Eva Mattsson
- prieš 2 dienas
- 7 min. skaitymo
KARALIENĖS VAIDMUO
Karalienė karaliui ir karalystei
Karališkosios sąjungos ir santuokos
Daugybė princesių ištekėjo už kitų šalių karalių ir princų. Jos susikrovė daiktus, įveikė tolimas rizikingas keliones ir visą likusį gyvenimą praleido svetimoje šalyje. Ne iš meilės, o dėl to, kad artimas vyriškos lyties giminaitis sudarė sąjungą su kitais karališkaisiais namais. Taip nutiko Kotrynai Jogailaitei ir daugeliui kitų. Kaip meno istorikė, jau daugelį metų domiuosi šių princesių likimu ir tuo, ką jų santuokos įnešė į kultūrą, architektūrą ir politiką.
Vedybų sąjungos buvo paplitusios XVI–XVII a., kai Europoje vyko dideli pokyčiai. Stiprėjo konkurencija dėl strateginių prekybos kelių ir teritorijų, vyko nuolatiniai karai ir kovos dėl valdžios tarp įsitvirtinti siekiančių karališkųjų rūmų. Sudarydamos šias sutartis, dinastijos užmegzdavo kraujo ryšius, stiprindavo politinius saitus ir užtikrindavo taiką. Tos šeimos, kurios sėkmingai vykdė šią politiką, įgydavo finansų, kariuomenės ir žmonių kontrolę, kas leido joms sukaupti didelę galią ir turtus. Taip atsirado Sforcų, Jogailaičių, Habsburgų ir Vazų dinastijos. Jie leido pinigus – net šiandien galime grožėtis jų didingais rūmais, meno kūriniais ir juvelyriniais dirbiniais, sukurtais kvalifikuočiausių Europos meistrų.
Labiausiai vedybų sąjungomis išgarsėjusi dinastija – Habsburgai, vadovavęsi šūkiu „Tegul kiti kariauja. Tu, laiminga Austrija, vesk“. Ir jiems sekėsi, nes po daugybės strateginių santuokų Habsburgai tapo viena didžiausių Europos imperijų. Per santuokas užsimezgė ryšiai, kurių nebuvo galima nutraukti per vieną naktį, nes šeimos turėjo bendrus paveldėtojus.
Tuo metu vedybų sąjungos buvo akivaizdus būdas optimizuoti dinastines ambicijas, tik ką jos iš tikrųjų reiškė dalyvaujantiems asmenims ir kokie buvo formalūs karaliaus ir karalienės vaidmenys dinastijoje? Remdamasi karalienės Kotrynos Jogailaitės ir Jono III pavyzdžiu, aprašysiu šį reiškinį.
Dinastijų pasaulyje
Galingų dinastijų iškilimas grindžiamas principu, kad valdžia gali būti paveldima ir kad kelios kartos kaupia ir perduoda turtą. Švedijoje Vazų dinastija prasidėjo nuo Gustavo I. Jis buvo išrinktas karaliumi, bet 1544 m. nacionaliniame susirinkime buvo nuspręsta, kad karūną paveldės vyriausias sūnus. Taip Švedija tapo paveldimąja monarchija. Tokią pačią raidą matome daugelyje Renesanso epochos Europos šalių, kurioms būdingas tęstinumas, absoliuti valdžia ir dieviškumas.
Karališkoji karūnacija – religinė ceremonija, per kurią arkivyskupas, laikomas Dievo atstovu žemėje, suteikia karaliui teisę valdyti žmones Dievo valdomoje teritorijoje. Todėl, palyginti su kitais karalystės gyventojais, karalius turi išskirtines teises ir pareigas. Tai simbolizuoja jam suteikiamos regalijos. Karalienės padėtis taip pat buvo aukšta, bet kadangi tuo metu žmona buvo pavaldi vyrui, ji veikiau buvo įrankis jo globos rėmuose.
