top of page

Danutė Zovienė

Trys raktai į Lauros Guokės kūrybą


Menininkės Lauros Guokės kūryba – netipinis reiškinys nūdienio Lietuvos meno lauke. Viena vertus, ji jau surengė 20 asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje, pelno prestižinius tarptautinius apdovanojimus, reikšmingai atstovauja Lietuvai parodose ir projektuose pasaulyje (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, JAV ir kt.), antra vertus, sunkiai pritampa prie vietinio dailės konteksto, kurį formuoja arba tradicinis XX a. modernizmo suvokimas, arba Naujojo meno nuostatos, kurios, pasak Erikos Grigoravičienės, radosi kaip „alternatyva ir opozicija tradicinėms dailės rūšims“ (1). Tačiau tarp šių dviejų lietuvių mene įteisintų grandžių pasauliniame nūdienio meno lauke plyti didžiulė šiuolaikinio menomedijų, stilių, raiškos įvairovė, aprėpianti ne tik vizualųjį meną, bet ir muziką, šokį, teatrą, judantį vaizdą, dizainą, naująsias medijas bei daugybę hibridinių formų. Suvokti tą įvairovę geriausi įrankiai – smalsumas, imlus protas ir atvirumas dialogui. To labiausiai pasigendama gana provincialioje lietuviško meno aplinkoje, kai, nepakankamai išmanant nūdienio menoprocesus ar menkai jais domintis, vieno ar kito menininko kūrybai neretai skelbiamas vienareikšmis nuosprendis.

Laura Guokė. BP Portrait Awards apdovanojimuose. Londono nacionalinė portretų galerija, 2016. Jorge Herrera nuotr.

Todėl tam, kad suvoktume savitą L. Guokės kūrybą, siūlau tris sąlyginius raktus.


Pirmuoju raktu atverkime menamą kambarį su daugybe stalčiukų, į kuriuos vertintojai įprastai bando talpinti kūrėjus, priskirdami juos vienai ar kitai dailės sričiai, stilistikai, meninei tendencijai ar grupuotei. Šioje sekoje L. Guokės kūrybai rasti konkretų stalčiuką keblu.


Pagal išsilavinimą ji – profesionali grafikė, Vilniaus dailės akademijoje su pagyrimu įgijusi bakalauro (2004–2008), vėliau Šiaulių universitete – menų magistro laipsnį (2008–2010) ir ten, Menų katedroje, penkerius metus dėsčiusi (2011–2016) būtent grafiką. Tačiau grafikoje menininkę varžė du dalykai – spalvos stoka ir technologiškai ribotas kūrinių dydis (geriausiai menininkė jaučiasi savo idėjas įkūnydama monumentaliuose formatuose). Kita vertus, grafika įdiegė suvokimą apie piešinio svarbą, medžiagiškumą, atidumą kiekvienai detalei ir preciziškai vaizdo kokybei. Ir nors kūrybos pradžioje L. Guokė sėkmingai kūrė estampus, su kuriais dalyvavo parodose Lietuvoje bei pasauliniuose grafikos forumuose (2), išbandė dailininko knygą (tarptautinė Dailininko knygos meno trienalė, Vilnius, 2012) ir net ekslibrisus, bet garbingiausius tarptautinius įvertinimus pelnė už tapybos kūrinius bei projektus, jungiančius tapybą ir videoprojekcijas.


2016 m. už portretą „Petras“ (akrilas, drobė, 146 x 200 cm) iš ciklo „Lietuvos kaime“ L. Guokė tapo laureate Travel Award kategorijoje žymiausiame pasaulyje portretų konkurse BP Portrait Award, kurį kasmet rengia Nacionalinė portretų galerija (NPG) Londone (3). Nors šiame konkurse, kuriame dalyvavo 2577 menininkai iš 80 pasaulio šalių, ji debiutavo (daugelis pretendentų tai daro kasmet), pastebėta buvo iš karto ir kartu su kitais atrinktais pretendentais pakviesta asmeninio pokalbio su solidžia komisija (4), tarp kurios narių – NPG vyresnysis kuratorius Paulas Moorhouse’as, kuravęs tokias įsimintinas parodas kaip Pop Art Portraits (2007), Gerhard Richter Portraits (2009), The Great War in Portraits (2014), The Queen: Art and Image (2011–2012), Giacometti: Pure Presence (2015–2016), Howard Hodgkin Portraits (2017) ir kt.


