Agnė Mackevičiūtė


Suskambinti materiją

jos esamu pavidalu


Pokalbis su Simonu Nekrošiumi


Simonas Nekrošius – tarpdisciplininio meno kūrėjas, garso objektų, skulptūrų ir instaliacijų konstruotojas bei performansų atlikėjas. 2015 m. kartu su keliais bendraminčiais jis įkūrė projektų erdvę „Studium P“ ir iniciatyvą „pasidaryk pats“ (DIY), o šiuo metu aktyviai ieško naujų, netradicinių būdų garsui išgauti ir tyrinėja garso bei kūrėjo santykį. Menininkas aktyviai dalyvauja meno ir muzikos festivaliuose ir pats prisideda prie jų organizavimo.


Kam nors ištarus Tavo vardą, pirmas vaizdas, iškylantis akyse, – Tu, stovintis prie Valdovų rūmų, skubančių žmonių tėkmėje, ir mušantis plastikinius „bambalius“. Kažkoks siurrealus prisiminimas. Žinau, kad nemėgsti kalbėti apie save ir apie tai, ką darai, todėl esu dėkinga, kad sutikai pasidalinti mintimis. Kaip pats prisistatytum? Kūrėjas, konstruotojas, inžinierius, garso menininkas, o gal viskas viename?


Atvirai kalbant, niekad nemėgau klijuoti sau socialinių etikečių – tikriausiai todėl, kad nesinori prisirišti prie tam tikrų apibrėžimų ir taip save riboti. Juo labiau žmonės patys priklijuoja, jei yra poreikis. Trumpai tariant, darau dalykus. Vis dėlto, jei reikėtų pasirinkti vieną iš paminėtųjų, pasirinkčiau kūrėją, nes jis apima gana platų spektrą, o mano kūrybinė specifika taip pat aprėpia ne vieną sferą.


Studijavai tekstilę Vilniaus dailės akademijoje. Kaip nuo medžiagos, audinių ir siūlų perėjai prie garso objektų kūrimo ir performansų atlikimo?


Dar prieš stojant į akademiją, mane domino garso dalykai. Tačiau tuo metu dar nieko nežinojau apie garso meną ar eksperimentinę muziką. O tekstilę greičiausiai studijavau dėl paprastų aplinkybių. Vidurinėje dažniau nerdavau vąšeliu ir užsiimdavau rankdarbiais nei ruošdavau pamokas. Baigęs studijas, dar kurį laiką kūriau tekstilės dizaino produktus, bet galiausiai nusprendžiau orientuotis į eksperimentavimą, objektų kūrimą ir jų realizavimą. Ilgainiui tekstilės menas apleido mano kūrybinį lauką. Tada patekau į abstraktų garsų ir objektų pasaulį.

Garso performansas kabančiam padėklui ir garso objektams Meno ir mokslo laboratorija 2020 m. Dainiaus Putino nuotr.

Viena pagrindinių kūrybos inspiracijų, atsidūrus šioje sferoje, buvo pasidarytus instrumentus neštis į gatvę, išbandyti jų galimybes ir stebėti žmonių reakcijas. Tapau savotišku gatvės muzikantu ir tai kurį laiką buvo mano kūrybos bei pragyvenimo šaltinis. Vėliau, plečiantis garsinių objektų arsenalui, atsirado poreikis juos realizuoti kitose erdvėse, tad, atsiradus galimybei surengti pasirodymą galerijoje, nepraleidau progos. Bene pirmą savo garso performansą galerijoje atlikau 2014 m. Performatyvaus meno laboratorijoje, VDA parodų salėje „Titanikas“. Tai buvo kitokia specifika, nei groti gatvėje, bet ne mažiau įkvepianti patirtis vystyti kūrybinius sumanymus juos pritaikant performatyvioje terpėje.


Savo garso objektuose naudoji labai skirtingas medžiagas: nuo klasikinių – medžio, metalo iki „ready-made“ guminių antyčių, kamuoliukų, skardinių. Kaip atsirenki medžiagas? Didžioji jų dalis – radiniai?


Taip, didžioji dalis konstrukcinių medžiagų yra iš antrinių žaliavų, rastų vaikščiojant tarp buitinių atliekų konteinerių ar tyrinėjant apleistas teritorijas. Būna, kad ir žmonės atiduoda sugedusius muzikos instrumentus ar kitą garso aparatūrą, kurią pritaikau savo eksperimentuose. Dažnai medžiagos ar esami objektai padiktuoja tam tikrus pasirinkimus. Formos ir medžiagiškumas tampa inspiraciniu impulsu. Galbūt tai ir žavinga šioje situacijoje, kad ne aš renkuosi medžiagas, o jos pasirenka būti realizuotos mano kūryboje.


Ar rastų daiktų pernaudojimą savo garso objektuose priskirtum prie ekologinio šiandienos judėjimo?


