„Meno parkas“. „Kaunas 2022“
Iššūkiai, pamokos ir perspektyvos
2022-ieji buvo neeiliniai Kaunui, Lietuvai, pasauliui. Net profesionaliausi ateities prognozuotojai negalėjo numatyti tokių reikšmingų įvykių. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, vis dar varginanti COVID-19 pandemija, neįsivaizduojamas karas... Tarp pasaulį jaudinančių įvykių buvo ir siauresnei, lokaliai auditorijai svarbių ir aktualių datų. 2022-ieji buvo svarbūs jau ketvirtį amžiaus mininčiai galerijai „Meno parkas“, ypač aktyviai įsijungusiai į programos „Kaunas 2022“ veiklą. Tai buvo didžioji dovana galerijai, kūrėjams, Lietuvos ir tarptautinei auditorijai, visam kultūros laukui. Galerijos jubiliejiniai metai nebuvo paminėti „fanfaromis“, garsiais reportažais apie „neįkainojamus pasiekimus“. Tai metai, atvėrę daug naujų patirčių, kurių didžioji dalis teigiamos ir inspiruojančios ateities veiklai, nors buvo ir nuviliančių. Visa tai paskatino paanalizuoti tiek 25 veiklos metų, tiek projekto „Kaunas 2022“ rezultatus, sėkmes, nesėkmes, pasidalinti kad ir subjektyvia nuomone.
Prieš pereinant prie „Kaunas 2022“ ir galerijos pastarųjų metų veiklos apžvalgos, norėtųsi trumpai pakomentuoti dabartinį Kauno meno lauką, labiau tai, kas susiję su vizualiaisiais menais. Kauno bienalė, „Auros“ šiuolaikinio šokio festivalis, kurį leidžiu sau priskirti prie šiuolaikinio vizualiojo meno ir kuriame daug metų susipynė šokis, tarpdisciplininis menas (kartu prisidedu prie kritikos, adresuojamos Kultūros ministerijai, kad šiuolaikinis šokis taip ir neranda savo vietos tarp ministerijos propaguojamų meno sričių), tarptautinis stiklo meno festivalis „Vitrum Balticum“, Kauno grafikos bienalė ir akvarelės bienalė „Baltijos tiltai“ nuteikia optimistiškiau.
Atsakingas vaidmuo Kauno meno lauke tenka Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus ir jo padalinių veiklai. Pagrindiniai muziejaus padaliniai – Kauno paveikslų galerija, kurios paskirtis, mano galva, turėtų būti šiuolaikinio meno projektų vykdymas, bei M. Žilinsko dailės galerija, kurios paskirtis – bent iš dalies vykdyti šiuolaikinio meno projektus, galėtų įnešti ryškesnį indėlį, o projektai šiose institucijose turėtų būti šiuolaikiškesnio turinio, tarptautiškesni. Be jų didesnės apimties šiuolaikinio meno projektai, parodos tiesiog neįvyktų, nes nėra alternatyvių tokios apimties erdvių mieste. Bet tam, kad Kauno paveikslų galerija ir M. Žilinsko dailės galerija galėtų deramai vykdyti šiuolaikinio meno sklaidą, reikalingi išskirtiniai pokyčiai gerinant materialinę bazę, žmogiškuosius išteklius, veiklos principus.
Kalbėdamas apie šiuolaikinio meno projektų sklaidą, aktyvų tarptautiškumą, vykdomų projektų aktualumą, turinio atitiktį šiuolaikinio meno raidai, Kaune išskirčiau dvi institucijas. Tai Kauno fotografijos galerija ir galerija „Meno parkas“, kurios steigėjas – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyrius. Šios institucijos savo veikla įrodė savo svarbą tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame šiuolaikinio meno lauke. Vis dėlto sutikime, kad dvi galerijos nei programomis, nei turimais resursais (ekspozicijų plotai) negali patenkinti meno kūrėjų, kuratorių, partnerių poreikių. Nors galerijų mieste gausu, ryškaus poveikio šiuolaikinio meno projektų raidai jų skaičius nesuteikia. Dauguma jų susitelkusios gražioje Kauno senamiesčio Valančiaus gatvelėje, atlieka meno kūrinių pardavėjų vaidmenį. Gaila, pirmomis veiklos dienomis pateikusi rimtą pretenziją į svarią vietą šiuolaikinio meno lauke, galerija „Post“ nesusitvarkė su šiuolaikinio meno galerijos veiklos principais bei iššūkiais ir užgeso per greitai. Vis dar savo nišos Kauno meno lauke neranda VDU Menų fakulteto galerija „101“, galinti tapti naudinga platforma jaunųjų menininkų, kuratorių ar menotyrininkų idėjų eksperimentams. Rasti savo veidą, sėkmingai įsitvirtinti taip trūkstamų galerijų Kaune šeimoje, įsiliejant į šių dienų meno projektų sklaidą, norisi palinkėti skambiai atidarytai LDS Kauno skyriaus galerijai „Drobė“. Prie gerųjų patirčių, žvelgdamas į vizualiojo meno projektus, priskirčiau įspūdingą Kauno kolegijos Menų fakulteto parodų programą, skirtą Kauno meno mokyklos įkūrimo šimtmečiui. Reziumuojant situacijos Kaune apžvalgą, privalu paminėti Kauno menininkų namus. Penkiasdešimt metų veikianti institucija, pergyvenusi įvairias reorganizacijas ir veiklos pokyčius, šiandien sėkmingai viešina profesionalius kultūros įvykius, turtina tiek Kauno, tiek Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Aktuali diskusijų platforma, meno tyrimai, analizės, rezidencijų ir plati edukacinė programa užpildė spragas srityse, kurios lig tol egzistavo Kauno meniniame gyvenime. Gaila, kad šiuolaikiškai dirbanti institucija neturi pakankamai erdvių parodoms organizuoti.