Po šio konkurso Ritsonos pabėgėlių stovykloje (5) (Graikija), kur L. Guokė ne tik tapė, bet ir savanoriavo, jos sukurti portretai „Rima and Muhammed Ahmed“ (akrilas, drobė, 150 x 100 cm) ir „Monika“ (akrilas, drobė, 150 x 100 cm) 2017 m. buvo eksponuoti Londono nacionalinėje portretų galerijoje, Ekseterio karališkajame Alberto memorialiniame muziejuje ir meno galerijoje), o 2018 m. – Škotijos nacionalinėje portretų galerijoje, Edinburge, muziejuje „Sunderland“. Portretus įsigijo MO muziejus Vilniuje, iš jo kolekcijos parodai „Kodėl taip sunku mylėti?“ (2020–2021) darbus pasirinko kuratoriai – Olandijos multimedijų menininkė Saskia Boddeke ir režisierius Peteris Greenaway. 2019 m. kaip viena iš šešių pasaulio menininkų, laimėjusių BP Portrait Award apdovanojimą, L. Guokė buvo pristatyta BBC dokumentiniame filme „Menininko portretas“ (6), skirtame šio konkurso 30-mečiui.


„Berniukas iš Alepo“ Aliejus, akrilas, drobė. 150x100 cm, 2018 m. Three Bridges Foundation nuotr,

Kitą reikšmingą apdovanojimą taip pat už tapybos kūrinį menininkė pelnė 2018-aisiais tarptautiniame Three Bridges Foundation konkurse (Lenkija). Jos paveikslas „Berniukas iš Alepo“ (aliejus, akrilas, drobė, 150 x 100 cm, 2018) buvo įvertintas pagrindiniu prizu, o 2021-aisiais 74-ajame Lokarno kino festivalyje (Šveicarija) menininkė apdovanota Specialiąja nepriklausomų kino kritikų premija Boccalino d'Oro 2021 už meninį tapybos ir videoprojektą „Trys pasauliai“ (paveikslas „Pieta“ ir du videodarbai po 17 min. 13 s), gvildenančiame moterų teisų temą.


2022 m. L. Guokės buvo kūriniai eksponuojami net dviejuose pasauliniuose renginiuose: tarptautinio šiuolaikinių portretų konkurso „ModPortrait“ finalininkų parodoje, liepą–rugsėjį vykusioje Museu Europeu d'Art Modern Barselonoje, ir nuo 2009 m. rengiamoje šiuolaikinio Chianciano meno bienalėje, vykstančioje Museo d’Arte di Chianciano (Italija). Čia už portretą „Lukas“ (akrilas, aliejus, drobė, 122 x 200 cm) menininkė buvo įvertina Pirmąja premija Figūratyviojo meno kūrinių kategorijoje.


Nevengdama iššūkių, kaip lygiaverčius idėjos, proceso ir vizualios raiškos sandus savo kūryboje L. Guokė pasitelkia įvairias medijas: piešinį ir tapybą, skulptūrinę formą ir videovaizdą, instaliaciją ir inžinerines technologijas. Tad tradicinių stalčiukų sistema jos kūrybai vertinti akivaizdžiai per ankšta.


Antruoju raktu atverkime L. Guokės kūrybinių idėjų erdves, kuriose susipina du klodai: žmogiškosios būties mįslė, kurią menininkė tyrinėja gilindamasi į pasąmoninius procesus per filosofinius apmąstymus, kontempliaciją, vidines nuojautas, ir aktualios socialinės temos (migracija, karas, moters vieta visuomenėje etc.).


Menininkė įsitikinusi, kad fragmentuotame ir neretai deformuotame nūdienio meno lauke socialiai angažuotos kūrybos randasi vis daugiau. Ir čia L. Guokė nėra vieniša, bet dauguma šiuolaikinio meno kūrėjų, gvildenančių politines ar socialines aktualijas, keliančių vartotojiškai visuomenei nepatogius klausimus, atskleidžia juos per veiksmo meną, akcijas ar performansus, kaip medijas, greičiausiai pasiekiančias žiūrovą. L. Guokė eina kitu keliu – ji kuria itin paveikų amžininko atvaizdą, kaip tikrovės refleksiją. Menininkė įsitikinusi, kad sociume kūrėjas nėra izoliuotas – jis savotiškas kamertonas, reaguojantis į aplinkos veiksnius, jų priežastingumą ir pasekmes.


