Juozas Adomonis – žymus keramikas, kritikas, teoretikas ir pedagogas, pagerbtas Nusipelniusio meno veikėjo vardu, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Vyriausybės meno premija. Kalbant apie dailininko veiklą, dažnam vertintojui neišvengiamai išsprūsta apibūdinimas „klasikas“. Tačiau išties reikšminga, jog tarp kolegų ir studentų jis yra pelnęs tikrą, neformalų profesinį autoritetą. Paradoksalu, bet nors apie Juozą Adomonį jau daugelį metų užsimenama kiekvienos svarbios parodos recenzijoje, paskelbtas vienas kitas proginis straipsnis, ši knyga yra pirmasis apžvalginis jo kūrybos pristatymas.
 
Juozo Adomonio kūriniai visuomet pasižymėjo tauria išraiška, buvo intelektualūs ir savaip aristokratiški. Jų paprastumas – ne prasčiokiškas, žaismingumas nebanalus, melancholija įslaptinta, o subtilumas nemanieringas. Dailininkas visada vengė įmantrių formų, organinės gamtos motyvų, secesijos arba retro stiliaus elementų. Galbūt dėl to, nepaisant kintančių stilių ir užsakovų skonio, nemažai Juozo Adomonio kūrinių ir šiandien, praėjus daugeliui metų, nėra morališkai pasenę.