Kristina Tamelytė

KARALIENĖ, KARALYSTĖ IR JAUSMAI

Išgirsti karalienės vidinį pasaulį

Nuotraukoje ekrane parodos kuratorės Vaida Ragėnaitė, Eva Mattsson, Milda Kvizikevičiūtė, Julija Janus. Petro Saulėno nuotr.

Kelionė laiku istorinės asmenybės sielos klostėmis – būdas pažinti ne tik praeitį, bet ir save patį. Lietuvos nacionalinio muziejaus tarptautinė paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“, pasakojanti apie dvi legendines Renesanso karalienes – Kotryną Jogailaitę ir Barborą Radvilaitę, kviečia leistis į tokią kelionę.

Barbora ir Kotryna – ne tik istorinės figūros. Jos – atgyjantys liudijimai, kad moterys visada dalyvavo istorijoje: kūrė, jautė, rizikavo, kentėjo ir keitė pasaulį – net jeigu jų vardai nebuvo įrašyti pirmuosiuose puslapiuose.

Apie parodos sumanymą, emocines trajektorijas ir aktualumą šiandien – pokalbis su parodos kuratorėmis menininke ir koncepcijos autore Julija Janulaityte-Janus, istorike dr. Milda Kvizikevičiūte bei meno istorike dr. Vaida Ragėnaite. Tai ne tik žvilgsnis į dvi išskirtines moteris, bet ir kvietimas permąstyti pačią istoriją, kaip jautrų, gyvą, permainingą pasakojimą.

Barbora Radvilaitė. Luco Cranacho Jaunesniojo dirbtuvės. Apie 1556 m. Čartoryskių muziejus. Krokuvos nacionalinis muziejus

Kokia parodos „Karalienė, karalystė ir jausmai“ koncepcija? Kodėl šiuo metu prasminga kalbėti apie moteris istorijos tėkmėje? Kokie parodos tikslai ir misija? 

Milda Kvizikevičiūtė: Parodos „Karalienė, karalystė ir jausmai“ koncepcija atskleidžia istoriją per asmeninius išgyvenimus, politinius sprendimus ir kultūrinį palikimą, susijusį su dviem išskirtinėmis moterimis – Barbora Radvilaite ir Kotryna Jogailaite. Parodoje pasakojimas plėtojamas tarsi kelionė – nuo privačios, saugios ir pažįstamos aplinkos, kurioje formuojasi asmeninė tapatybė ir jausmų pasaulis, link viešosios erdvės, kur moteris jau susiduria su visuomenės vertinimu, politinėmis intrigomis ir būtinybe prisitaikyti prie naujos kultūros, naujų vaidmenų ir kartais net svetimos aplinkos. Šiame kelyje vidinės patirtys neatsiejamos nuo viešų lūkesčių ir sprendimų, o asmeniniai jausmai tampa istorinių įvykių dalimi. Ši paroda siekia atskleisti moterų istoriją ne kaip papildymą „didiesiems“ įvykiams, bet kaip lygiavertę, turinčią emocinį, socialinį ir politinį svorį.

Šiandien kalbėti apie moteris istorijos tėkmėje ypač prasminga, nes tai leidžia permąstyti, kaip istoriniai pasakojimai buvo formuojami ir kas juose nutylėta ar kaip tik išryškinta. Atverdamos šias temas, padedame šiuolaikiniam žmogui geriau suprasti lyčių vaidmenų kaitą, empatijos svarbą ir asmeninių pasirinkimų galią net sudėtingiausiose istorinėse situacijose.

Parodos tikslas – ne tik pateikti istorinį pasakojimą, bet ir įkvėpti lankytojus pažvelgti į istoriją kaip į gyvą, aktualų reiškinį, kuriame jausmai, vertybės ir asmeniniai sprendimai tokie pat svarbūs, kaip politiniai ar kariniai įvykiai. Parodos misija – skatinti domėtis praeitimi per žmogaus patirties prizmę, ugdyti jautrumą istoriniam paveldui ir suprasti, kad net iš pirmo žvilgsnio tolimos epochų istorijos gali padėti mums geriau suvokti ir šiuolaikinį pasaulį.