Ką tik nupieštas Kauno meno institucijų žemėlapis neatrodo džiugiai. Šiuolaikinius reikalavimus atitinkančių erdvių trūkumas kelia rimtus pavojus. Gal tai viena priežasčių, kad šiuolaikinio meno gyvenime negimsta naujų sumanymų, nebevyksta žinomi festivaliai, tokie kaip „Kaunas Photo“ ar „Kaunas mene“? Ir kaip bus ateityje?
Nemažai komentarų, iliustracijų šiais klausimais pateikė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Sveikintinas, be galo svarbus ne tik Kaunui, Lietuvai, bet ir Europai projektas, be įspūdingų pasiekimų, puikios veiklos ir gerų rezultatų, atnešė daug iššūkių veiklą vykdžiusioms institucijoms, apnuogino daugybę skaudulių, trūkumų ir suteikė vertingų pamokų. Noriu pasidžiaugti, kad šioje programoje „Meno parkas“ buvo vienas iš ryškių žaidėjų. Du dideli galerijos projektai praturtino „Kaunas 2022“, paskleidė apie kultūros sostinę plačią žinią tarptautiniu mastu, uždirbo miestui taip reikalingų vertinimo balų kultūros ir šiuolaikinio meno srityje. Tai didžiulis indėlis, svarbus pristatant Lietuvos (žinoma, ir Kauno) menininkų kūrybą tarptautiniuose projektuose. Nors aštresnių problemų su šiandienos Kauną reprezentuojančiu menu atsiranda daugiau, apie tai vėliau.
„Meno parko“ inicijuoti ir su „Kaunas 2022“ organizatorių pagalba vykdyti projektai: Marinos Abramovič paroda „Būties atmintis“ ir paskaita „Žalgirio“ arenoje „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“; Galerijos „Meno parkas“ partnerystės projektai, skirti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Parodos: Martine Feipel ir Jean Bechameil (LU) „Rytojaus pasaulio mechanika“; Regina Hübner (AU, IT) „Brangioji ląstele“; Anne-Sophie Emard (F) ir Golnaz Behrouznia (F/Iranas) „Atskleistas neregėtas laikas“; videomeno programa „Moterų balsai“ (kuratorius Gabriel Soucher (F)); „Konceptualizmo atspindžiai: įvietintas menas“ (kuratorės Brigitta March, Danielle March (D/F); Filip Markiewicz (LU) „Ultrasocial Pop“; menininko Deimanto Narkevičiaus retrospektyvinė paroda „Anachronizmai“ Liuksemburge, Eso šiuolaikiniame meno centre „Konschthal Esch“. Esas, kaip ir Kaunas, buvo Europos kultūros sostine 2022 m. Parodos iniciatoriai „Konschthal Esch“ „Meno parke“ pristatė Filipo Markiewicziaus (LU) parodą „Ultrasocial Pop“. Projektas „Galerijos „Meno parkas“ partnerystės projektai, skirti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, kuriame garsių pasaulyje menininkų, savo kūrybą pristačiusių Venecijos bienalėse, „Manifestoje“, daugelyje garsių pasaulio muziejų, pasaulinio konceptualizmo pradininkų kūriniai, 2022-aisiais buvo pristatomas „Meno parke“. Nežiūrint reiklių parodų rengimo sąlygų, išaugusių biudžetų, suplanuotų ir patvirtintų prieš dvejus metus, dėl pasaulį ištikusių įvykių projekto vykdymas šoko nesukėlė. Kitaip klostėsi reikalai organizuojant M. Abramovič parodą. Nemenką tarptautinės veiklos patirtį turintis galerijos kolektyvas sėkmingai vykdė paruošiamuosius darbus, nuolat komunikuodamas su menininke, Marinos Abramovič institutu (MAI), užsienio kuratoriais ir institucijomis. Neplanuoti