Rita Mikučionytė

ĮPRASMINANT DABARTĮ:

Kaitos kryptys Lino Liandzbergio kūryboje

Vieni menininkai per gyvenimą ištikimai puoselėja savąjį kūrybos stilių, nuosekliai jį tobulindami. Kitiems būdinga keistis, eksperimentuoti ir atrasti naujų meninės raiškos būdų. Toks periodiškai besikeičiantis, nuolat išbandantis skirtingą kūrybinę veiklą yra Linas Liandzbergis. Per kelis pastaruosius dešimtmečius jo kūryboje ryškėja keturi etapai, kuriuos tikslinga apžvelgti siejant su meninio braižo savasties ir Lietuvos kultūrinio gyvenimo pokyčiais.

Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga. Palikimas II, 2001. Fotospauda, akrilas, 80 x 100 cm

Liandzbergio kūrybos pradžia neatsiejama nuo šalies istorinio virsmo, kertinio lūžio, kai, baigiantis vėlyvajam sovietmečiui, Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Kita vertus, labai svarbus ir asmeninis apsisprendimas tapti menininku, kurį lėmė šeimos vertybės bei tėvų namų aplinka, taip pat lietuvių modernizmo klasikų kūryba.

Daugelyje interviu ir pasisakymų Linas pabrėžia savo tėvo, žymaus Lietuvos architekto Zigmo Liandzbergio (1929–1993) keleriopą įtaką. Jo projektai (Sporto rūmai, Centrinė universalinė parduotuvė, vaikų kavinė „Nykštukas“, Valkininkų sanatorija „Pušelė“, daugybė poliklinikų ir ligoninių), architektūros ir dailės jungties siekis, pagaliau aistra kolekcionuoti dailės, ypač tapybos, kūrinius ir tėvų draugai dailininkai, išsiskiriantys originaliais sumanymais, nevaržomu gyvenimo būdu, tiesiogiai veikė ir natūraliai formavo jaunuolio mąstyseną bei prioritetus renkantis menininko kelią.

Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga, Arkadijus Gotesmanas. Soluojantys veidai. Muzikinė instaliacija. Galerija „Akcija M“, Molėtai, 1998.

Kitas ne mažiau lemtingas momentas, kalbant apie Liandzbergio vertybines nuostatas, vėliau iš esmės nulėmusias jo meninio braižo pokyčių eigą, yra iškilių Lietuvos modernistų, dailės pedagogų, kūryba ir jų toleruojamos kūrėjo, kaip laisvai kuriančios asmenybės, idėjos. 1978–1983 m. besimokydamas Vilniaus vaikų dailės mokykloje (dabar – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla) Linas turėjo progą bendrauti su Arvydu Šalteniu, Petru Repšiu, Algimantu Švėgžda (1941–1996), Daliute Ona Matulaite (1942–2025), o 1983–1989 m. studijuodamas tapybą Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) sutiko Joną Čeponį (1926–2003), Kostą Dereškevičių (1937–2023), Augustiną Savicką (1919–2012) ir kitus.

Paskutinių trejų metų studijos Dailės institute pas tapytoją Savicką ypač reikšmingos Liandzbergio kūrybinėje biografijoje. Pasak menininko, Savickas skatino jauno kūrėjo savarankiškumą, neprimesdamas savosios tapybos sampratos, akcentavo individualumą ir laisvę būti savimi, skatino autentiškos kūrybos paieškas, kolegiškai dalinosi patirtimi.

Linas Liandzbergis. The Promised Land VII, 2011. Drobė, akrilas, 120 x 170 cm

Laisvos šalies ir laisvo žmogaus savivoka praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje atvėrė plačias kūrybos galimybes – steigtos naujos meninės erdvės (pvz., Vilniuje veikusi galerija „Langas“, „Jutempus“, meno centras „Meno lyga“), augo kūrybinės iniciatyvos, pristatančios iki tol Lietuvoje mažai plėtotas šiuolaikinio meno formas. Šiuo periodu Liandzbergis pradėjo ieškoti abstrakčios tapybos galimybių (vėliau nuo tapybos apskritai atitolo). Tai labiausiai išryškėjo 1993 m. surengtoje personalinėje parodoje galerijoje „Langas“, kuriai vadovo menotyrininkas Saulius Pilinkus. Apie šią galeriją būrėsi daug postmoderniai mąstančių kūrėjų avangardistų.

Pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis pasižymėjo ypač intensyvia naujosios dailės sklaida – daugelis menininkų ėmė kurti videodarbus, instaliacijas, performansus, drąsiai peržengdami tradicinės dailės ribas ir atsiverdami pasauliui. Ši išsilaisvinimo paradigma akivaizdi ir 1991–2001 m. Liandzbergio kūrybinėje biografijoje – menininkas domisi tarpdisciplininiu menu, energingai įsitraukia į konceptualių projektų, veiksmo meno kūrybos procesą. Jis pradeda bendradarbiauti su kitais menininkais – kuria fluxus įkvėptas akcijas kartu su rašytoju Herkumi Kunčiumi, muzikines instaliacijas su fotografu Arturu Valiauga ir perkusininku Arkadijumi Gotesmanu, konceptualius objektus, instaliacijas ir performansus su menininku Džiugu Katinu.

Linas Liandzbergis. Švelnus, šeimyninis, atominis, 2012. Drobė, akrilas, 200 x 150 cm

Šio dešimtmečio Liandzbergio kūrybinė patirtis, ypač performanso srityje, tampa tolesnių kūrybinių strategijų atspirties tašku. Turiu omenyje socialiai kritišką, o formos požiūriu neribotą žvilgsnį į globalias egzistencines problemas, tiek išgyvenant šalies politinės ekonominės santvarkos lūžį, tiek apokaliptinių nuotaikų kupiną tūkstantmečių sandūrą. Svarbus čia ir nuo performansų festivalių organizavimo prasidėjęs Liandzbergio, kaip renginių, parodų kuratoriaus, vaidmuo.

Antrojo nepriklausomybės dešimtmečio kultūrinio gyvenimo pokyčius iš dalies lėmė siektinų demokratinių, humanistinių vertybių išsigryninimas ir įsitvirtinimas, reikšminga integracija, tarptautiškumas, lygiavertis dalyvavimas pasauliniuose meno procesuose. Buvusį meninį chaosą, naujovių gausą keitė koncentracija į tai, ką tiksliai darai ir ko sieki. Liandzbergio kūryba ėmė esmingai kisti – autorius grįžo prie tapybos, savotiškai oponuodamas naujų meno formų ir technologijų, kolektyvinių kūrimo būdų dominavimui, keldamas sau iššūkį vėl stoti vienam prieš paveikslą, išbandyti save, radikaliai keičiant meninį stilių.

2001–2008 m. Lino sukurtuose paveiksluose ėmė rastis taikinių, taikiklių, branduolių, vėliavų motyvų, dominuoti rombai, kryžmos, stigmos, įsigalėjo optinio meno elementai, kuriuos neretai papildė ready-made (ypač mėgstami maži vaikiški plastikiniai žaislai) intarpai. Stiliaus kaitos požiūriu svarbios dvi Liandzbergio personalinės parodos – 2006 m. Vilniaus rotušėje surengta „Nepaaiškinama trauka“ ir 2009 m. Pamėnkalnio galerijoje veikusi „Paskutinė nano versija“. Šiuose kūriniuose ėmė ryškėti autoriaus gebėjimas įžvelgti vaizduojamų situacijų paradoksalumą, keistumą, keičiant pasirinktiems objektams charakteringą aplinką, sugretinant neįprastas vietos ar laiko žymes. Kuriama paslaptinga, mistiška atmosfera, kurioje atpažįstame kasdienio gyvenimo epizodus, neretai traktuojamus gana ironiškai.

