Duomenų humanizavimas
dizaineriškoje perspektyvoje
1922 m. amerikiečių „komercinis dailininkas“ W. A. Dwigginsas pirmą kartą paminėjo terminą grafinis dizainas. Taip jis apibūdino masinei komunikacijai skirtą vaizdinių pranešimų kūrimą, kai sujungiama tipografija, iliustracijos, fotovaizdai. Šiai dizaino sričiai buvo priskiriami tokie dizaino objektai, kaip reklaminiai skelbimai, knygos, brošiūros ir šriftai. Nuo to laiko grafinio dizaino praktika evoliucionavo į platų dizaino žanrų, apimančių įvairias sritis, spektrą. Dabar grafikos, arba vizualinės komunikacijos, dizaineriai kuria produktų pakuotes, logotipus, prekių ženklus, reklaminius skelbimus, vizualinį identitetą, leidybos dizainą (angl. publishing), plakatus, vartotojų patirčių, sąsajų ir interakcijų dizainą (angl. UX, UI), ekspozicijų apipavidalinimą, nuorodų sistemas, kompiuterinius žaidimus, programinės įrangos dizainą, iliustracijas ir pan.
Informacijos dizainas. Nuo XX a. pradžios sparčiai kinta visuomenės ekonominės, socialinės, kultūrinės veiklos pobūdis. Vis daugiau laiko praleidžiame socialiniuose tinkluose, vis dažniau naudojame išmaniuosius įrenginius, vis daugiau informacijos perkeliama į interneto erdvę. Įvairiais jutikliais surenkamas milžiniškas kiekis duomenų, todėl pažangios ekonomikos šalyse vis daugiau ekonominės, kultūrinės, akademinės veiklos keliasi į infosferą(1), kurioje visuomenės funkcionavimas didžiąja dalimi grįstas informacijos apykaita: kūrimu, saugojimu, sklaida ir vartojimu. Augant informacijos kiekiui, įsivyraujant informacinės visuomenės funkcionavimo modeliui, aktualėja vienas iš vizualinės komunikacijos dizaino žanrų – informacinė grafika, arba infografika. Tai žanras, kuriame dizaineriai stengiasi aiškiai ir vaizdingai perteikti sudėtingą kompleksišką informaciją, iliustratyviai pateikti ekspertų įžvalgas ar suprantamai perduoti komentaro reikalaujančias aktualijas, padeda orientuotis nepažįstamoje aplinkoje. Informacinės grafikos žanras orientuotas į visuomenės pažintinių poreikių tenkinimą, informacijos apykaitos gerinimą, todėl infografiką kuriančių dizainerių tikslas nurodomas kaip pasaulio suvokiamumo kūrimas(2).
Duomenų realizmas. Kuriant infografines publikacijas, neretai pasitelkiami šiais laikais masiškai surenkami duomenys, t. y. jų vizualizacijos, kurias dažniausiai suformuoja duomenų analitikai ar speciali programinė įranga, o kartais ir patys komunikacijos dizaineriai imasi šio darbo.
Gausūs duomenų masyvai patys savaime neturi didelės pažintinės vertės, nes tai padrikas faktų ir skaičių rinkinys apie stebimą fenomeną. Tačiau, gavę apdorotą (surūšiuotą, suklasifikuotą ir atvaizduotą grafiškai) duomenų rinkinį, ekspertai jau gali analizuoti stebimo reiškinio sandarą, nustatyti tendencijas, dėsningumus ar koreliacijas. Todėl duomenų vizualizacijose buvęs „skaičių rinkinys“ įgauna didesnę pažintinę vertę – duomenys tampa vertinga informacija.
Duomenų vizualizavimo operacija dažniausiai atliekama efektyvinant jų analizę, nes vizualizuojant duomenis išnaudojami ir žmogaus vizualinio suvokimo mechanizmai, padedantys greičiau nustatyti vizualinėje reprezentacijoje užfiksuotus analizuojamo fenomeno dėsningumus.
Beveik visada ekspertinės duomenų vizualizacijos pasižymi saikinga grafine išraiška: jose naudojami elementarių geometrinių formų grafiniai elementai, pasitelkiama ribota spalvinė gama. Tai daroma todėl, kad gausus raiškos priemonių naudojimas gali maskuoti reprezentuojamo reiškinio savybes, trikdyti duomenimis aprašyto reiškinio analizę. Todėl ekspertinei auditorijai skirtose duomenų vizualizacijose tikrovės reiškiniai supaprastinami, redukuojami į elementarias grafines formas, nesukeliančias didesnio estetinio ar emocinio atsako.
Ekspertams skirtose duomenų vizualizacijose gali būti pasitelkiami ir specifiniai vaizdavimo modeliai, pateikiantys savitą grafinį vaizdą, kurį interpretuoti be specialaus pasiruošimo gali būti itin sudėtinga (pvz., daugiamačių duomenų vizualizacijos).
