Danguolė Ruškienė

Kai šventinė eisena

išsuka iš pagrindinės miesto gatvės


Apie Klaipėdos jubiliejui skirtas parodas „Vakarų vėjai'22: Gimtadienis“ ir „Klaipėdos dailės muziejus“


Parodos „Klaipėdos dailės muziejus“ ekspozicija, 2022. Ingridos Mockutės Pocienės nuotr.

Nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikė 770 metų Klaipėdos įkūrimo sukakčiai skirtos parodos „Vakarų vėjai’22: Gimtadienis“ ir „Klaipėdos dailės muziejus“. Organizatorius – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė, ekspozicijų architektas – Vladas Balsys. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.


Pirmoje parodoje „Vakarų vėjai’22: Gimtadienis“ savo kūrinius pristatė 25 Klaipėdos krašto dailininkai: Algirdas Bosas, Antanas Garjonas, Augustė Santockytė, Aurimas Anusas, Aušra Mačiulaitienė, Daiva Dašenkovienė, Dalia Skridailaitė, Danas Andriulionis, Ernestas Žvaigždinas, Daiva Ložytė, Jolanta Vitkutė, Žydrūnė Kriūkaitė-Juciuvienė, Danius Drulys, Juozas Vosylius, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Petras Baronas, Saulė Želnytė, Toma Šlimaitė-Bubelienė, Simas Žaltauskas, Virginijus Viningas, Zita Inčirauskienė, Romualdas Inčirauskas, Isroildžon Baroti ir Henrikas Šurkus. Per pastaruosius kelerius metus sukurtuose darbuose – bandymai vienokia ar kitokia forma užmegzti ryšį su Klaipėda ir vizualizuoti savo poziciją miesto jubiliejaus tema.


Antroji paroda „Klaipėdos dailės muziejus“ sudaryta iš kelių sluoksnių. Čia eksponuoti archyviniai uostamiesčio įžymybių: Edvardo Malinausko, Felicijos Kačenauskaitės-Pinkevičienės, Vytauto Antano Jakščio, Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės, Kęstučio Balčikonio, Arūno Sakalausko ir Sauliaus Bertulio, šiais metais švenčiančių ir asmeninius jubiliejus, darbai. Svarią parodos dalį sudarė tapytojo Augustino Savicko (1919–2012) kūrybos rinkinys. O savotiška vyšnia ant torto tapo Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentų ir alumnų sukurta „Instaliacija be stogo“ (koordinatorė – Emilija Globytė, autoriai – Simona Agota Martinkus, Lukas Tomkus, Adomas Petrauskas, Aleksas Grašys, Ignė Zdanevičiūtė ir Indrė Armanavičiūtė). Joje – improvizuota kūrybinė studija iš klaipėdiečiams menininkams priklausančių daiktų.


Gimtadienis, juo labiau jubiliejus, išties svarbus įvykis. Ne visada tos progos kaltininkui, gal net dažniau aplinkiniams, paprastai besitikintiems bent nedidelio sambūrio, savotiškai įprasminančio jubiliato nueitą kelią. Tradiciškai – tai proga įvertinti jo darbus, skirti apdovanojimus ir kitus laurus už nuopelnus. Ir visa tai, žinoma, neatsiejama nuo iškilmių, kurtinamų fejerverkų ar bent jau auksinių balionų ir konfeti. Gal švenčiant asmeninį jubiliejų kai kam ir pavyksta išlikti nepastebėtam, bet miestui tokia galimybė eliminuojama. Ir nors ne visi jo gyventojai pageidauja prisiminti reikšmingas ir (ar) ginčytinas sukaktis, jubiliejų kultūra kol kas sėkmingai egzistuoja. Kartais atrodo, kad net išgyvena savotišką pakilimą. Guodžia tik tai, kad neapsiribojama tradicinėmis formomis, sukaktys vis dažniau įgyja naujų modifikacijų. Kai nuobodūs paminėjimai tampa aktyvesnės, taigi, tikėtina, ir prasmingesnės veiklos pradžia. Panašu, kad jau pradedama suvokti, jog šventinė puokštė nepradės dvokti tik tuo atveju, jei vazoje laiku bus pakeistas vanduo.


