top of page

Monika Eidėjūtė

„Istorija likusi už redakcijos durų“

Monika Eidėjūtė kalbina Danutę Zovienę


Mano kartos dailėtyrininkai užaugo su laisva, necenzūruojama meno spauda: ne tik menotyrininkų monografijomis, bet ir kritikos straipsniais, meno lauko analizėmis bei šiuolaikinėmis teorijomis. Peržiūrėjus daugybę žurnalų, išleistų prieš ir po Lietuvai atgavus nepriklausomybę, matoma, kaip keitėsi meno laukas ir kritika, o taip pat ir leidinių turinys, struktūra bei dizainas.


Vienas tokių žurnalų yra „Dailė“. Pradėtas leisti dar 1960 m. ir ėjęs iki 1990 m., jis turėjo visai kitą turinį ir formą. Vėliau šio žurnalo leidyba atgaivinta 1997 m. Atnaujintas žurnalas leido tinkamai pristatyti tarsi iš naujo atgimusio, veržlaus meno apžvalgą ir kritiką. Iki šiandien žurnalas išlaiko savo tikslą pristatyti profesionalius tekstus apie šiuolaikinį meną, toliau tobulėti ir siekti naujumo. Praėjus 25 metams po pirmojo numerio išleidimo, lengva užsimiršti ir nepastebėti, kokį svarbų ir sudėtingą kelią nuėjo leidėjai, jog skaitytojus šiandien pasiektų aktualūs straipsniai bei vizualus žurnalo apipavidalinimas.


1998–2016 m. žurnalo sudarytoja ir redaktorė buvo menotyrininkė dr. Danutė Zovienė. Tuo metu buvo priimti svarbiausi sprendimai, nulėmę leidinio turinį, struktūrą ir formą. Jos dėka šis žurnalas yra toks, kokį matome šiandien. 90-ojo „Dailė“ numerio proga kalbamės apie šio leidinio ir meno spaudos istoriją bei tai kas liko už redakcijos durų su menotyrininke Danute Zoviene.


Dailininkų sąjungos leidyklos archyvo nuotr.

Visų pirma norėčiau paklausti apie kultūros kontekstą Jums pradėjus redaguoti žurnalą „Dailė“. Besikeičianti politinė, o taip pat ir kultūrinė situacija, be abejo, turėjo tam įtakos. Gal galėtumėte pakomentuoti to laiko kultūros ir meno kritikos situaciją?


Žurnalą „Dailė“ pradėjau redaguoti, tiksliau – sudarinėti 1998-aisiais. Reikia pripažinti, kad pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, iš tiesų, buvo nelengvas. Formavosi naujas meno kontekstas, o tuo pačiu kito ir kritikos situacija. Meno kritika anksčiau buvusi didžia dalimi propagandos įrankiu, tapo laisva ir nepriklausoma. Į negausias meno kritikų gretas įsiliejo ir nauja karta, kuri ieškojo savo kelio. Jiems atsivėrė pasaulinis kontekstas, kuris buvo neprieinamas už geležinės sienos buvusiai vyresnei kartai, varžomai cenzūros ir „ezopo kalbos“. Jaunieji menotyrininkai ir kritikai godžiai studijavo anglakalbią profesinę literatūrą ir siekė ją taikyti lietuviškam kontekstui. Viena vertus, tai džiugino, antra vertus, kaip redaktorei tekdavo gerokai paplušėti „verčiant“ jų tekstus į norminę lietuvių kalbą... Šiandien situacija ženklia pakitusi – turime daug gerų meno kritikų, nors dalis anuomet pradėjusių pasuko į kitas sritis. (reklamą, rinkodarą etc., pvz., Jonas Valadkevičius, Renata Ščebavičiūtė ir kt.).


Žurnalas „Dailė“ buvo leidžiamas nuo 1960–1990 metų, o vėliau leidyba atnaujinta 1997 metais. Kaip skyrėsi to laiko ir Jūsų pradėto redaguoti žurnalo koncepcija? Kokius pakeitimus padarėte?


To paties pavadinimo, tik kitokio turinio ir išvaizdos „Dailės“ žurnalą anuomet (1960–1990) rengė leidykla „Vaga“ ir buvo išleista 30 numerių. 1997 m. Lietuvos dailininkų sąjungoje buvo įsteigtas Dailės leidybos ir informacijos centras, kuriam vadovavo tuometinis LDS pirmininko pavaduotojas tapytojas Algimantas Stanislovas Kliauga. Jis ir inicijavo žurnalo „Dailė“ atkūrimą.