Dėl šių priežasčių ekspertinės duomenų vizualizacijos, nors ir aktualios, gali būti sunkiai suprantamos ar vizualiai nepatrauklios plačiajai auditorijai. Jomis gali būti sunku užmegzti dialogą tarp mokslinio, ekspertinio lauko ir plačiosios auditorijos, todėl, norint plačiau paskleisti sudėtingą mokslinę, statistinę informaciją, pasitelkiami vizualinės komunikacijos dizaineriai, galintys ją transformuoti į lengviau suvokiamą, patrauklesnę, lengvai perskaitomą publikaciją.
Informacinės patirties dizainas. Nuo skaičių prie patirčių. Kaip jau užsiminta, duomenų vizualizacijomis siekiama fiksuoti, pažinti, analizuoti pasaulio fenomenus. Neretai duomenų vizualizacijos suvokiamos kaip tiesioginis tikrovės atspindys, bet „duomenų vizualizacijos visuomet yra interpretacijos, nes duomenys savaime neturi jokių vizualumo užuomazgų“(3). Todėl duomenų analitikai ar grafikos dizaineriai (dažniausiai plokščiame ekrano ar popieriaus paviršiuje) jiems gali suteikti vienokį ar kitokį vizualų pavidalą. Priklausomai nuo konteksto ar vaizdinės reprezentacijos tikslų, šie pavidalai gali įgauti skirtingas išraiškos formas. Vienos skatina analitinį žvilgsnį, kitose gausiau vizualinės retorikos priemonių, atkreipiančių dėmesį į reiškinį ar formuojančių pageidaujamas patirtis. Tokio pobūdžio problemų iškyla siekiant apmąstyti informacijos ar duomenų įvaizdinimo žanrus.
Duomenų vizualizavimo laukui (angl. DataVis) priskirtini ir eksperimentinio dizaino projektai „Gyvasis žemėlapis“ ir „Bioprinteris“, kuriais apsvarstomas, tyrinėjamas santykis tarp aiškaus informacijos reprezentavimo ir stilistinių raiškos priemonių naudojimo [1, 2 il.]. Įgyvendinant šiuos projektus, kaip eksperimentines duomenų vizualizacijas, buvo remtasi idėja, kad reiškinį aprašančiuose skaičiuose gali slypėti ne tik mokslininkams ar ekspertams aktualios fenomeno ypatybės, bet ir turiningi pasakojimai, įtraukios istorijos, įdomios ir masinei auditorijai.
Eksperimentinėms vizualizacijoms kurti pasirinkti duomenys reprezentuoja aplinkos kaitos scenarijus, nulemtus lietaus kiekio pokyčių. Vienu atveju duomenyse atspindimas būsimas kritulių pokytis 2071–2100 m. Europos žemyne, t. y. prognozuojama, kad pietinėje žemyno dalyje kritulių sumažės vidutiniškai 40 proc., centrinėje Europoje didesnių pokyčių nebus, o šiaurinėje Europos dalyje kritulių kiekis padidės apie 30 proc.(4). Kitu atveju duomenys nurodo dažniausiai stichinių sausrų ištinkamas Lietuvos vietoves, kurių būklė ekstremalėjant meteorologiniams reiškiniams vis labiau blogės(5).
Projektams įgyvendinti sukurtos dirbtinės ekosistemos, kuriose, kaip raiškos priemonė, panaudotos samanos – paprastoji rausvutė (lot. Ceratondon purpureus). Šios samanos yra puikus vaizdinis indikatorius – jos savo išvaizdos pokyčiais jautriai reaguoja į aplinkos drėgmės pokyčius. Todėl skirtingi „Gyvojo žemėlapio“ samanų plotai ar „Bioprinterio“ vaizdo matricą sudarantys „gyvieji pikseliai“ [3, 4 il.] buvo atgaivinami ar „užmigdomi“ kontroliuojant drėgmės patekimą ant jų paviršiaus. Tokiu būdu per tam tikrą laiką (~ 1 mėn.) susiformavo įvairiaspalviai skirtingos faktūros žemėlapių paviršiai [5 il.], kuriuose skirtingos išvaizdos samanų masyvai reprezentuoja lietaus duomenų vertes – sausrą, potvynius ar vietovei įprastą klimatą.
