Jonas Liugaila

Dizaino dizainas

Išsami ir supaprastinta kontekstu grįsto mąstymo schema

Kartą su bičiuliu diskutavome, kas būtų, jei visi dizaineriai kelis mėnesius streikuotų ir nedarytų to, ką daro kasdien. Nebūta juk tokio įvykio nei dizaino, nei pasaulio istorijoje, bent jau dokumentuoto. Pabandėme įsivaizduoti tokį scenarijų, ir vaizdas nekoks... Panašu, kad iš karto pastebėtumėme vizualinio turinio stoką reklamose, interneto svetainėse ir socialinių tinklų įrašuose. Įmonės ir organizacijos, kurių veikla priklauso nuo kokybiško vizualinio turinio, susidurtų su sunkumais efektyviai ir sėkmingai komunikuodamos su klientais bei auditorija. Produktų kūrimas ir jų patobulinimai vėluotų, paveikdami gamintojus ir naudotojus, nes nauji produktai nepasiektų rinkos laiku, ir naudotojai negalėtų įsigyti norimų atnaujintų, patobulintų ar visai naujų produktų. Toliau? Nauji pastatų ir interjero projektai sustotų, lemdami finansinius nuostolius ir nusivylimą statybos įmonėms, interjero dizaineriams ir klientams, laukiantiems baigtų projektų. Na, o mados industrijoje būtų atidėtos naujos kolekcijos ir drabužių linijos, neigiamai paveikdamos dizainerių, gamintojų ir pardavėjų pajamas, o vartotojai negalėtų įsigyti naujausių ar aktualiausių mados gaminių.

Tikiu, kad ne tik man, bet ir jums beskaitant tokį scenarijų kartkartėm šmėsteli mintis, kad galbūt dizaino nebuvimas yra ne bėda, o... išsigelbėjimas? Gal būtų visai gerai, jei žmonės susilaikytų nuo naujų produktų ar populiarių ir kas savaitę besikeičiančių madų tendencijų. O čia pat pasiveja ir mintis, kad juk dizainerių nebuvimas tiesiog priverstų žmones pačius imti rūpintis savo aplinka ir sprendimais. Patys turėtume improvizuoti, pritaikyti ir tobulinti produktus bei paslaugas, kad užpildytume šios profesijos paliktą spragą. Be to, tai nebūtų nauja, nes jau darėme tai daug daug metų iki atsirandant dizaino disciplinai, profesijai ir net terminui. Darėme tais laikais, kai dizainerių sukurtų sprendimų rinkoje nebuvo, nes tiesiog dizainerių dar nebuvo (!), kalbu apie laikus, kurių niekas iš mūsų neprisimena, nes tai buvo dar iki pramoninės revoliucijos. Kūrėme, taisėme ir sprendėme ir tais laikais, kai dizaineriai jau buvo, bet jų veiklos rezultatai buvo neprieinami arba neįperkami (omenyje turiu ypač okupacijos dešimtmečius ir laukinį paskutinį XX a. dešimtmetį). Yra net visas atskiras dizaino žanras – neintencionalus dizainas, apibūdinantis žmonių veiklą adaptuojant daiktinės aplinkos artefaktus savo poreikiams, juos panaudojant ne pagal tiesioginę dizainerių numatytą paskirtį. 

Gerai, o jei visgi tie žmonės, kurie yra sprendimų naudotojai, pažintų ir suprastų savo neintencionalios ir dizainerių intencionalios kūrybos rezultatų skirtumus ir nutartų netvarkyti savo aplinkos patys, gal dizainerių veiklą galėtų perimti... kiti specialistai? Rinkodaros ir reklamos profesionalai imtųsi kurti vizualinį turinį, reklamas ir socialinių tinklų įrašus, inžinieriai ir produktų vadovai bei vadybininkai stengtųsi kurti ir tobulinti produktus. Architektai ir statybų vadovai bandytų tęsti projektus be interjero dizainerių, o drabužių gamintojai ir pardavėjai kurtų naujas kolekcijas be mados dizainerių.

Gan ironiškas scenarijus, nes panašu, kad tai tebevyksta. Net be dizainerių streiko. Ne vienas rinkodarininkas pluša su programine sistema „Canva“ prie vaizdinių žinučių socialiniams tinklams. Ne vienas architektas, pasidavė pagundai sukurti logotipą (slapčia tikiuosi, kad ne su „Archicad“) kokiai organizacijai, o paskui ir kėdę projektuojamam namui. Ne vienas sistemų programuotojas su projektų vadovų priešakyje nutarė, kad tai, ką padarė jie, ir yra UX bei UI dizainas ir žmonės patys kalti, kad nesupranta, kaip nuotoliu rezervuoti knygą bibliotekoje. Nes kodėl ne? Nes jiems nėra akivaizdaus skirtumo tarp blogo ir gero dizaino. O skirtumas yra, ir net labai didelis.

