VLADO URBANAVIČIAUS
„Plieno junginiai“ galerijoje (AV 17)
Šiemet Vilniaus galerijoje (AV 17) intriguojamai ir nuosekliai plėtojamas personalinių ekspozicijų projektas. Viena kitą keičia trijų kartų lietuvių menininkų parodos ir jie tarpusavyje tartum užmezga nebylų pokalbį tema, kaip skulptūros išraiškos priemonėmis šiuolaikiškai transformuoti tą pačią erdvę.
Vlado Urbanavičiaus baigiamosios šių metų ciklo parodos pavadinime „Plieno junginiai“ slypi sumanymo koncepcija, apie kurią autorius rašo: „Medžiaga visada yra svarbi mano darbų dalyvė ir dažnai diktuoja savo sąlygas. Realizuojant šios parodos sumanymą galerijos erdvė leido maksimaliai išbandyti jau naudotą metalą. Laiko ir techninės paskirties išvargintas plienas palieka nusidėvėjimo ir deformacijos ženklus, o pakitusios metalo savybės dažnai pasufleruoja visai netechniškas struktūras. Kaip sukibo plieno formos, patikrins konkreti (AV 17) erdvė.“
„Patikrinimas“ buvo sėkmingas. Menininko intervencija į galerijos erdves – veržli, intensyvi ir net slepia ironiškas bei autoironiškas užuominas.
Abi nedideles galerijos (AV 17) sales Urbanavičius užpildo nepalikdamas tuštumos.
Pirmojoje žiūrovams tenka kone spraustis palei sienas. Visa patalpos erdvė užvaldoma masyvios, sunkios skulptūros iš aprūdijusio plieno geometrinių elementų. Sukuriamas ankštumo ir grėsmės pojūtis.
Antrojoje menininkas kuria „ažūrinę“ kompoziciją, su tarpais erdvėje išdėstydamas pavienius sujungiamus objektus. Iš pirmo žvilgsnio skulptūrinė instaliacija atrodo chaotiška ir tik geriau įsižiūrėjus atsiskleidžia apgalvotos struktūra ir inscenizacija. Pirmosios erdvės agresyvumą čia pakeičia lengvumas ir žaismingumas. Šis įspūdis sustiprinamas ir kitokiu spalviniu sprendimu. Dominuojantys achromatiniai elementai iš aprūdijusio plieno kontrastuoja su centriniu motyvu – ryškiai raudonai nudažyta kartimi.
Į abiejų salių skulptūrines kompozicijas žiūrovai žvelgia vis iš kitų taškų, tarsi varžomi kliūčių ir trikdžių. Keliuose erdviniuose planuose susikerta įstrižainės, stačiakampės formos priešpriešinamos cilindrinėms, uždaros – atviroms, tarp dominuojančių geometrinių formų įterpiami organinėmis pagrįsti elementai.
Savąją plastinę kalbą Urbanavičius suformavo sulydydamas dvi skirtingas geometrinės skulptūros ir metalo tradicijas: amerikiečių minimalistų industriniais metodais kuriamas elementarias formas ir ispanų skulptorių dėmesį amatui bei su juo susijusiam medžiagos pojūčiui. Inspiracijų suteikė ir judėjimas arte povera (skurdusis menas), iš kurio autorius sėmė telkimą į paprastas medžiagas ir į procesų atskleidimą.
Skulptūras iš geležinkelio bėgių jau 60-aisiais konstravo minimalistai, bet Urbanavičiui čia svarbu ne tiek bėgių, sijų, vamzdžių, metalo statinių elementarios geometrinės formos, kiek medžiagoje – surūdijusiame pliene palikti laiko ir vartojimo deformacijos pėdsakai.
Dar 2003 m. „Lietuvos aido“ galerijoje vykusios personalinės parodos pavadinime ir anotacijoje menininkas įvardija savo skulptūros strategiją kaip „Skolintas formas“. Anuomet jis rašė: „[...] daiktą, kaip formą darbui, surandu tėviškės kieme, o kartais – eidamas per Jeruzalės miškelį namo. Surinkti objektai dar ilgai guli man prieš akis dirbtuvės kieme. Piešiniuose šiuos objektus apdoroju ir gaunu mane dominantį rezultatą. Taip ir skolinuosi vieną po kitos aplinkoje surastas formas savo skulptūroms gaminti.“ Tiek tada, tiek dabar tokiame darbo metode atsispindi ir Urbonavičiaus biografija, gyvenimo ir darbo būdas.
Dar vienas šių Urbonavičiaus skulptūrų interpretacijos sluoksnis susijęs su užuominomis į žinomų moderniosios ir šiuolaikinės skulptūros kūrėjų darbus. Atsekame asociacijų su dadaisto Kurto Schwitterso „Merzbau“ – viena pirmųjų instaliacijų meno istorijoje, kaip ir su grupės „Zero“ nario Güntherio Ueckerio besisukančiomis metalinėmis statinėmis ir postminimalisto Richardo Serra gigantiškomis skulptūromis iš rūdijančio plieno, kaip ir iš savo jaunystės bendražygio Mindaugo Navako iš tos pačios medžiagos sukonstruotomis kolonomis. Šiame kelyje Urbonavičius visada renkasi ne citatos apropriacijos metodu, bet laisvas improvizacijas pasirinktų artimų menininkų kūrybos pagrindu.