Karališkieji vaikai nuo mažens buvo auklėjami suprasti, kad pagrindinė jų pareiga – užtikrinti dinastijos tęstinumą. Ji buvo aukščiau už viską, įskaitant meilę ir asmeninius pomėgius. Vyriausiojo sūnaus vaidmuo buvo aiškus, bet kitiems vaikams teko gyventi nežinioje, ypač dukterims, suprantančioms, kad jų ateitį nulems tėvas arba, jam mirus, artimiausias vyriškosios lyties giminaitis. Dinastijos kruopščiai rinkdavosi sutuoktinius, ir kartais šis procesas užtrukdavo ilgai.
Kas yra princas be princesės?
Švedijoje karališkieji sūnūs, prieš sudarydami dinastinę santuoką, neretai gyvendavo su moterimi. 1556 m. kunigaikštis Jonas persikėlė į Turku pilį. Tuo metu Švedija kariavo su Rusija, ir Gustavas Vaza jį paskyrė Suomijos kunigaikščiu. Persikeldamas Jonas su savimi atsivežė Kariną Hansdotter, kunigo dukterį, kurią, tikėtina, buvo įsimylėjęs. Jie gyveno kartu ir susilaukė keturių vaikų. Karina buvo Turku pilies šeimininkė ir atliko pirmosios ponios vaidmenį. Tokie santykiai prieš oficialią santuoką princams buvo įprasti – buvo tikimasi, kad jie įgis sutuoktinio patirties ir „išpildys visus savo troškimus“ dar prieš perimdami pareigas.
1561 m. Jonas ir Žygimantas Augustas pradėjo derybas dėl Lenkijos ir Lietuvos Respublikos ir Švedijos sąjungos. Žygimantas Augustas teigiamai vertino į susitarimą įtrauktą santuoką. Atsižvelgdamas į tai, Jonas nusprendė keliauti į Vilnių su santuokos pasiūlymu ir susitarė su geru draugu Klasu Anderssonu, kad šis pasirūpins Karina ir ją ves.
Jonui atvykus į Lenkijos ir Lietuvos Respubliką, prasidėjo derybos, kuriomis siekta Švedijos paramos Lenkijai ir Lietuvai kare prieš Rusiją. Taip pat buvo susitarta dėl princesės Kotrynos ir kunigaikščio Jono santuokos. Šiuolaikiniuose raštuose tai vadinama vedybine prekyba – iškalbingas terminas, rodantis, kad santuoka buvo laikoma susitarimo dalimi.
Spalio 4 d. Vilniaus katedroje įvyko Kotrynos ir Jono vestuvės. Po vedybų Žygimantas Augustas perdavė Kotrynos globą Jonui. Taip Jonas savo rankose įgijo trokštamą sutuoktinę. Sutartis ir santuoka labai pagerino jo statusą. Jonas sudarė sutartį ir vedė princesę iš vienų didžiausių Europos kunigaikščių namų. Aplinkiniams tai rodė, kad jis pasižymi princui reikalingu vyriškumu ir jėga, o tai Jonui buvo svarbus kriterijus. Jo pusbroliui, Švedijos karaliui Erikui, nepavyko susituokti su Anglijos karaliene Elžbieta I. Jono reputacija ir sąjunga turėjo didelės įtakos jo ateičiai. Galima kelti klausimą, ar Jonas būtų tapęs karaliumi be susitarimų su Žygimantu Augustu. Prieš karalių Eriką sąjunga suteikė jam pranašumą.
Karalienės vaidmuo dinastijoje
1569 m. Upsalos katedroje Jonas ir Kotryna buvo karūnuoti Švedijos karaliumi ir karaliene. Nuo tada Kotryna tapo oficialia Švedijos karalystės atstove.
Karalius ir karalienė veikia totalitarinėje valdžios struktūroje ir kartu karalystėje yra aukščiausio rango pora, kurią Dievas išaukština per karūnavimą. Jis atstovauja karalystės vyrams, o ji yra pirmoji karalystės dama. Karalienei tenka svarbus vaidmuo kuriant dinastijos ženklą. Ji visada stebima. Jos drabužiai, papuošalai, daiktai ir baldai diktuoja naujausias tendencijas. Liaudžiai jos buvo nepasiekiamos, bet kilmingos moterys galėjo jas mėgdžioti. Tačiau niekas negalėjo nustelbti karalienės. Kvestionuoti jos spindesį buvo tas pats, kas varžytis dėl valdžios.