Ekspertinėse duomenų vizualizacijose svarbus objektyvumo, formalizuoto reiškinio atvaizdavimo aspektas. Ekspertinei profesionalų auditorijai skirtoje vizualizacijoje lietus būtų suvokiamas kaip „vandens sluoksnio storis (mm), susidaręs ant horizontalaus paviršiaus iš lietaus, <...> per nurodytą laiko tarpą, kai nėra išgaravimo, nutekėjimo ar susigėrimo (1 mm = 1 kg/m2 = 10 t/ha = 10 m3/ha)(6)“,tai objektai „Gyvasis žemėlapis“ ar „Bioprinteris“ moksliškai fiksuotą lietų perkelia į kitą suvokimo horizontą – kasdienišką žmogiškąją suvokimo perspektyvą, kurioje atvaizdo interpretaciją formuoja žiūrovo asmeninės lietaus patirtys ir prisiminimai, suvokimo krypčiai turi įtakos kultūrinis laukas, stebėtojo geografinė vietovė ir t. t. Samanų žemėlapiuose įkūnytos duomenų vertės matomos ir juntamos, suvokiamos, apčiuopiamos per objekto paviršiaus šiurkštumą, švelnumą, sausumą, drėgmę ar augalų būsenų keliamas asociacijas. Gyvus, vešinčius žemėlapius žiūrovas gali ne tik apžiūrėti iš įvairių pusių, bet ir paliesti, pauostyti, pajusti paviršiaus drėgnumą ar sausumą, gruoblėtumą arba kitaip sąveikauti su duomenimis ar informacija. Be to, laikui bėgant, žemėlapio paviršius nuolat transformuojasi, keičiasi faktūrų bruožai, spalvų tonai, samanų aukštis, todėl žemėlapio išvaizda pastebimai kinta.
Ekspertinėse duomenų vizualizacijose grafinėmis priemonėmis išreikštos duomenų vertės sudaro sąlygas reiškinio struktūrai suprasti, sąsajoms nustatyti, taigi samanų žemėlapiais nėra siekiama išsamaus, preciziško reiškinio atvaizdavimo – duomenų objektai „Gyvasis žemėlapis“ ir „Bioprinteris“ žiūrovą kviečia kūrybiškai, vaizdingai interpretuoti lietaus reiškinį. Peržengus ekrano ar tradicinės popierinės publikacijos plokštumą, ją papildžius fizinės raiškos priemonėmis, prasiplečia duomenų interpretacijos spektras, todėl, pasitelkus duomenų objektus, gali būti parankiau atkreipti auditorijos dėmesį, užmegzti dialogą arba įkvėpti diskusiją aktualiu klausimu.
Galbūt „Gyvojo žemėlapio“ ir „Bioprinterio“ įrenginiais suformuoti žemėlapiai nėra išsami, preciziškai tiksli lietaus reiškinio – kiekio pokyčio reprezentacija. Juose atvaizdavimo tikslumas aukojamas dėl paveikesnio pasakojimo, alegorijos, intrigos. Samanų žemėlapiai, kaip „populiariosios duomenų vizualizacijos“, yra masinei komunikacijai skirti žemėlapiai, inspiruojantys diskusijas aktualiomis temomis, skatinantys domėtis visuomenei reikšmingais atradimais ar įžvalgomis. Projektų metu kuriami duomenų objektai gali būti apibūdinami kaip talpus komunikacijos kanalas, kai duomenimis aprašytas reiškinys žiūrovui pasirodo ne tokiu redukuotu reginiu. Taip abstraktūs ir sausi duomenys personalizuojami ir tampa prasmingi bei įdomūs būtent žiūrovui.
Apibendrinant šiuos eksperimentinius duomenų vizualizavimo projektus, galima teigti, kad jais mėginama ne tik atskleisti rūpestį keliančius faktus, bet ir sukurti išsamesnę fenomeno patirtį, sudaryti vaizdingą reiškinio egzistavimo įspūdį, duomenų teikiamus faktus praplėsti iš jų kylančiu pasakojimu, kuris į skaičių vertes redukuotiems reiškiniams grąžina „prarastus“ tikrovės bruožus.
Apie autorių. Sigitas Gužauskas yra praktikuojantis vizualinės komunikacijos dizaineris, VDA Grafinio dizaino katedros lektorius, Lietuvos dizaino asociacijos narys. Specializacija – informacijos, pakuotės, prekių ženklų, vizualinio identiteto, ekspozicijų dizainas. Kuria informuojamosios patirties objektus, skirtus pažintinėms ekspozicijoms, komercinėms organizacijoms. Dalyvauja profesiniuose dizaino konkursuose, konceptualiojo dizaino parodose Lietuvoje ir užsienyje. Tyrinėjimo laukas apima informacinę grafiką (aiškinamąją funkciją atliekančius vaizdus).
(1) Luciano Floridi. Information. A very short introduction. Oxford: OUP, 2010.
(2) Abraham A. Moles. „The Legibility of the World: Project of Graphic Design“, in: Design Issues, 1986, p. 43–53.
