Katedra Pušyse
Tvirti Latvijos šiuolaikinių menininkių portretai
Galbūt tai lėmė gyvenimas imperijų kryžkelėje, o gal mažas gyventojų tankumas ar nuolatiniai karai, praeityje nusiaubę Baltijos šalis, bet šiandien mistinė mūsų tautos dimensija išlieka tokia pat stipri, kaip ir pasakomis apipintoje senovėje: vaiduokliais nusėtos istorijos juda aplink mus. Iš žemės sklinda dūzgimas ir dainavimas – nuo smėlio gniaužtų pajūryje iki vienišo kaukimo mažose dykvietėse, kur kažkada stūksojo pušynai, kišeniniai miško ruošos sektoriaus osuarai. Ten švelniai tviska Dauguvos vandenys ir vėjas drebina kviečių laukus – stiebeliai į vėją atsako giesmėmis kaip koks svetimas organizmas, hiperobjektas, nesuvokiamas ir beribis. Visos šios giesmės sudaro himną, kasdien skambantį mūsų šventovėje, jėgos ir poilsio vietoje; paminklas kaltas ne iš akmens, o įsišaknijęs mumyse tiek, kiek patys esame į jį įsišakniję:
katedra pušyne, Latvijos gamta.
Gamtą branginame ne tik todėl, kad ji mus ugdo savo dovanomis, ar dėl to, jog kada nors pagaliau į ją atsigulsime, bet veikiau dėl neatskiriamos optinės jungties: net ir stovėdamas pačiame Rygos centre niekada nebūni toliau nei per pusvalandį kelio nuo kokio nors didingo miško, pakrantės ar lauko. Taip dažnai matydami gamtą, tarsi įspaudžiame ją į savo tinklainę, o jei dar ir būname pakankamai dėmesingi ir turime nenumaldomą potraukį jai, tas vizualinis įspaudas virsta menu.
***
Santykis tarp Latvijos ekosistemos ir jos kone metaforinio santykio su menu yra fenomenas (arba vaizduotės figūra), nesiliaujantis manęs persekioti. Ankstesnėje esė „Sielos prie jūros“ vaikščiojome kraštovaizdžiu, tyrinėjome erdvę ir lankytinas vietas, formuojančias Latvijos meno pasaulio charakterį. Šį kartą pereisime nuo geografijos biografijos link, susipažindami su tomis asmenybėmis, kurios iš tikrųjų suteikia sielą visoms pelkėms, sengirėms, užaugusiems ežerams, žydintiems laukams ir miškams, kuriuose taip apstu gyvybės. Tačiau, prieš pasinerdami į šį ieškojimą, atsitraukime ir dar kartą pažvelkime į bendrą vaizdą: kokiame pasaulyje gyvena mūsų menininkai?
Tinklas būtų geriausias terminas Latvijos meninei geografijai apibūdinti, o bendruomenė puikiai tiktų jos veikėjams. Abi šios sąvokos neturi tvirto centro, suponuojančio galimybę susiformuoti tam tikrai hierarchijai, jos abi yra sumaišytos su laisve ir brolybe. Žinoma, bendruomenė pirmiausia turi socialinį aspektą. Tai jausmas, kuris, kaip daugelis sutiktų, yra amžinas gyvenimo mažoje šalyje palydovas: šis mastas mus sujungia į broliją. Čia slypi kukli dialektika, kad, nors ir būdamas kritikų pripažintas menininkas, visgi esi ir kaip bevardis praeivis, pažįstamas tik tiems, kurie, kaip ir tu, yra giliai įklimpę į tą pačią painiavą.