Vedybų sąjungos dažnai atnešdavo kultūrinių pokyčių karališkuosiuose rūmuose ir dvaruose. Karalienę galima palyginti su šiandienos nuomonės formuotojomis. Panašaus kirpimo drabužių, kokius dėvėjo karalienė, pageidavo ir kitos turtingos moterys, kas lėmė neformalią įtaką aukščiausioje socialinėje klasėje.
Kotryna susirašinėjo su savo seserimi karaliene Ana, gyvenančia Lenkijos ir Lietuvos Respublikoje, bei seserimi Sofija iš Braunšveigo-Liuneburgo. Su Sofija ji keitėsi mintimis apie madą ir interjero dizainą. Karalienės sritis dažnai buvo susijusi su namais, vaikais ir sodais, bet žinome, kad Kotryna taip pat domėjosi jodinėjimu, šokiais ir religija.
Vis dėlto, kaip jau minėjau, karalienės asmeninis gyvenimas buvo ne toks svarbus, kaip pareiga užtikrinti ilgalaikį monarchijos saugumą. Iš karalienės buvo tikimasi, kad ji tarnaus karaliui ir karalystei, o pagrindinė jos pareiga buvo gimdyti vyriškosios lyties įpėdinius. Dėl šios priežasties vyrai dažnai vesdavo gerokai jaunesnes žmonas, turinčias pakankamai laiko susilaukti daugiau vaikų. Po gimdymo joms nebuvo leidžiama žindyti savo kūdikių, nes tai galėjo atitolinti galimybę vėl pastoti. Neretai jaunos karalienės gimdydavo daug vaikų. Vienas pavyzdžių – Gustavo I antroji žmona Margareta Eriksdotter, pagimdžiusi dešimt vaikų ir mirusi 35 metų.
Daugeliui karalienių gimdymas dėl suprantamų priežasčių tapo didelio streso šaltiniu. Kotryna įvykdė šią pareigą, kai pagimdė sūnų Žygimantą, bet daugelis karalienių gimdydamos mirdavo. Vazų dinastijoje vienam karaliui vidutiniškai tekdavo po dvi karalienes, nes karalienė dažnai mirdavo daug anksčiau. Taip buvo ir Kotrynai mirus. Praėjus metams po jos mirties, karalius Jonas vedė 30 metų jaunesnę Švedijos didikę Gunillą Bielkę, tokio pat amžiaus, kaip karalienės Kotrynos ir Jono III duktė Ana Vaza. Su Gunilla Jonas susilaukė sūnaus.
Kaip karalienės galėjo įgyti įtakos?
Atsižvelgiant į dažnai simbolinį karalienės vaidmenį, kyla svarbus klausimas: kaip kai kurioms moterims vis dėlto pavykdavo įsitvirtinti valdžioje? Žymiausi pavyzdžiai – Anglijos karalienė Elžbieta I ir Švedijos karalienė Kristina.
Atsakymas paprastas: jos buvo suverenios valdovės, paskirtos pagal to meto paveldėjimo įstatymus. Terminas „karalienė“ turi dvejopą reikšmę: karalienė konsortė, tampanti karaliene ištekėjusi už karaliaus, ir valdančioji karalienė, turinti visišką suverenią valdžią. Tuo metu, kai šios moterys įžengė į sostą, tiek Anglijoje, tiek Švedijoje buvo galima tapti suverenia valdove, jei nebuvo vyriškosios lyties įpėdinių ir jei dukra likdavo nesusituokusi. Susituokusi valdovė moteris prarasdavo savo valdžią vyrui.