Ieškant lėšų jo leidybai buvo kreiptasi į ką tik, 1996 metais, kūrybinių sąjungų, viešosios informacijos rengėjų, teisininkų ir mokslininkų sąjungų iniciatyva įkurtą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, kuris iki šiol išliko pagrindiniu projektų, vykdomų žurnale „Dailė“, rėmėju. Tiesa, 1999–2001 m. žurnalo leidybą iš dalies rėmė Atviros Lietuvos fondas, ieškojome ir apmokamos-komercinės reklamos, tačiau palyginus „Dailės“ žurnalą su estų, latvių ir lenkų analogiškais leidiniais buvo pastebėta, kad reklama tokio tipo leidiniuose nėra efektyvi, blaško dėmesį, sumenkina estetinį vaizdą.

Grįžtant prie istorijos, būtina prisiminti, kad pirmąjį atkurtą „Dailės“ numerį, anuomet vadinta ne žurnalu, bet almanachu, sudarė menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė (apipavidalino dizaineris Rimantas Tumasonis-Adominis). Tiesą, A.S. Kliauga anuomet sutikęs mane Totorių gatvėje kvietė pirmajam numeriui... Jau buvau sutikusi, ant kabineto durų net lentelę su mano pavarde pakabino, tačiau supanikavau... Bet kam lemta įvykti, tas ir įvyksta – po metų (1998) S. Trilupaitytė išėjo rašyti disertacijos, aš atėjau į jos vietą. Ir užsibuvau iki 2016-ųjų...


Profesionalumas ir kontekstas – du kriterijai, kuriais visada vadovavusi. Siekiau, kad žurnalas „Dailė“ būtų specializuotas leidinys, kuriame būtų analizuojami, apžvelgiami ir vertinami šiuolaikinės profesionaliosios dailės procesai, gretinamos kelios nuomonės. Lietuvoje tai buvo vienintelis tokio pobūdžio žurnalas, kurio struktūrą sudarė analitiniai straipsniai, kelios dailininkų personalijos, išryškėjusios pastarųjų metų meno scenoje, svarbiausių Lietuvos ir pasaulio parodų aptarimai, dailės palikimas ir žinoma – metų kronika (parodos, įvykiai, knygos, apdovanojimai etc.). Šiai parengti reikėdavo nemažai pastangų, tačiau ir šiandien dar atsiverčiu senus žurnalus, norėdama patikrinti kai kuriuos faktus... Kita vertus, žurnale „Dailė“ buvo siekiama „nebėgti“ paskui įvykius. Jų fiksacijai ir sklaidai 2008 m. buvo įkurtas mėnesinis dviejų lankų žurnalo priedas „DAILĖraštis“.


Formuodama pirmą 1998 m. numerį į talką pasikviečiau žinomą knygos dailininką Eugenijų Karpavičių (1953–2010), dizainerę Ramunę Januševičiūtę, kalbos redaktorę Nijolę Deveikeinę. Visi jie anuomet dirbo leidykloje „Baltos lankos“, kuri buvo įsikūrusi visai šalia – Šiuolaikinio

meno centro esančiame pastate. E. Karpavičiaus sukurtas santūrus klasikinis žurnalo maketo tinklelis savotiškai „sustygavo“ ir mano minėtą struktūrą. Žurnalo vizualumas buvo vienas iš prioritetų – siekėme, kad kūrinių reprodukcijos proporcingai derėtų su tekstais, kad jos būtų maksimaliai kokybiškos. Juo labiau kad pirmaisiais „Dailės“ leidybos metais skaitmeninių vaizdų dar nebuvo, todėl kūrinius tekdavo fotografuoti specialiai (ilgą laiką su žurnalu bendradarbiavo fotografas Kęstutis Stoškus). Daug dėmesio skyrėme ir spaudos kokybei.


