Jolita Mieželaitienė

Rūtos Jusionytės „filosofinis akmuo“

O, Salvadorai Dali, dabar tau viskas aišku Vaidindamas genijų, juo ir tampi! (1)

Girl and magik bird 114X89

Koks paprastas receptas, ar tikrai jis veikia? Vaidyba Dali tapo gyvenimo būdu, neatsiejama jo asmenybės dalimi. Pakartoti, ko gero, būtų sudėtinga ir neprasminga, nes meno lauke vertinimo kriterijų rodyklė pasisuko į kitą pusę, ekstravagantiški menininkų pasisakymai nuleidžiami juokais, o visuomenės susidomėjimas pakrypo į nematomą dailininko veiklos pusę – kaip jis išsijuosęs „aria“, be paliovos triūsia ir kaip toliaregis strategas numato kūrybinių klajonių žemėlapį – kada, kaip ir su kuo varyti kūrybos plūgą. Greičiausiai tikrai svarbi menininkui, siekiančiam gyventi iš kūrybos, nuostata – žinoti ir trokšti, turėti planą, kaip to siekti. Pasyvi būsena, mainstreaminis mąstymas, idėjų kartotės nustumia kūrėją į šešėlį ir joks parodinis srautas jo neišsklaidys.

Menininkė Rūta Jusionytė (g. 1978) gali būti pavyzdžiu, kaip atkaklumas ir individualus stilius padeda įsitvirtinti tarptautinėje meno scenoje. Gimė Klaipėdoje, įgijo dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete (1996), baigė Vilniaus akademiją (2000), nuo 2001-ųjų gyvena ir kuria Paryžiuje. Nuo 2004 m. aktyviai dalyvauja Europos ir Lietuvos galerijų parodose; 2019 m. pelnė prestižinę Prancūzijos dailiųjų menų akademijos premiją. Ji – Jusionių dinastijos palikuonė: seneliai Stasys Jusionis (1927–2022) ir Aldona Ličkutė (1928–2007) – žymūs Lietuvos menininkai, tėtis – tapytojas Algimantas Jusionis (1954–2003), mama Violeta Jusionienė – dizainerė, galerininkė, dėdės Vidmantas Jusionis (1961) ir Remigijus Jusionis-Zdyska (1956–2022) – tapytojai.

Pati Rūta visai nesureikšmina genetinio kūrybiškumo kodo, sakyčiau, atvirkščiai, net nemėgsta to viešinti ir apie tai diskutuoti. Dailininkės minčių logika suprantama – jie nesusiję su tuo, kad reikėjo išlikti visiškai nepažįstamoje ir konkurencinio pertekliaus pilnoje Paryžiaus meno scenoje. Daugiakultūriame didmiestyje Rūta atsidūrė visiškai žalia, tik baigusi VDA keramiką. Jai teko nugalėti įgimtą drovumą ir susirasti mokytojus, kad įgytų papildomų profesionalių žinių ir pasitikėjimo savimi. Rūtos istorija įdomiai rezonuoja su tarpukario Lietuvos menininkų kūrybinėmis kelionėmis į Paryžių, Kauno meno mokyklos stipendininkai veržte veržėsi į Prancūzijos sostinę šviežio kūrybinio oro, pasisemti įkvėpimo muziejuose. Kaip ir jie, Rūta siekė tapybos ir skulptūros meistrystės, išlaisvinti savo kūrybines galias. Ji mokėsi pas žymius Prancūzijos menininkus: tapybos pas Serge’ą Labergorre’ą, skulptūros pas Marcą Petit, Jeaną Rustiną, Paulą Rego, Paulą Beckerį ir jaunąją menininkę Nicolę Eiseman. Su savo mokytojais jaunoji lietuvaitė pradėjo dalyvauti parodose. Paryžius ir jo meninis gyvenimas formavo dailininkės kūrybos stilių ir charakterį. Pradėjusi vaikščioti po galerijas ir siūlyti savo kūrinius, greitai suprato, kad turi atsiremti į autoriteto petį. Jos kūrybą įvertino žymus prancūzų menotyrininkas, poetas, filosofas Christianas Noorbergenas ir pastūmėjo menininkę tęsti ekspresionistinę kryptį. Pats būdamas uolus šios krypties gerbėjas ir propaguotojas, įvertino jaunosios kūrėjos darbų autentiškumą. Tad ankstyvasis Paryžiaus kūrybos etapas paženklintas ryškia ekspresionistine maniera ir jausena. Terakotos skulptūroje, ypač tapyboje, kaip yra taikliai pastebėjusi dr. Erika Grigoravičienė, „Jusionių tapybos spalvos susimaišo su „laukinių žvėrių tapybos“ spalvomis, Valentino Antanavičiaus mitologinės figūros susipainioja su Andrè Massono minotaurais, Antano Gudaičio žmonės ir gyvuliai bei paukščiai būna nesąmoningai prisiminti, o ekspresionistinė plastika pamato savo gotikinius ir neeuropinius pirmtakus“.

