top of page

Vidas Poškus

KIEKVIENO VILNIUS YRA VIS KITOKS (1)

Paroda „Ar tu ne kanukas?“ Business Stadium Gallery


Paroda „Ar tu ne kanukas?“, Business Stadium Gallery. Dariaus Baliukevičiaus nuotr.

Kartą tėvų bute, knygų lentynoje, virš vis dar nespalvoto televizoriaus („Tauro“, kurio nulūžusią kanalų perjungimo rankenėlę seniai buvo pakeitusios replės, o retkarčiais pranykstantis garsas būdavo pareguliuojamas energingu smūgiavimu į korpusą) atsirado knyga. Ruda drobinė jos nugarėlė su pilkomis raidėmis ne iš karto atkreipė dėmesį. Tačiau, būdamas užsiknyginęs trylikametis, galop priėjau ir iki jos. Beje, šalia buvo įkištas cigarečių „Astra“ pakelis, kurį intensyviai rūkantys abu tėvai turbūt padėjo juodai dienai, bet patys, kiek tik galėjo, dažniau rūkė bulgariškas „baltąsias lazdeles“. Atvertus knygą, į akis krito raudoni („bordiniai“) priešlapiai, gana skystas „perestroikos“ laikams būdingas popierius (jau tuomet jis buvo pageltonavęs, tartum iš makulatūros ir skudurų pagamintas ne 1989-aisiais, o šimtmečiu anksčiau). Didžiausias keistumas – kad knygos turinys (lapai, lankai) į viršelį buvo įklijuoti aukštyn kojom. Dabar, žvelgdamas iš išsilavinimo ir laiko perspektyvų, sakyčiau, kad gal nieko keisto ir nebuvo. Knyga savo fiziniu pavidalu, kūnu atspindėjo įdomią, iš sovietinės klampynės išsikapanoti bandančių žmonių išgyvenamą virsmų epochą, o turinys kalbėjo būtent apie tą tarybinio totalitarizmo pelkę – pilką, lipnią, rūgščią ir visiškai beviltišką. Kalbu apie Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ – bent taip, kaip jį pats asmeniškai suprantu.


O šį romaną, kaip liudija nuo jo atsispirianti, jam dedikuota konkreti paroda ir jos kolekciją sudarantys įvairioms kartoms ir medijoms atstovaujančių menininkų kūriniai (taip pat to paties pavadinimo dar tik kuriamas Donato Ulvydo filmas, kurio idėja sklando tarp vizualiosios dailės artefaktų), galima suvokti labai įvairiai ir skirtingai. Būtina pabrėžti, jog kalbame ne apie tiesiogines grožinės literatūros teksto iliustracijas. Kai kuriais atvejais – galbūt, nebent replikas, inspiracijas. Tačiau daugeliu atveju turime reikalų su bendralaikėmis impresijomis ar ekspresijomis. Tad analizuojant kažin ar galima tiesmukai pasirinkti vien „Vilniaus pokerio“ sakinius kaip savotišką kriterijų. Viską patvirtintų ir asmeninis parodos kuratoriaus Lino Liandzbergio laiškas šių eilučių autoriui, kur buvo deklaruojama: „Paroda labiau orientuota į 8–9 dešimtmečių parodinį formatą – tai tapyba, skulptūra, grafika. Ji padalinta į autorius, kurie gyveno ir kūrė R. Gavelio romano rašymo laikotarpiu, ir kūriniai yra paimti iš to laikotarpio, bei autorius, kurie tada dar buvo studentai ar jaunesni, ir jie dabar susipažinę su ‚Vilniaus pokeriu‘; sukūrė naujus darbus.“ Taip pat (iš ten pat): „Mes didesnį dėmesį skiriame ne Vilniui ir jo, kaip miesto, žmogaus ar miesto kūno bendrai nuotaikai, o labiau tiesiog žmogaus vidinei emocijai, žmogaus instinktams, žmogaus nuodėmėms ar sovietinėms depresijoms perteikti.“


Bet visgi.


Man legendinis R. Gavelio romanas yra pasakojimas apie du dalykus. Viena istorijos linija – kūnas. Tiksliau, besipisanti (liaudiškant rašant) ar to norinti (tiksliau reikėtų sakyti – geidulingumu tvinkčiojanti) jo būsena. Čia mažai sentimentų ar erotikos. Tai daugiau pornografinė atmosfera, kur besikrušantys kūnai siekia gyvuliškos kopuliacijos apoteozės. Kitas naratyvas yra apie Miestą. Paauglystės laikais, slapta nuo tėvų skaitydamas „Vilniaus pokerį“, tarsi razinas iš pyrago išrankiodavau bet kokias scenas su seksualinėmis potekstėmis (analogiškai iš „Karo ir taikos“ personalinė cenzūra išbraukdavo ir nematydavo L. Tolstojaus lyrinių nukrypimų geopolitinėmis temomis), o jau vėliau, šiek tiek pabrendęs, labiau matydavau Miesto, kuriame dabar gyvenu, gatveles ir užkaborius, jų tapybiškai vaizdingus aprašymus. Štai kad ir toks ekskursas: „Ji vėl sustoja, tarsi atsakant reiktų susikaupti, giliai įkvepia oro, pilko Vilniaus oro. Jis dvelkia puvėsiais. Kiekviena vakarinio Vilniaus gatvė atrodo tarsi siauras kelias per neregimą pelkę. Jei paeitum keletą žingsnių į šalį – iškart pajustum salsvą liūno alsavimą, ramų puvėsių kvapą“ (čia, kaip ir kitur, citata iš pirmo leidimo, p. 55).