Bet koks sąrašas, bet koks bandymas į kategorijas suskirstyti verčiausius dėmesio vardus šiandieniniame Latvijos meno pasaulyje būtų ne daugiau nei ribotas ir asmeniškumais pagrįstas pratimas, nes, esu tikras, kad kiekvienas, šioje srityje užsiimantis menu bent penkerius metus iš eilės, nusipelno vietos kukliame mūsų pasaulio panteone. Nepaisant to, dar reikėtų atkreipti dėmesį į kai kurias akivaizdžiausias ypatybes: daugiausia visuomenės ir kritikos palaikymo sulaukiantys menininkai yra jauni, karjerą pradėję XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje arba XXI a. pirmajame dešimtmetyje, o jų kūryba labiau tarpdiscipliniška (nors ir išlaikanti tam tikrą tradicinės raiškos kanoną, pvz., tapyba), na, o veidas didžiąja dalimi – moteriškas. Žinoma, Latvijos menininkai iš savo praktikos daug neuždirba ir išsilaiko iš šalutinių darbų, ilgainiui sudarančių šalies meno ir kūrybinių industrijų tinklą. Apie juos būtų galima rašyti daugybę straipsnių, niekada taip ir nesustojant. Daug galima kalbėti ir pasakyti apie Kasparą Groševą, Eveliną Deicmanę, Evitą Vasijlevą, Darią Melnikovą, Krišą Salmanis, Kristiną ir Reinį Dzudzilo bei kitus, ir kviečiu visus pasidomėti jų praktika, apsilankyti jų renginiuose ir, kas žino, galbūt net įsigyti jų darbų. Vis dėlto menininkai, kuriuos norėčiau pagerbti ir į kuriuos siekiu atkreipti jūsų dėmesį šiame straipsnyje, yra šiek tiek žemiau nei pirmajame panteono puslapyje, jie mažiau matomi. Žinomi dėl to, kad savo praktikoje geba pavaizduoti kažką labai lokalaus, tokio lokalaus, kad, rodos, peržengia regiono ar tautos ribas, kol tai – kūryba – tampa vien jais ir tuo pačiu metu – didžiąja dalimi kosmosu, ekumenizmu. Iš dalies net negaliu sakyti, kad paminėtieji – Baltijos ar Latvijos menininkai, nes jie yra patys savęs menininkai ir jų žvilgsniai nukreipti į pasaulį, į jo intymumą, ramybę, tylą ir baisumus. Jie – gamtos menininkai, atskleidžiantys jos monumentalų ir slankiojantį šventumą, diakones katedroje pušynuose.
Yra du asmenys, į kuriuos ypač noriu atkreipti dėmesį: tie, kurie šiame ypatingame metafizinės gamtos meno žanre atrodo vieni įdomiausių, tai – Zane Tuča ir Luīze Rukšāne. Viena iš karjeros vidurį pasiekusių menininkų kartos, kita – jaunesnis vardas, mano bendraamžė. Jos abi kuria tikroviškus monochrominius kūrinius, bet kiekviena per savo prizmę, todėl abi įžvelgia skirtingus gamtos pasaulio veidus: nuo monumentalaus iki žaismingo, nuo patvaraus iki trumpalaikio.
Tapybą Antverpene ir Rygoje studijavusi Tuča – plataus meninio išsilavinimo ir, nors jos parodinė karjera ilga, ji vis dar sugeba išlikti savotiškai nepagaunama figūra Latvijos meno pasaulyje. Bent jau internete daug apie ją nerasite: visai kaip miškus, vaizduojamus jos darbuose, taip ir ją geriausia patirti akis į akį.
Rukšāne yra baigusi Latvijos dailės akademijos bakalauro studijas ir darbus pradėjo eksponuoti dar 2016-aisiais, prieš septynerius metus. Nuo to laiko ji dalyvavo daugelyje parodų ne tik Latvijoje, bet visoje Europoje ir taip tapo vis dažniau minimu vardu tarp kitų kylančių Latvijos menininkų. Žaviuosi jos darbų ramybe ir iš pirmo žvilgsnio perteikiamu paprastumu, naudojamų įrankių nuolankumu, švelnumu ir poetine dimensija, kurią Luīze mato aplinkiniame pasaulyje.
Šių dviejų menininkių kūryboje itin vertinga, kad jų tematikos tokios susijusios: kiek piešiančiųjų ir tapančiųjų niekada nevaizdavo gamtos, vienaip ar kitaip jos nepagerbdami? Tačiau būtina paminėti, kad šį žanrą būtent dėl žinomumo labai sunku įvaldyti: galima greitai prarasti susidomėjimą, jis gali pasirodyti per daug rutiniškas, verčiantis pervargti ir net elementarus – bet kaip tik visa tai reikia ištverti. Daugelis mūsų kažkaip atsidurs Rukšānės ir Tučos peizažuose, atsidurs savo pačių kūrybinėse pastangose ir jau gerai žinomuose pieštuko potėpiuose, ir būtent todėl šių menininkių kūriniai yra tokie traukiantys.