rabbit protector 97X130cm ( privet collection)

Rūtos Jusionytės, kuriančios per 20 metų svetur, kūryba aiškiai patyrė kelis periodus – melancholijos ir nevilties akibrokštų įkvėptą ir pastarųjų metų optimizmo ir nušvitimo tarpsnius. Gyvenimo iššūkį įgalinti visas žmogiškąsias pastangas kovoje su negandomis dailininkė priėmė kaip išbandymą, kaip sielos grūdinimo eksperimentą. Šiuo laikotarpiu Rūtos kūryboje dominuojanti tema – blogio metafizinis apmąstymas. Šiuo atveju blogį įkūnijo žmonių figūros giliomis akiduobėmis, paklaikusiais žvilgsniais, konvulsijų susitrauktais kūnais, jose tarytum sutalpinamas visas ekspresionistinis Edvardo Muncho „Šauksmas“, jo koncentracija uždaroma lyg džinas butelyje, kad nesusprogdintų pasaulio. Jusionytei pavyko sukurti blogio archetipą – egzistencinio lūžio apimtas būtybes, kurių povyza akivaizdžiai bylojo apie baimę ir pyktį. Kai kurios skulptūrinės terakotos instaliacijos asocijuojasi su karo vaizdais ir rašytojo J. R. R. Tolkieno sukurtais piktais, stipriais ir kraugeriškais orkais. 

Nelengvo įsitvirtinimo svetimoje aplinkoje laikotarpiu Rūtos kūryboje nemažai ekspresionistinio nerimo, nejaukių sugretinimų ir makabriškų personažų. Simbolinė įkrova tokia emociškai paveiki, kad priversdavo žiūrovą susimąstyti apie savo patirtis, o kartais ir emocingai nušiurpti. Būtent tamsos ir blogio apmąstymo laikotarpiu Rūtos kūryboje užsimezga gyvūno suasmeninimas, keliantis apsaugos amuleto įspūdį, o tapyboje ir piešiniuose – simbolistinės tapybos panestetizmas. 

Žvėriagalvės figūros plėtojamos Rūtos kūryboje – tūkstantmečius siekianti tradicija. Antropomorfinės senovės Egipto, šumerų ir akadų, Indijos, Graikijos dievybės, Šiaurės šalių ir vikingų totemai kėlė mistinę pagarbą ir turėjo ritualinę prasmę, atspindėjo žmogaus ryšį su regimąja aplinka, žiniuonių ir šamanų įprasmintą visatos sutvėrimo paslaptimi ir neretai prašymus atleisti už medžioklę bei padėką už gyvybiškai svarbų maistą bei šilumą. Dailininkės kūrybinė energija ima judėti senovės baltų kultūros simbolikos link. Knygų lentynoje atsiradę profesorės archeologės Marijos Gimbutienės (1924–1994) tyrinėjimai ir užkliudo Rūtos sielą, kad senovės žmogus, suteikdamas gyvūnams simbolinę prasmę, pasirinkdavo tokius, kurie jam rodė visatos ritmą. Jusionytė pirmenybę suteikė tiems, kurie padėjo atskleisti jos vidinę būseną. 