Julija Janus: Karalienių gyvenimai – ne tik istorijos vadovėlių datos. Tai pasakojimai apie moteris, kurios gyveno tarp pareigos ir jausmų, tarp politinės galios ir asmeninių pasirinkimų. Jos kalba mums apie meilę, drąsą, vienatvę, valią ir žmogišką trapumą.

Ši paroda kviečia iš naujo atrasti dvi stiprias asmenybes, kurių likimai – tarsi veidrodis mūsų pačių klausimams apie tapatybę, laisvę ir vidinę kovą. Jų istorijos šiandien įgauna naują prasmę – kai moters balsas, emocijos ir teisė į pasirinkimą tampa vis aktualesnė visame pasaulyje.

Kotryna Jogailaitė. Luco Cranacho Jaunesniojo dirbtuvės. Apie 1556 m. Čartoryskių muziejus. Krokuvos nacionalinis muziejus

Paroda kviečia ne tik žiūrėti, bet ir pajusti – karalienės ne tik valdė karalystes, jos išgyveno tai, kas artima kiekvienam iš mūsų.

Daug šimtmečių istorija buvo rašoma vyrų rankomis ir matoma vyrų akimis. Tai sukūrė iliuziją, kad pasaulio eigą formavo vien vyrai – jie kūrė politiką, meną, sprendė likimus. Moterys liko paraštėse: jų vaidmuo nutylėtas, jų jausmai – neįdomūs, jų sprendimai – nepastebėti. Karalienės, tokios kaip Barbora Radvilaitė ar Kotryna Jogailaitė, buvo matomos tik kaip valdovų žmonos ar diplomatinių santuokų dalis, tarsi be savo balso ir vidinio pasaulio.

Šiandien, kai iš naujo perrašome istoriją atidžiau žvelgdami į tai, kas buvo nutylėta, svarbu sugrąžinti moterims jų vietą laiko pasakojime. Barbora ir Kotryna – ne tik istorinės figūros, o gyvi liudijimai, kad moterys visada dalyvavo istorijoje: kūrė, jautė, rizikavo, kentėjo ir keitė pasaulį – net jeigu jų vardai nebuvo įrašyti pirmuose puslapiuose.

Šia paroda norima pakeisti įsitikinimą, kad muziejus skirtas tik profesionalams – jis skirtas ir jaunam žmogui. Kaip sudominti istorija, menu ir karalienių gyvenimo vingiais jaunąją kartą?

Vaida Ragėnaitė: Norime parodyti, kad muziejus gali būti gyvas, įkvepiantis ir artimas kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar išsilavinimo. Istorija tampa patraukli, kai joje atpažįstame save – savus klausimus, abejones, ieškojimus.

Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės gyvenimai – tai ne tik valdovių portretai iš praeities, bet ir gyvi pasakojimai apie meilę, pasirinkimus, išsilavinimą, pareigą ir drąsą. Parodoje siekiama parodyti, kad karalienės nebuvo vien istorinės figūros – jos buvo moterys, kurių sprendimai ir vidinis pasaulis gali paliesti ir įkvėpti šiuolaikinį lankytoją.

Technologijos keičia mūsų kasdienybę, bet žmogaus vidinis pasaulis išlieka toks pat trapus ir sudėtingas, kaip ir prieš 500 metų. Kaip ir anksčiau, žmogus išgyvena jaunystę, brandą, ieško prasmės, susiduria su netektimis. Šios universalios patirtys suartina mus su praeities herojėmis, leidžia jų istorijas pajausti ne kaip tolimą praeitį, o kaip gyvą artimą patirtį.

Parodos vizualinė medžiaga, autentiški artefaktai, šiuolaikiški sprendimai ir pasakojimo galia kviečia jaunąją kartą pažinti istoriją ne per datas ar faktus, bet per žmones – jų gyvenimus, jausmus ir pasirinkimus.

Milda Kvizikevičiūtė: Šia paroda siekiame parodyti, kad istorija nėra tik datos ir faktai, o labai žmogiškos, atpažįstamos patirtys, jausmai ir pasirinkimai, aktualūs ir šiuolaikiniam žmogui, nepriklausomai nuo jo amžiaus ar socialinės padėties. Parodoje pasakojama ne tik apie istorinius įvykius, bet ir apie meilės, tapatybės, laisvės ir savęs paieškas – temas, svarbias kiekvienam augančiam žmogui. 