Dvejus metus (1997–1998) „Dailė“ buvo leidžiama kartą per metus, o nuo 1999-ųjų tapo periodiniu pusmetiniu leidiniu. Žurnalo periodiškumą lėmė savos „nišos“ paieška. Buvo atsižvelgta, kad kultūrinėje erdvėje jau egzistuoja mėnesiniai žurnalai „Kultūros barai“, „Nemunas“, ketvirtinis žurnalas „Krantai“, savaitraščiai „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“, „Šiaurės Atėnai“. Nors du kartus per metus leidžiamo žurnalo apimtis svyravo nuo 168 iki 180 puslapių, tačiau aktyvų ir permainingą meno procesą aprėpti net ir tokioje apimtyje buvo sunku – daug iškilių ir įdomių nūdienos kūrėjų nepelnytai liko paraštėse. Todėl džiaugiuosi, kad dabar kasmet parengiami jau keturi „Dailės“ numeriai per metus. Tai patvirtina, kad buvo eita teisingu keliu – jau anuomet buvo aišku, kad vieną ar du kartus per metus leidžiamame žurnale neįmanoma įvairiapusiai analizuoti labai veržlaus, plačiašakio dailės gyvenimo procesų ir labai intensyvios jo sklaidos.


Kaip rinkotės temas žurnalui, jo leidimo pradžioje? Kokių autorių ir straipsnių ieškojote? Kaip keitėsi šis procesas?


Pradžia buvo nelengva. Pirmąjį 1998-ųjų numerį kūrėme dviese su A. S. Kliauga, vėliau, jam išėjus – ilgokai teko darbuotis vienai. Tik 2012 m. (mano iniciatyva) buvo sudaryta žurnalo Redakcinė taryba, patvirtintas jos darbo reglamentas. Pirmojoje Redakcinėje taryboje dalyvavo anuometinis LDS pirmininkas Vaclovas Krutinis (1948–2013), grafikas Bronius Leonavičius, dailėtyrininkai Ingrida Korsakaitė, Viktoras Liutkus, Giedrė Jankevičiūtė ir kt. Vėliau ją papildė grafikas Romas Orantas, menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, Lietuvos meno gaterininkų asociacijos prezidentė Diana Stomienė.

Vartant dabar jau istorinius „Dailės“ žurnalo numerius, galime pastebėti, kad straipsnių autoriai ne tik žinomi dailėtyrininkai, bet ir filosofai, kultūrologai, istorikai. Pavyzdžiui, 1998 m. „Dailės“ žurnale buvo pasirinkta tema „Dailė amžių sandūroje“. Didžiuojuosi, kad pavyko prikalbinti Leonidą Donskį (1996–2016), nes, manau, kad jo straipsnis „Fin de sièncie: dvidešimtojo amžiaus kultūros teismas“ neprarado aktualumo ir šiandien. Meno vertybių kaitą amžių sandūroje žurnale taip pat gvildeno Laima Lučkaitė, Almantas Samalvičius. O surengtas pokalbis „Į XXI amžių be XX amžiaus dailės“, kuriame dalyvavo būrys garbių pašnekovų (LDS pirmininkas Gvidas Raudonius, LDM direktorius Romualdas Budrys, Vilniaus miesto vyriausias architektas Aleksandras Lukštas, VDA rektorius Arvydas Šaltenis, dailininkai Bronius Leonavičius, Artūras Vaškevičius) paskatino inicijuoti 1999–2003 m. LDS vykdytą parodų projektą „Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė“: meninėje visuomenėje vyko didelė polemika dėl Nacionalinės dailės galerijos įkūrimo, kuri duris atvėrė tik 2009 m. Pamenu, kad Dailininkų sąjungoje pristatant 1998-ųjų „Dailės“ žurnalą sulaukiau komplimento „už toleranciją“ iš dabar jau Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Deimanto Narkevičiaus, kurio kūryba buvo aptarta skyriuje „Personalijos“ – mat priešstata tarp LDS ir ŠMC buvo savotiškas tuometinio meno konteksto refrenas... Mano siekis buvo, kad žurnalas netaptų žinybiniu LDS leidiniu, o diegtų tolerantišką požiūrį į įvairias meno formas, į meno kontekstą žvelgtų plačiau, aprėptų įvairius procesus bei priartintų profesionalųjį meną prie įvairių visuomenės sluoksnių.


Šį siekį atspindėjo žurnale gvildentos temos: „Kas po postmodernizmo“ (aut. Vytautas Rubavičius), „Baltijos šalių bendradarbiavimo strategijos“ (aut. Lolita Jablonskienė), „Kintanti meno kritika“ (aut. Egidijus Aleksandravičius, Alfonsas Andriuškevičius, Algis Uždavinys), „Masių kultūra“ (aut. Lauras Bielinis, Gintaras Beresnevičius), „Įstatymai ir šiuolaikinė dailės sklaida“ (aut. Elona Lubytė, Gabrielė Naprušienė, Giedrė Jankevičiūtė), „Meno politika ir populizmas“ (aut. Arūnas Gelūnas, V. Rubavičius). Taip pat svarstytos meno industrijų, reprezentacinės kultūros, kūrybiškumo, vizualumo šiuolaikiniame mene sampratos ir daug kitų.