Gyvūno ir žmogaus ryšys tapo dominuojančiu motyvu Rūtos kūryboje. Ekspresionistinio periodo darbuose užstalės arba puotos tema nubrėžė dailininkės nuostatą – gyvūno ir žmogaus lygybės paradigmą. Prie stalo ar šachmatų lentos susodintos moterys ir antropomorfinės būtybės elgiasi lyg dalyvautų derybų renginyje, jos ne puotauja, o aptarinėja savo koegzistavimo sąlygas. Taip, šio laikotarpio darbuose, tiek skulptūriniuose terakotos objektuose, tiek tapyboje, jaučiama ekspresionistinė įtampa, kurią sustiprina intensyvus koloritas. Bet figūrų pozos stebėtinai ramios, tarsi porindamos senąją tiesą  „pagyvensim – pamatysim“. Menininkė plėtoja ir kolektyvinės pasąmonės kloduose glūdinčius pirminius vaizdinius. Pasitelkdama Carlo Gustavo Jungo analitinės psichologijos sąvokas anima (siela) ir animus (protas) kaip svarbiausius archetipus, nepriklausančius nuo individualaus pažinimo, Rūta komponuoja savo personažus, kurdama modernų mitą, pasaką, sapno interpretaciją. Akivaizdžiai išlaisvindama psichoanalitiko įvardintus vaidmenų stereotipus: anima – savo nesąmoningąją pusę, ir animus – moteriškąją.

la fille et le lievre blue 144-116cm (privet collection)

Moters ir žvėriagalvės būtybės porinimas – menininkės išlaisvintas pasąmoninis noras susigrąžinti saugą, stabilumą, būti mylimai, neretai sukibirkščiuoja erotiniu kontekstu (zuikio, dramblio zoomorfinės figūros). Sakyčiau, skulptūriniuose objektuose valties ir ant gyvūno jojančios moters vaizdiniai akivaizdžiai susiję su pačios kūrinio autorės išgyvenamu laikotarpiu ir atspindi kolektyvinį, užprogramuotą moters norą mylėti ir būti mylimai, svajonę nuplaukti į saugų partnerio glėbį, atrasti prieglobstį šeimos darnoje. Gyvūno ir moters simbolinė simbiozė ne tik plastiškai paveiki, bet ir originali kelių idėjų reprezentacija – psichologinės ir gyvūno – žmogaus istorinės bendrystės. Greta gyvūno suasmeninimo brėžiama kita – stiprios moters – paralelė. Geltonplaukė mergiško sudėjimo herojė – nuolat „veikiantis“ personažas, žvelgiantis į pasaulį laisvu, bet ryžtingu žvilgsniu, – tai pačios menininkės įsikūnijimas. Neatsiejamas jos palydovas – žvėriagalvė būtybė (vyras – liūtas, vyras – zuikis, vyras – dramblys) – apsaugos, stabilumo, gerumo ir geismo simboliai.

Pastarųjų metų Rūtos kūryba provokuoja klausimą, kada ji susikrovė kūrybos lagaminą ir pajudėjo iš neoekspresionistinės stotelės į neomodernizmo greitkelį. Sakyčiau, postūmis įvyko prieš keletą metų, o gal net rutuliojosi palaipsniui. Asmeniniai pokyčiai, sveikatos problemos, kurias reikėjo nugalėti, pastūmėjo menininkę į optimistinės filosofijos priedangą. Pasiskolinsiu terminą iš rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės ir pastarųjų metų dailininkės kūrybos periodą įvardinsiu „Džiaugsmynu“. Pozityvios ir optimistinės nuostatos, Rūtos įsitikinimu, padėjo nugalėti ir pažadino vidinių juslių gaivalus gyventi džiaugsme. Pasakų pasaulis lyg C. S. Lewis’o „Narnijos kronikose“ ar  L. Caroll’io „Alisa Stebuklų šalyje“ atvėrė stebuklinės spintos duris, veidrodžio karalystės pasaulį, sklidiną džiaugsmo, nuotykių ir spalvų. Ir kaip čia vėl neprisiminsi rašytojos Černiauskaitės pasakymo „tikras džiaugsmas apie kančią žino viską“.

