Kas vyksta šnipų mokykloje?
Vlado Juodagalvio paroda „Titanike“
Kartą labai seniai mano tėvai ieškojo sodybos. Apžiūrėjome keletą. Viena buvo pagal visas grožio taisykles – ant kalnelio tarp lygumų, sklypas apsuptas senų eglių siena, iš kiemo matėsi tolumos ir daug dangaus. Tačiau niekada ten nebūčiau gyvenusi – namo rąstai atrodė juodi ir pilni grėsmės. Šulinys nuodingas. Šešėliai sunkūs ir lipnūs lyg neviltis. Neatrodė, kad ten norėtų gyventi net bildukai, ką jau kalbėti apie žmones. Tėvai tai įvardino kaip „girtuokliai“, „agresyvūs kaimynai“, „kilometras ar net du iki ežero“, bet tiesa ta, kad sodyba buvo bauginanti ir negyva. Žinoma, jos nepirkome. Vlado Juodagalvio paveiksluose 2022 04 28 – 05 18 veikusioje parodoje „Šnipų mokykla“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ (kuratorius Vidas Poškus) galima jausti būtent tokią bauginančią atmosferą. Kupinas nenusakomos nerimasties net paveikslas, kurio centre stovi paprastas vyras su pilnu krepšiu grybų („Drąsuolis grybautojas“, 2004). Stovi jis viduryje kadaise prabangaus kambario su kolona, sienos apniktos pelėsio, o krepšys pilnas gal net ne grybų, o sudegintų dokumentų pelenų... Dauguma šio menininko kūrinių, nutapytų primityvistine maniera, pilni seksualinės įtampos, vaikystės košmarų, garsių meno kūrinių parafrazių, sovietinės simbolikos, kaip sakoma, pats velnias čia koją nusilaužtų. Kūriniuose yra ir jis, net iš Kauno Velnių muziejaus („Laumių ežerėlis“, 2008), tačiau vargu ar tas, katalikiškas, o greičiau atėjęs iš Tvin Pykso. Tuo labiau nežinia, ar jis yra blogis, o gal blogis čia – žalojantis valstybės mechanizmas, kurio programą, pasitelkę revoliucijas ir kasdienę kovą, mes vis perkrauname, tačiau šis vis tiek išlaiko savo represinę šerdį. Tą nelaisvės motyvą tikslina parodoje eksponuojamas tekstas, kalbantis apie tai, ką vaikams reikėtų leisti, kad jų neluošintume, ir nepaisant visa persmelkiančių seksualinių motyvų su daugeliu teiginių tenka sutikti. O seksualiniai motyvai tik liudija patirtą psichologinį ar kitokį smurtą, ką itin gerai atitinka pasirinkta primityvistinė raiškos forma – į viską tarsi žiūrima vaiko akimis. Tačiau visai nesinori šio menininko kūrybos traukti po siūlą, nes tuomet gali rankoje turėti daug įvairiaspalvių stikliukų, bet jie jau nebus karoliai. Tik kaip parašyti apie kūrinius, nenagrinėjant jų vidinių pasakojimų, kaip parodyti neprisiliečiant?
Dėl Juodagalvio „Šnipų mokyklos“ kilo nemažai ginčų, žodinių kovų tarp susižavėjusių ir pasipiktinusių žiūrovų, o kai kurie šį menininką žinojo jau gerokai seniau. Tiesą sakant, pati paroda sudaryta iš gerbėjų – Audriaus Gražio – kolekcijos. Juodagalvio debiutas sostinėje net įvyko toli gražu ne paties menininko iniciatyva, o dėl kolegų menininkų įsitikinimo šio autoriaus kūrybos verte. Panašiai ilgą laiką buvo dedamos pastangos į meno sceną įterpti Algimantą Julijoną Stankevičių-Stankų. Pastarojo legendą Ričardas Povilas Vaitiekūnas su bičiuliais kūrė ilgai ir nuosekliai. Juodagalvio mitas kuriasi tik dabar, tačiau jau iš karto matyti, kad greta pilnos kūrinių antro aukšto salės ir tiesiog kalančios per galvą psichinės jų energijos Stankaus legenda sparčiai bliūkšta. Juodagalvis yra tai, kuo buvo vaizduojamas esantis Stankus – radikalus, atviros primityvistinės raiškos, dramatiškas ir ironiškas, net smagus, politiškas, makabriškas, bjaurus, tačiau visa tai tik beprasmiai žodžiai, nes šie ne itin didelio formato kūriniai yra tapyba, kurios esmė visuomet daugiau nei verbaliniai apibūdinimai. Žinoma, tas