Williamas Kentridge’as Kaune
Kas prieš keletą metų galėjo pagalvoti, kad iš Pietų Afrikos į Kauną atvyks ir parodą M. K. Čiurlionio muziejuje surengs vienas įtakingiausių šiuolaikinių menininkų Williamas Kentridge’as. Įeinu į auditoriją (nes tai būtent tokia patalpa, kur stačiai laiptais kyla tamsių suolų amfiteatras, o paskutiniai atsiduria kažkur aukštai virš galvos), kurį laiką klausau, žiūriu į virš suolų tokia tipiška Kentridge’ui juoda linija šakas skleidžiantį medį, primenantį tolimų šalių medžius įkaitusioje nuo saulės žemėje, ir staiga gerklėje pajuntu gerai pažį-
stamą kamuolį. Akyse tvenkiasi ašaros. Man gėda verkti prie kolegų, bet staiga išbėgti dar nepatogiau, todėl sakau, kaip yra: „Eikim, nes tuoj apsiverksiu.“
Atrodo, kas jau kas, bet Kentridge’as kelia visai kitokius jausmus – greičiau ilgalaikę gėlą pramaišiui su susižavėjimu jo meistryste, o ne ašaras. Tačiau Virginija Vitkienė, su komanda ant pečių nešanti visą projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizavimą, nė kiek nenustemba. „Čia žmonės dažnai pravirksta“, – sako ji.
Kentridge’as palieka ilgalaikę gėlą, nes jo kūriniuose nuolat žingsniuoja pavergtų Afrikos žmonių procesijos, mirusių, nužudytų ar tiesiog nuskriaustų, išnaudojamų juodaodžių silue- tai šoka, groja, sunkiai neša atpažįstamus ar autoriaus transformuotus padargus, daiktus, jų dalis, liudydami kolonializmą ir Pietų Afrikos apartheidą, liudydami Holokaustą ar viską praradusius pabėgėlius. Jo kūriniuose atgyja Gogolio „Nosis“ ir Bucharino įkalinimas, jo laiškas Stalinui, meldžian- tis pasigailėjimo („Aš nesu aš, arklys nėra mano“ / „I am not me, the horse is not mine“, 2008), pasibjaurėtinas oligarchas ar valdžios atstovas („Monumentas“ / „Monument“, 1990, taip pat rodomas Kaune) ar Kumų Sibilė. Kentridge’o animacija, video-, instaliacijos, operos, objektai, koliažai, piešiniai „sulipdyti“ iš tokių skirtingų dalių, kad tik šis menininkas gali jas harmoningai sujungti lyg koks magas, triukams naudojantis raudoną šilko skarelę, gyvą triušį, kortas, aštrų plieno kardą ir tamsų juodą džentelmeno cilindrą, ir viską paversti stebuklingu pasirodymu. Šį fragmentų lydinį parodai išleistoje knygoje „William Kentridge. Tai, ko nepamename“ jis labai tiksliai įvardija koliažu, kurio analogiją taiko ir mūsų istorijos supratimui: „Dėl to, kad mene dirbama su fragmentais, prasmės konstruojamos per koliažą, mes galime kurti kitus naratyvus, taip pat istorijos pasakojimus sudėdami kartu skirtingus fragmentus. Taigi, kas yra studijoje natūralus procesas: iš vieno piešinio imamas fragmentas, fotografijos detalė, iš kitų skirtingų fragmentų sukonstruojamas vaizdinys – toks modelis tinka ir mūsų istorijos supratimui“ (21 p.). Mes dabar galime aiškiai matyti, kaip baisiai tie propagandos (tiksliau, valdžią uzurpavusio diktatoriaus) iš patogių fragmentų sudėliotos istorijos konstruojami naratyvai įsitaiso daugybės žmonių galvose... Kentridge’as ne tik fantastiškas piešėjas, animatorius, operų režisierius – kolonijinę ir totalitarinę priespaudą bei propagandą demaskuojantis jo kritinis mąstymas ypač aktualus šiandien: „Turime suprasti skirtingus su- konstruotų nežinojimų formas, per kurias nuo mūsų tikslingai nuslepiami dalykai, istorijos, mums uždaromi priėjimai prie archyvų, sudeginami gėdingi faktai.