Kaip tikra šiuolaikinio meno atstovė, savo kūryboje ji nevengia su postmodernizmu siejamo intertekstualumo, kuris, kaip prasmę kuriantis ir plečiantis dialogas, turi gilias istorines šaknis, intermedialumo, kaip skirtingų medijų dialogo, ir nuorodų į klasiką.


Artimiausia menininkei figūrinė vs daiktiškoji dailė, vaizduojanti regimojo pasaulio objektus, ir portretas. XXI a. portretas kaip žanras tebėra aktualus, bet ikonografinius žanro principus nūdien keičia nykimo, destrukcijos vaizdiniai, kaip socialinės tikrovės, jos kritikos priemonė. Tik L. Guokei destrukcija, brutalumas ar noras šokiruoti svetimi. Daug artimesnė Niujorke kuriančio menininko Costa Vavagiakis (7) (g. 1958) mintis: „Negaliu tapyti ar piešti, jei gerai nepažįstu modelio.“


Savo herojus ir jų socialinę aplinką L. Guokė pažįsta puikiai, todėl kiekvienas kūrinys turi konkrečią istoriją ir tęsinį. Pavyzdžiui, projekte „Lietuvos kaime“ (2015), kuris buvo eksponuotas Berlyne Institut fur Alles Mogliche (2016), Daugpilio Marko Rothko meno centre (2016) ir Šiaulių dailės galerijoje (2017), menininkė ne tik aktualizavo vieną opiausių socialinių šalies problemų – permainas, kurias patiria nūdienos Lietuvos provincija (gyventojų migracija, lemiantį savasties netekimą, nedarbas ir skurdas etc.), bet ir atskleidė konkretaus žmogaus – Petro, už kurio portretą pelnė minėtą BP Portrait Award 2016 apdovanojimą, istoriją (8). „Lietuvos kaime“, be kanoninių portreto principų (ikonografiškai tikslaus natūros atvaizdo), L. Guokė pasitelkia ir naujas technologijas – specialų apšvietimą, dėl kurio dalis portretų drobėse palaipsniui išryškėja ir vėl išnyksta, taip atskleisdama kūrinio esmę – būties kaitą.


Taigi, daugialypėje šiuolaikinio meno „veidų“ galerijoje L. Guokė kuria savąjį, ne tik išryškinantį žmogaus gyvenimo trapumą („Mes esam ir mūsų nėra“), bet esantį ir gyvenamojo laiko dokumentu. Pasak autorės, tik realūs žmonės jos kūriniams suteikia pamatinio tikrumo.


Poreikį prabilti apie žmogaus būties trapumą byloja ir Ritsonos pabėgėlių stovykloje (9) L. Guokės nutapyti dviejų jaunų bendraamžių, bet skirtingo likimo moterų portretai – Rimos iš karo sunaikinto Alepo, vieno didžiausių Sirijos miestų, ir stovyklos savanorės Monikos iš Ciuricho. Portretuodama kaip meninę priemonę L. Guokė pasirinko įtaigią alegoriją: juodame fone, simbolizuojančiame karo siaubą, detaliai nutapytas pabėgėlės su vaiku atvaizdas („Rima and Muhammed Ahmed“), baltame – savanorė iš Ciuricho („Monika“). Tarp jų – tik trapi linija, skirianti tamsą ir šviesą, o iš tiesų tvyro didžiulė praraja tarp dviejų gyvenimų ir dviejų pasirinkimų.


Savo kūryboje L. Guokė remiasi atidžiu aplinkos stebėjimu. Pabėgėlių stovykloje, kur ne tik kūrė, bet ir dirbo kaip savanorė (tai daro nuo 16 metų), menininkė patyrė, kad dauguma ten atsidūrusių žmonių, ypač moterų, išgyvena slegiančią ir orumą žeminančią pabėgėlio dalią. Didžiausios visų karų (Ukrainoje, Sirijoje, Palestinoje etc.) aukos yra pažeidžiamiausi visuomenės nariai – moterys ir vaikai. Todėl ne kiekvienas sutinka tapti kūrinio herojumi, juo labiau kad tokių filmuojančių, fotografuojančių žurnalistų bei menininkų, kurie tarsi maitinasi svetimu skausmu, ten netrūko. Taip jautėsi ir L. Guokės herojė Rima. Tačiau įvairiose parodose eksponuotas jos portretas ir BBC dokumentiniame filme užfiksuotas tolesnis likimas (Rima su šeima pagaliau buvo apgyvendinta Airijoje) atskleidė, kad meno kūrinys gali turėti ne tik estetinį, bet ir socialinį poveikį ar net ateities įžvalgas.