tinka tik tapybai, atitinkančiai meno kūrinio reikalavimus. Juodagalvio tapyba juos atitinka su kaupu ir net nereikia abejoti šio menininko profesionalumu. Po šiuo nekalto ėriuko kailiu pasislėpęs puikus strategas, neblogai žinantis meno istoriją, o svarbiausia – keliantis aiškius uždavinius savo kūriniams. Nuogakrūtės moterys („Įžymi varliautoja“, 2010), berniukai be kelnaičių („Linksmoji trejybė“, metai nenurodyti), sovietinė atributika („Gėrybių slėnis“, 2012) ir sovietiniai kareiviai („Dubežiedė reflezija[R1] “, 2012), kupranugariai dykumoje („Dykumos klajūnai“, 2007), traukiniai („Prie tambūro“, 2008), papūgos su Sovietų Sąjungos herbais („Ryškiaspalvės papūgos“, 2007), visa tai supinama į paveikslus-įspėjimus, kurie yra tarsi įvairių blogio formų rinkiniai. Veikiančio, aktyvaus blogio. Net paprastos gėlės, nutapytos šio menininko („Atogrąžų pabaisa“, 2007, „Garbinamas ženšenis“, 2008) turi visa persmelkiančio baugumo, seksualumo, na, bet ką gali kalbėti gėlės, jau seniai parodė Mapplethorpas ir Georgia O’Keeffe.
Besipiktinantiems Juodagalvio kūriniais vertėtų prisiminti ne tik kontroversiškąjį Mapplethorpą, bet ir Balthusą, nes menas yra ta sala, kur valstybinės dogmos ir represiniai mechanizmai turi būti patraukti šalin, kur veikia kiti dėsniai ir tikslai. Kartu reikia pasakyti, kad Juodagalvis turi aiškią etinę sistemą, o jo paveikslai ir yra nuolatinė kova su blogiu. Su blogiu iš asmeninės autoriaus praeities, su mums visiems, ypač dabar, matomu politinių sistemų kuriamu blogiu, prieš kurį stoja niekieno nesaugomi vaikai. Ši kova jaučiama net paprastame peizaže su draiskanotais debesimis ar siužete, kur Merę Popins primenanti moteris su skėčiu vedasi vaikus („Žalioji prieblanda“, 2008). Daugiau nieko ten lyg ir nėra, tačiau... Daugelis motyvų, figūrų, detalių kartojasi, keliauja iš vieno kūrinio į kitą, ypač vienas berniukas be kelnaičių su juoko grimasa veide, kas liudija esant savitą ikonografinę sistemą. Juodagalvio tapyba primena gerai žinomas pasakas, kur kai kurie personažai nuolat kartojasi, kaip, tarkim, velnias, kuris toli gražu nėra didžiausias piktadarys, jose gausu baugumo, brutalumo elementų, tereikia prisiminti lietuvišką gaidelį ir vištelę, kurie ėjo riešutauti. Gaidelis išmušė vištelei vieną akelę, paskui kitą... Pasakos pilnos smurto, kurį atsveria tik laiminga pabaiga.
Tačiau „Šnipų mokykloje“ net nesant to „ilgai ir laimingai“, šie kūriniai ne tik baugina. Paskutinę parodos dieną salėje buvo itin gausu džiaugsmingai besišypsančių, tiesiog džiūgaujančių lankytojų. Ir nenuostabu, šis autorius galėtų būti artimas kai kurių jaunosios tapytojų kartos stilistikai, tarkim, Evelinos Paukštytės. Akivaizdu, kad Juodagalvis imponuoja nevaržomos fantazijos viražais ir savitu gyvenimo būdu (šiuos paveikslus jis pardavinėjo Anykščių turguje bei buvusiame blusturgyje ant Tauro kalno). Parodoje pristatomas A. Gražio ir Henriko Gulbino dokumentinis filmas apie menininką leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie šių pusšimčio paveikslų autorių, kuris žavi tiek autentišku pasaulėvaizdžiu, tiesą sakant, tiesiog nokautuojančiu savo psichine jėga, įvairiabriauniškumu ir atviru bebaimiu tiesos sakymu. O brutalumas? Dabar jį kasdien matome žiniose, klausome kraupiausių išprievartavimų ir žudynių liudijimų. Blogis niekur nedingo. Net sovietinė totalitarinė sistema niekur nedingo, ji vėl traukia raudonas kruvinas vėliavas ir tankus, traukia neregėto baisumo seksualinę prievartą, lagerių smurtą, nekaltų vaikų grobimą.