Mane labiau erzina perdėtas vartotojiškumas, o tai neišvengiamai siejama su ekologine krize. Mano tikslas – parodyti žmonėms, kad daiktas nėra tik jo apibrėžta funkcija – yra ir materija, kuri gali būti pritaikyta visiškai kitur ir įgauti visai kitą pavidalą. Manau, kūrybiškas požiūris į buitį – paskata kovoti su vartotojiškumu. Daiktas tampa šiukšle tik tada, kai patenka į sąvartyną.

Garso skulptūra „Vėjo arfa“ Aplinkos įrašų sesija 2020 m. Autoriaus archyvo nuotr.

Atrodo kad, kuo toliau, tuo Tavo garso objektai ir eksperimentai tampa sudėtingesni. Juose atsiranda vis daugiau įvairių detalių, mechanikos, judesio. Kas šiuo metu Tau pačiam aktualu kūryboje?


Mano pirmieji garso tyrinėjimai prasidėjo nuo akustinės eksperimentikos, preparuojant esamus muzikinius instrumentus ir naudojant skambančius buitinius rakandus, detales. Tačiau jau keletą metų domiuosi ir veikiu elektroakustikos, mechanikos ir eksperimentinės elektronikos srityje. Tad ir konstrukcijos tampa vis sudėtingesnės, o garso išgavimo būdai įgauna naują dimensiją. Dažnai mano kūryboje galima aptikti „automata“ mechanikos veikimo principu paremtų struktūrų, taip pat elektromagnetais virpinančių metalinių segmentų bei motorizuotus atsitiktinio ritmo įrenginius.


Kokias įdomiausias garso galimybes esi atradęs?


Man visuomet sunku išskirti kažką iš visumos. Kiekvienas individualus atradimas kelia kūrybinį pasitenkinimą ir nesvarbu, ar tai jau buvo kažkieno realizuota anksčiau, ar ne. Tikriausiai, jei nesusidomėčiau, vargu ar būtų poreikis ir motyvacija toliau vystyti sumanymus. Kūryba yra procesas ir kiekviena kūrybinė patirtis yra sudedamoji dalis to, kas dar bus sukurta.


Kiek Tau svarbus performatyvumas, ryšys su žiūrovu? Ar Tavo garso objektai gali gyvuoti be tavęs?


Žiūrovas ir aplinka mano pasirodymuose atlieka gana svarbią funkciją. Pastarieji veiksniai kuria tam tikrą energinį turinį, veikia emocinę būseną bei pasirinkimus. Ir tai dažnai gali nulemti paties pasirodymo eigą. Mane labiau domina garsinis ir (ar) vizualinis performatyvumas nei tiesioginis kontaktas su žiūrovu. Bet būna ir taip, kad per pasirodymus žiūrovai prieina siūlyti pagalbos, nes mato, kad dalykai vyksta gana komplikuotai ir galbūt ne pagal planą.


Garso objektams reikalingas impulsas, nesvarbu, ar jis sukeltas žmogaus, ar gamtos reiškinių, ar elektros impulsų. Tad veikiausiai objektai pajėgūs atlikti savo funkciją ir be mano, kaip kūrėjo, įsikišimo. Tačiau kiekvienas yra individualus ir vienas kitą papildantis. O mano paskirtis – pakreipti situaciją tam tikra linkme.


Tavo performansų „instrumentais“ tampa transformuotas grėblys, objektai, panašūs į medinį arkliuką ar kurį kitą abstrahuotą gyvūną. Kaip gimsta garso objektų formos? Koks Tavo santykis su objektų vizualine, estetine išvaizda?


Garso instrumentų vizualinę estetiką ir formas dažnai kuria medžiagų ir objektų pasirinkimas ir sugretinimas. Stengiuosi išlaikyti medžiagišką autentiškumą. Visgi antrinio panaudojimo medžiagos jau turi tam tikrą istorinę, vizualinę įkrovą, kurią norisi išlaikyti. Estetika dažnai siejama su masinių produktų kūrimu, yra susiformavusi klišinė grožio samprata. Šiuo atveju aš renkuosi priešingą priėjimą – nesistengiu nulaižyti ar paslėpti tam tikrų trūkumų. Mano siekis – suskambinti materiją jos esamu pavidalu. Taip tam tikri netikslumai ar estetinis brutalumas kuria vizualinį autentiškumą.

„Kolona“, motorizuota akustinė garso skulptūra 2018 m.

Esi minėjęs, kad kiekviename performanse atlieki vis kažką naujo, priklausomai nuo tuometinio kūrybinio tarpsnio, bet pastaruosius performansus siejo panašus scenovaizdis – buvo šviesos, dūmų, pats dėvėjai medinę kepurę – kaukę. Ar bandei įkūnyti kažką mitiško (mistiško)? Ar galėtum paplėtoti savo performansų idėjas ir scenovaizdžio pasirinkimą?