iššūkiai, po projekto virtę neįkainojama pamoka ir patirtimi, laukė ateityje. Išskirti norėčiau du. Vienas – netikėtas Lietuvos kultūros tarybos (LKT) sprendimas 2020-aisiais. Projektas reikalavo papildomo finansavimo parengiamuoju laikotarpiu, nes „Kaunas 2022“ lėšos buvo planuojamos tik projekto įgyvendinimo procesui. Buvo parengta ir LKT pateikta paraiška. Ekspertai teigiamai įvertino paraišką ir rekomendavo skirti dalinį finansavimą, bet LKT nusprendė kitaip. Tai buvo didžiulis akibrokštas ir smūgis žemiau juostos. Per virtualius pokalbius su tuometine LKT vadovybe buvo bandoma diskutuoti ir gauti motyvuotus atsakymus. Deja, nepavyko. Didelių pastangų, rėmėjų ir „Meno parko“ kolektyvo dėka iššūkis buvo įveiktas. Liko klausimas – kas gali paneigti, kad jei ši paroda būtų vykusi Vilniuje, LKT sprendimas būtų buvęs kitoks?
Antras išbandymas laukė 2021 m. rugsėjį, į Kauną atvykus MAI direktoriui Giuliano Argenziano. Po ilgų dalykinių sprendimų atėjo laikas apžiūrėti parodai skirtas erdves. Prieš trejus metus, pradėję derybas dėl parodos, deklaravome, kad ji vyks Lietuvos Nacionalinio M. K. Čiurlionio Kauno paveikslų galerijoje. Neaprašinėsiu MAI direktoriaus veido išraiškos pamačius Kauno paveikslų galerijos pastatą iš lauko. Situaciją, pasivaikščiojus po galerijos vidų, vaizdžiai nusako jo klausimas: „Jūs čia įsivaizduojat surengti Marinos Abramovič parodą?“ Lig šiol nežinau, kaip jis mumis patikėjo, bet užtikrinau, kad viskas bus suremontuota, pakeista, atnaujinta. Šis iššūkis buvo didesnis nei anksčiau patirtas smūgis žemiau juostos. Džiugu, kad atsirado verslo atstovų, supratusių problemos esmę. Parodos organizatoriams neturėtų rūpėti esamų erdvių „paremontavimai“. Kodėl nacionalinės svarbos kultūros statiniai yra būtent tokios apgailėtinos būsenos? Prisimenu pernykštę diskusiją per „Art Vilnius“ LRT studijoje. Kultūros ministras pakiliai pasakoja apie naujas kultūros įstaigas, jų plėtrą respublikos mastu, iliustruodamas įspūdingais skaičiais. Replikavau ministrui: „O ką darysim su esamais pastatais? Užkalsim ir toliau statysim naujus? Nes tai rodo progresą?“ Esu įsitikinęs, kad tokių problemų sprendimo turim reikalauti mes visi: menininkai, kuratoriai, lankytojai.
Šiandien aktyviai vyksta diskusija, kas lieka ir kas bus po „Kaunas 2022“? Užauginome didžiulę lankytojų auditoriją, įrodėme galintys būti lygiaverčiai tarptautiniu mastu organizuojant didžiules garsių menininkų parodas. Gebame vykdyti didžiulės svarbos kultūros sklaidą. Ar galėsime ir ateityje pasiūlyti Kauno ir Lietuvos visuomenei tokių projektų? Manau, kad ne. Nebesinori patirti tokių iššūkių, kurie kyla dėl to, kad lig šiol neturime ilgalaikės kultūros politikos, ilgalaikės vizijos, nėra sprendimų tų žmonių, kurie privalo juos priimti.
Kalbėdamas apie „Kaunas 2022“ patirtis, noriu stabtelėti dar prie keleto dalykų. Vieni nuteikia maloniai, kiti – priešingai. Neabejoju, kad „Kaunas 2022“ rezultatai milžiniški. Esu įsitikinęs – dar negreitai mūsų kultūrinis gyvenimas bus toks intensyvus ir sulauks tiek dėmesio.