Paryžiuje, buvusiame modernizmo epicentre, Rūta subrandina plastinę raišką, kurioje sustyguojamos klasikinio modernizmo interpretacijos su popkultūros apraiškomis. Kaip išmani didžėjė, ji „miksuoja“ laiko ir vietų motyvus, sumaišo personažų koegzistavimą kūriniuose, keičia tradicinius pasakos fragmentus ir tautosakos elementus. Eglė žalčių karalienė, princesės, egzotiški drambliai, banginiai, varliagyviai, zuikiai susipina vienoje erdvėje, animaciniai herojai susitinka su folklore ar vaizduotėje gimusiais ir realybėje neegzistuojančiais padarais. Dailininkė lieka ištikima gyvūno ir žmogaus lygybės bei globos paradigmai. Gal net pastaroji sustiprėjo įgaudama socialinio svorio. Menininkei tai – ne tuščio kalbėjimo ar madingos temos užgaida. Ji kasmet aukoja gyvūnų globos namams ir yra prisiekusi vegetarė. Rūta gyvūnus reprezentuoja „sužmogintomis“ akimis, aiškiai tęsdama lygybės paralelę. Paveikslų kompozicijose nebepaisoma horizonto, personažai ir dekoratyvūs elementai plaukia džiaugsmo jūroje. Gyvūnų ir moters figūrų proporcijos netenka realybės pamato, neretai paukštis, zuikis ar kitas gyvis yra didesnis ir aktyvesnis. Fantastinės menininkės vizijos neša džiugią žinią apie planetos gyvybės rūšių harmoniją. „Džiaugsmyno“ periodą ženklina nauja tema – žemiško rojaus, jos tapyboje plačiai atveriančio vartus. Priešingai nei tradicinėje klasikinio meno rojaus ikonografijoje, čia išvarymo tema paliekama nuošaly. Ieva ir Adomas, visų rūšių gyvybė priimama atgal, tai susitaikymo scena, o vartus įvaizdina į širdies formą susipynęs rojaus medis, gausus pažinimo vaisių. 

Rūta Jusionytė nespaudžia savo kūrybinės energijos stabdžių, jai svarbu ištransliuoti susikaupusią euforiją. Atsikratyti pesimizmo, baimės prikrautų lagaminų ir toliau keliauti su lengvu kūrybinių galių ir drąsos ryšulėliu. Rūtos filosofinis akmuo – tai naujas sąmonės lygis: suvokiant visumą per jos dalis vienu metu, godžiai ir su nuostaba žvelgti į gyvenimą, kaip tai sugeba jos nutapytų žvėrių akys. Atgauti ir palaikyti sveiką pasitikėjimą savimi per kūrinių personažą – jauną, žavią moterį, kuri tarytum visų pasakų (Brolių Grimų, Ch. Perrault, H. Ch. Anderseno) princesė – esmė, esencija, kolektyvinis pasąmoninis užprogramuotas moters troškimas. Reflektuoti pasakų „laimingą pabaigą“ ir paversti ją slaptažodžiu „ilgai ir laimingai“... Rūtos darbuose nėra pasakų naratyvo ar tiesioginės iliustracijos, tai simbolinė optimizmo išraiška, sielos džiūgavimas nešinas žinia į laisvę paleisti vaizduotės tvarinius, dovanoti emocinį spontaniškumą. Pastaraisiais metais dailininkės tapyboje – naujojo kuriamo pasaulio atspindžiai. Menininkė interviu yra pasakiusi: „Savo kūryboje nepateikiu atsakymų, o kviečiu diskutuoti...“ 

Une ode à la vie , 2024, acrylique sur toile, 162X130 cm

Rūtos Jusionytės parodų „geografija“ taip pat plati. Kaip džiaugsmo ambasadorė, ji keliauja per pasaulio galerijas – Paryžiaus, Belgijos, Danijos, Austrijos, Vokietijos, Mozambiko ir savo gimtosios Klaipėdos, neaplenkdama Vilniaus.

(1) Citata iš „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas“. 2020, p. 70.