Iwona E. Rusek
- prieš 2 dienas
- 7 min. skaitymo
KARALIENĖS KŪNAS
Barboros kūnas
Barbora Radvilaitė, dėl romano su Žygimantu Augustu pasirodžiusi istorijos arenoje, tapo ne tik Barbora – Jurgio Radvilos dukterimi ir Stanislovo Goštauto našle, bet ir kūnu, kuriuo ėmė žavėtis, o svarbiausia – niekinti ir bijoti visa Lenkijos ir Lietuvos Respublika. Ta panieka kilo dėl to, kad Jogailaičio mylimoji buvo kilusi ne iš karališkosios šeimos, kas pažeidė senus karališkųjų santuokų dėsnius ir nustatytą tvarką. Baimintasi, kad „šis kūnas“ gali pagimdyti aistringos meilės su Jogailaičiu vaisių, visiems laikams pakeisiantį lenkų ir lietuvių, ypač Radvilų giminės, istoriją. Dėl šios priežasties visos šalys nedvejodamos ėmėsi pulti Barborą ir jos kūną. Apie ją buvo rašomi įžeidžiami žodžiai ir nepadorūs eilėraščiai, platinami piešiniai, kuriuose, prirakinta vyrų varpomis, ji klūpo ant kelių. Iš jos tyčiotasi ir slapta, ir oficialiai, ji buvo vadinama nuostabiąja paleistuve, kaltinama serganti sifiliu, o Piotrkovo Seime reikalauta ją nuskandinti Vysloje. Visa tai įvyko dėl to, kad ji buvo moteris, su kuria Žygimantas Augustas iš pradžių susižadėjo vedamas aistros, o paskui – dėl bažnytinės stulos, priešingai nusistovėjusiam papročiui, kad karaliaus santuoka turi tarnauti valstybės interesams, o sutikimą turi duoti Seimas. Radvilos (ypač pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis) siekė panaudoti Barboros kūną kovoje su karaliumi. Jie žinojo, kad Augustas negali išsilaisvinti iš Barboros sužadinto geismo, todėl norėjo, kad ji per alkį siektų jų šeimos interesų. Barbora nepasidavė šiai valiai, bet ne todėl, kad, kaip kaltino dėdės brolis, buvo kvaila ar tingi, o dėl paprastos priežasties – ji nuoširdžiai pamilo karalių. Viskas, ko ji troško, – buvo jo atsakas. Ir Augustas atsakė į jos meilę, kaip liudija slapti pasivaikščiojimai, žaidimai ir nesibaigiančios šėlionės šalia jo žmonos Elžbietos Habsburgaitės – jaunos moters, visiškai nesuvokiančios savo moteriškumo, atitrūkusios nuo kūno ne tik dėl ligos, bet ir dėl griežto auklėjimo bei religinių priesakų. Meilės ir jausmų mazgą, kuriuo buvo suvaržyti įsimylėjėliai, nutraukė tik Elžbietos mirtis. Augustas rūpinosi slaptomis vestuvėmis ir dėjo pastangas, kad santuoka būtų pripažinta, taip pat – kad Barbora būtų karūnuota. Tuo metu Barbora dažniausiai likdavo viena su savo emocijomis, psichofiziniais negalavimais ir vis labiau sergančiu kūnu. Stresas, vienatvė ir netikrumas dėl karaliaus jausmų itin žlugdė psichikos ir fizinę būklę. Tai liudija ne tik elgesys Dūbingiuose (1547), kur ji ištisas valandas vaikščiodavo apsirengusi abitu, bet ir vėliau, jau Vavelyje, kai lengvai puldavo į pyktį ar ašaras. Kai Augustas pasikvietė ją į Vilnių (1548), o vėliau pristatė į Vavelį (1549), kūno negalavimai beveik iš karto atslūgo. Barbora vėl buvo graži, linksma, galėjo šokti ir mylėtis su vyru valandų valandas. „Karalienė Barbora nieko taip uoliai nestudijuoja, kaip varpą, tuo tarpu kai karalius dviem pirštais įeina į makštį (1)“, – rašė Žygimanto Augusto dvare dirbantis Prūsijos kunigaikščio Alberto Brandenburgiečio Hohencolerno agentas