Iš dalies Tučos ir Rukšānės kūrybinę praktiką galime atsekti ir iki pat garsiosios Vijos Celmiņos, Niujorke gyvenančios latvių ir amerikiečių menininkės, taip pat žinomos savo fotorealistiniais monochromatiniais gamtos darbais. Labiausiai pasaulio kritikų pripažinta latvių kilmės menininkė Celmiņa Vakaruose padarė pavyzdinę karjerą – jos darbai pateko į geriausių pasaulio muziejų kolekcijas, ir, kaip matome, kūrybinės įtakos pėdsakai retkarčiais atsiskleidžia naujosios kartos menininkų, kuriančių namie, darbuose. Kaip bet kuri stipri figūra, Celmiņa daro įtaką, pranokstančią jos tiesioginius pasekėjus, ir kiekvienas jaunas latvių menininkas, darantis kažką bent šiek tiek primenančio jos kūrybą, turi tokią įtaką pripažinti. Celmiņa vaizduoja gamtą beveik priartėdama prie jos makrolygio, todėl vaizdai ne tik intymūs, bet ir universalūs – bangos yra bangos, nesvarbu kokias pakrantes jos skalauja, o nuzulintų akmenų ar žvirgždo taip pat galima rasti tiek atokiausiose dykumose, tiek didmiesčių viduryje šurmuliuojančių parkų keliuose.
Techniškai kalbant, norint sekti Celmiņos pėdomis, siekiant ją suprasti, būtina gana analitiškai mąstyti, mėgti dažnai monotonišką ir labai gerai apgalvotą darbą. Todėl, palyginti su Rukšāne, Tuča atrodo daug artimesnė Celmiņai: ji itin kruopščiai atrenka pagrindinio šaltinio vaizdus ir dirba metodiškai bei itin laipsnišku tempu – jaunoji menininkė tarsi atspindi savo meno temą, metaforiškai atkurdama tempą, kuriuo auga medis ar dėl neregėtų tektoninių jėgų, išspjovusių daugybę kainozojaus tūkstantmečių juda kalnas.
Kita vertus, nors Rukšānės darbuose aiškiai išlikęs intymus dėmesys gamtai ir rodosi, kad ji visada pirmenybę teikia grafito pieštukui, o ne kitoms priemonėms, būtent itin gyva technika skiria ją nuo Celmiņos ar Tučos.
Pažvelkime atidžiau: kalbant apie Rukšānę, neįmanoma išvengti paralelių su eskizų knygomis ar momentine fotografija. Ji dažnai taiko tyrinėtojo vaizdą atspindintį žvilgsnį greitą, bet suprantantį ir pagaunantį scenos dvasią; šiek tiek neryškų, tarsi užfiksuotą judant, nors ir specifinį; retkarčiais su labai tiksliomis detalėmis. Kitaip tariant, Rukšānės darbai dėl vizualinių savybių atrodo labiau impresionistiški, kone eskiziški: kartais jos peizažai sukelia pro skubančio autobuso ar traukinio langą užfiksuoto vaizdo jausmą, kai akimirksniu bandoma registruoti tai, ko atmintis turbūt negalės išsaugoti; tarsi kelionė per pažįstamą, bet kažkaip vis dar stebinančią šalį. Pieštuko brūkšniai piešiniams dažnai suteikia siužetinės linijos išvaizdą: jaučiamas tam tikras vystymosi tempas, vaizdingas istorijos atsidengimas paveiksluose, domėjimasis laiko judėjimu bei šešėlių ir šviesos žaismu. Tuo pat metu Rukšānės piešiniai turi ir detalesnę, gilesnę dimensiją, geriausiai matomą nesenoje jos „Parodoje apie įsimylėjimą“, praėjusią vasarą vykusioje Rygos galerijoje „Look“. Parodoje stambiu planu buvo vaizduojami savotiškų, interpretuotinų formų medžio gabalai, primenantys kaulus, gyvas būtybes ar vaizduotės figūras. Matant minimus piešinius, susidarė dar intymesnės nei ankstesnioji Rukšānė kūrybos įspūdis, nes kūriniai buvo be galo kruopščiai nupiešti, rafinuoti ir tuo pat metu tikroviški. Taip pavaizduoti kažką galima tik tuomet, kai tai turi asmenišką reikšmę: labai atsargiai, nevengiant ir netaisant jokių netobulumų, su giliu išmanymu ir užtikrintai. Rukšānė – pažįstamumo ir įprastumo tyrinėtoja, sugebanti nustebinti savotiška ir nepakartojama forma bei kraštovaizdžiu tokioje situacijoje, kai galvojame, kad tėvynėje, šiame mažame žemės ruože, kuriame, atrodo, nebėra ko tyrinėti, nes žinome apie kiekvieną smulkmeną. Gebėjimas nuolat peržvelgti ir vis iš naujo įsimylėti mus supantį pasaulį, pabrėžti jo poetines savybes yra raktas į intymumą ir šviesą, sklindančią per Rukšānės piešinius.
