Ignas Kazakevičius

TAPYBOS TRIENALĖ: TARP IDEOLOGIJOS IR FORMATO

Pirmoji XVIII Vilniaus tapybos trienalės dalis prasideda Kauno paveikslų galerijoje, kurioje eksponuojami šiuolaikinių menininkų iš Šiaurės šalių, Lenkijos ir Lietuvos kūriniai. Pirmą kartą lankiausi šioje parodoje su draugais ir neskaičiau koncepcijos. Tiesiog žiūrėjome į paveikslus. Nors pažįstami autoriai nenustebino, o nepažįstami – taip pat, „paroda yra normali, nes yra geros tapybos“ - nusprendėme. Iš gana vienodos tonacijos, nepaisant stiliaus, kūrinių pavyko sudėlioti „perimetrą“, kai šalia esantys kūriniai kalbasi. Žinant apie LDS ir sykiu Tapybos trienalės egzistencines problemas, kuratorei priekaištų nėra. Manau ji padarė ką galėjo, nes daugiau nei pakankamos lėšos, tinkamos erdvės ir talentingi menininkai, rengiant bet kurį didelį meno renginį – yra susiję tarsi žymioji Einšteino formulė. Čia energija simbolizuoja menininkus, erdvės – masę, o šviesos greitis pakeltas kvadratu atitinka finansų srautus reikalingus tokio mastelio renginiui. Entuziazmas, tikėjimas šio renginio reikalingumu ir gebėjimas suktis iš keblių situacijų - nors ir neatsispindintys skaičiuose, taip pat ženkliai prisideda prie kokybiško įgyvendinimo. Esu kuravęs 12 -ąją Vilniaus tapybos trienalę. Tuomet po LDS  vėliava reikėjo suderinti formą ir ideologiją, teko kautis dėl kuratoriaus darbo savarankiškumo. Po dvidešimties metų aktualesnis regisi Trienalės kaip tokio renginio apskritai poreikis. Apie šias ir kitas problemas, patirtis, pirmą tokio mastelio renginio kovinį krikštą kalbuosi su pagrindine parodos kuratore  Meda Norbutaite.

XVIII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Tamaros Piilola (FI) Kauno paveikslų galerija kūriniai Giedriaus Akelio nuotr

Pastaruoju metu rengti Tapybos trienalę – tikras iššūkis. Tokio masto renginį kuruoji pirmą kartą. kaip vertini savo kovinį krikštą?

Lietuvos dailininkų sąjungoje esu atsakinga už tarptautinius ryšius, tad šis projektas „natūraliai“ tapo mano atsakomybe. Nors pradžioje niekas nenorėjo imtis šio renginio organizavimo dėl sudėtingos finansinės situacijos, nusprendžiau priimti šį iššūkį. Būdama tapytoja, jaučiu asmeninį ryšį su šia meno sfera, be to, įdomu tyrinėti tapybos lauką.  Šio renginio kuravimas man buvo ne tik proga pasitikrinti šios srities gebėjimus, bet ir galimybė padaryti kažką prasmingo, ką galėčiau realiai pritaikyti mūsų tapybos kultūros kontekste. Vis dar gyvenu „trienalės įtampoje“, todėl aiškaus suvokimo, kas pavyko puikiai, o kur galbūt slypėjo klaidų, dar neturiu. Nuo pat pradžių degiau šiuo projektu ir norėjau, kad trienalė apimtų daugiau nei 10 šalių. Henrikas B. Andersenas, pristatęs Šiaurės šalių menininkus, ir Krzysztofas Stanisławskis, atsakingas už Lenkijos kūrėjas, praplėtė trienalės akiratį, tačiau kartu ir apribojo jos struktūrą – likome ties kaimyniniais regionais. Visa organizacinė „virtuvė“ buvo itin sudėtinga, kadangi pats ją žinai, tad nesiplėsiu. Kuratoriai atrinko menininkų darbus bei pasiūlė kolekcijas, o man teko visas organizacinis krūvis. Nepaisant iššūkių, esu be galo dėkinga žmonėms, kurie padėjo sujungti visas gijas. Ypatingai svarbus buvo šiuolaikinio meno istorikės Albertos Vengrytės, su kuria pradėjome šį projektą, ir dabartinės trienalės projekto vadovės Agnės Skopaitės indėlis. 

Koncepcijoje pabrėžiamas žodis „skaudulys“ man labiau asocijuojasi su asmeninėmis patirtimis ir individualiomis žaizdomis. Kyla klausimas, ar šis apibūdinimas labiau mus kreipia į vidinį menininko pasaulį, asmeninę refleksiją, ar į plačias visuomenines problemas? Ar parodoje matomi menininkų darbai yra tiesioginė reakcija į išorinius socialinius ir politinius kontekstus, ar tai veikiau subtilių personalinių išgyvenimų, išraiška?