Šiandien ne tik šie portretai, bet ir ankstesni meniniai projektai (pvz., „Sunaikinta Visata“, 2012; „Pasirinkimo kambarys“, 2015) skamba beveik pranašiškai – kaip artėjančios grėsmės, apokalipsės nuojauta, kurią L. Guokė atskleidžia naujausiame tapybos, skulptūros bei videokūrinių cikle „Pasirinkimas“ (10). Gvildendama bendražmogiškas temas (gyvenimas ir mirtis, gėrio ir blogio priešybė), menininkė sąmoningai vengia tiesmukai vizualizuoti kančią. Ji remiasi dualistine simbolinio vaizdinio struktūra, kurią aprašė dar Platonas, skirdamas idealistinę amžinųjų idėjų buveinę ir juslinį pasaulį (11).


L. Guokės kūrybos savitumą lemia ne tik angažuota pilietinė pozicija, savitas pasaulio matymas, bet ir specifinė meninė kalba. Kaip pastebi Vytauto Didžiojo universiteto dr. Sigita Šilingaitė, analizuodama vokiečių filosofo Moritzo Geigerio (1880–1937) fenomenologinę estetiką, „atsigręžimas į estetines vertybes leidžia susitelkti ties pačiu meno kūriniu – estetiniu objektu bei jame glūdinčiomis objektyviomis vertėmis“ (12).


Todėl trečiąjį raktą bandykime pritaikyti menininkės kuriamiems vaizdiniams.


Savo kūryboje L. Guokė vadovaujasi dviem susijusiomis dimensijomis: realiais įvykiais ir bendriniais archetipais ar bibliniais įvaizdžiais, kurie tarsi sakralinėje dailėje apima daugybę simbolinių prasmių. Šiuolaikiniame mene nestinga tiek postmodernizmui būdingų istorinių citatų, replikų, tiek metanaratyvo ženklų, pasakojančių istorijas apie istorijas (pvz., siurrealizmo ir fantastinio realizmo srovėms artima Šarūno Saukos tapybos ikonografija, paremta fantastiniu realizmu, gausi biblinių ar literatūrinių dailės istorijos įvaizdžių, ar Patricijos Jurkšaitytės kūryboje naudojamos renesanso bei XVII a. meistrų interjero remarkos (13)). Tačiau L. Guokei šios priemonės ne siekiamybė, o tik pretekstas plėtoti vaizdinį pasakojimą per ikonografinius siužetus bei herojus. Todėl specifinę jos kūrybos raišką sąlygiškai galima būtų apibudinti kaip konceptualų dokumentalumą, besiremiantį ir klasikinės (istorinės) dailės principais, ir jų interpretacijomis, atliepiančiomis šiuolaikinę XXI a. meno sampratą.


Pavyzdžiui, projekte „Pasirinkimas I“ (2022) tapybos kūrinyje pavaizduota besilaukianti moteris atliepia bendrinį Madonos įvaizdį. Jos rankų padėtis ne tik saugo būsimą gyvybę, bet ir primena Sandro Botticelli paveikslo „Veneros gimimas“ (1482–1485) kompozicinę struktūrą. Madonos fone nutapytas detalus Kijevo peizažas, nelyginant renesansiniame paveiksle, tiksliai atkuria konkretų kraštovaizdį (miestą iki bombardavimo ir sugriautą), o virš jo plytintis giedras dangus apeliuoja į istorinio laiko aktualiją – desperatišką prašymą „uždengti dangų“. Kitame ciklo paveiksle „Salvator Mundi“ nuorodų į tautybę neturintis kūdikis, gulintis tarp šovinių gilzių, – akivaizdi aliuzija į Pasaulio Išganytoją, o sužeista mergaitė drobėje „Užmigęs vaikas“užuomina į Andrea Mantegna „Mirusį Kristų“ (apie 1490). Kompoziciškai visus projekto „Pasirinkimas“ kūrinius sieja ir pasikartojantis aštuonkampio motyvas, simbolizuojantis dvasinį pabudimą, amžinąjį gyvenimą, prisikėlimą, tobulumą.