Urbonavičius kartu su Navaku jau paskutinį sovietmečio dešimtmetį šabloninei monumentaliajai oficialiai skulptūrai priešpriešino abstrahuotas archetipines formas. Jie net padarė didelę įtaką kitai skulptorių kartai: Deimantui Narkevičiui, Artūrui Railai, Mindaugui Šnipui, Algiui Lankeliui ir kitiems. Ir tada, ir šiandien abu menininkai matomi meninio gyvenimo centre. Ankstyvuoju kūrybos periodu Urbonavičius daugiausia kūrė kamerinio charakterio abstrakčias kompozicijas, o nuo 10-ojo dešimtmečio, kaip ir Navakas, vis dažniau telkėsi į monumentalaus dydžio kūrinius visuomeninėse erdvėse. Visi šie projektai išsiskyrė netikėtais sprendimais ir aktyviu dialogu su urbanistinėmis situacijomis.
Drąsūs Urbanavičiaus sprendimai neretai buvo vertinami kaip provokacija, pavyzdys – „Krantinės arka“ Vilniuje, pastatyta įgyvendinant Europos sostinės projektą. Pastaraisiais dešimtmečiais, kurdami didelio masto darbus urbanistinėse erdvėse, Urbonavičius ir Navakas plėtoja postminimalistinėje skulptūroje iš metalo suformuotus principus. Postminimalistinėje skulptūroje, metalo svarbą suteikus pačios medžiagos savybėms ir matmenims, konstrukcijos niekuo nekamufliažuojamos. Tokios skulptūros pareikalauja didelio inžinerinio meistriškumo, architektūros konstrukcijų pamokų, nes jos neturi papildomų sutvirtinimų – tiesiog pastatomos pačios medžiagos savybėms ir apimtims ar atremiamos ant žemės ar į pastatus. Visus šiuos inžinieriaus ir architekto sugebėjimus Urbanavičius virtuoziškai išnaudoja ir skulptūrinėse „inscenizacijose“ galerijoje (AV 17), sukurdamas žaismingus disonansus tarp sunkaus ir lengvo, stabilaus ir žadančio keistis.
Šiame naujausiame kūrinyje, eksponuojamame galerijoje (AV 17), Urbanavičius netikėtai išplečia savo išraiškos priemonių spektrą. Jis balansuoja tarp stilių, tarp rasto ir sukonstruoto, apgalvoto ir žaidybinio. Galiausiai atsiranda savitas racionalumo ir vaizduotės mišinys.
Vladas Urbanavičius’ Steel Compounds
in Gallery (AV 17)
This year Vilnius Gallery (AV 17) has an intriguing and consistently developing project of solo exhibitions. Three generations of Lithuanian artists are exhibiting one after the other, and they are engaged in a silent conversation on how to transform the same space in a contemporary way by means of sculptural expression.
The title of Vladas Urbanavičius’ final exhibition of this year’s series, Steel Compounds, contains the concept of the idea, about which the artist writes: “The material is always an important participant in my work and often dictates its own conditions. For this exhibition, the gallery space allowed me to test the metal I was already using to the maximum. Steel, exhausted by time and technical use, leaves signs of wear and deformation, and the altered properties of the metal often suggest structures that are not technical at all. The specific space (AV 17) will test how the steel forms have adhered.”
The “test” was a success. The artist’s intervention in the gallery spaces is vigorous and intense and even hides ironic and self-ironic hints.
Urbanavičius fills the two small rooms of the gallery (AV 17) without leaving a void.
In the first one, the audience is almost forced to squeeze along the walls. The entire space is taken over by a massive, heavy sculpture made of geometric elements of rusted steel. A feeling of tightness and menace is created.
In the second, the artist creates an “openwork” composition, arranging individual objects to be connected at intervals in space. At first glance, the sculptural installation appears chaotic, and only upon closer inspection do the deliberate structure and staging reveal themselves. The aggressiveness of the first space is replaced by lightness and playfulness. This impression is reinforced by a different color scheme. The dominant achromatic elements in rusted steel contrast with the central motif, a rod painted bright red.
The sculptural compositions in both halls are viewed from different points of view as if constrained by obstacles and interruptions. Diagonal lines intersect in several spatial plans, rectangular forms are contrasted with cylindrical ones, closed ones with open ones, and organic elements are inserted between the dominant geometric forms.
Urbanavičius formed his plastic language by fusing two different traditions of geometric sculpture and metal: the elementary forms created by the American minimalists using industrial methods, and the Spanish sculptors’ attention to craft and the related sense of the material. Inspiration also came from the Arte Povera (poor art) movement, from which the artist drew his focus on simple materials and the disclosure of processes.
Sculptures made of railway tracks were already being constructed by the minimalists in the 1960s, but for Urbanavičius, what is important here is not so much the elementary geometric shapes of the rails, beams, pipes, and metal structures, but the traces of the deformation of time and wear left in the material – rusty steel.