Būtent tokie ar labai panašūs procesai buvo stebimi Klaipėdoje, šiais metais švenčiančioje 770 metų gimtadienį ir ta proga gavusioje net dvi vietos dailininkų dovanas – parodas. Po įgrisusiais šūkiais ir pabodusia simbolika suburti kūrėjai parodos organizatorių buvo tvarkingai surikiuoti į šventines eisenas ir, kaip dera, nukreipti į pagrindinę miesto gatvę. Bent jau toks susidarė pirmas įspūdis. Visgi, pradėjęs sekti pavymui, ne tik vietinis netruko susivokti, kad senasis uostamiesčio grindinys baigėsi ir prasidėjo naujai tiesiamas aplinkkelis. Kol kas ne itin patogus, ne itin švarus, akivaizdu – stokojantis valdžios dėmesio, bet teikiantis vilties, kad teigiami pokyčiai kultūros srityje įmanomi ir uostui prioritetus atiduodančiame mieste.


Parodos „Vakarų vėjai ’22: Gimtadienis“ fragmentas, 2022

Dešimties metų jubiliejaus išvakares išgyvenantys devintieji „Vakarų vėjai’22: Gimtadienis“, atrodo, niekam ir nežadėjo žvakučių ant gimtadienio torto. Juo labiau – svajonių išsipildymo vos jas užpūtus. Dar neperžengus Parodų rūmų slenksčio, pro langą pasitinka stikliniame vandens rezervuare plūduriuojantis D. Drulio „Plūduras“ (2022), tikėtina, atliekantis ne tik stebėjimo, bet ir kontrolės funkciją. Jeigu ir taip, ši kontrolė negrindžiama atranka, miesto gimtadienyje laukiami visi. Tolimesnį sklandų perėjimą prie šventinės nuotaikos, kai pakeliui aptinkami daugiau ar mažiau autoriams charakteringi kūriniai, sutrikdo ryškiai raudona R. Inčirausko „Renovacija“ (2021). Belieka tikėtis, kad raudona nebūtinai signalizuoja grėsmę. (Ne)malonias patirtis menininkas apdairiai nukreipia į koketiškas žalvarines detales, kaip ir dera reklamoje, žadėdamas aukštą kokybę Jūsų namams, taigi, ir gyvenimui.


Savitai šventinę atmosferą „Atgimimo aikštėje“ (2022) organizuoja N. Poškutė-Jukumienė, čia jau daugiau nei dešimt metų stūksančiam mediniam burlaiviui į draugę pasiūlanti paleisti pačių išlankstytus popierinius laivelius. Būtent čia, ant didžiulės fotografijos, galima išsibandyti variantus, kaip sumažinti šio, ne tik morališkai, bet ir estetiškai pasenusio, objekto matomumą. Iki šiol nepradėta renovuoti pagrindinė miesto aikštė – tik viena iš diskusijų, per kurias menininkai vaizdžiai demaskuoja miesto valdžios neveiklumą. Į kitą pokalbį valdininkus pakviečia A. Anusas. Autorius kvestionuoja iš savivaldybės keliaujančias deklaracijas apie gerėjančią miesto situaciją. Todėl siūlo valdininkams pirmiausia pasitikrinti akis („Regos patikros lentelė“, 2022), pakilnoti ,,hantelius“ („Svarmenys, „šeimyninis“ komplektas“, 2022), atsigerti arbatos iš transformuoto arbatinuko. Viliantis, kad tai jiems padės adekvačiau įvertinti ir savo veiklą, ir visuomenei dalijamus pažadus.