Nors L. Guokei artimi figūrinės (daiktiškosios) tapybos principai: tūris ir erdvė, linijinė perspektyva, natūrai artimas koloritas bei efektingas, tarsi Caravaggio paveiksluose, trimatės formos modeliavimas šviesos ir šešėlių santykiais, kaip pirminę medžiagą ji pasitelkia ir naujas medijas – video- bei skaitmeninę fotografiją. Vis dėlto L. Guokės tapybai neretai klijuojama fotorealizmo, hiperrealizmo ar superrealizmo (14) stilistikos etiketė yra klaidinga. Viena vertus, ji fotografiją ne imituoja, o kuria naują meninę realybę – savo vidinės pajautos atspindį. Kita vertus, jos kūrinių pamatas – ne mechaniškai (projektoriumi ar milimetriniu popieriumi) išdidinta fotokopija, o autorinis piešinys, pastaruoju metu pasauliniame dailės kontekste išgyvenantis savotišką atgimimą. L. Guokei imponuoja ir kūrybos principus atliepia vieno kolegos teiginys, kad „piešinys – tai menininko sąžinė“ (15).

Akademiniu piešiniu savo kūryboje remiasi ir žinomi tarpdisciplininio meno kūrėjai SetP Stanikas (Svajonė ir Paulius Stanikai). Jungdami klasikinį piešinį su šiuolaikine fotografija bei kitomis medijomis (teatro, šokio, kino elementais), jie kuria pabrėžtinai estetišką plastinį vaizdinį, bet kontroversiškas situacijas sąmoningai inscenizuoja ir režisuoja.


L. Guokė – nieko neinscenizuoja, nors, kaip taikliai pastebėjo BP Portrait Award 2014 Antrojo prizo laimėtojas Richardas Twose’as (g. 1963), menininkės kuriamas daugiasluoksnis vaizdas turi savotišką kinematografinę magiją: išplėtotą siužetinį pasakojimą, praturtintą prasminėmis detalėmis. Gal todėl, kad jai artimos XX a. kino klasiko Andrejaus Tarkovskio (1932–1986) meninės nuostatos (metafizinės temos ir itin estetiški vaizdai) bei šiuolaikinio JAV menininko Billo Viola (g. 1951) (16) kūryba, kurioje dominuoja laiko tėkmės, gyvenimo ir mirties, atsinaujinimo, iš kartos į kartą perduodamos patirties problematika. Pastarojo kūrybai įtakos turinti Vakarų ir Rytų filosofija bei religija, viduramžių ir Renesanso menas, imponuoja ir L. Guokei. Taip pat, kaip ir B. Viola, būdingi kompozicijos principai: stambūs planai, statiški kadrai, kiekvienos detalės svarba.


Kinematografinis principas originaliai atsiskleidžia tuose L. Guokės meniniuose projektuose, kur tapyba siejama su videoprojekcijomis ar net trimačiais objektais. Pavyzdžiui, projekte „Lengvas pasirinkimas“ (tapyba, skulptūra, vaizdo kūriniai, 2020), eksponuotame parodoje „Ledkalnis“ (Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmai, kuratorė Danguolė Ruškienė), menininkė remiasi pagal prasmę susietais idėjos, vaizdo ir kompozicijos dėmenimis: ribą tarp pažinumo ir slėpinio, priešpriešą tarp proto ir sielos, nepasitenkinimo turimu ir susitaikymo su esamu įvaizdina tapyti portretai; skulptūroje pasitelkiamas biblinis šv. Jono Krikštytojo archetipas atskleidžia kiekvienos mąstančios asmenybės dvipusybę tarp nusistovėjusių tiesų ir neišvengiamos minties kaitos; o du videokūriniai, jungiantys tapybą ir skulptūrą, sukuria pozityvo ir negatyvo įtampą – atšiauriam, beveik apokaliptiniam vaizdui priešpriešinamas natūralus ir šviesus pasaulis. Prasminį krūvį šioje jungtyje turi ne tik autorės pasirinkti įvaizdžiai (pvz., šv. Jonas Krikštytojas, universalus vandens motyvas), bet ir juos jungianti visų trijų medijų (tapybos kūrinių, skulptūros ir videoekranų) komponavimo schema, paremta vertikalės ir horizontalės sankirta, suformuojančia kryžiaus konstruktą.