Kartais jautresni ar labiau patyrę iš nedidelės detalės, užuomazgos gali atpažinti sistemą, būsimą reiškinį. Kartais iš vieno paveikslo galima atpažinti puikų menininką. Mes ne vienus metus svečiuodavomės namuose, kur virtuvėje kabėjo jau minėtas Juodagalvio vienišo vyro su grybų ar pelenų krepšiu paveikslas. Gerdavome kavą, kalbėdavome apie meną ir retkarčiais užsimindavome, koks štai įdomus kūrinys kabo. Kartais norėdavau sužinoti, bandydavau įsivaizduoti, kokie yra kiti šio autoriaus kūriniai. Bet tai, ką pamačiau parodoje, įsivaizduoti tiesiog nebuvo, nėra įmanoma. Tai milžiniška visata, nepanaši į daugumą Lietuvos meno reiškinių, bet abejonių nėra – „Šnipų mokykla“ yra ryškus naujas Lietuvos meno reiškinys. Vienas iš požymių – ginčai ir diskusijos, kilusios dėl šių kūrinių. Tai ir yra laiminga pabaiga: kad mes galime ginčytis, diskutuoti, o menininkas – atvirai kalbėti savo kalba, kalbėti apie prievartą, siaubą, iš to juoktis, juoktis iš mūsų, juoktis su mumis. Tikiuosi, būtent tai truks „ilgai ir laimingai“.
[R1]raflezija ?
What Happens in Spy School?
Vladas Juodagalvis’ Exhibition in Titanikas
Once upon a time, my parents were looking for a farmhouse. There was one that fit all the standards of beauty – it was on a hill, surrounded by a wall of old spruce trees, with a view of a beautiful landscape in the distance. But I would have never lived there – the timbers of the house looked black and full of menace. The well was poisonous. The shadows were sticky like despair. My parents put it down to “aggressive neighbors,” “a kilometer or even two to the lake,” but the truth was that the homestead was frightening and lifeless. In the exhibition Spy School (curated by Vidas Poškus), which took place at exhibition hall Titanikas from 28 April to 18 May 2022, one can feel this atmosphere. Most of the works, painted in a primitivist manner, are full of sexual tension, childhood nightmares, paraphrases of famous works of art, and Soviet symbolism – the devil himself would break his neck there. He is present in the works, from the Devil Museum in Kaunas (Fairy Lake, 2008), but he is hardly the Catholic one, rather the one from Twin Peaks. We don’t know if he is evil, or if evil is a repressive state mechanism. The sexual motifs of the works confirm the psychological or other violence experienced by the author, which is matched by the primitivist expression – everything is seen as if through the eyes of a child. Hidden in the innocent lamb’s skin is a brilliant strategist who knows art history well and, most importantly, sets clear objectives for his works. Bare-breasted women (The Famous Frog-catcher, 2010), boys without underpants (The Merry Trio, year unspecified), Soviet paraphernalia (The Valley of Goodies, 2012), and Soviet soldiers (The Double-Flowered Reflection, 2012), camels in the desert (Desert Wanderers, 2007), trains (By the Tambour, 2008), parrots with the Soviet Union’s coat of arms (Brightly Colored Parrots, 2007) are like collections of various forms of evil. Evil in action.
The exhibition was the subject of controversy among admiring and outraged spectators, some of whom knew the artist from earlier as Audrius Gražys, from whose collection the exhibition was drawn. Those who were outraged by Juodagalvis’ work should remember not only Mapplethorpe, but also Balthus because, in art, state dogmas must be put aside, and other laws and goals are at work. Juodagalvis has a clear ethical system, and his paintings are a constant struggle against the evil from the artist’s personal past and the evil of the political system, against which unprotected children take a stand. Evil has not gone anywhere. Now we see it every day in the news, we listen to the most horrific testimonies of rape and murder. The Soviet totalitarian system has not gone anywhere, it is once again pulling out red bloody flags and tanks, it is again committing unprecedented horrors of sexual abuse, camp violence, abduction of innocent children.
The documentary film about the artist by A. Gražys and Henrikas Gulbinas, which is presented in the exhibition, gives a clearer picture of the author of these half a dozen paintings, who fascinates with his authentic worldview, his knockout psychic power, his versatility, and his frank telling of the truth. His paintings are reminiscent of well-known fairy tales, full of elements of fright, brutality, and violence, counterbalanced only by a happy ending. The happy ending created by Juodagalvis lies in the fact that we can argue about it, discuss it, and the artist can speak openly in his own language, talk about violence and horror, and laugh about it, laugh at us, laugh with us. I hope that this is what will last “happily ever after.”