Šią temą interpretuoju kaip ėjimą nuo mikro prie makro lygmens. Iš asmeninių, mažų, dažnai paslėptų ar neišspręstų problemų kyla didesni, visuomeninius ir globalius procesus atliepiantys reiškiniai. Tai, kas iš pradžių atrodo kaip individuali patirtis ar vieno žmogaus subtilus pastebėjimas, gali virsti plačiai aktualia, netgi universalia tema, sukeliančia poslinkius ar tapti socialinių pokyčių katalizatoriumi. Menas šiuo atveju veikia kaip jautrus barometras, kur individualios emocijos ir refleksijos, paverstos vizualine kalba, tampa visuotiniu „dirgikliu“ – skatina mąstyti, reaguoti, įsitraukti.

Kokiais kriterijais rėmeisi atrinkdama lietuvius autorius? Kaip derinai įvairius tapybos raiškos polius, ar pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp idėjų ir klasikinės tapybos, kad išliktų jau apkalbėta tapybos „esmė“, tiek jos interpretacijos? 

Tapyba man – tai ne tik vaizdai, bet ir emocija, dienoraštis, asmeninis pasakojimas. Kad geriau suprasčiau menininkų siekius, paprašiau jų parašytų trumpų savo kūrybos pristatymų. Šis mintis įtraukiau į ekspoziciją, tapytojų citatos tapo neatskiriama parodos dalimi. Tai leido žiūrovui įsijausti ne tik į kūrinį, bet ir daugiau pažinti menininko vidinį pasaulį. „Titanike“ jaunieji menininkai rėmėsi savo baigiamaisiais darbais, tyrimais, tai tapo atradimų erdve ir jiems, ir mums, žiūrovams. Rinkdama kūrėjus Kauno parodai, siekiau pristatyti skirtingą patirtį. Pakviečiau menininkus, kurie trienalėse dalyvauja jau ne pirmą kartą – Joną Gasiūną, Vygantą Paukštę, Henriką Čerapą. Buvo įdomu, ką jų kūryboje perskaitys šiandienos žiūrovas, kaip jų tapyba evoliucionavo, kuo ji svarbi šiandieną. 

Pasižvalgykime po parodą. J. Gasiūnas „laiko frontą“ pirmame aukšte, o Donata Minderytė ir H. Čerapas – trečiame. Tuo tarpu V. Paukštė įsitvirtinęs antrajame aukšte. Šiaurės šalių ir Lenkijos menininkų kolekcijos čia veikia kaip pritariamasis vokalas – subtiliai papildantis pagrindinę parodos melodiją. Jei šių kitų autorių nebūtų, paroda pasikeistų tik formaliai, taptu nuobodesnė, niūresnė.  Ši trienalė bent jau melancholiška, o tai visada geriau nei liūdesys, nes melancholija simbolizuoja laukimą, pokyčių nuojautą, tam tikrą „tapybos laiko formatą“ kuri generuoja minėta ketveriukė. Interpretuoju jų kūrybą, kaip keturis simbolinius tapybos laiko atitikmenis. 

V. Paukštės tapyba galėtų būti „Laiko kaip mito“ atitikmuo. Viskas paveiksle vienodai svarbu - ir veikėjas, ir pro pirštus bėgantis vanduo ir medžio žievės įsikibę saulės raibuliai... Pro Paukštę tiesiog negali praeiti. Ji eksponuojant tikrai pasistengta. Dera prisimininti, jog antrasis Paveikslų galerijos aukštas visada buvo ritualinis  -  pastoviojoje muziejaus ekspozicijoje anuomet dominavo Antanas Martinaitis. 

J. Gasiūnui tenka - „Laiko kaip atminties paradigmos“ dalis, todėl kad jo paveikslai yra dažais (asociacijos su tąsa, tęstinumu laike) ir dūmais (laikinumas) nutapytas mąstymo modelis, kuris padeda suprasti, kaip mes patiriame, rekonstruojame ir saugome prisiminimus.

D. Minderytės paveikslų  leitmotyvas – „Laikas kaip identitetas“. Tai „laikinas“ laikas, kuris arba pasirenka tave, arba ne. Stebėdamas kūrinį gali apsigauti -  o gal jis stebi tave? Tu „pataikai“ į laiką arba esi už jo ribų, tampi savalaikiu arba ne. Minderytė išsiskiria savita socialine pajauta. Subtili koloristinė paletė ir  monumentalios drobės atskleidžia jautrią vizualinę raišką, o trumpai tariant – tapybišką minimalistinę elegancija su įtampa.

H. Čerapas – tai „Laikas tapybos procese“, ką puikiai iliustruoja dailininko citata parodoje „Jei klausiat, ką aš tapau, atsakau - tapau dažus. Kitaip tariant, tapau klausimą, kodėl aš tapau“.   Jo triptikas „Pasiutusio šuns siena“, eksponuojamas ankštoje trečiojo aukšto salėje, nors ir santūrus, atrodo, veržiasi per lubas ir sienas. Kūrinys yra tinkamai įkomponuotas laike, erdvėje ir kontekste, ji drąsiai galima vadinti geriausiu trienalės dirgikliu.

Visą šį simbolinį ketvertą sieja atminties dinamika - prisimindami praeitį, mes ją nuolat perdirbame, archyvuojame savo prisiminimus, perrašome juos taip kaip mums tinkamiau. Yra ir privalumų - praeinantis laikas gali įspūdingai iškreipti ir praturtinti mūsų suvokimą apie praeities įvykius.

