Virginijus Kinčinaitis
- prieš 5 dienas
- 5 min. skaitymo
ŽEMĖLAPIO PERBRAIŽYMAS
Rothko muziejaus atvejis
Iš postindustrinio Latvijos pietryčių pakraščio, toli nuo Baltijos metropolių – Rygos ar Vilniaus – Daugpilyje įsikūręs Rothko muziejus, Marko Rothko gimtinėje, tapo šiuolaikinio meno ir tarptautinio dialogo švyturiu. Nuo pat atidarymo 2013 m. jis nuosekliai permąsto, ką kultūros institucija gali reikšti miestui ir visam regionui. Apie naujai braižomą kultūros žemėlapį, tiltus tarp šalių bei Rothko palikimo tąsą kalbasi meno istorikas ir kuratorius Virginijus Kinčinaitis – ilgametis Baltijos kultūros procesų stebėtojas bei viena pagrindinių Šiaulių šiuolaikinio meno scenos figūrų ir Rothko muziejaus direktorius Mārius Čačka.
Daugpilis dažnai suvokiamas kaip periferinis miestas – su savo industrine praeitimi ir atstumu nuo Rygos ar Vilniaus. Tačiau nuo 2013-ųjų Rothko muziejus padėjo miestą iš naujo įtvirtinti kaip kultūros traukos centrą. Kaip jūs matote muziejaus indėlį į platesnį vietos ir tapatybės persvarstymą?
Daugpiliui vis dar klijuojami stereotipai, susiję su industrine praeitimi. Rothko muziejus pamažu šiuos įvaizdžius griauna. Pokyčiams reikia laiko – dažnai visos kartos, bet šiandien miestas vis dažniau atpažįstamas kitu žvilgsniu, kur kultūrinis turinys tampa esminiu veiksniu. Jau daugiau nei dešimtmetį muziejus pasakoja istorijas ir atveria duris į meną, formuodamas, kaip miestas mato save ir kaip jį regi kiti.
Kiekvienais metais pristatome keturis parodų sezonus kartu su tarptautine rezidencijų programa. Statistika ir kasdien sutinkami lankytojai rodo, kad daugeliui mūsų muziejus yra pirmasis susitikimas su šiuo regionu. Juos čia atveda Rothko vardas ir mūsų programos kokybė. Grįžtantys draugai ir nauji žiūrovai ateina ne atsitiktinai, o dėl turinio ir mūsų komandos pastangų jį išlaikyti aukščiausiame lygyje. Būtent tai labiausiai pakeitė Daugpilio istoriją ir toliau ją formuoja.
2023-ieji muziejui buvo svarbus lūžis – perėjote nuo Rothko meno centro prie valstybinės akreditacijos turinčio Rothko muziejaus. Ką šis pokytis reiškia muziejaus matomumui ir ilgalaikėms ambicijoms tiek vietos, tiek tarptautiniu mastu?
Tarptautinėje erdvėje mus jau seniai suvokė kaip muziejų. Pavadinimo pakeitimas gali atrodyti paprastas, bet jis žymi ambicijų ir pripažinimo lūžį. Tai ir aiškumo klausimas – glaustas pavadinimas „Rothko muziejus“ iškart suprantamas. Ir svarbiausia – joks kitas pasaulio muziejus tokio aiškaus Rothko vardo neturi, o jis stovi čia, jo gimtinėje.
Nacionaliniu lygmeniu tapome oficialios Latvijos muziejų sistemos dalimi, kas užtikrina didesnę mūsų kolekcijos apsaugą pagal Muziejų įstatymą. Nuo 2026 m. valstybės indemnitetas leis lengviau atsivežti tarptautiniu mastu draustus didžiuosius kūrinius, tarp jų ir paties Rothko.
Globaliai šis statusas iškelia mūsų pozicijas, bet iš tiesų lemia rezultatai – mūsų siūloma kokybė ir jos pasiekiamas rezonansas.