Akivaizdu, kad Klaipėdos įkūrimo sukaktis – svarbus įvykis šio krašto dailininkams. Vieniems tai proga paieškoti asmeninio santykio su šiuo miestu, apžvelgti dabartinę situaciją, aktualizuoti seniai rūpimus klausimus. Ir visgi pernelyg dažnai tokie momentai suvokiami šabloniškai, miestui dedikuojant pompastiškus ar tiesiogiai su juo siejamus iliustratyvius kūrinius. Gal ir dėl to, kad jubiliejus ne visiems atrodo tinkamas, laikas permąstyti miesto skaudulius. Nemaža dalis parodos autorių tiesiog nelinkę atsitraukti nuo saugių, patogių temų, taip pat nuo įprastų asmeninės kūrybos formų. Todėl „Vakarų vėjai“ vis dar iš dalies atkartoja urbanistinius Klaipėdos peizažus, dar kartą pabaksnoja į čerpinių stogų plokštumas, primena apie prūsiškąjį fachverką, neaplenkia ir miesto simboliu tapusios Danės. Galbūt taip lengviau įvaizdinti dedikaciją miestui, o gal bet kokia kaina norima išsaugoti šventinę gimtadienio nuotaiką.


Gerokai intymesnio santykio ne tiek su miestu, kiek su pajūriu siekia jaunesnės kartos dailininkės. Švelnus mėlis, apimantis dangaus ir jūros sferas, itin jautriai dėliojamas T. Šlimaitės-Bubelienės „Gelmėse“ (2021). Nors menininkės gelmės pernelyg skaidrios, kad galėtų tapti realybe, tai netrukdo ja patikėti ir atpažinti emocinį ryšį su gamta, kurioje vis dar pakanka tyro oro ir vandens. Pabėgimą iš miesto pasiūlo ir S. Želnytė. Tik šios dailininkės „Marios nemarios“ (2022) nėra tokios optimistiškos. Vanduo čia daug drumzlinesnis ir autorės mintys klampesnės – apie besimainančius paviršius, panirimą į giluminius probleminius sluoksnius, egzistuojančius artimiausiame būvio sluoksnyje – žmogaus aplinkoje.


D. Drulio „Nuorūkos“ (2022), krūvomis supiltos ant balta staltiese apdengto stalo, – dar viena gilesnių apmąstymų platforma. Kas lieka po vaišių, vadinamojo džiaugsmingo pasibuvimo drauge? Ir kas nutinka su kūriniu-dedikacija šventei pasibaigus? Juk jis ne visuomet įgyja atminties ženklo statusą, o neretai po iškilmių tiesiog kažkur nukišamas. Gimtadienis užbaigiamas labai krikščioniškai – I. Baroti „Malda“, kuriai šia proga galėtų būti priskirtas kertinio akmens vaidmuo. Nors ši skulptūra ir nelaiko ant savęs viso renginio prasminio krūvio, bet puikiausiai atlieka simbolinę šventinių apeigų funkciją.


Lietuvių tapybos grando Augustino Savicko tapyba (iš Edmundo Kolakausko kolekcijos)

Paroda „Klaipėdos dailės muziejus“ – duoklė ne tiek miestui, kiek miesto menininkams. Pagrindinėje – muziejaus ekspozicijoje – šiais metais asmeninį jubiliejų (70 metų ir daugiau) švenčiančių dailininkų kūryba. Tokių nebuvo daug, tik septyni, bet užtektinai, kad iš gana kuklių jų kolekcijų būtų galima sudėlioti klasikinį muziejaus modelį, su per visą salę nusidriekusiu mėlynu kilimu ir tvarkingai ant jo sudėliotais suolais parodų lankytojams. Muziejumi patikėti nesunku, puikiausiai veikia ne tik gerai žinomų autorių archyvinės kolekcijos, bet ir kruopščiai formuojama aplinka. E. Malinausko sieną beveik aklinai užtvindanti jūra stambiuose rėmuose atpažįstama absoliučiai visiems. Todėl veikia kaip itin stiprus dirgiklis-priminimas apie vis dar Klaipėdoje neįgyvendintą dailės muziejaus idėją. Ši paroda, primenanti klaipėdiečių klasikų kūrybą, kartu primena ir apie tai, kad šiame mieste vis dar nėra institucijos, kuri ne tik saugotų, bet ir nuolat eksponuotų, supažindintų su Klaipėdos dailės palikimu. Tai dar vienas akivaizdus ir pagrįstas priekaištas vietos valdžiai, kuri, nors ir žengė pirmuosius žingsnius, atliko dailės muziejaus galimybių studiją, bet toliau taip ir nepajudėjo. Tenka pripažinti, kad ir ši klasikų eisena, jau ne pirmą kartą žyminti Klaipėdos jubiliejų ir pradėjusi iškilmes centrinėje miesto gatvėje, galop vis tiek pasuka į ne tokius prestižinius rajonus. Belieka tikėtis, kad, klaidžiodama šalutinėmis miesto gatvėmis, ji neatsidurs akligatvyje.