Dar būna neišmanymas, susijęs su dalykais, kuriuos turėtume žinoti, jeigu būtume atlikę tikrą tyrimą, o ne tiesiog paprasčiausiai likę patenkinti pirmuoju lengvu atsakymu į kilusius istorinius klausimus.
Dar būna gilesnis neišprusimas, kai žinome faktus, bet vis tiek negalime atsispirti savotiškoms interpretacijoms arba pasaulio suvokimo būdams.“ Kentridge’as išsako didelį skepticizmą tradicijos, kaip sistemos, gaminančios ir sukonstruotų nežinojimų formas, atžvilgiu. Savo ir visų nuskriaustųjų bei užribyje paliktųjų poziciją menininkas įvardija žodžiu benkartiškumas, priešpriešindamas jį tradicijai.
Kaip ir priklauso triukų meistrams, Kentridge’as pasirodymuose dalyvauja pats, nevengdamas įsitraukti į pokalbius su savo dubliu – kitu savimi, kaip tai daro Kauno M. K. Čiurlionio muziejuje rodomuose video kūriniuose „Piešimo pamokos“, kurios, beje, eksponuojamos greta Čiurlionio paveikslų. Ten vyksta ironiška diskusija apie piešimą, menininko misiją, dailės mokymą, tapymą tušu ir kitus meno prasmės bei atlikimo aspektus. Tačiau, skirtingai nuo savo kolegų magų, menininkas ne tik rodo meistrystę, bet ir stovi smurto bei priespaudos aukų pusėje.
Galbūt dėl aktyvios socialinės ir politinės pozicijos kūriniuose, o gal dėl meno gebėjimo netikėtai aktualizuotis, Kentridge’o paroda tarsi numatė ateitį ar, tiksliau, mūsų dabartį. Dar prieš Ukrainos karą į Kauną buvo atvežtos ir atidarytos dvi pasaulinių meno žvaigždžių parodos: Yoko Ono instaliacija „Ex It“ (1997), išsidėsčiusi Lietuvos banko Kauno skyriuje, žymiajame Kauno tarpukario architektūros pastate, pagrindinėje operacijų salėje, ir Williamo Kentridge’o ekspozicija, išdėliota įvairiose M. K. Čiurlionio muziejaus erdvėse, net ant pastato išorinių sienų. Abi tarsi numatė visą tą siaubą, kurį dabar išgyvename ar matome žiniose. Mariupolio, Bučos, kitų Ukrainos miestų mirusiųjų kūnams dabar dažnai neprieinami net grubių lentų karstai, kuriuos rodo Yoko Ono, neprieinama net žemė, kur jie galėtų būti palaidoti. Karo tema dar 1997 m. šios menininkės sukurta instaliacija vėl atrodo lyg gimusi šiandien, tik vietoje pušų ir berželių, augančių iš karstų, dabartis siūlo saulėgrąžas.