Galima keisti autorius, manipuliuoti kūriniais tam, kad paroda taptų dar dinamiškesnė ar labiau įtraukianti. Bet... Esminis klausimas, kuris lieka neatsakytas: apie ką iš tikrųjų yra ši paroda? Ar padėtų kitas autorių sąstatas, kuomet akivaizdžiai jaučiamas organizatoriaus - Lietuvos dalininkų sąjungos (toliau – LDS) siekių susmulkėjimas ir mažėjanti ambicija surengti tarptautinį tapybos forumą, kokiu iš tiesų turėtų pagaliau tapti Tapybos Trienalė. Todėl šią parodą vertinu tiesiog kaip gerą tapybos parodą apie tapybą.

XVIII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerija Jukka Rusanen (FI) Giedriaus Akelio nuotr

IDEALIOS TRIENALĖS RECEPTAS

Trienalės laukiama trejus metus, todėl ji turėtų būti renginio, kuriam ruošiamasi ilgą laiką, kulminacija. Per šį laikotarpį menininkai turėtų generuoti idėjas, kaupti kūrybinį potencialą, dedikuoti naujus darbus. Jie turėtų būti eksponuojami tik TUO laiku ir TOJE vietoje, tarsi trejus metus laukę savo momento, kad galutinai atsi/ išsi/ persi/pasiskleistų. Logistikos kančių ir atidarymo džiaugsmų aprašymą (būtų apie 1 psl.) praleiskime, o trienalės uždarymo renginių metu jau turėtų prasidėti pasiruošimas naujai trienalei, kad šis ciklas niekada nesustotų. Tai yra idealaus recepto formulė. Realybėje tai labiau panašu į procesą, veikiausiai prasidėjusį kažkuriame LDS tarybos posėdyje, kur buvo pasakyta daugiau mažiau taip: „Reikia surengti trienalę. Tačiau erdvių nėra, lėšų taip pat trūksta... Gal kas nors vis dėlto imsis?“

Vertėtų pagirti M. Norbutaitę už drąsą žengti į iššūkių kupiną lauką, nepaisant visų rizikų ir sunkumų, iš anksto numatant ne tik galimus finansinius bei organizacinius sunkumus, bet ir reikalavimus išlaikyti meninę kokybę bei koncepcijos nuoseklumą, pastangų jungti įvairias suinteresuotas puses į vieningą viziją, kuri atlieptų tiek žiūrovo lūkesčius, tiek šiuolaikinio meno aktualijas.

Šios Trienalėje deklaracijoje išskiriamos tris sąvokos: dirgiklis, šalių geografija ir teiginys / klausimas – ar pagrindinė meno misiją yra skatinti kritinį mąstymą, šviesti ir edukuoti?  Pirmas  raktinis žodis erzina, nes matant LDS ir tapybos trienalės evoliuciją, regisi pretenzingas, antro nesupratau, o su trečiu nesutinku- manau jog meno ir tapybos prigimtis yra kūrėjo ir visuomenės komunikacija. Jos galia yra  autentiškume ir gebėjime natūraliai projektuoti  menininko teiginius nesiblaškant tarp dirbtinių teorijų ar priverstinio konceptualumo. Tapyba, kaip viena iš meninių medijų, turi galią kalbėti sava kalba – ne pamokslauti, o kviesti į intuityvų dialogą tarp kūrėjo ir žiūrovo.

Kai tapyba vis labiau spaudžiama atliepti visuomeninius lūkesčius ir aktualijas, kyla pavojus, kad menininkas bus įspraustas į konceptualinių rėmų kampą: „dabar būkime jautrūs, dabar reaguokime į socialines problemas“, tarsi pamirštant pačią tapybos prigimtį. Tokiu atveju dažnai prarandamas esminis kūrybos sluoksnis – tapybinė potekstė, dažo faktūra, potėpio gilumas. Kūrinys tampa ženkliai iliustratyvesnis ar dar blogiau -  deklaratyvus. 

Idealių receptų kaip surengti gerą Tapybos trienalę nėra. Vilniaus tapybos trienalė šiame tūkstantmetyje, LDS valia buvo deleguojama arba ŠMC, arba LDS atstovaujantiems kuratoriams įgyvendinti. LDS vystydama renginį visada svyruodavo ką rinktis ir ką aukoti - ideologiją, formatą ar koncepciją. Mano minėtas pasirinkimas bet kokiu atveju yra komplikuotas. LDS negali tiesiog atsisakyti Tapybos trienalės organizavimo, nes tai reikštų ne tik ilgamečio kūrybinio palikimo išsižadėjimą, bet ir tam tikrą savo tapatybės praradimą. Tapyba buvo ir tebėra esminė Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) ašis. Trienalė, kaip prestižinis tapybos renginys, ne tik prisidėjo prie LDS kultūrinės svarbos išlaikymo, bet ir tapo sąjungos reprezentacijos įrankiu. Tačiau LDS taip pat negali rinktis tapybos vertingumo savaime (per se) ideologijos, nes tai būtų suprantama kaip senamadiškas požiūris, neatitinkantis šiuolaikinės meno praktikos. O jeigu LDS per daug susikoncentruotų į konceptualumą, rizikuotų prarasti pačią tapybą kaip mediją, užgožtą idėjų ar teminių naratyvų (žr. pirmąjį pasirinkimo variantą).