Pagalvoju, kad gal būtent tai ir galėtų tapti priežastimi dizaineriams streikuoti? Gal... Bet prieš tai pasimuliuokime, kas gi nutiktų ilguoju periodu, jei dizaineriai streikuotų. Gal tai padės atsakyti į kai kuriuos gero ir blogo dizaino klausimus?

O ilguoju periodu tikėtina, kad žmonės pastebėtų blogėjančią patirtį naudojantis ne tik produktais, bet ir paslaugomis, nes būtent dizainas yra esminis kuriant patogias, efektyvias ir nuoseklias patirtis su produktais bei paslaugomis. Žmonės susidurtų su nepatogumais ir sumažėjusiu produktų bei paslaugų efektyvumu. Sumažėtų įmonių pardavimai ir pelnas, būtų prarasti klientai, nes geras dizainas padeda pritraukti klientų ir išlaikyti jų lojalumą. Inovacijų tempas sulėtėtų, nes dizaineriai reikšmingai prisideda sprendžiant kompleksines problemas ir kuriant naujas idėjas, todėl žmonės netektų naujų, inovatyvių sprendimų ir produktų. Kad būtų aiškiau, apie ką kalbu, užtektų prisiminti pajamų deklaravimo formos GPM308 pildymą, vietoje pajamų deklaravimo vedlio, kuris trims ketvirtadaliams mūsų deklaravimą pavertė poros mygtukų paspaudimo reikalu ir kuris jau pirmaisiais metais penktadaliu padidino deklaracijų skaičių. Būtent tokie praradimai prisidėtų prie visuomenės technologinės ir kultūrinės pažangos sulėtėjimo, nes dizaineriai vaidina esminį vaidmenį integruojant naujas technologijas ir kūrybiškai sprendžiant problemas. Apskritai, be dizaino sukurtų ir jau minėtų inovatyvių, efektyvių sprendimų sumažėtų šalių konkurencingumas pasaulinėje rinkoje. Aplinkos tvarumas taip pat nukentėtų, nes dizaineriai prisideda prie ekologiškai tvarių sprendimų kūrimo, o jų nebuvimas reikštų mažesnį, neintegralų ir nenuoseklų dėmesį šiems klausimams. Net ir socialinė nelygybė galėtų padidėti, nes dizainas dažnai siekia pagerinti visų žmonių gyvenimo kokybę, nepriklausomai nuo jų socioekonominės padėties. Be dizaino tokios pastangos būtų silpnesnės arba visai neegzistuotų. Silpnėtų bendruomeniškumas ir socialinis ryšys, nes ne vienas dizaino sprendimas yra skirtas bendruomenėms stiprinti, bendroms erdvėms kurti. Galiausiai nusilptų kultūrinė ir estetinė raiška bei tapatybė, nes dizaineriai prisideda prie mūsų aplinkos estetikos ir funkcionalumo.

Viską išsegmentavus ir staiga pamačius ne kaip kaleidospoką, bet išskaidytomis dalimis, apima suvokimas, kad dizainas yra galinga jėga, ar ne? 

Šiaip, jei pagalvosime kritiškai, tai ne. Visai negalinga. Net rizikinga. Šioje simuliacijoje, atrodo, pats dizainas sau nepadeda, nes, kaip matome iš įtakos ilgajam periodui simuliacijos, jis daugelyje sričių ir diskursų plečia savo įtakos zoną. Iš amato užkopė į mąstymo įpročių zoną ir teigia, kad gali labai daug. Beveik viską.

Dizaino reikšmė ir taikymo sritys nuolat plečiasi, apimdamos ne tik tradicinius vizualinio ar produkto dizaino aspektus, bet ir sistemas, procesus, paslaugas bei vartotojo patirtį. Šis plėtimosi procesas lemia dizaino funkcijų pasiskirstymą įvairiuose kontekstuose, o tai kelia klausimą, ar dizainas nepraranda savo specifinio identiteto kaip atskira profesija. Dizainas gali tapti kompetencija, kurią gali įgyti ir taikyti įvairių sričių specialistai be specialaus dizaino išsilavinimo. Mes (ir referuoju į Lietuvos dizaino asociaciją arba dizainerių bendruomenę per se) net integravome dizainu grįstą mąstymą (angl. Désignâmes Thinking), kūrybinį problemų sprendimo metodą, kuris orientuojasi į žmogaus poreikius ir skatina inovacijas per empatiją, idėjų generavimą, prototipų kūrimą ir testavimą, į Lietuvos technologijų dalyko bendrąją programą.