Stanislovas Bojanovskis savo ataskaitoje, meilužių fizinę aistrą sumenkindamas iki bjaurios pornografijos. Tačiau jie buvo laimingi. Jogailaitis ne tik kiekviename žingsnyje rodė jai meilę, bet ir organizavo Barboros dvarą bei rūpinosi jos garderobu. Jis sumaniai parinkdavo rūbus ir parūpindavo brangakmenių, kad padidintų Barboros, kaip savo žmonos ir būsimos Lenkijos karalienės, prestižą (2). Vis dėlto 1550 m. lapkritį jos kūnas atsisakė paklusti, todėl ilgai lauktą karūnaciją teko atidėti. Deja, atidėjimas buvo beprasmis, nes Barbora su kiekviena diena vis labiau silpo, blėso ir grimzdo į save. Pilvo skausmai ir karščiavimas atėmė jai jėgas, bet ne karaliui. Augustas specialiai dėl jos pakeitė modus coronacionis, todėl 1551 m. gruodžio 7 d. per karūnaciją Vavelio katedroje jai nereikėjo nei stovėti, nei gulėti sukryžiuotomis kojomis. Kai arkivyskupas Mykolas Dzežgovskis patepė ją aliejais, ji tapo ne tik teisėta karaliene, bet ir karališkuoju kūnu, išvestu iš profaniškos srities į sakralinę. Šio pašventinto kūno pareiga dabar buvo pagimdyti palikuonį. Tačiau Barbora negalėjo ne tik pastoti ir išnešioti kūdikio, bet ir vaikščioti ar atlikti paprasčiausių darbų. Per penkis ilgus ligos mėnesius, iš esmės jai mirštant, svarbiausias dalykas buvo jos kūnas. Medikai bejėgiškai skėsčiojo rankomis virš šio kūno, iš Lietuvos atsivežtos raganos ir liaudies žiniuonės atlikinėjo apeigas, o tarnai ir tarnaitės bėgo nuo šio kūno, Radvila Juodasis reikalavo, kad Barbora pasveiktų dėl šeimos interesų, bet pamatęs suprato, kad išsigelbėjimo jai nėra. „Dėl šios bjaurios ligos iš mažosios paleistuvės kūno sklinda smarvė. (...) Juk visi vidaus organai pūva, ypač lytiniai organai, tai pernelyg bjauru, kad būtų galima papasakoti. (...) Jos reprodukciniai organai pūva, kojos ištinusios, o visas likęs kūnas išdžiūvęs kaip kempinė. Ji geria ir ryja kaip kupranugaris, bet viską, ką suvalgo, išvemia aukštyn ir žemyn“, – rašė Bojanovskis. Ir pridūrė, kad „iš viso nėra nė vieno, kuris tikėtų, kad ji gali išgyventi“. (3) Tačiau karalius buvo tas vienintelis, kuris tikėjo. Augustas, toks jautrus moterų grožiui, rafinuotas estetas, išrankus žirgų, brangenybių ir meno kūrinių kolekcininkas, bjaurėjęsis sergančios Elžbietos Habsburgaitės kūnu, su švelnumu ir atsidavimu rūpinosi mirštančia Barbora. Viduriavimas, vėmimas ir šaltkrėtis, purtantis pūvančią ir smirdinčią Barborą, iš kurios kartkartėmis tryško kruvini pūliai, jam nekėlė pasibjaurėjimo. Barbora jam tebebuvo graži, o ligos deformuotas jos kūnas buvo kūnas, kurį jis mylėjo ir kuriam tą meilę rodė kiekviename žingsnyje. Barbora iki galo stengėsi rūpintis savo fizine būkle, balino skruostus, kai jėgos leisdavo, keldavosi iš lovos ir apsirengdavo gražiais drabužiais, tikriausiai tuo metu užsisakydavo ir vonią su karštu vandeniu, nes mėgo maudytis. 1551 m. kovą, likus dviem mėnesiams iki mirties, karališkasis gydytojas liepė paruošti jai kvepalus, į kurių sudėtį įėjo levandų vanduo, rožių vanduo, gvazdikėlių ir kardamono milteliai (4) – ingredientai, turintys neutralizuoti kūno skleidžiamą smarvę. Ji mirė neįsivaizduojamose kančiose, klykdama iš skausmo.