Scenovaizdį kuria savadarbiai objektai, konstrukcijos ar tam tikros garso įgalinimo idėjos. Visi šie segmentai vizualiai dažnai turi panašią mano kūrybai būdingą estetinę išraišką. Savo pasirodymuose neturiu tikslo kurti personažo, pasirodymo scenarijaus ar dramaturgijos. Mano pasirinkimas – leisti esamoms aplinkybėms ir būsenoms diktuoti pasirinkimus. Tai nėra racionalus priėjimas, bet man atrodo, kad neracionalūs kūrybiniai sprendimai kartais stipriau išreiškia tam tikras nuojautas. Jos nėra grindžiamos išankstiniu sumanymu ir yra labiau pavaldžios intuicijai.


„Stalas“, akustinis, eksperimentinis garsų kūrimo instrumentas 2012-2018 m.

Kiek Tavo performansuose improvizacijos ir kiek išankstinio pasiruošimo?


Pradėjęs rengti garso performansus, bandydavau kurti tam tikrą pasirodymo struktūrą, eigą. Vis dėlto retai sugebėdavau tai realizuoti vien todėl, kad, būnant dabartyje, viskas vykdavo ne pagal planą ir tekdavo atsiduoti esačiai, improvizuoti ir priimti sprendimus esamuoju laiku. Tad šiuo metu daugiausia koncentruojuosi į scenovaizdį, objektus ir garso išgavimo bei generavimo būdus. Mano repeticijų salė yra dirbtuvės, kur konstruoju padargus savo pasirodymams.


Neskirstau savo performansų į gerus ar blogus, kiekvieną pasirodymą priimu kaip patirtį. Nes nepasitenkinimas savimi ar pasirodymu kelia tam tikrą frustraciją, galinčią virsti demotyvuojančia jėga. Tai nereiškia, kad nevertinu savęs kritiškai – kiekvieną kartą peržiūriu pasirodymo dokumentacijas ir pasidarau išvadas, kas mane domina, trikdo vienoje ar kitoje situacijoje. Pažvelgti iš šalies – labai naudinga praktika norint toliau plėtoti kūrybines užmačias.


Tavo kūryba stipriai siejasi su dadaistų ar „Fluxus“ judėjimais. Ar manai, kad esi šių meno srovių tęsėjas? Kokią įtaką Tau jos daro? Šie meno judėjimai buvo paremti absurdo, nelogikos, nesąmonės išraiškomis. Kiek absurdo Tavo kūryboje?


Jau minėjau, kad neturiu tikslo savęs priskirti ar gretinti su tam tikromis meno srovėmis. Tai labiau menotyrininkų darbas. Greičiausiai veikia tam tikra pasąmoninė įtaka, bet tiesiogiai nereflektuoju meno istorijos. Įtakos mano kūryboje gana abstrakčios, pavaldžios situacijoms ir patirtims. Mene bei gyvenime labiausia erzina susireikšminimo ar sureikšminimo momentas. Dažnai beprasmiams dalykams bandoma suteikti naujų reikšmių, galbūt nieko bendra neturinčių tarpusavyje. Ir tai galiausiai priklauso nuo suvokėjo patiklumo. Iš čia, matyt, kyla tam tikra absurdo nuojauta ir nepasitikėjimas. Neturiu siekio pateisinti dalykų ir tai atveria kelius tam tikroms „nesąmonėms“ plėtotis. Nesąmonė yra procesas, kurio nėra identifikavusi mūsų sąmonė, bet potencialiai gali būti išgyventa. Jeigu tai nesuveikia kaip atmetimo reakcijos impulsas.

„Kuprinė“, portabili motorizuota garso skulptūra 2017 m.

Kokia Tavo ir bendraminčių įkurtos projektų erdvės „Studium P“ vizija?


„Studium P“ – kūrėjų palaikoma iniciatyva, veikianti nuo 2015 m. be projektinių finansavimų ir kitų įsipareigojimų, susikūrusi kaip alternatyva tradicinėms institucinėms meno galerijoms. Tai labiau eksperimentas, vedamas procesų ir bendraminčių, siekiančių laisvai kūrybiškai veikti. Pats projektas nepavaldus vizijoms ir gyvuoja šia diena. Vietos idėja taip pat formuojasi ir yra veikiama pačių kūrėjų. Šiuo metu daugiau dėmesio skiriame eksperimentinėms kūrybinėms praktikoms.


Kas Tave kūryboje labiausiai įkvepia ir motyvuoja? Kokie artimiausi planai?


Didžiausias įkvėpimas – kūrybinis procesualumas, praktika. Tai nurodo kryptį, kuria reikėtų judėti, siekiant idėjų realizavimo. Ir kūrybinės vizijos, ir planai dažniausiai kuriasi spontaniškai. Motyvacijos klausimas šiuo metu gana susijęs su tam tikrais gyvenimiškais veiksniais. Šiuo neramiu visame pasaulyje periodu nelengva koncentruotis. Tačiau kūrybinės praktikos leidžia nukreipti mintis ir nepasiduoti emociniam krūviui.

Recent Posts

See All