Nors ankstesniuose Tučos paveiksluose buvo daug daugiau spalvų, pastarieji darbai, kaip ir Celmiņos, daugiausia sukurti iš pilkų atspalvių. Miglotas, dažnai dviprasmiškas ar neryškus žvilgsnis Tučos peizažuose pamažu virto tais galingais, solidžiais ir ryškiais vaizdais, kuriuos šiandien matome taip, tarsi menininkė laipsniškai atskleistų paslaptį. Ir taip, rūkas kartais tebėra ten, bet nekliudo matyti. Formalus Tučos žodynas platus ir uniforminis, tolyginis: yra kalnų, miškų, krioklių ir pavienių medžių, kartu sudarančių išliekantį pagarbos ir baimės gamtos akivaizdoje pėdsaką – didingą ir kartu bauginantį. Pušys ir eglės yra vieni pagrindinių piešinių objektų – tarsi iš apačios į viršų vaizduojami medžiai įgauna seniai apleistų gotikinių katedrų liekanų didybę, o naudojamas grafitas kūriniuose sukuria išlyginto paviršiaus iliuziją, vaizdas rodosi beveik kaip raižinys akmenyje, ofortas ar dar tik gimstančios fotografijos laikų artefaktas – nepereinamas, tamsus, monumentalus, bet iliuzinis ir neapibrėžiamas.
Kaip minėjau, čia taip pat yra kalnų, mįslingų pėdų įspaudų tamsiame kelyje ir beveik abstrakčių krioklių ir upių piešinių. Verta paminėti, kad Tučos gyvenimas gana artimas jos menui, nes ji – aistringa žygeivė, apkeliavusi ne tik Baltijos šalis, bet ir toliau, nuo Ispanijos iki Skandinavijos. Menininkė mėgsta leisti laiką viena gamtoje, ir ta vienatvė bei atskirumas jos kūriniuose tiesiog spindi – vieni ryškiausių pastarojo meto kūrinių buvo sukurti rezidencijoje Norvegijoje, kuri šiaip jau nėra taip toli nuo pasaulio krašto tiek metaforiškai, tiek praktiškai. Šios smulkmenos neverta pamiršti: katedra pušynuose neapsiriboja Baltijos šalimis, ji yra jūsų viduje.
Atitrūkimas nuo bet kokio antropogeninio veiksnio, akcentas į tylą (kuri taip pat yra garso, dūzgiančio ir nuolatinio, forma) lemia monumentalų Tučos kūrinių charakterį, primena mums pasaulį, kuriame anksčiau egzistavo galimybė matyti nesutramdomus, neapgyvendintus ir neįvardintus dalykus. Rukšānės peizažai labai asmeniški, tarsi paimti iš pačios menininkės atminties ir gyvenimo, o Tučos vaizdai kitokio intymumo: tos pušys ir gūbriai ne tavo, bet ir ne kažkieno kito, jie priklauso tik jiems patiems ir Dievui. Kaip amžinas buvimas, dovana be išlaidų, vis atsiskleidžiantis stebuklas.