Paroda „Ar tu ne kanukas?“, Business Stadium Gallery. Dariaus Baliukevičiaus nuotr.

Tad, remiantis visa logika, susiformuoja savotiškas semiotinis kvadratas, kurio vienuose priešinguose kampuose įrašytume SENAS versus JAUNAS, o kituose – SEKSAS vs MIESTAS. Tų binarinių opozicijų galima surasti ir daugiau. Štai, sakykim, vienaip moters kūną vaizduoja vyresnės kartos vyriškos lyties tapytojas Bronius Gražys (tiesa, jo aktai iš dar ankstesnių laikų, kai dailininkas buvo neseniai baigęs institutą), o visai kitaip jaunesnioji jo kolegė Monika Furmanavičiūtė. Lygiai taip pat gana intymiai artimu rakursu vaginą mato Rimas Olšauskas arba Laisvydė Šalčiūtė. Vienam tai bent jau smalsumą skatintis objektas, kitai – turbūt net ir tapatybės dalis. Beje, visoje šioje istorijoje ir struktūroje mažiau yra Miesto. Jį lyg kokie stiuko horeljefai Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje yra uždengę vyrų ir moterų kūnai. Sovietinės Lietuvos sostinės būklę („Juosvos prospekto grindinio plytelės atspindi perkrypusias nuo krepšių sunkio moteris, šlamšto prigrūstų vitrinų tuštumą, stogo atbrailų lipdinius. Vilnius mėšlungiškai dvėsuoja kaip merdintis žvėris. Artėja trečia, pats darbymetis, tad niekas nedirba: pro šalį vis slenka žmogystos – nenoriu vadinti veidais tų oda aptemptų kaukolių. Žengia, nė neįtardamos, kad jų nebėra“, p. 22) atmosferiškiausiai atspindi Arvydo Šaltenio ir Aleksandro Vozbino darbai. Jau chrestomatiniu tapęs pirmojo „Autoportretas su šiukšlių dėže“ (1985) yra kartu ir veidrodinis Vytauto Vargalio (pagrindinio „Vilniaus pokerio“ personažo) atvaizdas, o antrojo „Tilto gyventojai“ (1989), kuriame tiesiog yra šaržuotos Žaliojo tilto skulptūros, veikia kaip tiesioginė nuoroda į šią R. Gavelio mintį: „Vilnius primeta tau visišką vienatvę, kada jos nenori, bet atima galimybę pasislėpti, kai šito trokšti. Būtinai pakiša tau merginą, įžūliai baksnojančią tave krūtimis, ar depresuojantį pilietį, primygtinai vaišinantį tave nemėgiamais gėrimais. O kartais pasodina greta saugumietį su pistoletu po pažastim“ (p. 142).


Remdamasis anksčiau cituotomis kuratoriaus mintimis, bandydamas į jas įsiklausyti per atskirus kūrinius ir bendrą jų visumą, nuodėmių ir depresijų aš, kaip žiūrovas, būčiau norėjęs ir daugiau. Sakykim, net Vilmanto Marcinkevičiaus spalvotos kompozicijos, kuriose sąveikauja du žmonės (ne visuomet, kaip suprantu, priešingų lyčių), vienam iš jų įsikūnijant į budelio, kitam ar kitai – į aukos vaidmenį, atrodo tegul ir sadomazochistiškai, bet kartu labai šventiškai, tiesiog karnavališkai. O ką jau kalbėti apie Teodoro Kazimiero Valaičio piešinius, kuriuose nėra nei jokių perversijų, nei kažkokių ypatingų melancholijų ar depresijų – labiau „Giesmių Giesmei“ prilygstantis sakralumas. Nebent mes iki šiol šventeiviškai du besimylinčius kūnus laikytume žmonijos nuopuolio ženklu.


Paroda „Ar tu ne kanukas?“, Business Stadium Gallery. Dariaus Baliukevičiaus nuotr.

Beje, žvelgiant generacijų aspektu, „Vilniaus pokerio“ dvasią visgi labiau reflektuoja R. Gavelio kartos (ar šiek tiek vyresnių, taip pat jaunesnių) menininkai. Tai natūralu. Sovietinė patirtis tarsi įkyrios dulkės įsiskverbusi į anuomet sukurtų darbų paviršius. Jaunesni kūrėjai vis dėlto kitaip suvokia ir nuodėmę, ir vilties nebuvimą. Nes ir Vilnius yra visiškai kitoks nei rašytojo užfiksuotas. To geriausias liudininkas – ekspozicinė erdvė „Business Stadium Gallery“, įsikūrusi buvusio „Žalgirio“ stadiono vietoje pastatytame stikliniame daugiaaukštyje. V. Vargalys tokių neregėjo ir nesitikėjo... Kita vertus, paskutinėje romano dalyje („Vox canina) į šunį (kaip pats mąstė, kad galėjo pasiversti Geležiniu Vilku) reinkarnavęsis Gediminas Riauba tarsi nujautė (užuodė) to didžiojo kortų žaidimo, save suvokiančio kaip Miestą, būsimas transformacijas.