Vienas pagrindinių šios parodos išskirtinumų – audiopasakojimas (kompozitorius – Matas Samulionis), lydintis lankytoją per visą ekspoziciją. Juo kuriama parodos atmosfera pačių parodos herojų ar jų aplinkos asmenų žodžiais. Pavyzdžiui, susipažindami su Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto santuokos istorija, išgirsime Žygimanto Augusto patikėtinio Stanislovo Davainos laiško ištrauką. Kalbant apie Kotrynos Jogailaitės kelionę į Švediją, galima išgirsti XVI a. istoriko Martyno Bielskio „Viso pasaulio kronikos“ ištrauką apie Suomiją ir Švediją, leidžiančią suvokti, kokį įsivaizdavimą tuo metu galėjo turėti Kotryną apie kraštus, į kuriuos netrukus turėjo keliauti. Susipažįstant su paroda, kuratorių parinktuose taškuose savaime įsijungiantis garso takelio epizodas siūlo lankytojui aktyviai įsitraukti, pažinti ir smalsauti. Tai pasakojimas, kuris įtraukia ir leidžia patirti istoriją visais pojūčiais.

Muziejus dažnai suvokiamas kaip sakrali, nuo lankytojo atitolusi erdvė, kur viskas tarsi po stiklu, tolima ir dėl to svetima, o šioje parodoje sąmoningai kuriame galimybes paliesti istoriją tiesiogiai. Lankytojai gali iš arčiau apžiūrėti kai kuriuos eksponatus, jų replikas ar kopijas, pajusti medžiagų faktūrą, detales, kurias istorinės asmenybės galėjo laikyti savo rankose. Tokiu būdu muziejus tampa ne tik žinių, bet ir gyvos patirties vieta, kur istorija priartėja prie žmogaus ir tampa asmeniškai išgyventa.

Julija Janus: Pastaraisiais metais, kai vis daugiau jaunų žmonių renkasi galimybes svetur, o Lietuva dažnai tampa tik kilmės tašku, bet ne gyvenimo centru, svarbu kelti klausimą, ką reiškia priklausyti šiai šaliai? Paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“ siekia pažadinti ne formalią, o gyvą, emocinę tapatybę – tokią, kuri kyla ne iš pareigos, bet iš jausmo.

Per istoriją, per savo likimui ar karalystei neabejingas asmenybes, kviečiame žiūrovą įsiklausyti į tai, ką reiškia būti Lietuvos dalimi. Barbora Radvilaitė ir Kotryna Jogailaitė gyveno pasaulyje, kur jų pasirinkimai turėjo pasekmių ne tik joms pačioms, bet ir valstybei. Šiandien mes esame jų tęsinys – nešame jų svajones, kovas ir viltis į ateitį.

Paroda kuria erdvę, kur jaunas žmogus gali sužinoti ir pajusti, kad Lietuva nėra tik geografinė vieta, kad tai gyvas pasakojimas, kuriame kiekvienas iš mūsų turi savo vaidmenį. Ryšys su praeitimi leidžia suprasti, kad esame turtingos, sudėtingos ir prasmingos istorijos paveldėtojai.

Tik pažinę ir pamilę tai, kas buvo, galime sąmoningai kurti tai, kas bus.

Ko galima būtų pasimokyti iš dviejų parodos herojų – Kotrynos Jogailaitės ir Barboros Radvilaitės? Ko iš jų galėtų išmokti merginos Apie save ir pasaulį?

Oršos mūšis 1514 m. rugsėjo 8 d. Luco Cranacho Jaunesniojo dirbtuvės. 1524-1530 m. Čartoryskių muziejus. Krokuvos nacionalinis muziejus

Vaida Ragėnaitė: Merginos, žvelgdamos į parodoje pristatomas karalienes, gali atrasti įkvepiančių pavyzdžių ir vertingų pamokų. Šios istorinės asmenybės primena, kad išsilavinimas, kultūrinis smalsumas, vidinė stiprybė ir gebėjimas veikti sudėtingomis aplinkybėmis – tai savybės, kurias verta ugdyti ir šiandien.