Viename interviu poetas Josephas Brodskis pasakojo apie egzistencinį terorą poeto Roberto Frosto tekstuose, ypač kalbant apie mišką. Iš pirmo žvilgsnio toks jausmas gali pasirodyti apgaulingas, bet, atidžiau pažvelgus, viskas ima aiškėti. Patys žemiškiausi dalykai, natūralaus gyvenimo rutina yra tiesiog per paprasta, kad būtų nesudėtinga. Miškas, kaip ir kalnas, nėra tuščia sąvoka. Daug dalykų vyksta už uždangos, o šiuolaikiniam miestiečiui atsidūrus kaime, žemėje, nuo kurios jis seniai atsiskyrė, ši egzistencinė baimė atsiskleidžia visa jėga. Tučos pasaulis savotiškai panašus į Frosto pasaulį, nors jį dar mažiau paliečia vyrai, jų gyvenimo būdas ir žemdirbystė. Galbūt dėl to Frosto siaubas virsta kažkuo kitu, galbūt baime, netikėtu atradimu?
Lyginant abi menininkes, pastebėtina, kad Rukšānės darbai dokumentiškesni, ji tarsi surežisuotai, konstruotai atspindi pasaulį, kuriame Tuča aktyviai kuria. Pirmosios darbai įsišakniję atmintyje, peizažai juda, svyruoja tarp pamiršimo ir prisiminimo. Tačiau jie įsitraukia į pasaulį, kurio negali paveikti laikas, kur gyvenimas yra amžinas ir pirmapradis. Kyla klausimas, ar tai dvi tos pačios monetos pusės, ar radikaliai priešingi būdai tai pačiai pasirinktai temai spręsti? Atvirai pasakius, tikiu abiem galimybėmis, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Rukšānės gamta yra visur aplink mus – savo apmąstymus apie tai menininkė pateikia kaip apie kažką pažįstamo, bet kiekvienas tikrai pažįstamas reiškinys gali gana lengvai parodyti netikėtą pusę: įmanoma pasiklysti net ir savo vaikystės giraitėje. Ir štai čia atsiskleidžia Tučos gamtos prigimtis, parodydama, kad ji visada buvo čia nuo pat Žemės sukūrimo, laukdama. Norint geriau suprasti šį žodžiais nenupasakojamą efektą, siūlyčiau pabandyti apsukti kelią į Rygą ir leisti sau paklysti šalyje, tyrinėti ją ir leistis būti tyrinėjamam: Latvija yra Rukšāne ir Tuča, realybė ir paminklas, visai kaip Latvijos pušys yra ir natūralūs faktai, ir metaforiniai ženklai.
Norėdamas pateikti išsamesnį vaizdą, pridursiu, kad šiame straipsnyje aptariami reiškiniai neapsiriboja vien vaizduojamuoju menu ir tęsiasi per kitas kūrybos formas. Literatūroje abiejų menininkių kūriniai primena ne tik jau minėtą Robertą Frostą, bet ir Thoreau, Lake’ą Poetsą, Robinsoną Jeffersą ir tą begalę neaiškių japonų rašytojų, ėjusių visais savo šalies takais neprarandant akių aštrumo ir savo sielų dėmesingumo. Jų muzika – liaudies dainos, bažnytinio choro giesmės, tamsios aplinkos kūriniai ir barokinė kūryba.
***
Prieš išsiskiriant pasinaudosiu galimybe paskutinį kartą pasakyti, kad Zane ir Luīze, kaip menininkės, artimos mano širdžiai, nes žino tai, ko pats nežinau, ir jaučia bei yra susijusios su kažkuo, ką kiti dar tik atras, – tad jų kūrinius galime matyti ir naudoti ne kaip orientyrą, o tik kaip priminimą, kad reikia domėtis savimi.
Iš anglų kalbos vertė Aistė M. Grajauskaitė
Cathedral in the Pines.
