Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė
- prieš 4 dienas
- 5 min. skaitymo
ŽINGSNIUOJANČIOS GRINDINIO ISTORIJOS
Galerijoje „Arka“ 2025 m. balandį veikė šeštoji asmeninė Virginijos Kirvelienės paroda „Gatviraščiai“ (kuratorė Evelina Januškaitė). Čia buvo eksponuojami kūrinių ciklai, atveriantys kasdienio urbanistinio peizažo motyvo – gatvės šulinio dangčio – daugiasluoksnę prasmę. Menininkė privertė stabtelėti ir įsižiūrėti į žingsniais numindytus šulinių dangčius – industrinės epochos infrastruktūros elementus, menančius vietos istoriją ir dengiančius nematomas miesto arterijas. Virginija pasakoja apie standartizuotą aplinką, daiktus veikiančią koroziją, kasdienę rutiną ir žmogaus savijautą mieste.
Miesto gatvių šulinių dangčiai. Kas gali būti banaliau? Didesni ir mažesni, plokšti ir ažūriniai, įmantriai dekoruoti ir beveik be dekoro, su užrašais, miesto simboliais ir be jų. Žengtum per juos nesusimąstydamas, kad tau po kojomis – istorija, slepianti svarbų miesto giluminių arterijų tinklą, nematomą, bet gyvybiškai svarbų požeminį industrinį audinį. Įsivaizduoji ankstų rytą bundantį miestą su jo gaudesiu, gatvėmis aidinčiais pavienių praeivių žingsniais. Pajunti romantišką autorės sielą, gebančią neišvaizdų kasdienybės objektą apgaubti poezijos aura, kurti matomo / paslėpto metaforą. Čia subėga miesto nuotekos, žymimos šiluminių tinklų sankirtos, atliekami jų priežiūros darbai, slepiami svarbūs telekomunikacijos elementai: ryšių kabelių kanalų sistemos, šviesolaidės ryšių linijos. Vilniaus mieste yra 53 tūkst. nuotekų šulinių, dengiančių 1200 km magistralinių inžinerinių tinklų (1). Tai ištisas požeminis miestas.
Kas projektavo šiuos tvirtus neatkeliamus ketaus dangčius, suteikė jiems išvaizdą? Šis klausimas kaitina vaizduotę ne tik menininkams, bet ir „praeities žvalgams“, neabejingiems savo miesto istoriniams ženklams. Jie įkūrė bendraminčių platformą Vilniaus dangčiai (2), fiksuojančią sostinės gatvių simbolius nuo carizmo laikų iki šių dienų. Mūsų dangčių fotografijų aptiksime ne tik lietuviškose svetainėse (Miestai.net (3)), bet ir Lenkijos, Vokietijos, Rusijos specializuotose platformose. Taigi Virginija gal net neįtarė, kad tapo bendruomenės „dangčių sąjūdis“ dalimi.
Nors dailininkė „dangčiams“ ištikima nuo 2008-ųjų, tai nėra vienintelė jos plėtojama tema. Virginija – tekstilės menininkė, 1982 m. baigusi Lietuvos dailės institutą, Lietuvos dailininkų sąjungos bei Lietuvos tekstilininkų ir dailininkų gildijos narė, aktyviai dalyvaujanti parodose mūsų šalyje ir užsienyje. Menininkės kūryba brendo kartu su kintančia tekstilės samprata. Kurdama Virginija išnaudoja dabarties tekstilei būdingą tarpdiscipliniškumą, rūšinių ribų susiliejimą, bet lieka ištikima ir audimui. Iš pradžių buvo gobelenai, dažnai, kaip ir kitų jos kartos atstovų, skirti konkrečioms interjero erdvėms. Tekstilininkės gerbėjai įsiminė monochrominius gobelenus – žaismingas improvizacijas geometrinėmis formomis ir archajiniais baltų ženklais, savitai sluoksniuojama erdve. Virginijos sumanymus lemia noras visa galva pasinerti į brandinamą idėją ir surasti jai tinkamiausią įkūnijimą, gal dėl to ji atrodo nuolat atsinaujinanti ir kūrybinga, netiražuojanti savo meninių atradimų. Įsiminė 5-ajai tekstilės bienalei „Aš mano man“ skirta jos gaivališka ir ekspresyvi, iš automobilių padangų suformuota kompozicija Simbiozė (2012), spinduliuojanti vidinę energiją ir rupią potekstę. Visiškai kitokia – subtiliomis asociacijomis su viduramžių austų milflerų tradicija užsiminė gėlių jūroje paskendusios mergaitės atvaizdas (Prisimatavimai, 2014) – gėlėta autorės močiutės suknele aprengta anūkė. Darbe susiliejo šeimos istorija ir nūdiena, tradicija ir skaitmeninė interpretacija. Ne mažiau įspūdinga buvo ir 6-ajai tarptautinei Rygos tekstilės bienalei sukurta instaliacija iš ritmiškai sugrupuotų kelioninių pagalvėlių (Išvykimas. Sugrįžimas?, 2017), primenanti skaudžią emigracijos iš Lietuvos problemą. Taigi dailininkės priemonių arsenalas labai platus – nuo audimo iki skaitmeninės spaudos, tikrų daiktų ir jų perkūrimo. Kūryboje svarbus santykis tarp tikrovės ir jos transformavimo. Daiktas pasitelkiamas kaip konkrečias asociacijas keliantis pirmavaizdis, kuris dar kartą perkuriamas į pageidaujamą objektą. Močiutės suknelė fotografuojama ir perkeliama ant audinio, padangos pjaustomos ir susukamos į norimą darinį, ant apspurusių pagalvėlių spaudžiama lietuviška ornamentika, išnaudojama jų nudėvėjimo, nutįsusių siūlų potekstė.