Dėl technologijų pažangos ir skaitmeninių įrankių vis labiau demokratizuojamas dizainas leidžia rinkodaros specialistams, inžinieriams ir net vartotojams savarankiškai kurti ir tobulinti dizainą. Tai gali lemti, kad dizaineriai, kaip atskira profesija, gali prarasti savo unikalumą, nes kiti žmonės perima jų atliekamas funkcijas. Apskritai dizainas gali tapti bendru įgūdžiu, kurio galima išmokti ir pritaikyti skirtingose srityse.

Tad galbūt ateityje dizainas taps visur esančia ir visiems prieinama minkštąja kompetencija? Gal ir be streiko dizainas išnyks kaip disciplina ir profesija? 

Ir vėl ne.

Mūsų (kalbu apie visus žmones, ne tik dizainerius) projektavimo veikla kuriant produktus, patirtis, sistemas ir kitus sprendimus yra tiesiogiai susijusi su tuo, kaip mes suprantame pasaulį, kaip suprantame jo veikimą ir koks yra geidžiamas dizaino rezultatas. Tad dizaino rezultatas priklauso nuo to, ko mes norime ir ką vertiname. Kai keičiasi tai, ką vertiname, keičiasi ir tai, ko norime. Dažnai dizaino rezultatą nulemia ne tik tai, kiek išmanome įrankius, medžiagas, bet kiek gebame įvertinti visą kompleksiją, kiek gebame pažinti iššūkį ir jo kontekstą. O tai ir apibrėžia dizaino profesiją.

Ką jau patyrėme iš šios simuliacijos, einant metams, dizainas evoliucionavo nuo individualios intencijos realizavimo kažkur šalia urvo iki dizaino, kaip disciplinos, aušros, kai lokalaus industrinio dizaino objektai buvo sukurti masinei produkcijai. Vėliau dizainas buvo pažintas kaip tęstinė vartotojo patirtis ir gebėjimas pamatuoti pasitenkinimą patirtimi. Galiausiai turime tiek duomenų ir galimybių susieti skirtingas grandis, kad atkeliavome iki sistemų dizaino, į save galinčio įtraukti suinteresuotas puses, gamybos procesą, medžiagas, produkto gyvavimo ciklą ir t. t. Pradžioje užteko vieno žmogaus, kad aprėptų imtį, bet dabar nėra jokių šansų viską suvaldyti vienam. Dizainas, kaip profesija, neišnyko ir neišnyks, bet individualus dizaineris gali. Jei nesupras, kad yra stumiamas į paradigmos lūžio poziciją ir kad čia reikia pagalbos, nes jis nebekuria tik vaizdo ar daikto dizaino, jis kuria sistemas, patirtis, ekosistemas, procesus.

Šios paradigmos lūžio aplinkybės dizainerius stumia į įvairias desperacijas. Apie dvi jų, kurių dalimi tapau pats, papasakosiu. 

Pirmasis yra profesinis dizainerių elgesio kodeksas, kurį inicijavo, aprašė ir puoselėja Tarptautinė dizaino taryba (ICoD). Antrasis yra „Context Thinking, lietuviškai – kontekstu grįstas mąstymas, gimęs tyrimų ir dizaino agentūroje „The Critical“.

Profesinis dizainerių elgesio kodeksas suteikia struktūrą, aiškumą ir gaires, o svarbiausia – vertybinę bazę dizaineriams, kas kritiškai svarbu bandant susiorientuoti nuolat besikeičiančioje aplinkoje. Kodeksas nustato aukštus profesinio elgesio ir atsakomybės standartus dizaineriams visame pasaulyje. Dar šis kodeksas padeda susivokti savo atsakomybę ne tik klientų, bet ir visuomenės, aplinkos ir kultūros atžvilgiu. Dizaineriai, laikydamiesi šio, sakytum, moralinio kompaso, užtikrina, kad jų kuriamas dizainas būtų etiškas, tvarus, įtraukiantis ir naudingas visiems vartotojams. Kodeksas, siekdamas išlaikyti aukštą profesinį lygį, taip pat skatina nuolatinį profesinį tobulėjimą, mokymąsi ir bendradarbiavimą. Tai yra metažvilgsnis į dizaino praktiką ir šios praktikos metaorientavimas, kurio principų taikymas siekia nubrėžti aiškius kriterijus tarp gero ir blogo dizaino. 