Kai 1551 m. gegužės 8 d. Barbora išėjo, jos kūnas dar tris dienas gulėjo miegamajame, tarsi Augustas nebūtų tikėjęs, kad teks su ja atsisveikinti visiems laikams. Kas vyko karališkajame miegamajame per tas tris dienas – nežinoma. Tačiau žinoma, kad po to Augustas įsakė aprengti Barborą juodo atlaso suknele, apipinta aukso siūlais ir papuošta karališkais ženklais: paauksuota karūna, sidabriniu skeptru ir auksiniu obuoliu. Mirusiajai ant kaklo buvo pakabinta auksinė grandinėlė, ant pirštų užmauti trys auksiniai žiedai: vienas buvo „su dviem deimantais, kitas – pynės formos“, o trečias – su brangakmeniais: „deimantu, tyru kaip ašara, rubinu kaip kraujo lašas, smaragdu, kurio spalva – žalias Lietuvos ežerų vanduo“. (5) Vėliau lavonas buvo eksponuojamas viešai. Taigi į Barborą vėl žiūrėjo ir ją teisė tie, kurie iš esmės jos nekentė. Dėl šios priežasties Žygimantas nutarė atiduoti šį brangų kūną tikrai ją mylėjusiam kraštui – Lietuvai. Taip jis išpildė mirštančios moters prašymą, prieštaraujantį jos brolių reikalavimams. Abu Radvilos norėjo ją palaidoti Vavelyje, bet Augustas laikėsi Barborai duoto žodžio. Prieš išlydėdamas į paskutinę kelionę, jis įsakė jos kūną nuplauti kalkių ir pelenų mišiniu. Nors taip nuspręsta dėl sanitarinių priežasčių, simboliniu lygmeniu šis veiksmas siejosi su karalių balzamavimo papročiu, užtikrinančiu amžiną išlikimą tiek fiziniu, tiek dvasiniu pavidalu. Lietuvos didžiosios kunigaikštienės antspaudo sulaužymas Vilniuje 1551 m. birželio 24 d. buvo regimas Barboros žemiškojo gyvenimo pabaigos ženklas. Jos kūnas ilsėjosi kriptoje, bet ji nemirė. Jis pradėjo gyventi savo gyvenimą kaip vaizdinys, reprezentacija, literatūrinis ir kultūrinis fantazmas, kuriuo savo vaizduotę ėmė maitinti vėlesnės menininkų kartos. Kai ji buvo gyva, apie ją buvo rašomos kandžios replikos, kai mirė, iš pradžių ją pamiršo, o paskui, kai Lenkija buvo išnykusi iš pasaulio žemėlapio (1795–1918), Barbora iš svetimos ir nepageidaujamos karalienės tapo kankinamos tėvynės įsikūnijimu, nacionalinio tikslo auka, karšta patriote bei Lenkijos ir Lietuvos unijos rėmėja, šventąja, lyginama su Jadvyga I de Anžu ar Aušros Vartų Dievo Motina. Jos kūnas tapo dalintojų sudraskytos Lenkijos simboliu, fizinį patrauklumą nustelbė dorybingi rūbai, o meilė Žygimantui tapo meilės Lenkijai ir Lietuvai sinonimu. Taip rašytojų (A. Felinskio, A. E. Odineco, L. Rydelio, S. Vispianskio) formuojamas įvaizdis pamažu ištrynė Barboros kūniškumą, į pirmą planą iškeldamas tokias sąvokas, kaip pareiga, pasiaukojimas, kūno tyrumas ir mirtis dėl nacionalinio tikslo. Ir nors rašytojai labai stengėsi iš Radvilaitės atimti jos kūną, jis, net ir negyvas, vis tiek teikė malonumo pažadą. Taip nutiko Jozefui Simmleriui nutapius paveikslą „Barboros Radvilaitės mirtis“ (1860) – jis sukėlė didžiulį ažiotažą ne tik dėl realistiškai perteiktų Žygimanto Augusto kančių, bet ir dėl to, kaip buvo pavaizduota mirusi Barbora. Paveiksle karalienė ne tik guli lovoje savo miegamajame, bet ir visiškai atidengtos jos pėdos. Nedidelis patinimas suteikia informacijos apie ligą, o jų nuogumas užtikrina, kad Barbora, nors ir mirusi, nepraranda savo jausmingo žavesio. Taip yra todėl, kad pėdos šimtmečiais buvo laikomos seksualiniu simboliu, o šiuo atveju šis erotinis fetišas mirusiąją Radvilaitę paverčia seksualinio potraukio objektu. Tokį pat žavėjimą, savotišką ir visiškai nesuvokiamą pasitenkinimą skleidžia Jurgio Hopeno darbai, sukurti per ekshumaciją, kai po didžiojo 1931 m. potvynio Vilniaus katedros požemiuose buvo atidengti karališkieji kapai. Dailininko pavaizduotas karalienės skeletas hipnotizuoja ir net traukia mirties siaubu, kartu gąsdindamas karališka