Panašios strategijos autorė laikosi ir transformuodama šulinių dangčius. Ji susirgo „dangčių liga“ po ankstyviausio ciklo, sukurto Vilniaus tekstilės bienalei „Miesto ženklai“ (2008) ir pelniusio bienalės diplomą. Ir šio objekto Virginija jau neapleido, ieškodama po kojomis vis naujų įkvepiančių istorijos ženklų – dekoro motyvų, įrašų, laiko paliktų pėdsakų. Ji darė atspaudus nuo tikrų gatvių šulinių dangčių, nuolat tobulindama spaudimo procesą ir autorinį mišinį, jungiantį popieriaus, dažų, klijų, tekstilės medžiagų (medvilnės, lino), o kai kada – rūdžių, metalo ar smėlio masę. Nuo sumanymo iki galutinio varianto – ilgas ir prieštaringas kelias. Tik pati menininkė galėtų atsakyti į klausimą, kiek reikėjo eksperimentuoti, išbandyti skirtingus medžiagų derinius, kol buvo pasiektas dabartinis rezultatas. Kauno šulinių dangčius pildė vilnietiškais ir klaipėdietiškais pavyzdžiais, išmoko atspausti dangčius su ratą sutvirtinančiu asfalto sluoksniu. Nors pastaruoju metu gatvėse atsiranda kvadratinių dangčių, Virginijai mieliausi tradiciniai apskritimai, natūraliai užbaigiantys šulinio formą. Gal ir dėl to, kad rato simbolika tokia talpi, reiškianti saulę, dangų, vienybę, amžinybę ir visa, kas dvasinga. Visatos begalybės simbolika priešinama su, regis, nereikšmingu industrinės aplinkos, civilizacijos pagimdytu objektu.
Pasižvalgykime po parodą „Gatviraščiai“. Joje beveik penkios dešimtys apskritų objektų, besiskiriančių spalva, dydžiu ir faktūra, sugrupuotų į kelis nuolat pildomus ciklus. Vieni jų primena žydinčią pievą (Laukas, 2008–2025), danguje patekėjusį juodąjį mėnulį (Pilnatys I–VII, 2014–2025), gatve skubančių praeivių žingsnių ritmą (Žingsniuojantys, 2017–2025; Takas I–IX, 2024–2025), leidžia susimąstyti ir įsijausti į ribinę būseną (Ties laiko briauna I–VIII, 2025). Yra ir pavienių objektų, iš jų išsiskiria skaisčiai raudonas įmonės „Klaipėdos vanduo“ 100-mečiui (1902–2002) skirtas dangčio atspaudas (2014). Darbų prototipai – tikri dangčiai – labai įvairūs, nuo visai elementarių, neišvaizdžių iki išskirtinio dekoro, su meniškais labirinto, spiralės, pynimo rašto, rombų, kvadratėlių, taškų ar kitais motyvais, dažnai jungiamais į estetišką koncentrišką kompoziciją. Autorė išnaudoja paviršiaus faktūrų skirtumus, rinkdamasi išraiškingiausius arba, atvirkščiai, įprastus, senus, labiausiai laiko paveiktus, numindytus dangčius. Taip atsiranda laiko matmuo, apie kurį kalbama parodos anotacijoje. Virginijos kūrybos santykis su laiku ryškiai atsispindi „dangčiuose“, fiksuojančiuose metalo įtrūkius, nusidėvėjimą, dilimą, akmenukų ir asfalto liekanas. Didelį įspūdį daro tamsūs, rūdžių paveikti, laiko tėkmę simbolizuojantys atspaudai, kuriuos dar pasendina susiliejančio ornamento fragmentai, įvairių laikotarpių įrašai. Kas gali būti iškalbingiau už rūdžių metaforą? Tai istorija ir bėgantis laikas, kuriam pavaldus net metalas. Virginija ne imituoja metalą (tai būtų visai kita kūrybos strategija), bet kuria tekstilinę asociaciją su juo.