Ekspozicija „Instaliacija be stogo“. Autoriai: Emilija Globytė, Simona Agota Martinkus, Lukas Tomkus, Adomas Petrauskas, Aleksas Grašys, Ignė Zdanevičiūtė ir Indrė Armanavičiūtė, 2022.

Keista dabar būtų įrodinėti, kokią pridėtinę vertę miestui kuria jo menininkai. Tai nėra šio straipsnio tema. Vis dėlto akivaizdu, kad ji tapo parodos „Klaipėdos dailės muziejus“ ašimi, karkasu, ant kurio dėliojosi ne vien šventiniai pokalbiai. Kita vertus, šių dailininkų jubiliejai – jau miesto ir miestiečių istorija. Yra mieste muziejus ar nėra, Klaipėdos dailės istorija ir toliau kuriama. Tikintis, kad pagaliau kažkas supras, jog kiekviena uždelsta diena gali tapti negrįžtamu Klaipėdos dailės palikimo praradimu, dabar išsibarsčiusiu po pačių menininkų ar jų bičiulių namus. Miesto jubiliejus šiuo atveju taikliai išnaudojamas kaip proga pristatyti tokio muziejaus eskizą, galimybę ir kantriai laukiančių menininkų pageidavimą.


Dar vienas pavyzdys kol kas Klaipėdoje tik svarstomiems kūrinių saugojimo bei eksponavimo modeliams – parodoje pasiūlomas kolekcininko kambarys. Jame – lietuvių tapybos grando A. Savicko tapybos darbai iš kolekcininko Edmundo Kolakausko rinkinio. Ir čia akcentuojami ne tik kolekcionavimo, mecenavimo ir kiti aspektai. Šiuo atveju ypač svarbi A. Savicko asmenybė, pedagoginė ir dailėtyrininko veikla. A. Savickas, išugdęs ne vieną Klaipėdos dailininką, tebėra daugelio lietuvių tapytojų korifėjus. Parodoje per šio klasiko ekspoziciją atveriamas daug platesnis meno istorijos kontekstas, dabartinių kūrėjų darbus siejantis su lietuvių dailės palikimu.


Kita jungtis tiesiama jau priešinga kryptimi, dabartį siejant ne su praeitimi, bet su ateitimi. Ir čia organizatoriai į pagalbą pasitelkia jaunus menininkus, pasišovusius vienoje erdvėje – „Instaliacijoje be stogo“ sujungti iš skirtingų dirbtuvių atkeliavusius daiktus. Tokia suneštinė studija, sovietmečiu paprastai tarnavusi ne tik kaip kūrybinė, bet ir kaip gyvenamoji erdvė, čia išlaiko analogiškų paskirčių bruožus. Autentiški, iš žymių menininkų gauti įrankiai ir medžiagos tampa kūrybinių procesų liudininkais, kartais ne visai logiškai siejamais tarpusavyje, papildomais jau iš kitų veiklos barų atkeliavusiomis detalėmis. Nepaisant ne visuomet įtikinamų replikų, šią erdvę galima būtų pavadinti muziejaus prieangiu arba kūrinių, kabančių pagrindinėje „Klaipėdos dailės muziejaus“ erdvėje, priešistore. „Instaliacija be stogo“ atvira visomis prasmėmis. Čia galima vaikščioti, liesti daiktus, apžiūrinėti eskizus, skaidres, pasėdėti ant sofos ir pavartyti knygas. Pritamsintoje studijoje greičiau pasijusi svečiu nei įsibrovėliu. Kita vertus, visai įmanoma, kad kuris nors iš šioje instaliacijoje panaudotų daiktų ateityje atsidurs muziejuje. Su sąlyga, jei toks muziejus Klaipėdoje egzistuos. O kol kas tai – prielaidos, improvizacijos, pasinėrimas į bohemiška dvasia alsuojantį nuotykį.