Rothko muziejus gimė iš Marko Rothko palikimo, bet kartu jis aktyviai pristato šiuolaikinį Latvijos ir kitų šalių meną. Kaip pavyksta derinti šią dvigubą misiją – pagerbti Rothko paveldą ir kartu išlikti aktualiems šiandienos auditorijoms?
Esminis dalykas – balansas. Rothko yra mūsų pamatas, bet programa aprėpia plačiausią šiuolaikinės kūrybos lauką. Daugelis projektų kurti tiesiogiai arba subtiliai remiantis Rothko idėjomis, modernizmo palikimu ar šiandienos vizualinėmis kalbomis. Taip jo palikimas tampa gyvos diskusijos apie šiuolaikinį meną dalimi. Rothko vardas – stiprus kultūrinis ženklas, sustiprinantis mūsų programos aktualumą. Jis suteikia pagrindą pasakoti naujas istorijas ir kviečia auditorijas į daugiaplanę patirtį.
Ilgametis santykis su Rothko šeima yra kertinė muziejaus tapatybės dalis. Kaip ši partnerystė kito laikui bėgant, ypač po 2023 m. muziejaus kolekcijai dovanotų originalų? Ką tai reiškia muziejaus tapatybei ir ryšiui su tarptautine publika?
Mūsų ryšys su Rothko šeima stiprus ir prasmingas. 2023 m. padovanoti du kūriniai, o šių metų rugsėjį – dar du – sustiprino šią sąsają. Tai daro Rothko muziejų unikalų Rytų Europoje – vieta, kurioje galima patirti Rothko kūrybą tiek kaip kolekcijos dalį, tiek per ilgametes šeimos paskolas. Jie eksponuojami specialiai įrengtoje Rothko salėje, kurios retrospektyvinė atranka kas trejus metus atnaujinama.
Šeimos palaikymas yra ir simbolinis, ir praktinis – tai tiltas į naujas galimybes ir tarptautines partnerystes. Jų pasitikėjimas suteikia jėgų siekti ambicingų tikslų.
Jūsų rezidencijų programa priėmė kūrėjus iš viso pasaulio, tarp jų ir iš Lietuvos. Kaip ši mainų patirtis praturtino kolekciją bei programą? Kokį poveikį tai daro vietos meno scenai Latvijoje ir Lietuvoje?
Rezidencijų ištakos siekia 2005 m. surengtą tapybos simpoziumą – dar iki muziejaus atidarymo. Nuo pat pradžių Lietuvos menininkai – aktyvūs dalyviai, įnešantys naujų perspektyvų ir praturtinantys kūrybinį dialogą.
Per šį laiką programa labai išaugo – menininkai iš daugiau nei 60 šalių dalyvavo mūsų simpoziumuose ir rezidencijose. Lietuva čia vaidina ypatingą vaidmenį – ne tik dėl menininkų dalyvavimo, bet ir dėl praktinės bendradarbiavimo patirties. Pirmoji mūsų pastato renovacija, įskaitant rezidencijų studijas, iš tiesų buvo įgyvendinta pagal Latvijos ir Lietuvos pasienio iniciatyvą.
Lietuvos menininkų indėlis muziejuje išlieka ryškus – šią žiemą pristatysime keturis Lietuvos autorius, net tris jų – vienu metu. Ši nuolatinė mainų tradicija mezga tinklus, dalijasi idėjomis ir stiprina kultūrinį dialogą, o dar labiau ją palaiko gausus Lietuvos lankytojų srautas į Daugpilį. Tai tarsi natūralus mūsų bendros baltų tapatybės pratęsimas šiuolaikinio vizualiojo meno kalba.
Pastaraisiais metais matome Panevėžyje atidarytą Stasio muziejų, iš dalies įkvėptą Rothko muziejaus modelio. Ką manote apie šį kultūrinį bangavimą ir kaip Latvijos bei Lietuvos institucijos galėtų dar glaudžiau bendradarbiauti? Kokios jūsų viltys dėl tokių ateities iniciatyvų ir kokį vaidmenį Rothko muziejus galėtų atlikti šioje bendroje kultūrinėje erdvėje?