Linas Liandzbergis. Adomas ir Ieva, 2024. Drobė, akrilas, žymekliai, 110 x 190 cm

Nors prioritetas buvo teikiamas individualiai kūrybai, šiuo laikotarpiu Liandzbergis įgyvendino ir bendradarbiavimu grindžiamų projektų. 2004 m. su tapytojais Vilmantu Marcinkevičiumi ir Audriumi Gražiu imtas plėtoti jungtinis menininkų, tapančių pasaulio vėliavas, ciklas. Daugėjo Lino darbų scenografijos srityje: 2001–2003 m. sukurta scenografija tarptautiniam kino festivaliui „Kino pavasaris“, 2003 m. – grupės „Antis“ koncertui Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose; buvo toliau organizuojami tarptautiniai performansų festivaliai – 2006 m. „Dimensija 1“, ŠMC ir 2007 m. „Dimensija 099“ Profsąjungų rūmuose Vilniuje.

2009–2017 m. sąlygiškai nužymi trečiąjį Liandzbergio kūrybos periodą, kuriame akivaizdūs praeities permąstymo momentai. Kūryba pamažu keičiasi, pabrėžiant fatališką šiuolaikinio pasaulio ir gamtos tolsmą. Realistiškai nutapytuose peizažuose įsiterpia svetimkūniai, primenantys spalvotus lipdukus, interpretuojamos nūdienos aktualijos ir popkultūros elementai, kuriama intelektinių spėlionių atmosfera. Ryškūs, dekoratyvūs elementai agresyviai įsiterpia tarp tikroviškų gamtos ar miesto motyvų, sugriaudami idiliško vaizdelio pojūčius ir pabrėždami dirbtines sąsajas, ironišką autoriaus požiūrį į pasaulį, o kartu sukeldami aplinkos nesaugumo pojūčius.

Linas Liandzbergis. Dovydas prieš Galijotą, 2025. Drobė, akrilas, žymekliai, 120 x 170 cm

Reikšminga to meto personalinė paroda – „Drugelio efektas“, surengta 2015 m. Dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje. Ne mažiau svarbi ir 2014 m. galerijoje „Meno forma“ Kaune kartu su fotografu Arturu Valiauga ir jo sūnumi skulptoriumi Roku Valiauga suorganizuota paroda „Duona, vynas, laikmena“, kurioje paveikslų ekspoziciją papildė videodarbai ir skulptūriniai objektai. Pažymėtina, kad šiuo periodu intensyvėjo Liandzbergio kuratorinė veikla (buvo tęsiamos dar 2004 m. pradėtos organizuoti kasmetės grupinės parodos galerijoje „Arka“, 2010–2015 m. rengiamas parodų ciklas „Menamos istorijos“, 2016 m. kuruojama XVI tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė ir kt.), o jo kūryba buvo dažnai pristatoma tarptautinėse meno mugėse.

Linas Liandzbergis. Slapta paskaita prieš pradedant, 2025. Drobė, akrilas, žymekliai, 100 x 100 cm

2017–2018 m., ryškėjant visuotinėms prieštaroms tarp to, kas lokalu ir globalu, privatu ir socialu, Liandzbergio kūryba vėl ėmė keistis. Paveiksluose grįžtama prie natūros, atkartojamos kasdienio gyvenimo akimirkos, atsiranda šeimos, Linui artimos aplinkos vaizdai. Be to, autoriaus dėmesio sulaukė istoriniai meno kūriniai – kuriamos naujos žinomų kompozicijų versijos pagal Pieterį Bruegelį, Henri Rousseau, Johną Everettą Millais ir kitus. Juntama socialinių tinklų įtaka, ryškėja realių buitinių situacijų komizmas. Šie meninio braižo pokyčiai labiausiai išryškėjo 2019 m. Dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje surengtoje personalinėje parodoje „Following myself“ (autorius neretai sąmoningai renkasi kūrinių ir parodų pavadinimus anglų kalba). Tapytojo kūrybos apžvalgos ir kaitos etapų požiūriu reikšminga 2025 m. galerijoje „Arka“ surengta personalinė paroda „(Ne)pažintinis“.

Pastaruoju metu Linas labai dažnai naudoja akrilo dažais nutapytą juodą drobės foną, kuriame atsiskleidžia spalvotais žymekliais sukurtas linijinis piešinys. Paveikslų kompozicijos išpieštos gan smulkiai, kruopščiai, bet jose matyti konkretaus vietovaizdžio motyvai. Tapytojui labai svarbi kasdienybės situacijų autentika ir universalumas, nors kai kurios simbolinės užuominos ir išlieka.