Karalienės gyveno pasaulyje, kuriame merginų galimybės buvo ribotos, o prieiga prie žinių ir aukštosios kultūros – tik išrinktųjų privilegija. Šiandien merginos turėtų įvertinti savo dabarties privalumus: laisvę mokytis, rinktis, siekti, kurti ir pažinti. Tikimės, kad paroda įkvėps ne tik domėtis istorija, bet ir siekti pažinti aukštosios kultūros kūrinius – klasikinę literatūrą, dailę, muziką.

Julija Janus: Iš Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės gyvenimo galime pasimokyti, kad moters balsas gali skambėti ryžtingai net tada, kai aplinka nori jį nutildyti. Abi šios moterys gyveno pasaulyje, kuriame valdžia, sprendimai ir viešas žodis priklausė vyrams. Vis dėlto jos rado būdų veikti, daryti įtaką, ginti savo orumą ir pasirinkimus net esant didžiausiam pasipriešinimui.

Barbora – tai meilės ir asmeninės laisvės simbolis, ji pasiryžusi rizikuoti viskuo, kad galėtų gyventi ne pagal kitų primestą scenarijų, o pagal savo širdį. Jos istorija liudija, kad drąsa būti ištikimai sau – tai viena aukščiausių lyderystės formų.Kotryna – išsilavinusi, strategiškai mąstanti, savo protu ir diplomatija gebanti valdyti aplinkybes net būdama toli nuo valdžios centro. Ji rodo, kad lyderystė gali būti tyli, bet gili, paremtas ne jėga, o išmintimi ir ištverme.

Paroda kalba apie moters lyderystę kaip apie daugiasluoksnį reiškinį – tai gebėjimas veikti ribotomis aplinkybėmis, išlaikyti savo tapatybę, kai spaudimas reikalauja prisitaikyti, ir palikti pėdsaką istorijoje ne per karinę ar politinę galią, bet per vidinę stiprybę, valią ir jausmų autentiškumą.

Šios moterys primena, kad lyderystė nėra titulas – tai pasirinkimas. 

Pakabučio fragmentas. Auksas, rubinai, deimantai, perlai, spalvotas emalis. Vengrijos nacionalinis muziejus

Kokie yra galimi savęs, šeimos ar draugų ugdymo modeliai? Kaip Lietuvos kultūros istoriją paversti šeimos ir (ar) draugų susibūrimo temomis?

Vaida Ragėnaitė: Kultūros istorija leidžia kelti klausimus, ką šiandien mums reiškia pareiga, drąsa, meilė, išsilavinimas, kūryba? Ką iš praeities galime perimti į savo šeimos ar draugų vertybių lauką? Tokiu būdu istorija tampa ne tik praeities pažinimu, bet ir priemone auginti save kaip asmenį, šeimos narį, bendruomenės dalyvį.

Savęs, šeimos ir draugų ugdymo modeliai gali remtis ne vien formaliu švietimu, bet ir bendromis kultūrinėmis patirtimis, kurios įkvepia, jungia ir kuria prasmingą bendravimą. Lietuvos kultūros istorija, ypač pristatoma per asmenybes, tokių kaip Barboros Radvilaitės ar Kotrynos Jogailaitės gyvenimą, gali tapti tiltu tarp kartų, o kartu – vertybiniu pagrindu šeimos ar draugų susibūrimams.

Pakabutis, priklausęs Kotrynos Jogailaitės seseriai Vengrijos karalienei Izabelei. Vengrijos nacionalinis muziejus

Vietoje pasyvaus informacijos vartojimo siūloma aktyvi patirtis: kartu su artimaisiais lankyti parodas, skaityti istorines knygas, diskutuoti apie praeities žmonių pasirinkimus, vertybes, aplinkybes, jas palyginti su šiandienos realijomis. Tokie susibūrimai gali virsti šeimos tradicija ar draugų klubu – galimybe ne tik praturtėti žiniomis, bet ir kurti bendrą kultūrinę tapatybę.