Enduring portraits of Latvian contemporary artists
Perhaps it is due to life on the crossroads of empires, low population density, or constant wars that ravaged the Baltics in the past, but today the mystical dimension of our nation remains as potent as it was in the fabled days of old: ghosts move around us, patched with histories. There is humming and singing coming from the land, everywhere from the squeezes of sand on the seashore to the lonesome howl in tiny wastelands where pine groves once stood, pocket-sized ossuaries for the logging industry. There is the soft shimmering of Daugava’s waters and there is the wind that shakes wheat fields — stalks respond to the wind with a chant, like some alien organism, a hyperobject, unfathomable. All these songs form a hymn that is daily heard in our sanctuary, a place of power and rest, a monument not cut of stone, but rooted in us as much as we are rooted into it:
cathedral in the pines, Latvian nature.
We hold it so dear not only because it nurtures us with its gifts, or that we will, most likely, one day finally lie into it, but rather due to the inseparable optical connection: even when standing in the very centre of Riga, you are never more than half an hour away from some majestic forest, coast, field. Seeing them so often, they thus imprint on your retina, and if you’re attentive enough, and have that irrepressible urge in you, that visual imprint turns into art.
***
The relationship between the Latvian ecosystem and its metaphorical relation to art is a phenomenon (or a figure of imagination) that never ceased to haunt me. In the previous essay, “Souls by the Sea”, we’ve walked the landscape, exploring the places and sights that form the character of the Latvian art world. This time, we’ll switch from geography to biography, getting acquainted with those personalities who actually breathe soul into all the marshes, old groves, overgrown lakes, blossoming fields and forests, abundant with life. However, before fully embarking on that quest, let us step back and get one more look at the general picture: in what world do our artists live?
Just like the network would be the best term to describe Latvian artistic geography, the community would be the perfect fit for its characters. Both concepts have no solid centre, allowing a degree of hierarchy, although mixed with freedom and fraternity. Of course, community foremost has a social dimension. This is a sentiment that, many would agree, is just a perpetual companion of life in a small country: the scale fraternises us. There is this humble dialectics in being both a critically-acclaimed artist and a nameless passerby, known only to those who are, just like you, neck deep in that mess.
Any list, any attempt to categorising the most attention-worthy names in today’s Latvian art world would be a limited and subjective exercise, for it’s my creed that anyone who practices art in this realm for at least five years straight deserves their place in our little humble pantheon. Nevertheless, we shall point out some of the most obvious characteristics: the artists that attract the most public and critical interest are mostly young, starting their careers in the late ’90s or throughout the ’00s, increasingly interdisciplinary (though retaining some degree of traditional media such as painting), their face is to a significant extent female. Of course, Latvian artists don’t earn much from their practice, sustaining themselves via side jobs that eventually form the web of arts & creative industries of the country. We can write countless articles about them, never stopping. Many words can be said about Kaspars Grosevs, Evelina Deicmane, Evita Vasijleva, Daria Melnikova, Kriss Salmanis, Kristina & Reinis Dzudzilo and others, and I urge everyone to look into their practice, visit their shows and, who knows, perhaps even buy their works. However, the artists that I’d like to pay homage to and direct attention to in this article are a bit less on the front page, and less visible. They
are known for depicting something very local in their practice, so local that it overcomes the boundaries of regional or national, becoming both solely their own and overwhelmingly cosmic, ecumenical. To some degree, I cannot even say that they are Baltic or Latvian artists — they are their own artists and their eyes are directed towards the world in all its intimacy, tranquillity, silence and fearsomeness. They are artists of nature, revealing its monumental and floating sanctity, deaconesses in the cathedral in the pines.
There are two persons, in particular, I want to direct attention to: those who seem among the most interesting in that very special genre of metaphysical nature art, Zane Tuča and Luīze Rukšāne. One comes from a generation of mid-career artists, and another is a younger name, my coeval. They both create realistic monochrome works, but each through their own optics with which they perceive faces of the natural world, from monumental to playful, from enduring to fleeting.
Tuča has an extensive artistic education, studying painting in Antwerp and Riga, and despite her long exhibition career, she still manages to remain a sort of elusive figure in the Latvian art world. At the very least, you won’t find much online: just like the forests depicted in her works, those paintings themselves are best-experienced face to face.