Yra keletas bendro suvereniteto pavyzdžių, pavyzdžiui, Lenkijos ir Lietuvos karalienė Ana Jogailaitė, valdžiusi kartu su savo vyru Steponu Batoru. Vis dėlto tokiuose susitarimuose karalienės gana retai turėjo realią valdžią. Taip pat pasitaikydavo, kad moterys, vyrams išvykdavus į karą, eidavo regentės pareigas, bet tokie laikotarpiai paprastai būdavo trumpi. Gyvenimo etapas, kai moteris galėjo tapti savarankiškesnė ir įgyti šiek tiek didesnę valdžią, buvo karalienės našlės laikotarpis. Tokiu atveju ji neturėjo tiesioginio globėjo, išskyrus karalių, ir galėjo gyventi šiek tiek laisvesnį gyvenimą.
Apibendrinant galima teigti, kad šiuo laikotarpiu reali karalienių įtaka karališkuosiuose namuose buvo labai ribota ir visiškai priklausė nuo geros jų vyrų valios. Įgyti tiesioginę politinę valdžią jos galėjo tik kaip suverenios valdovės. Sakoma, kad Kotryna Jogailaitė buvo labai ištikima Jonui. O siekdamas modernizuoti Švedijos monarchiją, Jonas III pasinaudojo jos žiniomis ir ryšiais, kurie buvo būtini norint įgyvendinti jo ambicijas tapti madingu Europos monarchu. Jos daroma neformali įtaka reikšmingai formavo to meto karališkąjį dvarą, ypač architektūros, kultūros, virtuvės ir sodininkystės srityse.
Monarchijos vaidmuo laikui bėgant
Valdant karalienei Kotrynai ir Jonui III, Švedijos monarchija buvo absoliuti. Oficialiai valdžią dalijosi karalius, taryba ir parlamentas, bet karalius kontroliavo didžiąją dalį tautos turto ir diktavo jos raidą. Monarchija nustatė žmonių teises ir pareigas, skyrė bausmes, rinko mokesčius, sprendė karo ir taikos klausimus. Nebuvo jokių parlamento nuostatų ar vyriausybinių institucijų, ribojančių karaliaus valdžią. Deja, panašios politinės sistemos pasaulyje egzistuoja ir šiandien – dažnai dar galingesnės, veikiančios šalyse, kurias valdo despotiški lyderiai, nepaisantys žmogaus teisių.
Kartais susiduriu su klausimu, kaip turėtume elgtis su XVI a. monarchijomis. Jeigu jas šloviname, ar kartu šloviname ir šiandieninius despotus? Klausimas sudėtingas, bet jį svarbu problemiškai išnagrinėti. Istorija priklauso praeičiai, todėl istorines asmenybes tikslinga vertinti atsižvelgiant į jų laiką. Svarbu žinoti šiuolaikinį kontekstą, skirtumus tarp tuomet ir dabar ir vengti praeities romantizavimo, ką lengva padaryti. Nors ir toliau žavimės ir vertiname šios epochos architektūrą, skulptūrą ir tapybą, turime išdrįsti suabejoti to meto karaliais ir karalienėmis, kurių valdomos visuomenės labai skyrėsi nuo dabartinių demokratinių valstybių.
Nuo XVI a. Europos monarchijose įvyko daug pokyčių. Išliko tik septynios karalystės (Belgija, Danija, Nyderlandai, Norvegija, Ispanija, Švedija ir Jungtinė Karalystė). Šiandien Švedija yra konstitucinė monarchija, t. y. karaliaus pareigas reglamentuoja Konstitucija. Karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija atstovauja Švedijai ir yra nacionaliniai simboliai, bet jie neturi politinės galios, nes aukščiausia politinė valdžia yra parlamentas. Taip pat pasikeitė įpėdinystės linija – kita Švedijos karaliene taps kronprincesė Viktorija.
Per visą istoriją Lietuvą, Lenkiją, Švediją ir Suomiją siejo ilgalaikis ryšys. Kaip ir Kotryna Jogailaitė, daugybė žmonių per Baltijos jūrą keliavo iš kartos į kartą. Vykdėme prekybą, migravome tarp šių šalių ir sudarinėjome santuokas, prisidėjusias prie turtingo bendro kultūrinio paveldo. Turėtume tuo didžiuotis, o šiandien kaip niekad svarbu palaikyti ir stiprinti šiuos ryšius.
Komentarai