Mano minėtas pasirinkimas yra komplikuotas Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS). LDS negali tiesiog paleisti trienalės iš savo glėbio, nes taip tarsi atsisakytų tapybos, kaip svarbaus meno žanro, tradicijos. Tačiau taip pat negali rinktis tapybos vertingumo savaime (per se) ideologijos, nes tai būtų suprantama kaip senamadiškas požiūris, neatitinkantis šiuolaikinės meno praktikos. Tuo pat metu, jei LDS per daug susitelktų į konceptualumą, rizikuotų prarasti pačią tapybą kaip mediją, užgožtą idėjų ar teminių naratyvų.

Tokioje situacijoje, regis, lieka tik vienas kelias – rinktis formatą. Šis pasirinkimas reikalauja ne tiek meninės idėjos, kiek apibrėžto, struktūruoto rėmo, kuriam pakanka aprašymo ir tam tikros geografinės apibrėžties. Tai leidžia išlaikyti balansą tarp tradicijos ir inovacijų: tapyba gali išlikti pagrindiniu medijos centru, tačiau pati trienalė taptų platforma, kurioje susipina įvairios interpretacijos ir kontekstai, nekonfliktuojantys su pačiu tapybos mediumu. Toks formatas tampa lankstesnis ir atsparesnis, leidžiantis išvengti vieno ar kito kraštutinumo – tiek konservatyvaus pasipriešinimo pokyčiams, tiek visiško pasidavimo koncepcijų tironijai.

Šiandieną, kultūros lauke ideologija virsta viešųjų ryšių strategija, o formatas – gerai sukurta ekspozicija ar efektingu šou, koncepcija gi tampa pretekstu, kuriame menas ne tiek siūlo galutinius atsakymus, kiek kuria „už ir prieš kažką“ diskusijų lauką. Klausimas tėra vienas – ar menas pajėgus aktualizuoti, pateikti, deklaruoti ir suteikti nuorodas kaip spręsti socio-kultūrines problemas, ar vis dėlto jis lieka simboliniu veiksmu, ar menas turi galią iš esmės keisti, veikti visuomenę, ar jis tiesiog prisitaiko prie socio-kultūrinių diskursų, nes neturi ideologinės galios ir veikiau skirtas socialinei paguodai, terapijai, ar kurios nors sferos mediacijos misijai.

Kai kuravai 12 -ąją Vilniaus tapybos trienalę  po LDS vėliava reikėjo suderinti formatą  ir ideologiją, kautis dėl kuratoriaus darbo savarankiškumo. Sekančios trienalės kuruotą jungtinio LDS komiteto trypčiojimą vietoje taikliai įvardijo kuratorius Vidas Poškus.  Pastarasis savo kūrybinės karjeros pradžioje 13 – trienalėje kuratoriniu veiksmu išreiškė poziciją originaliu projektu „Monologai“, kuris trienalės metu kritikavo represyvų atrankos mechanizmą, o neatrinktųjų salone eksponuojamos plastikinėse įmautėse likusios atmestų dalyvių paraiškos trienalės konkursui tapo akivaizdžia susimuliuota alternatyva. 

Trečiame šio amžiaus dešimtmetyje tampa aktualesnis pats Tapybos Trienalės, kaip renginio, reikalingumas. XVIII -ojoje trienalėje norima kalbėti apie problemą, tačiau užduodami tik klausimai. Todėl keldamas juos sau aš taip pat juos adresuoju ir pagrindinei Trienalės kuratorei Medai Norbutaitei bei menotyrininkui, kuratoriui, „Titaniko“ galerijos direktoriui dr. Vidui Poškui. Jo įžvalgos ypač svarbios, nes būtent jo vadovaujamoje galerijoje pristatoma antroji XVIII - osios trienalės paroda. 

XVIII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerija Ewa Miazek (PL) Giedriaus Akelio nuotr

KŪRINYS KAIP DIRGIKLIS

Dirgiklis, kuris, regis, yra užkoduotas pačios parodos pristatymo aprašyme, anotacijoje, virtęs jos moto ir persekioja dar neįžengus į sales. „Žymėk labiausiai dirginantį kūrinį“ sakė užrašas ant reklaminių kubų, nuo kurių buvo galima pasiimti lipduką ir juo pažymėti kuo nors jums ypatingą kūrinį. Angliška versija skambėjo: „Mark the most provoking artwork“ – t.y. pažymėkite labiausiai provokuojantį kūrinį. Taigi - provokuojantį.

Trienalės moto „Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“ kelia įdomių klausimų apie meno misiją ir žiūrovo santykį su kūriniais. Meda, gal galėtum plačiau paaiškinti, ką turėjai omenyje rinkdamasi šį šūkį? Kaip traktuoti dirgiklį tapybos meno kontekste? 