O Lokarno kino festivalyje premijuotame tapybos ir videovaizdų projekte „Trys pasauliai“, kuris 2021 m. eksponuotas parodoje „Darna“ (Coherencies), vykusioje Il Rivellino LDV meno galerijoje (Leonardo Da Vinci Art Gallery) (17), archetipiniai vaizdiniai, sukeitus reikšmes, įgyja naują prasmę ir atskleidžia nūdien itin skaudžią temą – byloja apie moteris, tampančias įvairiausių manipuliacijų objektu. Monumentalioje drobėje „Pieta“, kuri yra šio projekto centre, chrestomatinė schema, vaizduojant kenčiančią Mariją su nuimtu nuo kryžiaus Jėzumi, tampa dviejų moterų (motinos ir dukters) istorija. Ją papildo dvi skirtingos gyvenimo kelionės: viena reprezentuoja šiuolaikinį vartotojišką pasaulį, persmelktą seksualumo, nevaržomos (įsivaizduojamos) laisvės, kita – vidinę kontempliatyvią maldą už visas pasaulio moteris, patiriančias smurtą, neteisybę, pažeminimą. Kaip pasaulio atgimimo metafora, kūrinius sieja L. Guokės pamėgtas tekančio vandens įvaizdis.


Akivaizdu, kad menininkės kuriami vaizdiniai iš suvokėjo reikalauja ne tik atidumo, susitelkimo, bet ir tam tikro intelektinio pasirengimo ar bent minimalaus (ne tik meninio) išsilavinimo. Tačiau dažniausiai žiūrovus pirmiausia pribloškia neįtikėtinas L. Guokės kuriamų vaizdų tikroviškumas, realumo iliuzija, artima 3D raiškai. Todėl norėtųsi priminti vieną iš keturių Alfonso Andriuškevičiaus įvardytų meno suvokimo klaidų, t. y. dažnai pamirštamą tiesą, kad meno kūrinys – tai „fiktyvus, dirbtinis pasaulis, o ne mus supanti reali tikrovė“ (18). Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad meno kūrinio vertę nusako ne tik originalios idėjos, gimstančios kūrėjo mintyse (jausenoje), bet ir profesionalus (meistriškas) įgyvendinimas. Antrasis dėmuo vertinant kūrinį dažnai eliminuojamas, tad kai kurie meno reiškiniai (garsiai nuskambėjusios parodos, projektai, akcijos) tampa trumpalaikiu įvykiu, žiūrovo atmintyje išliekančiu tik kaip sumaniai pateikta koncepcija, geriausiu atveju užfiksuota kataloge. L. Guokei profesionali (perfekcionistinė) plastinė raiška ypač svarbi: ji siekia, kad kūrinys suvokėją tolygiai veiktų ir minties, ir emocijų, ir estetiniu lygmeniu.


(2) 2009 m. Krokuvos grafikos meno trienalė, Lenkija; 2009 m. 6-oji Bitolos grafikos trienalė, Makedonija; 2010 m. 2-oji tarptautinė Pentango grafikos paroda, Malaizija; 2011 m. Medžio raižinių paroda KIWA, Kiotas, Japonija.

(3) Nacionalinė portretų galerija (NPG) Londone atidaryta 1856 m. Greta istorinių portretų čia eksponuojami šiuolaikinių menininkų kūriniai, rengiamos atskirų menininkų portretų parodos ir kasmetinis BP portretų konkursas. Iki 2006 m. konkursas buvo atviras tik jaunesniems nei 40 metų kūrėjams, nuo 2007 m. jame gali dalyvauti visi vyresni nei 18 metų autoriai, atskiras BP Young Artist Award apdovanojimas skiriamas geriausiam portretų menininkui nuo 18 iki 30 metų. 2002 m. Antrąjį konkurso prizą pelnė tapytojas Žygimantas Augustinas.

(4) 2016 m. BP Portrait Award komisija: Nacionalinės portetų galerijos direktorius Nicholas Cullinanas (pirmininkas), Škotijos nacionalinės portretų galerijos direktorius Christopheris Bakeris, rašytojas Alanas Hollinghurstas, šiuolaikinio meno kuratorė Sarah Howgate, Nacionalinės portretų galerijos menininkė Jenny Saville, Jungtinės Karalystės Meno ir kultūros departamento direktorė Des Violaris, Nacionalinės portretų galerijos XX a. kolekcijos vyresnysis kuratorius Paulas Moorhouse’as, 2014 m. BP Portrait Award II prizo laimėtojas Richardas Twose’as.