Rukšāne holds Bachelor from the Latvian Academy of Art and started exhibiting her work only seven years ago, back in 2016. Since then, she participated in many shows not only in Latvia but across Europe as well, becoming a quite notable name among the emerging Latvian artists. I admire the tranquillity and seeming simplicity of her work, the meekness of her tools and the poetical dimension she sees in the world around her.
What is so valuable in the practice of the two artists, is that their subject matter is so relatable: how many of those who draw and paint haven’t depicted nature at some point, giving homage to it in one
way or another? However, precisely because of its familiarity, this genre is extremely hard to master: one may lose interest, and find it too routine, overworked, and basic — but this is exactly the point at
which you should endure. Most of us will find ourselves in Rukšāne’s and Tuča’s landscapes, our own creative endeavours and well-known pencil strokes, hence that pull that their artworks possess.
To some extent, we may also trace the practice of both Tuča and Rukšāne to the works of the great Vija Celmiņa, a New York-based Latvian American artist who is also known for photorealistic monochromatic drawings of nature. The most critically acclaimed living artist of Latvian descent, Celmiņa made an exemplary career in the West, with her works ending up in the collections of the world’s top museums, and, as we see, traces of her influence occasionally revealing themselves in newer generations of artists back home. As any strong figure, Celmiņa emits influence that surpasses her direct followers, and any young Latvian artist doing something slightly reminding of her work has to acknowledge this. The way Celmiņa depicted nature, almost approaching its macrolevel, allowed her images to be intimate, but also universal — waves are waves, no matter what coasts they hit, and pebbles are equally found in the most remote deserts and park roads in the middle of bustling metropolises.
Technically, following in Celmiņa's footsteps requires a rather analytic mindset, keen to the mode of work that is often monotonous and thought-through. Therefore, among the two artists in the focus of this article, Tuča seems to be a closer match: she is known for her careful selection of source imagery and methodical, gradual work pace — as if mirroring her art’s subject, metaphorically recreating the pace with which a tree grows or a mountain moves by the unseen tectonic forces, spewing over countless Cainozoic millennia.
On the other hand, though Rukšāne’s works retain that intimate attention to nature and she appears to be always preferring graphite pencil to other mediums, her lively technique is quite different from
the one used by Celmiņa or Tuča.
Look closer: when it comes to Rukšāne, there are unavoidable parallels to sketchbooks or instant photography. She often adopts optics akin to an explorer's view — quick, but grasping the spirit of the scene, blurred to an extent as if captured on the move, although specific, occasionally filed with very precise details. In other words, Rukšāne’s works appear to be more impressionistic, sketch-like in their visual qualities: sometimes the landscapes look almost as if captured out of the window of a rushing bus or train, an instant attempt to save that what the memory can’t hold, a journey through a familiar country which somehow still surprises. The pencil’s stroke often gives her drawings a storyboard appearance: there is a certain developing pace, the scenic unveiling in her pictures, keen interest in the movement of time, and the play of shadow and light. At the same time, there is also a more detailed dimension to Rukšāne’s drawings, best seen in her recent “Exhibition about Falling in Love”, which took place last Summer at LOOK Gallery in Riga. The show featured close-up depictions of pieces of wood, with their peculiar forms, resembling bones, living creatures, and figures of imagination. When seeing them, the drawings gave an impression of something even more intimate than Rukšāne’s earlier body of work, precisely because those ones were so meticulously drawn, sophisticated and realistic in nature. This is how you depict something that has personal meaning to you: very carefully, not shying away from any imperfections, with deep knowledge and certitude. Rukšāne is the explorer of the familiar, managing to surprise with a peculiar or uncanny form and landscape in a situation where we’d have thought that there is nothing left to explore in our homeland, on this small stretch of soil where it seems that we know every bit and piece. An ability to constantly revisit the world around you and still fall in love with it and point out its poetic qualities is the key to the intimacy and light that shines through Rukšāne’s drawings.
In the case of Zane Tuča, although her earlier paintings had much more colour in them, the recent works, just like the ones of Celmiņa, are predominantly made in shades of grey. The foggy, often bifid or blurred optics of Tuča’s landscapes gradually turned into those powerful, solid and sharp images that we see today as if some mystery was progressively revealed by or through the artist. The fog is sometimes still there, but it no longer obstructs the vision.