Kentridge’o numatymas gal net dar pilnesnis, nes menininkas, kaip minėjau, naudoja daugybę skirtingiausių formų, nuorodų, metatekstų, metaforų, citatų. Vienas jo nuolat pasirodančių motyvų – žemėlapiai. Ilgus metus mums, besijaučiantiems visaverčiais europiečiais, žemėlapiai buvo tik kelionių maršrutų dalis, bet Kentridge’o kūriniuose jie su smurto žyme: kolonializmas, nacizmas, genocidas, užgrobtos, karo nuniokotos teritorijos ir tautos – šios reikšmės vėl susilieja į karą dabartyje, kai esame prikaustyti prie mūšių žemėlapių. Pranašiškai atrodo ir vienas centrinių kūrinių „Tai, ko nepamenu“ (2017) – taip pavadinta ir paroda Kaune. Darbas skirtas tiems, kurių nepamename, nes jų niekas nepasigedo, neišsaugojo vardų, nes niekas nežino, kad jų nebėra. Šis kūrinys atsirado iš 500 metrų frizo „Triumfai ir aimanos“ („Triumphs and Laments“, 2016) Tibro upės krantinėje Romoje, susidedančio iš dviejų dalių – pasaulio galingųjų eisenos ir nuskriaustųjų procesijos, taip interpretuojant Romos istoriją. Kaip sakė autorius, „kiekviena pergalė turi [atitinkamą] pralaimėjimą; todėl kiekvienam triumfuojančiam žmogui visada atsiras kažkas, kas iš paskos seks su aimana“. Šios dvi eisenos viename krantinės sienos taške turėjo susitikti, bet viską atlikus liko apie 2 metrų tarpas. Tarpą menininkas paskyrė tiems, kurių net neatsimename. Kaune eksponuojamas iš 13 medžio blokų atspaustas didžiulis grafikos raižinys su žodžiais QUELLO CHE NON RICORDO (Viskas, ko neprisimenu), o ir visa paroda skirta žmonijos puoselėjamai selektyviai atminčiai.
Dar vienas įspūdingas pranašiškas Kentridge’o frizas „Kai esu miręs ir man reikia švelnumo“ (2021), pritaikytas iš instaliacijos „Laiko atmetimas“ („The Refusal of Time“, 2012) ir liksiantis ant M. K. Čiurlionio muziejaus sienų, puikiai matomas kylant ar leidžiantis stikliniu liftu. Joje greta keistų žmogystų sunkiais darbiniais batais ir drabužių klostėse įsipynusiais užrašais TRYING TO FORGET, EVERYTHING, I REPORT ir užrašais greičiausiai hebrajų kalba matome ir atsiskyrusį personažą – rėkiančią Žemę. Ar ne jai dabar iškilęs realus pavojus? Tiek dėl galimo pasaulinio karo, tiek dėl tyliai slenkančio klimato atšilimo.
„Laiko atmetimas“, eksponuojamas Kaune, – vienas įspūdingiausių Kentridge’o garso ir vaizdo projektų, 2012 m. sukurtų „Documentai 13“. Šis pusvalandžio trukmės 5 videoprojekcijų, garso ir kinetinio objekto kūrinys yra jo bei Harvardo mokslo istorijos ir fizikos profesoriaus Peterio L. Galisono bendradarbiavimo rezultatas. Bendradarbiavimo, užsimezgusio, kai Kentridge’as 2012 m. Harvardo universitete skaitė Ch. E. Nortono paskaitas („Charles Eliot Norton Lectures“). „Laiko atmetimas“ remiasi Alberto Einsteino ir XIX a. pabaigos matematiko Henri Poincaré’o teorijomis. Galisonas teigia abu mąstytojus savarankiškai priėjus tos pačios išvados, kad laikas, kurį mes įpratę suvokti kaip visuotinai fiksuotą, yra reliatyvesnis. Šią sunorminto laiko struktūrą Kentridge’as parodo per kolonializmo prizmę, pateikdamas kaip dar vieną Afrikos ir kitoms kolonijų kultūroms primestą normą.