Pabaigoje apie tai, nuo ko tarsi ir reikėjo pradėti, – apie pavadinimą. Prisipažinsiu, net krūptelėjau, kai SMS L. Liandzbergio paklausęs, koks tikslus šios parodos pavadinimas, gavau klausiamąja nuosaka suformuluotą atsakymą: „Ar tu ne kanukas?“ Sekundės dalį (o gal ilgiau) save analizavau: „Ar aš nesu kanukas?“ Priminsiu, kad kanukžmogis, arba kanukas, yra sistemos ištuštintas žmogus. „Taip atsiranda tarytum pasaulis, kanukpasaulis, kur Dievas pamainytas į Visų Šūdų Šūdą, laikas paverstas amžina stagnacija, o erdvė tampa neviltimi. Kanukžmogio dora virsta apsimetimo menu, garbė tampa panieka. Net juodosios aistros virsta slogiu marazmu, <...>“ (p. 111). Kažkodėl man ta žmogaus virtimo kanukžmogiu misterija ypač ryški lyginant dvi parodoje esančias žmogiškas figūras: viena – Eglės Gandos Bogdanienės, kita – Egmonto Bžesko instaliacijoje. Tai tarsi savotiški veidrodžiai, atspindintys mūsų išorinius apvalkalus ir vidines būkles. Tačiau net nebūtina išskirti atskirų parodos autorių. Bendra jos struktūra, alsuojanti neviltimi, pojūtis, kad viskas yra užkalkėję ir supuvę, o gėris visuomet egzistuoja šalia daug daug blogio, tari liudija, kad R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ vis dar yra ir ilgai bus aktualus.



(1) Ričardas Gavelis. Vilniaus pokeris. Vilnius: Vaga, 1989, p. 396.

 


EVERYONE’S VILNIUS IS DIFFERENT

Exhibition „Are You a Kanuk?“ at the Business Stadium Gallery



Ričardas Gavelis’ novel Vilnius Poker (a true chronicle and epic of the 20th century, not only of Vilnius but also Lithuania), which appeared in the late Soviet era in 1989, as evidenced by the specific exhibition inspired by and dedicated to it, along with a collection of works by artists from different generations and media (as well as Donatas Ulvydas’ film of the same name, which is still in the making, the idea of which floats among the artifacts of the visual arts), can be perceived in very different ways. It must be stressed that we are not talking about literal illustrations of a text of fiction. In some cases, perhaps, but only replicas, inspirations. But in many cases, we are dealing with general impressions or expressions. All of this could be confirmed by a personal letter from the curator of the exhibition, Linas Liandzbergis, to the author of these lines, which declared: “The exhibition is more oriented towards the exhibition format of the 1970s and 1980s – paintings, sculpture, graphics. It is divided into artists who lived and worked during the period of Gavelis’ novel, where the works are also taken from that period, and artists who were students or younger then, and who are now familiar with Vilnius Poker, and they have now created new works.” Also (from ibid.): “We are not focusing on Vilnius and its general mood as a city, a person or a body of a city, but more on simply conveying the inner emotions of a person, the instincts of a person, the sins of a person, or the depressions of the Soviet Union.”


Exhibition „Are You a Kanuk?“ at the Business Stadium Gallery. Photo by Darius Baliukevičius

R. Gavelis’ legendary novel is a story about two things. One storyline is the body. More precisely, the state of the body that is fucking (in the vernacular) or wanting (or, more accurately, gushing with desire) to do so. There is little sentiment or eroticism here. It is more of a pornographic atmosphere, where the bodies that move together seek the apotheosis of animal copulation. The other narrative is about the City. Here’s an excursus: “She stops again, as if she needs to concentrate before answering, and takes a deep breath of air, the grey air of Vilnius. It smells of decay. Every street in western Vilnius looks like a narrow road through an invisible swamp. If you took a few steps aside, you would immediately feel the sweet scent of the quagmire, the calm smell of rot” (here, as elsewhere, quoted from the first edition, p. 55).


Thus, based on all logic, a kind of semiotic square is formed, where, in the corners on one side we would write OLD versus YOUNG, and in the other corners, SEX versus CITY. Some of the works in the exhibition focus on the corporeal, and others on the urban scenery. Artists of Gavelis’ generation and experience imagine Vilnius Poker closer to the text – gloomy, abandoned, smelly, and without hope, while the younger generations also see other, contemporary-inspired touches and motifs.

Naujausi įrašai

Rodyti viską

Comments


bottom of page