Trienalės šūkis - nėra paprastas siekis šokiruoti ar nustebinti. Apeliuoju į  menininko poziciją, kviečiančią reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui. Jei menininkas nėra tik dekoratorius, jis turi skatinti diskusiją. Ar tapyba neatliepia vienos iš meno funkcijų – mąstyti? Neatsitiktinai pasiūlau žmonėms klijuoti lipdukus ant sienos šalia paveikslų ir balsuoti už labiausiai dirginantį, o ne estetiškai patraukliausią – t.y. gražų kūrinį. Siekiu, kad žiūrovas kelis kartus įvertintų savo pasirinkimą.  

Vidai, o ką manai tu? Kas būtent šiame renginyje turėtų dirginti – kūriniai, temos, formos ar pati trienalės struktūra? Ir kas šioje sąveikoje yra dirginamasis – menininkai, kurie patys dirgina visuomenę, ar žiūrovai, kurie turi reaguoti į provokuojančius kūrinius?

 Tiesą sakant – šio šūkio, lozungo nelabai ir supratau. Viena vertus, visiškai formaliai – nes trienalės parodoje (bent jau Vilniaus formate) nemačiau nieko tokio kas galėtų dirginti. Nei plastikos, nei turinio prasmėmis. Tikras, geras (abu epitetai skamba kažkaip keistai) menas tarsi ir privalo tokiu būti – dirginančiu. Bent man regis, didžioji darbų dalis nėra pasiekę tokio lygio amato, profesine prasmėmis, o ypač mentaliniais gyliais, kad galėtų dirginti kūną ir pojūčius, dvasią ir sielą. Banalūs siužetai tam ypač nepadeda. O tariamą konceptualumą tarsi įrodantys užrašai (jau gerokai švinktelėjusi, bent šimtą metų skaičiuojanti taktika) dar labiau su(pa)prastina. 

Žodis „dirginti“ turi daugybę sinonimų: sužadinti, sudirginti, suerzinti, skatinti, jaudinti, žadinti, aistrinti, jautrinti, sukelti, audrinti, erzinti, pykdyti, kurstyti, išmušti iš vėžių, nervinti, gluminti ir daugybė kitų. Bandant įminti šios „provokacijos“ paslaptį, pagalvojau, kad tikrasis dirgiklis turėtų būti pati trienalė – jos organizavimo procesas, parodos idėjos realizavimas, o menas eksponuojamas joje provokuotų mąstyti kaip sukurti dar kokybiškesnę visomis prasmėmis sekančią Tapybos trienalę. 

Stasys Eidrigevičius (LT/PL) Giedriaus Akelio nuotr

TAPYBA KAIP GEOGRAFIJA

Lietuvos dailininkų sąjungą nuo 1969-ųjų organizuoja Vilniaus tapybos trienalę, kuri jau yra tapusi svarbiu tarptautiniu Baltijos regiono įvykiu.

Trienalė nuolat negaunanti pakankamų ekspozicinių erdvių Vilniuje šiais metais vėl buvo išskaidyta per kelis miestus.  Nebloga idėja, tik miestų parodinės erdvės yra labai nelygiavertės. Neesant pakankamai reklamos ir koncepcinių jungčių su lydinčiomis parodomis, įvairių apšildančių renginių serijos, tiesioginių transliacijų iš įvykių vietų rodomų kitose erdvėse, o ne tik paskaitų ir ekskursijų, lankytojams sunku aprėpti visumą. Neesant alternatyvos, galbūt tinkamiausias sprendimas būtų išplėsti Tapybos trienalę į daugiau miestų – Kauną, Vilnių, Klaipėdą, Panevėžį ir Šiaulius. Tokia sklaida leistų ne tik išlaikyti dinamišką parodos ritmą, bet ir sukurti unikalią kultūrinę patirtį, organizuojant specialius meno maršrutus tarp šių miestų. Tai galėtų tapti savotišku trienalės „eterio palaikymu“, nuolatiniu judesiu, skatinančiu menininkų kūrybinę raišką ir žiūrovų įsitraukimą įvairiuose Lietuvos regionuose. Taip LDS prisidėtų prie gyvybingos meno platformos įkūrimo ir sykiu  šalies kultūrinės geografijos plėtros.

Meda, Trienalės parodos jau nebe pirmą kartą skaidosi po Lietuvos  miestus. Kokią įtaką trienalės parodų centralizavimas ar decentralizavimas turi renginio plėtrai ir globalumui, atsižvelgiant į tai, kaip skirtingi miestai gali prisidėti prie tapybos meno sklaidos ir šiuolaikinio meno konteksto? 

Galima eiti tiek centralizacijos, tiek decentralizacijos keliu – tai priklauso nuo komandos vizijos ir strategijos. Abi kryptys turi savo privalumų ir trūkumų. Vienai pagrindinei parodai būtina didelė, šiuolaikinio meno poreikius atitinkanti erdvė, kurios Lietuvoje, išskyrus Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC), trūksta. Tačiau Lietuva yra nedidelė šalis, todėl trienalės išskirstymas per kelis miestus suteikia galimybę sukurti daugiau teminės įvairovės ir dinamikos, o žiūrovams – platesnį meninį patyrimą. Decentralizacija leidžia tematiškai suskaidyti renginį, suteikiant parodoms skirtingą kontekstą, vietinius akcentus, ir įtraukiant daugiau auditorijų.