Tarp žurnalo autorių – visa plejada profesionaliausių dailėtyrininkų. Visų nesuminėsiu, bet džiaugiuosi, kad „Dailei“ mielai rašė Aleksandra Aleksandravičiūtė, Rasa Andriušytė-Žukienė, Kristina Budrytė-Genevičė, Aldona Dapkutė, Erika Grigoravičienė, Lolita Jablonkienė, Giedrė Jankevičiūtė, Virginijus Kinčinaitis, Aistė Kisarauskaitė, Raminta Jurėnaitė, Laima Kreivytė, Viktoras Liutkus, Jolita Liškevičienė, Elona Lubytė, Jurgita Ludavičienė, Raimondas Malašauskas, Agnė Narušytė, Rūta Pileckaitė, Vidas Poškus, Ramutė Rachlevičiūtė, Helmutas Šabasevičius, Kęstutis Šapoka, Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Skaidra Trilupaitytė, Algis Uždavinys (1962–2010), Jonas Valadkevičius, Virginija Vitkienė, etc. Ir net Alfonsas Andriuškevičius. Beje, vėliau daugelis jų bendradarbiavo rengiant 2003 m. įkurtos Dailininkų sąjungos leidyklos Artseria knygas – dailininkų monografijas, albumus (nemažai jų pelnė laurų Knygos meno konkursuose) bei serijas „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ ir „XX– XXI a. sandūros Lietuvos dailė“. Taigi „Dailės“ žurnalo istorija – istorija apie tai, kaip mažas pagimdė didelį.


Prieš pradėdama sudaryti ir redaguoti žurnalą „Dailė“, dirbote savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Kaip atrodė darbas žurnale tuo metu? Kaip atrodė meno ir meno kritikos laukas lūžio metu? Kokie svarbiausi kultūros aspektai buvo aktualiausi tada?


Kultūrinėje spaudoje pradėjau bendradarbiauti 1976 metais, dar studijuodama anuometiniame Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). O savaitraštyje „Literatūra ir menas“ prabėgo penkiolika gražių ir įdomių metų (1983–1998 m.). Pakeičiau Dailės skyriaus redaktorę A. Dapkutę, kuri išeidama pasakė: „Zovienė rašyti nemoka, bet darbšti, pasistengs, išmoks“. Lyginant su tuomet ten dirbusiais literatais Liudviku Gadeikiu, Jonu Strielkūnu, teatro kritikais Linu Vildžiūnu, Rūta Vanagaite, Valdu Vasiliausku, buvau „kukli mergaitė“. Jie buvo grandai, pas kuriuos į kabinetą įeidamas pasibelsdavai. Savaitraščio patalpos tuo metu buvo Dominikonų gatvėje, viename iš kiemų, vėliau persikėlė į Alumnato pastatą Universiteto g., kur teko darbuotis su rašytojais Vladu Braziūnu, Sigitu Parulskiu, Aurelijumi Katkevičiumi (1962–2020) ir daug kitų.

Savaitraštyje pradėjau dirbti dar tais laikais, kai nebuvo kompiuterių. Rašydavom šratinuku, tekstus spausdindavo mašininkės, o spaustuvėje linotipininkai „rinkdavo metalą“. Kiekvieną savaitę vienam iš skyrių redaktorių tekdavo budėti spaustuvėje, Spaudos rūmuose, nes prieš spausdinant rašinius tikrindavo toks „Glavlitas“ – cenzūros įstaiga, Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams, kontroliavus visas kultūrinio gyvenimo sritis, kad kas neleistino „nepraslystų“.

Prasidėjus Persitvarkymo sąjūdžiui 1988–1989 metais „Literatūra ir menas“ turėjo didelį prestižą, savaitraščio tiražas siekė net 72 tūkstančius egzempliorių! Analitinė dailės kritika tuomet, kaip minėjau, tik formavosi, todėl buvau sumaniusi mėnesio apžvalgas, kuriose autoriai ne vardino parodas, o analizavo kontekstą. Kita vertus nebuvo ir didelio autorių pasirinkimo. Profesionaliausiai rašė Gražina Kliaugienė (1944–1995), Alfonsas Andriuškevičius, Aldona Dapkutė, Ingrida Korsakaitė, Viktoras Liutkus, Algimantas Patašius.