(3) Johanna Drucker. Graphesis: Visual Forms of Knowledge Production. Harvard University Press, 2014
(4) Duomenų šaltinis – Europos aplinkosaugos agentūra; https://www.eea.europa.eu/data-and-maps/indicators/european-precipitation-2/assessment; https://www.eea.europa.eu/data-and-maps/figures/projected-changes-in-annual-and-4.
(5) Duomenų šaltinis – Donatas Valiukas „Stichinės sausros ir sausringi laikotarpiai pagal Selianinovo hidroterminį koeficientą (HTK) Lietuvoje 1961–2015 metais“. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
(6) Sąvokos „lietus“ ir „kritulių kiekis“, Lietuvos hidrometeorologija tarnyba prie Aplinkos ministerijos, [interaktyvus], 2020, [žiūrėta 2020-07-25], http://www.meteo.lt/lt/ivairenybes/terminu-zodynelis.
Naudotų šalitinių sąrašas:
Drucker, Johanna. Graphesis: Visual Forms of Knowledge Production. Harvard University Press, 2014.
Floridi, Luciano. Information. A very short introduction, Oxford: OUP, 2010.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Dažniau vartojamų meteorologijos terminų žodynėlis, [interaktyvus], 2020.
Moles, A. Abraham. „The Legibility of the World: Project of Graphic Design“, in: Design Issues, 1986, p. 43–53.
Iliustracijų sąrašas:
1–8 il. Sigito Gužausko nuotr.
9 il. Almichaelio Fraay nuotr.
Data humanization from a designer’s perspective
In 1922, graphic design was designated as a separate creative profession. Since then, it has evolved into a wide range of visual communication design genres that meet the diverse needs of human communication. One of these is information design, otherwise known as infographics, which focuses on satisfying cognitive needs and improving the circulation of information in society. Information designers aim to convey complicated and complex information clearly and visually, to help navigate unfamiliar environments, to create user-friendly interfaces, and they have set themselves the goal of creating a world perception(1).
Information designers often use expert data visualizations to create infographic layouts, which help them understand the phenomena they are analyzing more effectively. Expert data visualizations simplify real-world phenomena, reducing them to elementary graphic elements that cannot evoke a more intense aesthetic and emotional response. In addition, such visualizations may be unusual in appearance or complex in composition, the meaning of which is difficult to “decode” for the general audience. For these reasons, expert data visualizations, while relevant, are difficult to understand or aesthetically unappealing to the public, and they make it difficult to establish a dialogue between the scientific, expert field and the general public.
The issue of popularization and application of expert data for a wider audience is explored in the projects LIVING MAP and BIOPRINTER. These projects consider the relationship between the clear representation of information and the use of visual media [Illustrations 1, 2]. The experimental data visualization projects were based on the idea that digital data describing a phenomenon may not only contain phenomenological features of interest to experts, but also rich narratives and engaging stories that are also of interest to a mass audience.
The data selected for the projects represent environmental change scenarios due to changes in rainfall. Artificial ecosystems were created to visualize the data, using moss such as Ceratondon purpureus as a means of expression. This moss is an excellent visual indicator as changes in its appearance are sensitive to the amount of moisture in the environment. Therefore, different areas of moss in the Living Map or the “living pixels” that make up the Bioprinter image matrix [Illustrations 3, 4] are animated or put to sleep by controlling the amount of moisture on the surface. This produces, over time (~1 month), multi-colored, multi-textured map surfaces [Illustration 5], where different-looking moss arrays represent the values of the rainfall data, whether it is drought, flooding, or the normal climate for the area.
The projects Living Map and Bioprinter take the scientifically recorded rain to another perceptual horizon – an everyday, human perspective of perception, where the interpretation of the image is shaped by the viewer’s personal experiences and memories of rain. The viewer can not only look at the living, growing data maps from different angles, but also touch, smell, and feel the wetness or dryness of the surface, the roughness, or otherwise interact with the data or information.
The maps made from plants are not intended to be a complete, precise representation of the phenomenon, so the data objects Living Map and Bioprinter invite the viewer to interpret the consequences of changes creatively and imaginatively in the rain. Moss maps, as “popular data visualizations”, are information objects for mass communication, inviting discussion on topical issues and stimulating interest in discoveries or insights of public interest. This method of embodying data is a sensory-dense communication channel that makes the phenomenon of reality described by data appear to the viewer as a less reductive spectacle.
The physical embodiments of the data created in the experimental projects attempt not only to reveal the facts of concern, but also to create a more complete experience of the phenomenon, to give the viewer a pictorial impression of the existence of the phenomenon, and to expand the facts recorded in the data with a narrative that restores he “lost” features of reality to the phenomena that have been reduced to numerical values.
(1) Abraham A. Moles, The Legibility of the World: Project of Graphic Design, in: Design Issues, 1986, p. 43–53.