Manau, bendra kultūrinė erdvė tarp Latvijos ir Lietuvos jau egzistuoja, o vizualiųjų menų lauke mes esame ne konkurentai, bet partneriai. Daugpilis ir Panevėžys seniai palaiko draugystę, o kultūrinė bendrystė čia visada buvo itin stipri.
Stasio muziejaus sukūrimas yra pagirtinas ir įkvepiantis. Jis rodo, kaip muziejus gali tapti kultūros ir turizmo tiltu tarp miestų. Tyrimai ir praktika patvirtina, kad sėkmingos kultūros institucijos daro realų poveikį vietos ekonomikai. Tikiu, jog akademikai ir politikos formuotojai ateityje dar stipriau akcentuos šią reikšmę, suteikdami daugiau svorio kultūriniams mainams.
Per 12 metų nuo muziejaus atidarymo priėmėte kuratorius, menininkus ir mąstytojus iš viso pasaulio. Atsigręžęs atgal, ar galite prisiminti ypatingą akimirką ar susitikimą, kai pajutote, kad muziejus pasiekė kažką iš tiesų transformuojančio?
Rothko muziejaus esmė yra ilgalaikių santykių kūrimas, todėl tokių akimirkų daug. Bet jei turėčiau išskirti vieną, tai būtų pandemijos laikotarpis.
Kai viskas sulėtėjo, sutelkėme dėmesį į kolekcijos stiprinimą, strategijos pergalvojimą ir net fizinį erdvių pertvarkymą per metus trukusį „vidinį remontą“. Tai buvo sunkus darbas, atliktas tik mūsų komandos, be papildomos pagalbos, bet jis padėjo pagrindus ateities augimui. Koncepcijos ir teorijos svarbios formuojant muziejaus tapatybę, bet kartais būtent praktinis darbas parodo atsparumą. Tas laikotarpis labiau nei bet kuris kitas išbandė ir įrodė mūsų stiprybę, komandinę dvasią ir atsidavimą.
Šiandien daugelis muziejų iš naujo permąsto savo vaidmenį visuomenėje. Kaip įsivaizduojate Rothko muziejaus raidą per artimiausią dešimtmetį? Kokias rizikas ar inovacijas jaučiatės pasirengęs priimti?
Gyvename neapibrėžtu laiku. Karas vyksta visai šalia mūsų sienų, o visoje Europoje, ypač Rytuose, juntama rimta demografinė krizė. Net ir antrame pagal dydį Latvijos mieste Daugpilyje šie padariniai labai ryškūs.
Tokios realijos kelia rizikas ir iššūkius, neišvengiamai formuojančius kultūros institucijų veiklą. Vis dėlto mūsų požiūris šiuolaikiškas ir prisitaikantis: žingsnis po žingsnio įgyvendiname naujas idėjas, mokomės iš patirties ir judame pirmyn.
Ateityje viena pagrindinių mūsų krypčių bus neformalus suaugusiųjų meninis ugdymas, parodas paverčiant mokymosi platforma. Su Erasmus+ darbuotojų mobilumo programa planuojame pritraukti naujų perspektyvų ir inovacijų, formuosiančių muziejaus ateitį.
Ir galiausiai – ką norėtumėte, kad lankytojai išsineštų iš Rothko muziejaus?
Labiausiai tikiuosi, kad jie išsineš atradimo pojūtį – meno, šios vietos, o gal net savo pačių. Muziejai nėra vien tik vieta žiūrėti į meną; tai erdvės apmąstymui, ryšiui ir įkvėpimui. Jei lankytojas jaučia patyręs kažką prasmingo ir unikalaus – kažką, kas išlieka kartu, vadinasi, mes atlikome savo misiją. Rothko yra pasakęs, kad paveikslas nėra apie patirtį – jis pats yra patirtis. Manau, tai galioja ir muziejui.
Komentarai