalyje (veikia nuo 2011 m.), taigi galiojantis Meno kūrinių užsakymo įstatymas (1) nurodo prievolę užsakyti meno kūrinių, kai statomi viešosios paskirties pastatai. Gregoras Taulas straipsnyje „One Percent for Art“ (2) (2018), nagrinėdamas, su kokiais sunkumais susidūrė projektai, finansuoti pagal šią schemą, išskiria vietos bendruomenės skepticizmą jau realizavus projektą. Švedijoje, panaudojant mechanizmą, 2018 m. buvo užsakyta apie 400 meno kūrinių (3), sulaukusių visuomenės palaikymo.
Lietuvoje panaši schema valstybės mastu iki šiol neįgyvendinta. Iš dalies šį trūkumą mėgino kompensuoti 2018 m. Vilniuje pradėta programa „Kuriu Vilnių“, reglamentuojama keletu šalies įstatymų, be to, vykdant ją, vadovaujamasi Vilniaus miesto strateginiu plėtros planu, Urbanistinės plėtros strategija ir miesto kultūros politika (4). Vis dėlto programa labiau koncentruojama į viešąsias erdves (eksterjere), siekiant finansuoti projektus, atskleidžiančius konkrečių Vilniaus erdvių identitetą, skatinančius teigiamus estetinius ir socialinius vietos ir bendruomenės pokyčius, menininkų iniciatyvas mieste, suburiančius gyventojus ir menininkus, gyvinančius socialinę aplinką, aktyvinančius verslo dalyvavimą kūrybiškai atnaujinant teritorijas, skatinančius diskusijas miesto meno tema. Lėšos skiriamos iš įvairių šaltinių ir programų, tokių kaip „Urbanistinės plėtros strategijos formavimas“, „Miesto plėtra“, „Miesto infrastruktūros objektų priežiūra ir modernizavimas“, o nuo 2020 m. – pagal strateginio plano priemonę „Viešųjų erdvių meninių akcentų finansavimo programa „Kuriu Vilnių“.
Įvairiose šalyse ieškoma būdų, kaip skatinti visuomenės edukaciją ir skleisti informaciją apie naujus meno kūrinius. Prancūzijoje, minint schemos „1 % artistique“ 60-uosius įgyvendinimo metus, buvo išleista knyga, pristatanti 100 Matisse’o, Picasso, Boltanskio, Kadero Attia ir kitų menininkų kūrinių. Norvegija, Švedija, Nyderlandai apie savo projektus informuoja monografijomis arba pateikia interneto erdvėse ir kasmet leidžiamose brošiūrose, pristatančiose tų metų projektus.
Projektus, sukurtus pagal programą „Kuriu Vilniui“, galima pamatyti internete. Iš viso į ją 2018–2021 m. buvo įtraukta daugiau nei 130 menininkų (daugiausia jaunųjų) ir vadybininkų. Arti 40 dalyvių (menininkų, kuratorių, administratorių) dalyvavo VšĮ „Menų fabrikas“ projekte „Open gallery“ ir Stefanijos Jokšytės bei Aušros Trakšelytės kuruotame projekte „Miesto kontekstai“. Kuratorių dėka 2020 m. pasirodė projekto tekstams skirtas leidinys.
Tuo metu, kai kitos šalys gerina aplinkos kokybę bei estetiką ir kelia viešosios infrastruktūros vertę, kuria naujas profesines ir ekonomines galimybes menininkams, palaiko demokratines idėjas, suteikia galimybių bendradarbiauti menininkams, architektams, kraštovaizdžio architektams, inžinieriams ir kitų susijusių sričių profesionalams, vienintelės Vilniuje veikiančios programos veikla trūkčioja.
Minėtos profesinio mokymo mokyklos kūrinių įsigijimą XX a. 9-ajame dešimtmetyje finansavo P. Eidukevičiaus odos ir avalynės įmonių gamybinis susivienijimas ir siuvimo įmonių gamybinis susivienijimas „Lelija“: jie rengė būsimus darbuotojus, o darbai buvo vykdomi per „Dailė“ kombinatą.
Vis dėlto gal galų gale sulauksime ir gerų žinių. Kultūros ministerija deda pastangas, kad būtų įstatymiškai įtvirtinta VPM kūrinių įsigijimo ir viešosiose erdvėse kūrimo schema.
(1) https://www.riigiteataja.ee/en/eli/ee/517062015013/consolide/current. (2) Gregor Taul. One percent for Art. http://media.voog.com/0000/0038/6069/files/56–59.pdf. (3) Rusnė Kregždaitė, Erika Godlevska. Menininkų socialinės ir kūrybinės būklės įvertinimas, Vilnius: Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija, Ateities visuomenės institutas, 2021, p. 75. (4) LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, 1994-12-22, Nr. I-733; LR statybos įstatymas, 1996-03-19, Nr. I-1240; LR žemės įstatymas, 1994-04-26, Nr. I-446.
When are we going to give one percent to the arts?
The article When are we going to give one percent to the arts? discusses one of the public funding schemes for the arts, also known as Percent-For-Art (PFA).
Legislation in various countries around the world has long ensured that new works of art are acquired or created when buildings and public spaces are built or renovated for public use with state funds. The PFA is aimed at public sector sponsors, both executors and participants, who contribute to the creation of art objects or projects when a percentage of the value of the buildings is allocated to the acquisition or creation of artworks. The scheme also covers the acquisition of visual artworks and objects and as well is intended for temporary projects. This principle can be used as a planning and financing solution or as a mandatory condition for signing the acceptance document. In some countries, the principle is also applied in the private sector.
Public art project funding activities can be found under different names in many European countries (Percent for Art Scheme in Ireland, Kunst am Bau in Germany, Percentageregeling in the Netherlands, 1%-artistique in France, etc.), and in much of the United States, Canada, and Australia.
A similar scheme operated in Soviet Lithuania. In 1983, the 10th Vocational Technical School was moved to a new building in Vilnius, which would in the future train close to a thousand tailors and shoemakers every year. The building for vocational training was decorated with a couple of pieces of monumental decorative art (one of which has not survived). The acquisition of the works was financed in the 1980s by two large Lithuanian companies: P. Eidukevičius’ production association of leather and footwear companies and sewing companies Lelija. The works were carried out through one of the production units of the Lithuanian Artists’ Association, the Dailė combine.
In Lithuania, a similar scheme has not yet been implemented at a national level, although change is long overdue.
The lack of such support was partly compensated for by the I Create Vilnius (Kuriu Vilnių) program launched in Vilnius in 2018, which was regulated by several laws. In total, more than 130 artists (mostly young) and managers were enrolled in the Program between 2018 and 2021. Nearly 40 participants (artists, curators, administrators) took part in the Open Gallery project of the Art Factory and the City Contexts project curated by Stefania Jokšytė and Aušra Trakšelytė.