Plėtojant geografinę temą, verta paminėti, kad kiekvienoje Trienalėje su daugiau ar mažiau išskirtinėmis teisėmis dalyvauja ir kitų šalių tapytojai. Šį kartą dėmesio centre – Šiaurės šalių menininkai.

Vidai, anotacijoje teigiama, kad ypatingas dėmesys skiriamas Šiaurės šalims – Švedijai, Suomijai, Norvegijai ir Danijai – nes šių šalių menininkai esą žinomi dėl savo gebėjimo greitai ir jautriai reaguoti į aplink mus bei pasaulyje vykstančius įvykius. Ar šis teiginys nėra šiek tiek keistas? Juk jis tarsi suponuoja, kad kitų šalių menininkai nesugeba taip greitai reflektuoti, jautriai reaguoti, išgyventi patirtis ir kurti prasmingus santykius su aplinka ir tarpusavyje?

Ironizuočiau, kad man asmeniškai Pietų šalių menininkai atrodo labiau gebantys greitai ir jautriai reaguoti į aplink mus bei pasaulyje vykstančius įvykius. Kalbant rimčiau – geografinis faktorius čia apskritai ne į temą. O ir trienalėje nemačiau kažkokių didesnių reakcijų į dabarties aktualijas. Tai ką matome, yra daugiau ne vieną kartą kitų, toms pačioms generacijoms atstovaujančių menininkų idėjų „pervirškinimas“. Eksperimentuoti nėra prasmės – nes viskas jau surasta. Šokiruoti – neįmanoma (bet net ir nesiekta). Pavargusios atrodo abi stovyklos – ir vaizdų gamintojai, ir vaizdų vartotojai. Juolab, kad tapyba nėra plakatas, kad reaguotų į „čia ir dabar“. 

LDS organizacijos tipui bei Trienalės kuratorystės principams, labiausiai tiktų perfrazuotą Lao Dzi mintis: „Norint vesti žmones, sek jiems iš paskos“. Tai reiškia, kad kuratorius turėtų skatinti menininkų kūrybingumą taip, kad jie galėtų brandinti savo kūrinius net trejus metus. Šis procesas ir turėtų tapti kuratoriaus „vynu“ – trimečiu, jaunu ir energizuojančiu dirgikliu. 

TAPYBA -  MEDIJA AR KONCEPCIJA

Tapyboje dažo neišvengsi, jis vaizdžiai tariant sukuria sluoksniuotą patirtį – patirties sluoksnius, kur fizinis objektas tampa gyvas ir transformuojasi. Medžiagiškumas suteikia paveikslui ne tik vizualinę, bet ir taktilinę dimensiją. Koncepcija yra tik dažo vektorius jungiantis būdus suvokti tapybą, kaip mediją, kurioje kiekvienas sluoksnis turi savo balsą ir prasmę. Visą kitą galima palikti tekstams, paskaitoms, žiniasklaidai, plakatams, edukaciniams seminarams ir pan.  Jei tapybos procese pradedama tapyti koncepciją, kuri dažnai tėra – „trendo atidirbimas“,  sudarantis sąlygas patekti į projektus, tai gali sukurti pojūtį, jog tapyba tampa tarsi papildoma priemone, priedu prie idėjos, vienokio ar kitokio teiginio iliustracija. Apie tai diskutuojame su kuratore: 

Ar įmanoma skatinti kritinį mąstymą, šviesti ir edukuoti vienu metu, kaip „numatyta“ trienalės koncepcijoje? Ar tapyba, užuot tapusi subtiliu mediatoriumi tarp kūrėjo ir žiūrovo, nepraras savo estetinės autonomijos ir nevirs grynąja didaktika? Kaip užtikrinti pusiausvyrą tarp meninio ekspresyvumo, refleksijos ir švietėjiškų tikslų, siekiant ne tik komunikuoti, bet ir išsaugoti erdvę žiūrovo interpretacijai?

Šios trienalės tapyba nėra didaktiška, ji kviečia mąstyti. Nemanau, kad menininkas turi privilegiją auklėti – greičiau aktualizuoti temas, perteikti jas savitu kampu. Kritinis mąstymas yra būtinas, o menas turi galią jį sužadinti. Jei tapyba nesugeba to daryti, ji turėtų nusileisti nuo „scenos“ ir pasilikti savo estetinėje erdvėje, atverdama kelią kitoms medijoms, gebančioms veiksmingiau perteikti šiuolaikines idėjas. Tapybos mirties mitas dažnai kyla iš įsitikinimo, kad ji išsisėmė kaip technika ir forma. Tačiau ši trienalė rodo priešingą tendenciją – tapyba nuolat ieško būdų nustebinti, rasti naujus raiškos metodus. Antroje parodoje -  „Titaniko“ galerijoje, eksponuojami jaunųjų NOBA prizininkų darbai –nėra vien formos eksperimentavimas. Šios trienalės jaunieji autoriai savo kūriniais įrodo, kad tapyba gali būti aktuali ir drąsi. 