(5) Dalis apdovanojimo Travel Award 2016 kategorijoje buvo skirta kūrybinei stažuotei šioje stovykloje.

(6) Portrait of an Artist. Prieiga per internetą: https://www.bbc.co.uk/programmes/n3ct6mj6

(7) „Petras – iškamšininkas, namuose įkūręs nedidelį savo padarytų iškamšų muziejų. Šiuo metu jis gyvena tėvų statytame vienkiemyje, kuris per stebuklą išliko nesugriautas sovietinės okupacijos metu. Šešerių Petras kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą, į Lietuvą grįžo, kai jam buvo 14 metų. Sodyboje taip pat auga 250 jo pasodintų ąžuolų. Petras spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą ir ramybę, kurios mums, spartaus šiuolaikinio pasaulio žmonėms, trūksta.“ Prieiga per internetą: http://www.costavavagiakis.com/

(9) Travel Award 2016 kategorijoje dalis apdovanojimo buvo skirtas kūrybinei 2 savaičių kūrybinei stažuotei pabėgėlių stovykloje.

(10) Projektą L. Guokė įgyvendina gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją (2022); pirma jo dalis „Pasirinkimas I“ eksponuotas Vilniaus rotušėje 2022 m. rugpjūtį ir rugsėjį, o metų pabaigoje bus rodomas parodoje „Pasirinkimas II“ A. Mončio namuose-muziejuje Palangoje.

(11) Dualizmas (lot. dualis – dvejopas, dvigubas; sk. dualizmas) čia suvokiamas kaip dvejopa tikrovės – materialios ir dvasinės prigimtis, kaip Dievo ir realaus pasaulio skirtingumas, kuriame egzistuoja priešingi pradai – gėris (iš Dievo) ir blogis (iš Šėtono). Prieiga per internetą: https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Dualizmas

(12) Sigita Šilingaitė. Estetinių vertybių samprata Moritzo Geigerio fenomenologinėje estetikoje. In: Problemos,2014, Nr. 86, p. 98.

(13) Raminta Jurėnaitė, prieiga per internetą: http://www.mmcentras.lt/autoriai/sarunas-sauka/497; http://www.mmcentras.lt/autoriai/patricija-jurksaityte/467

(14) Fotorealizmas (gr. phos + realizmas), kitaip hiperrealizmas, superrealizmas, postmodernistinės dailės kryptis, susiformavusi XX a. 7-ajame dešimtmetyje, fotografiškai tiksliai atkurianti banalius kasdieniškus įspūdžius; fotorealizmas gali būti vadinamas ir superrealizmu (labiau Europoje) ar hiperrealizmu (po 2000 m.).

(15) VDA Kauno fakulteto Piešimo studijos prof. Rimvydas Mulevičius apibūdinimas.

(16) Dovilė Daveluy. Laiko skulptorius. 7 meno dienos, 2014-05-23. Prieiga per internetą: https://www.7md.lt/daile/2014-05-23/Laiko-skulptorius-

(17) Paroda vyko kaip renginio „Lietuvos dienos’2021“, skirto Lietuvos ir Šveicarijos diplomatinių santykių užmezgimo 100-mečiui ir jų atkūrimo 30-mečiui paminėti, taip pat Šveicarijos moterų balsavimo teisės įtvirtinimo 50-mečiui. Parodoje dalyvavo 13 lietuvių menininkų: Raminta Blaževičiūtė, Kazimieras Brazdžiūnas, Tomas Daukša, Laura Guokė, Eglė Karpavičiūtė, Vytautas Kumža, Irma Leščinskaitė, Alina Melnikova, Auksė Miliukaitė, Eglė Norkutė, Vita Opolskytė, Zita Tallat-Kelpšaitė ir Andrius Zakarauskas.