Geras dizainas čia yra funkcionalus, atitinka vartotojų poreikius ir iš tiesų sprendžia jų problemas. Jis ne tik estetiškai patrauklus, bet ir tvarus, apimantis medžiagų naudojimą ir gamybos procesus mažinant poveikį aplinkai. Toks dizainas skatina socialinę atsakomybę, lygybę ir kultūrinę įvairovę, laikosi aukštų etikos standartų, yra sąžiningas, skaidrus ir gerbia intelektinės nuosavybės teises. Jis yra aukštos kokybės, inovatyvus, skatinantis kūrybiškumą ir pažangių technologijų taikymą. 

O štai blogas (ar net ir tik prastas) dizainas neatitinka vartotojų poreikių, yra nepatogus ir gali kelti pavojų. Jis estetiškai nepatrauklus, netvarus ir naudoja kenksmingas medžiagas, prisideda prie aplinkos taršos, skatina socialinę nelygybę ir propaguoja stereotipus bei diskriminaciją. Jis pažeidžia etikos normas, plagijuoja ir nesaugo klientų bei vartotojų duomenų. Yra žemos kokybės, nepatikimas ir pasenęs, neieškantis naujų sprendimų ir inovacijų. Kitaip tariant, tai ne tik gero dizaino opozicija, bet jo opozicija kvadratu. 

„Context Thinking“ gimė visai kitomis, bet kartu ir panašiomis aplinkybėmis – tai atsakas į vis sudėtingesnius bei kompleksiškesnius dizaino iššūkius ir holistinio požiūrio poreikį, o ne dėl to, kad šalia „Design Thinking“, „Policy Thinking“ ar „Computational Thinking“ trūko dar vieno „thinking’o“. Metodas agentūrai padeda struktūruoti požiūrį, principus ir procesus, šalia atskleisdamas kuriamą pridėtinę vertę. Ir, žinoma, kai atsiranda struktūruotas bei vizualizuotas mąstymo ir veiksmų procesas, neišvengiamai lengviau susikalbėti su kolegomis ir su klientais. 

Ką „Context Thinking“ apima ir sako? Šis mąstymo būdas teigia, kad nė vienas, absoliučiai nė vienas, iššūkis nėra gimęs be konteksto ir būtent pastarasis iššūkio priežastingumui, mastui, reikšmingumui, būsimiems sprendimams daro lemiamą įtaką. Į tą patį kontekstą, kuriame buvo iššūkis, grįžta sukurtas sprendimas, galiausiai jį paveikiantis. Šiuo mąstymu skatinamas konteksto pažinimas, įprasminimas ir poveikio kontekstui supratimas.Šis principas taikomas labai dideliam projektų tipų spektrui. Nuo kosmetikos pakuotės dizaino iki banko infrastruktūrinių pokyčių valdymo, bet kaip pavyzdį galima pateikti vizualinio identiteto miestui ar rajonui sukūrimo paslaugą. Pradedant nuo to, kad jei įvardijame konteksto svarbą ir įtaką šiame projekte, o kontekstą mieste ar rajone iš esmės sudaro skirtingai su vieta susiję žmonės, tuomet nebegalime sakyti, kad kuriame identitetą. Turime pripažinti, kad mūsų užduotis jį atskleisti.Čia pat eina kita įžvalga, kuri sako, kad jei identitetas galiausiai yra atskleistas, jis turi tam tikrą ambiciją, tam tikrą tikslą, o tai, žinoma, yra nusitaikę į tuos pačius su vieta susijusius žmones. Identitetas nori paveikti juos. Tokioje šviesoje suprantame, kad identitetas iš esmės yra pokyčio valdymo projektas ir reikalauja gan konkrečių su tuo susijusių žingsnių. Iškart atsiprašau tų klientų, kuriems identitetą atskleisti padėjome iki šio susivokimo.

Nežinau, ar jums jaučiasi, ar ne, bet „Context Thinking“ yra savotiška praktinė profesinio kodekso implementacija. Ir svarbu paminėti, kad idėjų apie kontekstą ir jo paisymą nebūtų įmanoma suformuoti be tyrimų kompetencijos ir perspektyvos. Būtent dizaino ir tyrimų požiūrių ir praktikų sujungimas padarė įmanomą konteksto įvertinimą, kuriame gimsta iššūkis, kurį savo procesu sprendžia dizainas, o paskui, kai į jį grįžo iššūkio sprendimas, įmanomas tapo ir to paties konteksto vertinimas. 

Gan ir ironiška, kad „Context Thinking“ lygiavertiškai tinka ir tyrimo praktikoms aiškinti. Tik nesu tikras, ar blogas, ar geras tai ženklas. Ar tai reiškia, kad ne tik dizainas, bet ir tyrimai praranda klasikinius bruožus? O gal tai reiškia, kad būtent geras dizainas nebėra ir niekada nebebus savarankiškas ir be tyrimų jis nebegali gyventi?