Anotacijoje rašoma, kad renginyje daug dėmesio skiriama naujausioms ir novatoriškoms tapybos tendencijoms, siekiama perteikti ir konceptualizuoti šiuolaikinio meno esmę, parodyti tapybos medijos meninių refleksijų įvairovę ir kismą. Kuris dirgiklis svarbesnis -  ar tapytojo sąmoningai kuriama koncepcija,  ar techninės inovacijos ir jų įvairovė?

Turinys ir forma čia neatsiejami – be tinkamos formos, net ir prasmingiausias turinys liktų neatskleistas. Trienalėse, o ypač tokiose kaip LDS tapybos trienalė, inovacija ir novatoriškumas tampa kertiniais siekiais. Tai erdvė, kurioje pristatomi naujausi kūriniai, veikiantys aktualių vizualiųjų ir konceptualiųjų paieškų lauke. Tačiau reikia nepamiršti, kad tokie renginiai nėra asmeninės parodos – čia kuratorius negali laisvai rodyti, ką tik sugalvojęs. Trienalės struktūra ir tradicijos įpareigoja kuratorius ne tik pristatyti menininkų kūrybą, bet ir reflektuoti platesnius, globalius meno kontekstus. LDS trienalė, kaip institucinis renginys, reikalauja atsakomybės, skaidrumo ir teminės struktūros, kuri praturtina ne tik meninį lauką, bet ir įtraukia visuomenę į kritišką diskursą apie šiuolaikinę tapybą ir jos vietą kultūriniame kontekste. Tad balansavimas tarp turinio ir formos šiuo atveju tampa esmine užduotimi, kurią privaloma įgyvendinti sąmoningai ir atsakingai.

Iš tapybos norima padaryti konceptualią mediją, bandoma konceptualizuoti pačią tapybą, tačiau jinai yra nekonceptuali savaime. Impresionizmas tik siūlė kitaip žiūrėti į daiktus ir reiškinius, bet tapyba nedingo, liko dažo klampumas ir potėpis, spalvų deriniai, kontūras, figūratyvas etc. Keitėsi tik forma. Impresionistai konceptualizavo vieną pikselį, matymo būdą, ekspresionistai – potėpį, kubistai – formą, tačiau pati tapyba liko... Galbūt tokiame renginyje, tarptautiniame forume koks turėtų būti kaip trienalė kalbėti reikia ne apie paveikslo kaip vaizdo santykį su žiūrovu, tačiau apie tos koncepcinės dalies santykį – tyrinėti kaip tarkim konceptualizuotas potėpis paverčia tapyba medija, kalbančia daugiau nei tapybiškumo kalba.  

Viskas sąlygiška. Todėl keičiantis komunikacijos būdams, keičiasi tik išraiškos ir pateikimo forma. Apskritai ar tai ką galima padaryti fotografijos būdu ar išreikšti tekstu, plakatu reikia tapyti? Jei klasikinis koliažas, pavyzdžiui, laikraščių iškarpos (jau savaime tam tikra informacija) yra tapybos praturtinimas, tai žengę dar vieną žingsnį gautume socialinį koliažą, meną be tapybos. Galbūt nereikia priverstinai konceptualizuoti tapybos, nes iš tokių dirbtinių santuokų dažniau gimsta ne menas, o „paratapyba“. Meno prigimtis glūdi jo autentiškume, o ne teorijose.

Ivan Andersen (DK) Giedriaus Akelio nuotr

TAPYBA NEMIRĖ – MIRĖ TAPYBOS TRIENALĖ 

Šio teiginio priežastis ta, jog LDS niekaip neapsisprendžia ar Trienalei - būti, ar tiesiog atrodyti, kartą per tris metus pristatyti visuomenei parodą. Deja, tik parodą, o ne Trienalę kaip tapytojų forumą. To priežastys yra kelios. 

Tarpdisciplininių menininkų organizacijos ir Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) konkuruoja dėl kultūrinės, reprezentacinės ir finansinės galios. Tačiau Europos kultūros politikos fone tarpdisciplininis menas įgyja stiprią poziciją, nes socialiniai ir politiniai aspektai ima dominuoti šiuolaikinio meno diskursuose. Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) ir kiti tarpdisciplininio meno adeptai įgijo pranašumą dėl bendros ideologinės ir stilistinės krypties, kuri atspindi tarptautinį šiuolaikinio meno kontekstą. Tarpdisciplininių menų organizacijoms skirtingai, nei LDS nereikia švaistyti energijos kuriant panašius  tarpusavyje konkuruojančius sritinius renginius įvairiose Lietuvos miestuose (kuriose yra LDS skyriai). Tarspdisciplininkai sėkmingai kuria projektus ir kviečia menininkus dalyvauti atsižvelgiant į projekto koncepciją, o ne į mediją. 