(18) Alfonsas Andriuškevičius. „Keturios meno kūrinio suvokimo klaidos“, radijo paskaita. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/15/76411/alfonsas-andriuskevicius-keturios-meno-kurinio-suvokimo-klaidos-radijo-paskaita


 


3 Keys to Laura Guokė’s Work



The work of artist Laura Guokė is an atypical phenomenon in the contemporary Lithuanian art field. On the one hand, having held over 20 solo exhibitions in Lithuania and abroad, she has won prestigious international awards and has significantly represented Lithuania in exhibitions and projects around the world (in the UK, Germany, Austria, Italy, the USA, etc.), but on the other hand, she hardly fits into the local art context.


In order to understand Laura Guokė’s distinctive work, I propose three conditional keys. The first key is to open an imaginary room with many “drawers”, into which evaluators usually try to fit artists, assigning them to one or another artistic field, stylistics, artistic tendency, or grouping.


In this sequence, it is difficult to find a specific “drawer” for Laura Guokė’s work. Not shying away from challenges, the artist uses not only painterly plasticity, but also a variety of other media in her work: drawing and painting, sculptural form and video, installation and engineering technologies as equal components of an idea, process, and visual expression.


A professional graphic artist by training, she has received the most prestigious international awards for her paintings and projects combining painting and video projections: at the BP Portrait Award, held annually by the National Portrait Gallery (NPG) in London, Laura Guokė was the winner of the Travel Award for her portrait Petras (acrylic on canvas, 146 x 200 cm), and as one of the six artists in the world to have won the award, she was featured in the 2019 BBC documentary, Portrait of an Artist (https://www.bbc.co.uk/programmes/n3ct6mj6); in 2018, she was awarded the First Prize in the International Three Bridges Foundation Competition (Poland) for her painting Benny from Aleppo (oil, acrylic on canvas, 150 x 100 cm); in 2021, she was awarded the Special Prize of Independent Film Critics Premio Boccalino d'Oro 2021 Locarno at the Locarno Film Festival (Switzerland) for the artistic painting and video project Three Worlds (painting Pieta and two video works, 17 min. 13 sec. each). Her most recent award was First Prize in the category of Figurative Artworks at the Chianciano Biennale (Museo d'Arte di Chianciano, Italy).


With the second key, let us open the spaces of Laura Guokė’s creative ideas, where two layers intertwine: the enigma of human existence, which she explores by delving deeper into the subconscious processes through philosophical reflections, self-contemplation, and inner intuitions; and socially relevant topics (migration, war, women’s place in society, etc.). In the multifaceted gallery of contemporary art “faces”, the artist creates a highly impactful image of a contemporary, as a reflection of reality, as a document of living time. Some of the artist’s works (e.g., Destroyed Universe, 2012; Room of Choice, 2015, Easy Choice, 2020, Choice I, 2022) sound almost prophetic – as a premonition of an impending threat, an apocalypse for the world. However, the artist speaks about it calmly, believing that the counterbalance to evil is the good that comes from creativity.


Let us try to apply the third key to the images created by the artist. The uniqueness of Laura Guokė’s work is determined not only by her committed civic stance and her distinctive view of the world, but also by her specific artistic language and her professional (perfectionist) plastic expression: she strives for the work to have an equal impact on the perceiver at the levels of thought, emotion, and aesthetic.


The specific expression of Laura Guokė’s work could be conditionally described as a conceptual documentary, which is based both on the principles of classical (historical) art and their interpretations, which reflect the contemporary concept of 21st-century art. The artist’s work is guided by two related dimensions: real events and generic archetypes or biblical images, which, not unlike sacred art, contain many symbolic meanings. On the one hand, the artist is close to the principles of figurative (material) painting: volume and space, linear perspective, and the effective modeling of three-dimensional form by means of the relationship between light and shadows, as in Caravaggio’s paintings. On the other hand, Laura Guokė, who is proficient in academic drawing and classical painting techniques, also uses digital photography as source material. However, the basis of her works is not an enlarged copy of a photographic image, but an original drawing, which in the process of creation becomes a nuanced pastose painting. Therefore, unlike the label of photorealism, hyperrealism, or super-realism that is often “stuck on” the artist, she does not imitate the photographic image but creates a new reality, which reflects her own inner feeling.


Laura Guokė’s work requires not only concentration from the audience, but also a certain intellectual preparation. And for those who are overwhelmed by the incredible realism of the images and the illusion of reality, close to 3D, it is worth remembering an often forgotten truth that every work of art is a newly created world.


Naujausi įrašai

Rodyti viską

Comments


bottom of page