Milda Kvizikevičiūtė: Lietuvos kultūros istorija gali tapti puikia bendravimo ir bendrų patirčių tema, jeigu ją pristatysime per žmonių likimus, įdomias gyvenimo detales ir šiandien aktualius klausimus. Pavyzdžiui, kodėl nepasidarius išvykos su savo dukra ar sūnumi į parodą, kur kartu galima patirti tuos pačius išskirtinius objektus, kartu ieškoti gražiausio, vertingiausio, įdomiausio ar net linksmiausio eksponato? Tokios patirtys ne tik suartina, bet ir ugdo gebėjimą pažvelgti į istoriją gyvai, per jausmus ir asmeninius atradimus.

Parodoje bus galima susipažinti ir su renesansiniais receptais – galbūt po parodos namuose nuspręsite paragauti to, ką galėjo valgyti abi parodos herojės? Tokie patyrimai tampa gyva istorija – ne tik sausa teorija.

Man, kaip ankstyvųjų Naujųjų laikų istorikei, labai svarbu, kad žmonės atvirai mąstytų apie istoriją ir norėtų ja mėgautis. Istorija neturi būti tik sausas datų sąrašas, kaip kartais ją prisimename iš mokyklos. Norisi įkvėpti žmones domėtis giliau, plačiau ir įvairiau – atrasti ne tik didžiuosius įvykius, bet ir kasdienio gyvenimo smulkmenas, asmenybių charakterius, suprasti, kuo gyveno žmonės, ką vertino ir kuo tikėjo.

Kokie jūsų asmeniniai favoritai ir atradimai šioje parodoje? Ką norėtumėte išskirti?

Vaida Ragėnaitė: Išskirtinis parodos eksponatas – Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomas Oršos mūšio paveikslas, priklausęs Radvilų giminės kolekcijai. Tai ne tik istorinė scena, bet ir svarbus ikonografinis šaltinis: jame išlikęs autentiškas Barboros Radvilaitės tėvo Jurgio Radvilos (1480–1541) atvaizdas, vėliau tapęs pagrindu kuriant jo portretus. XVI a. aliejinė tapyba Lietuvoje dar buvo labai reta. Dailininkų paslaugomis naudojosi tik negausūs paties aukščiausio rango didikai. Manoma, jog šį paveikslą nutapė Luko Kranacho vyresniojo aplinkos dailininkas 1524–1530 m. Jurgio Radvilos užsakymu. Tai nepaprastai vertingas liudijimas ne tik apie vieną svarbiausių LDK karinių pergalių, bet ir apie Radvilų giminės pastangas kurti istorinę atmintį XVI a.

Per šį paveikslą parodoje atgijo Barboros Radvilaitės tėvo Jurgio Radvilos asmenybė – narsaus, karinės sėkmės lydimo LDK didiko, už nuopelnus karuose su totoriais ir Maskva praminto Nugalėtoju (Victor). Kartu su didžiuoju etmonu kunigaikščiu Konstantinu Ostrogiškiu jis vadovavo Lietuvos kariuomenei viename reikšmingiausių XVI a. mūšių – Oršos mūšyje 1514 m. Šis mūšis tapo lūžiu po ilgų taikos metų, kai po Žalgirio pergalės Lietuva buvo atpratusi nuo plataus masto karinių susidūrimų. Maskvos kariuomenės puolimai, Smolensko praradimas ir grėsmė Vilniui reikalavo ryžtingo atsako. Oršos laukas tapo vieta, kurioje Lietuvos kariuomenė atgavo pasitikėjimą savo jėgomis – būtent čia Jurgis Radvila įtvirtino savo, kaip vado, autoritetą. Šie faktai suteikia nuorodų, kokioje šeimoje gimė, augo, buvo auklėjama būsima karalienė Barbora Radvilaitė.

Izabelės Jogailaitės stalo įrankių rinkinys: peilis, dvi šakutės, šaukštas. Plienas, sidabravimas, kalnų krištolas. Vengrijos nacionalinis muziejus

Milda Kvizikevičiūtė: Kotrynos Jogailaitės istoriją lydi pasakojimai apie gastronominės kultūros ir stalo etiketo pokyčius Švedijos karalystės ir Suomijos kunigaikštystės teritorijoje. Kotrynos kraityje užfiksuoti stalo įrankiai, tarp kurių buvo ir šakutė. Nors Kotrynos stalo įrankių ir neišliko, Vengrijos nacionaliniame muziejuje saugomi Izabelei Jogailaitei – Kotrynos seseriai – priskiriami sidabruoti įrankiai su kalnų krištolo rankenėlėmis: peilis, dvi šakutės, šaukštas ir druskinė su Izabelės vardu. 