LDS reikėtų nustoti ginčytis, kas svarbiau – tapyba, grafika, keramika ar stiklas, skulptūra ar leidyba, išsigryninti prioritetus, nes tokioje kovos arenoje konkrečioms sritims skirtų renginių kiekis mažina finansavimą kiekvienam iš jų, sykiu mažina ir LDS galią sugeneruoti nors kiek reikšmingą meno renginį. Nepamirškime, jog tuo pačiu kalbame ir apie kultūros politiką.  Šiandieną, kultūros lauke ideologija virsta viešųjų ryšių strategija, o formatas – gerai sukurta ekspozicija ar efektingu šou, koncepcija gi tampa pretekstu, kuriame menas ne tiek siūlo galutinius atsakymus, kiek kuria „už ir prieš kažką“ diskusijų lauką. Klausimas tėra vienas – ar menas pajėgus aktualizuoti, pateikti, deklaruoti ir suteikti nuorodas kaip spręsti socio-kultūrines problemas, ar vis dėlto jis lieka simboliniu veiksmu, ar menas turi galią iš esmės keisti, veikti visuomenę, ar jis tiesiog prisitaiko prie socio-kultūrinių diskursų, nes neturi ideologinės galios ir veikiau skirtas socialinei paguodai, terapijai, ar kurios nors sferos mediacijos misijai.

Nepaisant išorinės ir vidinės konkurencijos, tapybą vis dar galima būtų tituluoti „menų karaliene“, nes ji išlaiko ypatingą statusą plačiosios publikos akyse. Ši pozicija išlaikoma ir  dėka privačių galerijų, meno aukcionų, kuriuose parduodami Lietuvos tapybos klasikai ir dabartiniai autoriai,  taip stiprinant tapybos vertę ir formuojant meno rinką. Deja Tapybos trienalės, kaip ir kitų LDS produktų vertė mažėja. Aš be kita ko pasigendu Trienalės tinklapio pristatančio jos istoriją, menininkų kūrinius,  kuratorių idėjas, renginių foto archyvu, tekstus.   

Panašu, kad LDS peržengė kritinę ribą. Vienas kuratorius prie geriausių norų nebegali sustabdyti šio renginio kultūrinės ir meninės vertės devalvacijos. Nors renginys vis dar vyksta, jo įtaka mažėja, o privatus sektorius jau seniai perėmė iniciatyvą, kurdamas tokius projektus kaip „Jaunojo tapytojo prizas“.  Trienalė skirtingai nei minėtas konkursas nesuteikia jauniems menininkams galimybės pradėti karjerą nuo parodos užsienyje ar rasti vietą MO muziejuje t.y. Lietuvos meno istorijoje avansu. 

Keista, jo Tapybos trienalės, kuri siekia kalbėti medijine kalba istorija perduodama iš lūpų į lūpas, arba jos tenka jos atkakliai ieškoti interneto platybėse.  Stebina LDS atsainumas, abejingumas ir laiko neturėjimas susisteminti, deramai dokumentuoti šį procesą, nekalbant apie pasiruošimą jo įgyvendinimui, strategijos kūrimui.  

Būtų gaila, jei Tapybos Trienalė išnyktų, kaip kad dingo originali Kauno Tekstilės bienalė, gimusi stebėtinai progresyvioje šiuolaikinio meno kontekste VDA KDI tekstilės katedroje, įrodė savo gyvybingumą, gebėdama būti socialiai ir visuomeniškai aktyvi, sukurti unikalią platformą, jungiančią žinomus ir dar tebestudijuojančius menininkus, kritiką, kuratorius ir plačiąją visuomenę. Tai puikus vadybos, bendradarbiavimo ir  bienalės kaip šio tipo renginio vystymo pavyzdys. Jos praradimas paliko spragą mūsų kultūrinėje erdvėje.  Jei toliau vystytume analogijas – Tapybos Trienalę reikėtų  patikėti organizuoti VDA ar VDU menotyros ir kuratorystės absolventams,  o ne metai iš metų rinktis kuratorius iš savų dailininkų tarpo, siekiant tik „padaryti“ renginį. Nors  šiuolaikinė tapyba yra tiesiog orientuota į kitą vartotojų generaciją, tačiau ji išlieka ištikima savo esmei, tai vis dar yra tapyba – kintanti, bet neprarandanti tapybinio pagrindo. Kitą vertus, norėtųsi, kad Tapybos trienalė ilgainiui „nesusiveltų“ į eilinį tarpdisciplininį renginį, be formos, stiliaus ir be ypatingos prasmės.  LDS turi apsispręsti, ar ji pasiruošusi investuoti daugiau dėmesio, resursų ir kuratoriškos energijos Tapybos trienalei. Tai reiškia ne tik didesnį dėmesį parodų kokybei, bet ir platesnį dialogą su tarptautinėmis meno scenomis, naujų formatų paieškas, ilgą pasiruošimo laiką, nuolatinį eterį,  bei drąsesnę komunikaciją. Priešingu atveju nebeliks ir tų kelių parodų, kukliai įvykstančių kas trejus metus ir primenančių kad Tapybos trienalė yra.