Daugumai skaitančių tekstą turbūt nereikia priminti, kad Kentridge’as gimė 1955 m. Pietų Afrikoje ir yra litvakiškos kilmės. Jo tėvai Sydney Kentridge’as ir Felicia Geffen buvo prieš apartheidą kovojantys teisininkai ir pilietinių teisių aktyvistai – šis politinis fonas ir šeimos kilmė tapo svarbi būsimai menininko karjerai. Tėvas tapo žymus po to, kai apgynė Nelsoną Mandelą Išdavystės procese 1956–1961 m. Kalbant su žymųjį menininką galiausiai prisikvietusia parodos kuratore Virginija Vitkiene, išgirdau pasakojimą, kaip sunkiai šią pasaulinę meno žvaigždę ji trejus metus bandė prikalbinti atvykti į Lietuvą. Mūsų šalis Kentridge’o šeimos istorijoje – skausmo žemė, iš kurios teko bėgti jo protėviams. Senelį, dar vaiką, išsivežė tėvai, bėgdami nuo caro imperijos vykdomų žydų pogromų. Apie pusantrų metų šeima keliavo į Pietų Afriką, gyveno pabėgėlių stovyklose, patyrė didžiulį vargą. Lietuvoje likę giminės, su kuriais dar palaikė ryšį, dingo Holokausto metu. Tad ši žemė žydams iš tiesų yra skausmo žemė. Po 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Kaune gyveno apie 25–27 tūkst. žydų, dabar visoje Lietuvoje jų yra apie 3 tūkst. Kaip pavyzdį, ką reiškia nacistų ar stalinistų okupacija, mes dabar matome Bučoje. Reikia pripažinti, Lietuvoje dar visai neseniai buvo tikrai mažai žydų kultūros atminties ženklų, per mažai dėmesio šios tautos tragedijai, bet dabar padėtis kitokia ir lieka tikėtis, kad išmoksime nebeskirstyti savo piliečių į savus ir svetimus. Šie pokyčiai ir leido įvykti parodai.
Labai svarbu suprasti, kad Kentridge’o kūryba ne tik visuomet turi aiškią socialinę ir politinę poziciją, bet ir paremta asmenišku išgyvenimu, yra autobiografiška. Neskaitant nepaminėtų grafikos kūrinių ir objektų, eksponuojamų įvairiose M. K. Čiurlionio muziejaus erdvėse, pabaigoje norėčiau grįžti prie projekto „Tu, kuris niekad neatvykai“ (2021). Jis ne adaptuotas pagal ankstesnius menininko darbus, o sukurtas specialiai Kaunui, žvelgiantis ne tik į autoriaus, bet ir į buvusios laikinosios Lietuvos sostinės istoriją.
Paskaitoms skirtoje auditorijoje laiptais aukštyn kyla Kauno žydų kapinių antkapiai. Virš jų – Kentridge’o tėvynės PAR šalies medis, šakomis lyg apglobiantis senus pakrypusius antkapius. Tačiau didžiausią įspūdį sukuria tai, kad visi antkapiai atsiduria žiūrovui virš galvos. Mažoje auditorijos erdvėje atsiduri tarsi kapo duobėje. Ir tik garso takelis žada šiek tiek vilties – kompozitoriaus Philipo Millerio muzika šviesi, kalbanti ne apie kančią, o greičiau apie amžinybę.
Vis dėlto visai nenoriu savo ašarų kamuoliu užbaigti teksto, todėl priminsiu, kad Kentridge’o paroda yra dalis didelio ciklo „Atminties biuras“, kur asmeninės istorijos tampa įvairių tautų – lenkų, rusų, žydų – kultūros atminties ženklais. Gegužę prasidės rezistencinei kultūrai skirtas ciklas, vyks renginiai, skirti Romo Kalantos mirties metinėms: spektakliai, konferencija, bus atidaryta paroda Kauno centriniame pašte „1972: pramušti sieną“. Bus apžvelgiamas pogrindinis kinas, muzika, mada, vizualieji menai, teatras.
Sakoma, kad Kentridge’as savo kūryboje nagrinėja tai, ką pats vadina sugadinta logika („damaged logic“) ir mūsų eros absurdu. Gaila, kad ši sugadinta logika vis iškelia naujų smurto ir priespaudos bangų, o karo atminties šūkis „Daugiau niekada“ virsta šūkiu „Dabar arba niekada“, visai kaip Kentridge’o kūrinio pavadinimas „Tai, kas ateis (tai jau atėjo)“ („What Will Come (Has Already Come), 2017)“.