O kaip matote dabartinę meno žiniasklaidą? Kaip ją vertinate?


Dabartinė meno reflektavimo žiniasklaidoje situacija nevienareikšmė. Viena vertus, turime daug profesionalių, giliai mąstančių ir meno procesus gebančių vertinti dailėtyrininkų. Antra vertus, pasigendu konteksto, svarbių ir mažiau svarbių reiškinių hierarchijos. Rimtieji autoriai dirba rimtus darbus – rašo monografijas, dėsto, kuruoja parodas, rengia projektus etc. Kasdieniams procesams vertinti juos sunku prikalbinti. Todėl periodinėje žiniasklaidoje, ypač informaciniame lauke, trūksta atrankos – kiekviena paroda nušviečiama kaip išskirtinė, kiekvienas autorius – įžymus... Pasigendu konteksto, kuris padeda atskirti grūdus nuo pelų. Manau, kad „Dailės“ žurnalas turi didelį potencialą tą daryti.


Ačiū.



 

The Story Behind the Editorial Door

Monika Eidėjūtė interviews Danutė Zovienė



The magazine Dailė/Art was launched in 1960 and ran until 1990. To this day, the magazine maintains its aim of presenting professional texts on contemporary art, improving, and striving for novelty.

From 1998 to 2016, the magazine was compiled and edited by art critic Dr. Danutė Zovienė. At that time, the most important decisions were made that determined the content, structure, and form of the magazine. Thanks to her, the magazine is what it is today. On the occasion of the 90th issue of Dailė/Art, we are talking to art critic Dr. Danutė Zovienė.


I would like to ask you about the cultural context when you started editing the magazine Dailė/Art. Could you comment on the situation of culture and art criticism at that time?


I started editing Dailė/Art magazine in 1998. The first decade of restored independent Lithuania was indeed difficult. Art criticism, which had been largely a propaganda tool, became free and independent. A new generation of art critics joined the sparse ranks of art critics, greedily studying English-language professional literature and seeking to apply it to the Lithuanian context. On the one hand, this was great, but on the other hand, we had to work hard to “translate” their texts into the normative Lithuanian language...


The publication of Dailė/Art magazine was renewed in 1997. How did the concept of the magazine differ between then and when you started editing it?


The Dailė/Art magazine was edited by the publishing house Vaga from 1960 to 1990 and 30 issues were published. In 1997, the Lithuanian Artists’ Association established the Art Publishing and Information Center, which was headed by Algimantas Stanislovas Kliauga, a painter and then vice-chairman of the Lithuanian Artists’ Association. He initiated the re-establishment of the magazine. The first issue of Dailė/Art that was restored, then called an almanac, was compiled by the art critic Skaidra Trilupaitytė (illustrated by designer Rimantas Tumasonis-Adominis). A year later (1998), Trilupaitytė left to write her dissertation, and I took her place, inviting Eugenijus Karpavičius (1953-2010), a well-known book artist, designer Ramunė Januševičiūtė, and language editor Nijolė Deveikienė. And I stayed until 2016...

Professionalism and context are two criteria that have always guided me. I wanted Dailė/Art to be a specialized publication, analyzing, reviewing, and evaluating contemporary professional art processes, bringing together several opinions. The visuality of the magazine was one of the priorities – we wanted the reproductions of the works to fit proportionally with the texts and to be of the highest quality. Especially since in the early years of Dailė/Art, there were no digital images, so the works had to be photographed specially (photographer Kęstutis Stoškus worked with the magazine for a long time). We also paid a lot of attention to the quality of the press.


For two years (1997-1998), Dailė/Art was published once a year, and in 1999 it became a semi-annual publication.

The beginning was not easy. The first issue in 1998 was produced by two of us, me and A. S. Kliauga, and later, after his passing, I had to work alone for a long time. Only in 2012 (on my initiative) was the Editorial Board of the magazine formed, and its working regulations approved. The first Editorial Board was composed of Vaclovas Krutinis (1948-2013), the then chairman of the LAA, Bronius Leonavičius, a graphic artist, Ingrida Korsakaitė, Viktoras Liutkus, Giedrė Jankevičiūtė, and others. Later it was joined by graphic artist Romas Orantas, art critic Ramutė Rachlevičiūtė, and Diana Stomienė, president of the Lithuanian Art Gallerists’ Association.




Naujausi įrašai

Rodyti viską

Comments


bottom of page