Ne mažiau svarbūs ir unikalūs taip pat Izabelei Jogailaitei priskiriami papuošalai, jos kraičio dalis, – tai itališko meistriškumo pavyzdžiai, inkrustuoti brangakmeniais ir perlais, dekoruoti spalvotu emaliu. Šie objektai pasakoja apie Jogailaičių giminės turtus, ambicijas ir estetinį išprusimą, atsiskleisdavusį per asmens išvaizdą. 

Mano, kaip istorikės, pirmieji tyrimai buvo susiję su XVI–XVIII a. silva rerum (liet. dalykų miškas) užrašų knygelėmis, kurias LDK teritorijoje dažniausiai turėjo bajorai ir užsirašydavo įdomius ar reikšmingus dalykus. Vienoje jų, XVIII a. rankraštinėje knygoje, buvo užrašytas sarkastiškas paskvilis apie Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę ir Radvilų giminės įtaką valdovui. Naudojant Biblijos parafrazes buvo kuriamas ir plėtojamas ne visai teigiamas Barboros ir, matyt, Mikalojaus Radvilos Juodojo bei Mikalojaus Radvilos Rudojo įvaizdis, net praėjus dviem šimtmečiams nuo jų gyvenimo. 

 „Kur ras stiprią moterį, jei ne Lietuvos žemėse, ir ta bus paleistuvė.

Jis sako: „Ateik, gražioji, ateik, mieloji, ateik, tapsi vainikuota“,

O ji atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal Tavo žodį.“

Tarė Augustas jai: „Prašyk manęs, ko nori, kad ir pusės karalystės – duosiu Tau.“

O Barbora atsakė: „Pasakyk, kad vienas mano brolis sėdėtų Tavo dešinėje, o kitas – kairėje.“

Julija Janus: Nuoširdžiai prisipažinsiu – man labai sunku išskirti vieną patinkančią parodos dalį. Esu parodos koncepcijos ir idėjos autorė, todėl kiekvienas objektas, kiekviena detalė man itin brangi. Kiekvienas kūrinys, ekspozicijos sprendimas ar pasakojimo posūkis atsirado iš kolektyvinio apmąstymo, tyrinėjimo, ieškojimų, kaip sukurti emocinį ryšį su dviem amžininkėmis, moterimis, karalienėmis. Visa paroda – tarsi vientisas pasakojimas, gimęs iš meilės istorijai ir iš noro aktualizuoti jų paveikslą šiuolaikiniame kontekste. 

Vėrinys, priklausęs Kotrynos Jogailaitės seseriai Vengrijos karalienei Izabelei. Auksas, perlai, briliantai, aukso spalvos emalis. Vengrijos nacionalinis muziejus

Ši paroda – ne tik kūrybinis darbas, bet ir asmeniškas, jautrus išgyvenimas. Todėl kiekvienas eksponatas – it mažas karalystės fragmentas, kuriame slypi dalis ir mano pačios jausmų.

Man labai smagu parodoje matyti šiuolaikinių garsiausių Lietuvos menininkų, dizainerių – Agnės Kuzmickatės, Jolantos Talaikytės, Juozo Statkevičiaus kūrinius, atliepiančius ir interpretuojančius renesansinę Barboros Radvilaitės gyvenimo dramą. Tai šiuolaikiniai dizaino kūriniai, skirti karalienės mitui įamžinti, nepavaldūs laikui ir toli peržengiantys mados dizaino sąvoką. 

Žmogaus gyvenimas trapus ir trumpas, istorijos mokslo suvokiamas kaip epochos pėdsakas. Sekdami žinomais faktais, susiduriame ne tik su žmogaus gyvenimo datomis, bet ir su laikmečio bruožais, šeimos, geografijos nulemtomis aplinkybėmis ir neretai itin bendražmogiškais dalykais, tokiais kaip išorinės grėsmės, pavydas, smurtas, agresija, ligos, imigracija, vaikų netektis. Iš tų istorijų gimsta menas, įamžinantis ne tik kadaise gyvenusias karalienes, bet ir menininkus, prisilietusius prie jų temos.