Menininkės kūrybai būdingas atotrūkis nuo pasirinkto daikto iki jo transformavimo į meninį objektą leidžia atitolti nuo sunkiasvorės realybės ir formuoti skirtingai atrodančius „dangčius“, tarp jų ir lengvus, plonus, šviesius apskritimus. Jiems netikėtos prasmės suteikia instaliavimas ant grindų, sienų, erdvėje, tarsi šulinio gelmė būtų pakelta nuo žemės. Apšvietimo metami lengvi šešėliai daro „dangčius“ pažeidžiamus ir dar trapesnius. Paskutiniai darbai (Paviršius ir gelmė I–II, 2025), labiausiai nutolę nuo natūros, sumanyti kaip vitražiniai langai, išrašyti smulkiais kapiliarais, primenančiais žemėlapius, atveria jau kitą, tolesnę pirmavaizdžio plėtojimo galimybę. Tai tarsi žvilgsnis į objektą iš kitos pusės, leidžiantis pamatyti naujus medžiaginius niuansus. Taigi tas pats motyvas be jokios monotonijos, tiražavimo, kiekvienas objektas prakalbina žiūrovus vis kitais struktūros dėmenimis, nevienodu ritmu, ypač spalva, kuri – svarbi kūrinio sudėtinė dalis.
Apie spalvą Virginijos darbuose būtų galima daug kalbėti. Apskritimai be galo sodrūs, tapybiški – kartais balsvi, pilkšvi, raudoni ar susiliejančių tamsių tonų. Autorė bėga nuo realybės – tikrovėje nepastebimų, su aplinka susiliejančių šulinių dangčių. Rinkdamasi koloritą, spalvų niuansus ar kontrastus, ji projektuoja objekto prasmę. Spalvų plotai be ryškių kontūrų, jie susilieja, minkštai pereina vienas į kitą. Rūdžių atspalvis su juodomis ir mėlynomis dėmėmis augina įtampą, o šviesus koloritas nuteikia harmoningai. Žiūrovai turi iš ko rinktis ir tarp eksponatų atrasti savo favoritus. Santykis su spalva ir medžiaga išduoda Virginiją priklausant tekstilės kūrėjų cechui. Nors kūrybos pobūdis tarpdisciplininis, jai svarbu parodyti materijos specifiką, minkštumą, tekstūrą, kai kada – peršviečiamumą. Neatsitiktinai tiek daug šviesiai balsvų, vilną ir popierių primenančių darbų.
Paroda „Gatviraščiai“ atskleidžia savitą Virginijos žvilgsnį į aplinką, urbanistinės dvasios ir istorinės praeities pajautą ir patvirtina indėlį į dabarties lietuvių tekstilę – per vieną neišvaizdų objektą pasakoti kasdienes istorijas poetišku balsu, suteikiant joms naują ritmą, savus plastinius ir prasminius akcentus. Jos kūriniuose gatvė, šaligatvis, grindinys, pralekiantis transportas ir žingsnių aidas susilieja į vientisą dinamišką miesto audinį, piešiamą minimalistiniu „žingsniuojančių“ dangčių ritmu. Derindama racionalumą su vidiniu išgyvenimu, jungdama tradicinės tekstilės priemones su postmodernistiniu mąstymu, ji sukūrė savitą tekstilės meno apraišką, kuriai būdinga asociatyvaus turinio, daiktiškumo ir poetinės alegorijos sugyvenimas.
(1) Paviršinių nuotekų tinklų eksploatacija, interaktyvus: https://www.grinda.lt/pavirsiniu-nuoteku-tinklu-eksploatacija/.
(2) Vilniaus dangčiai, interaktyvus: https://vilniausdangciai.wordpress.com/.
(3) Miestai.net, interaktyvus: https://www.miestai.net/forumas/.
Komentarai