didybe, kurią liudija karūna, palei kaulus besidriekianti grandinė, galiausiai skeptras ir lentelė, kadaise buvusi pritvirtinta prie juodos auksu siūtos suknelės. Suvokimas, kad žiūrime būtent į TĄ KŪNĄ, verčia užvaldyti mūsų vaizduotę, sukuriant joje savo įvaizdį, sudarytą iš susijusių fantazmų. Šį procesą puikiai perteikė režisierius Januszas Majewskis, televizijos seriale „Karalienė Bona“ (1980–1981) ir filme „Epitafija Barborai Radvilaitei“ (1982) šiam vaidmeniui pasirinkdamas vieną gražiausių to meto lenkų aktorių Anną Dymną. Dėl jausmingos Dymnos vaidybos Barbora visam laikui įsirėžė į karštą žiūrovų vaizduotę kaip geidulinga brunetė tamsiomis akimis, glotniu kūnu ir katės judesiais. Prie tokio Barboros įvaizdžio sustiprinimo prisidėjo ir Andrzejaus Pągowskio filmo plakatas, sukurtas karsto motyvais. Jį sudarė svarbiausi fantasmagoriniam Radvilaitės įvaizdžiui elementai: perlai, nuogas kūnas, uždengtas kapo drobulės liekanomis, ir veidas, matomas tik iki burnos. Pastaroji, nors simbolizuoja troškimą ir malonumą, savo reikšme taip pat nurodo į mirtį. Mat burna žymi sugėrimo, prarijimo ir sunaikinimo veiksmą, todėl buvo siejama su moteriškais lytiniais organais, geismo objektu. Radvilaitės akys buvo apibūdinamos kaip tokios gražios, kad ji galėjusi ne tik vilioti, bet ir užburti. Plakate veidas be akių praranda charakterį bei išraišką ir tampa universalesnis arba, kaip reikėtų sakyti, pradeda priklausyti kiekvienam į jį žiūrinčiam. Barbora, nors ir netekusi regėjimo, atsidengia žvilgsniui begėdiška poza. Jos nuogą kūną puošia tik perlai ir dengia kapo drobulės likučiai, tarsi mūsų akyse ją būtų užvaldęs Erosas ir Tanatas. Juk perlai reiškia moteriškumą, triumfuojančią erotiką, moters seksualinių galimybių pilnatvę, sąjungą su paslaptinga prokreacijos galia, galiausiai – karališkumą ir dieviškumą. Ilgainiui būtent perlai tapo Barboros simboliu, prie to prisidėjo XIX a. karalienės atvaizdai, sukurti pagal XVIII a. pradžios portretą, kuriame ji vaizduojama su perlais papuošta iškirpte, dėvinti galvos apdangalą ir iš perlų padarytą skraistę.
Jie yra išskirtiniausias karalienės atributas ir kartu žymi jos, kaip seksualinio geismo objekto, vaidmenį ne tik Žygimantui Augustui, bet ir visiems į ją žvelgiantiems. Vis dėlto apsiausto likučiai, gaubiantys jauną ir tvirtą karalienės kūną, neleidžia pamiršti mirties ir jai priklausančios nakties – laiko, kai viskam ateina galas. Tačiau Barboros Radvilaitės istorija prieštarauja šiai tezei, nes fizinė mirtis karalienės nesunaikino, priešingai – užtikrino jai amžiną gyvenimą kolektyvinėje vaizduotėje, kurstomoje didžiosios meilės ir seksualinės pilnatvės ilgesio. Jai prie krūtinės pritvirtintoje lentelėje išgraviruoti žodžiai, kurių autorystė priskiriama Augustui, skambėjo taip: „Mirė jauna, bet jeigu ir būtų senyva, Augustas sakytų, kad mirė per anksti.“ (6) Jais paskutinis Jogailaitis ne tik išreiškė savo meilę, bet ir įamžino Barborą, paversdamas ją fantazmu, kurio svarbiausias elementas – Mirusios karalienės kūnas.
(1) J. Besala, Zygmunt August i jego żony, Poznań 2015, p. 393.
(2) E. Letkiewicz, Klejnoty w Polsce. Czasy ostatnich Jagiellonów i Wazów, Lublin 2006, pp. 93–99; M. Molenda, Splendide Vestitus. O znaczeniu ubiorów na królewskim dworze Jagiellonów w latach 1447–1572, Kraków 2012, pp. 210–214.
(3) J. Besala, op. cit., pp. 397, 398, 407.
(4) A. Januszek-Sieradzka, Królowa Barbara Radziwiłłówna w dworskim mikroświecie, Lublin 2017, p. 103–104.
(5) L. H. Morstin, Pierścień Barbary, „Wiadomości Literackie“, 1932, No. 49, p. 4.
(6) A. Sucheni-Grabowska, Zygmunt August, król polski i wielki książę litewski 1520–1562, Warszawa 1996, p. 275.
Komentarai