Kad ir koks svarbus gimtadienis, jis praeis. Vieni išsisakys, kiti nutylės. Kažkas galbūt tęsis, o kažkas baigsis dar neprasidėjęs. Bus įžengta į Klaipėdos centrą, išbandyti ir naujieji aplinkkeliai. Šventinės eisenos išsiskirstys. Kaip jos atrodys per kitą Klaipėdos jubiliejų, galima tik spėlioti. Kur link visa tai keliaus – taip pat ateities klausimas. Ir nors šiandien klaipėdiečių dailininkų darbuose optimizmo nedaug, vilties, atrodo, pakanka.



 


When the festive procession leaves the city's main street



Art critic Danguolė Ruškienė writes about the exhibitions West Winds ’22: Birthday and Klaipėda Art Museum, which were held in the Exhibition Hall of the Klaipėda Center for Cultural Communications (curator Neringa Poškutė-Jukumienė, exhibition architect Vladas Balsys) to celebrate the 770th anniversary of the founding of the city. Organized by the Klaipėda branch of the Lithuanian Artists’ Association.


Twenty-five Klaipėda region artists presented their works in the first exhibition West Winds ‘22: Birthday: Algirdas Bosas, Antanas Garjonas, Augustė Santockytė, Aurimas Anusas, Aušra Mačiulaitienė, Daiva Dašenkovienė, Dalia Skridailaitė, Danas Andriulionis, Ernestas Žvaigždinas, Daiva Lozytė, Jolanta Vitkutė, Žydrūnė Kriūkaitė Juciuvienė, Danius Drulys, Juozas Vosylius, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Neringa Poškutė-Jukumienė, Petras Baronas, Saulė Želnytė, Toma Šlimaitė-Bubelienė, Simas Žaltauskas, Virginijus Viningas, Zita Inčirauskienė, Romualdas Inčirauskas, Isroildžon Baroti, and Henrikas Šurkus. The works created over the last few years are attempts to connect with Klaipėda in one form or another and to visualize one’s position on the theme of the city’s anniversary.


The second exhibition Klaipėda Art Museum consists of several layers. It features archival works by the celebrities of the port city, who are also celebrating their personal anniversaries this year: Edvardas Malinauskas, Felicia Kačenauskaitė-Pinkevičienė, Vytautas Antanas Jakštys, Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, Kęstutis Balčikonis, Arūnas Sakalauskas, and Saulius Bertulis. A significant part of the exhibition was a collection of works by Lithuanian painter Augustinas Savickas (1919-2012). And a kind of a cherry on top of the cake was Installation without a Roof created by students and alumni of the Telšiai Faculty of the Vilnius Academy of Arts (coordinator: Emilija Globytė, authors: Simona Agota Martinkus, Lukas Tomkus, Adomas Petrauskas, Aleksas Grašys, Ignė Zdanevičiūtė, and Indrė Armanavičiūtė). It features an improvised creative studio made of objects belonging to artists from Klaipėda.


Art critic D. Ruškienė writes that Klaipėda’s anniversary is an important event for the artists of this region. For some, it is an opportunity to search for a personal relationship with this city, review its current situation, and shed some light on long-standing issues. And only a few of them stick to their usual creative expression, dedicating pompous works to the city, or works directly related to its images. These exhibitions are a tribute not only to the city, but also to the artists of Klaipėda, who add value to the city on a daily basis, but still lack the attention of the local government.

Naujausi įrašai

Rodyti viską