Tuča’s formal vocabulary is both broad and uniform: there are mountains, forests, waterfalls and standalone trees that together form that lasting imprint of that awe in the face of nature, majestic yet terrifying. Pines and spruces are one of the most common subjects of her drawings — the way they are depicted as if seen from a slight bottom-up angle, gives them the grandeur of remnants of some long-abandoned gothic cathedrals, while the graphite used in the works creates that flattened surface that looks almost like a carving in the stone, etching or an artefact from the nascent days of photography: impenetrable, dark, monumental yet illusive, undefinable.
As mentioned earlier, there are also mountains, enigmatic foot imprints on a dark path, and nearly abstract drawings of waterfalls and rivers. It is worth noting that Tuča’s life is quite close to her art, for she is an avid hiker and has traversed the countryside not only of the Baltics but further beyond, from Spain to Scandinavia. The artist likes to spend time alone in the great outdoors, and that solitude shines in Tuča’s artworks — some of the most striking recent works were made during her residency in Norway, which is not that far from the edge of the world, both metaphorically and practically. This bit is worth keeping in mind: the cathedral in the pines is not limited to the Baltics, it is within you.
The detachment from any anthropogenic factor in Tuča’s works, their accent on silence (which is also a form of sound, humming and persistent) consequently leads to their monumental character, reminding us of the world where there used to be a chance to witness things untamed, unpopulated, unnamed. If Rukšāne’s landscapes are very personal, as if taken from the artist’s own memory and life, Tuča’s images are of different intimacy: those pines and ridges are not yours, but they are also not someone else’s either, they belong only to themselves and God. Like an eternal presence, a gift without spending, an ever-revealing miracle.
In one of his interviews, Joseph Brodsky spoke about the existential terror in the poet Robert Frost’s texts, especially concerning the forest. At first glance, such sentiment might appear illusive, but on a closer look, it all starts to crawl in. The most mundane things, the routine of natural life, are too simple to be simple. The forest is not an empty concept, nor is the mountain. Many things are going on behind the curtain, and when a modern city-dweller finds himself in the country, a land from which he detached himself long ago, this existential dread reveals itself in full force. Tuča’s world is in a way similar to that of Frost, although it is even less touched by men, their agriculture and their way of life. Perhaps because of this, Frost’s terror turns into something else, an awe maybe, revelation?
When comparing the two artists, it is notable that Rukšāne’s works are more documentary, as if she is reflecting the world where Tuča is actively creating it in a more staged, constructed way. The former’s works are rooted in memory, her landscapes are in motion, oscillating between being forgotten and remembered. The latter, however, engage with the world that cannot be affected by time, its life perennial and primordial. Are these two sides of the same coin or radically opposing ways of dealing with their shared subject matter? I believe both, as paradoxically as it may sound. Rukšāne’s nature is all around us — she presents her reflection upon it as something familiar, but surely any familiar phenomenon can easily show its unexpected side: one can get lost even in their childhood grove. This is when Tuča’s nature reveals itself, showing that it was always there from the very creation of the Earth, waiting. To better understand this effect, I would suggest trying taking a detour on the road to Riga and letting yourself get lost in the country, explore it and let it explore you: Latvia is both Rukšāne and Tuča, reality and the monument to it, just like its pines are both natural facts and metaphoric signs.
To present you with a fuller picture, I should add that the phenomena discussed in this article are not limited to visual art, continuing to other creative forms. In literature, the works of both artists call to mind the already mentioned Robert Frost, but also Thoreau, Lake Poets, Robinson Jeffers, and that myriad of obscure Japanese writers who walked all paths of their country, never losing the sharpness of their eyes and attentiveness of their souls. Their music is a folk song, a church choir chant, dark ambient piece, baroque oeuvre.
***
Before parting ways, I’ll use this chance to say one last time that as artists, both Zane and Luīze are dear to my heart, they know something I don’t, feel and are connected to something that for others is yet to be discovered — yet we can’t use their works as guidance, but only as a reminder to look (out) for ourselves.