Didžiuojuosi, kad „Meno parkas“ buvo svarbi šio rezultato dalis. Lietuvoje tikriausiai dar nebuvo parodos atidarymo ( M. Abramovič paroda „Būties atmintis“), sulaukusio tiek žurnalistų, užsienio ir Lietuvos televizijų atstovų dėmesio, tiesioginių transliacijų iš spaudos konferencijos ir parodos. M. Abramovič, W. Kentrige’o, Yoko Ono, „1972. Pramušti sieną“ parodų lankomumo skaičiai, 6000 žmonių auditorija „Žalgirio“ arenoje M. Abramovič paskaitoje džiugina pasiektais rezultatais (gal net rekordais). Tai rodo Lietuvos meno, kultūros auditorijos augimą, domėjimąsi, išreikštą poreikį rengti garsių menininkų projektus Lietuvoje.
Šitame euforijos sraute atkreipiau dėmesį į vietos menininkų pasyvumą. Tiek „Kaunas 2022“ pradiniame etape siūlant idėjas, tiek vėliau, vykstant renginiams. Pasigedau daugelio jų dalyvavimo programos „Kaunas 2022“ parodose. Ne tik kaip dalyvių, bet ir kaip lankytojų. Nedažnai yra galimybė susipažinti su menininkų, pristatomų garsiausiuose meno forumuose, kūryba gyvai. Įspūdis, kad dalis kauniečių menininkų nerado ar neieškojo savo vietos „Kaunas 2022“ iniciatyvose.
Kaip minėjau, pernai buvo galerijos „Meno parkas“ 25-ieji veiklos metai. Noriu trumpai apžvelgti aplinką, sąlygas, vienaip ar kitaip dariusias įtaką veiklai. Ji neatskiriama nuo šių dienų Kauno, Lietuvos šiuolaikinio meno lauko, jo turtingumo (skurdumo), aktyvumo (pasyvumo), kūrybinio produktyvumo (sąstingio). Nuo pirmų savo veiklos metų „Meno parkas“ deklaravo išskirtinį dėmesį kauniečių menininkų kūrybai, jų sklaidai užsienyje. Spaudoje galerija buvo įvardijama kaip viena iš Lietuvos meno ambasadorių užsienyje. Veikloje buvo remiasi buvusių „Post Ars“, Lūžio kartos, grupės „Keturios“ narių kūryba, augo Kauno fakulteto studentų ir absolventų įtraukimas į meno projektus. Menininkų kūriniai, kūrybinis aktyvumas buvo reikšmingas, generavo naujus projektus, įpareigojo galeriją ir menininkus abipusei atsakomybei už projektų turinį ir kokybę. Pastaraisiais metais kūrybinis Kauno vizualiojo meno laukas keičiasi ne taip, kaip norėtųsi. Šiuolaikiškumo, aktualumo kūryboje stoka jau daug metų verčia galerijos kuratorius žvalgytis į kitų miestų menininkus. Sumenkus menininkų kalvei – VDA Kauno fakultetui (nebėra vizualiųjų menų grafikos ir skulptūros programų, prigesusi Tekstilės ir Medijų katedra), meno lauke atsiranda jaunų, perspektyvių ir šiuolaikiškai mąstančių menininkų vakuumas. Tapybos katedra negali užpildyti gausaus Kauno vizualiųjų menų lauko poreikių. Daug buvo tikėtasi iš VDU Menų fakulteto Medijų katedros absolventų. Deja, bakalauro studijas baigusių studentų darbų lygis dažnai neatitinka reikalavimų norint būti reprezentuojamiems galerijos projektuose (nors katedros dėstytojai atrodo labai solidžiai). Daug metų Kaune vykusi paroda „Geriausias metų kūrinys“, sulaukdavusi gausios auditorijos, bet nekėlusi aiškių kriterijų kūrybai, neskatinusi kūrybinės konkurencijos, neskatino ir visuomenės išprusimo, nesuteikė postūmio Kauno šiuolaikinio meno vystymuisi.
Pagrindinis „Meno parko“ uždavinys – Lietuvos meno sklaida užsienyje, Lietuvos menininkų kūrybos garsinimas, menininko pripažinimo didinimas buvo ir yra aktualiausias siekis. Tam organizuojamos parodos galerijoje ir užsienyje, vyksta tarptautinis bendradarbiavimas ir kūrybiniai mainai (tuo tikslu nuo 1999 m. kasmet vykdomas projektas „Meno linija“), aktyviai dalyvaujama šiuolaikinio meno mugėse, vykdoma aktyvi menininkų kūrybos sklaida virtualioje erdvėje. Pasiekta daug puikių rezultatų, bet būta ir suklydimų. Nuo 2007 m. galerija aktyviai dalyvauja šiuolaikinio meno mugėse – neseniai LKT atlikta Tinklaveikos programos analizė parodė, kad „Meno parkas“ yra lyderis. Jei pridėtume antra tiek mugių, kuriose dalyvavimo kaštus apmokėjo pati galerija, lyderystė išryškėtų labiau. Prieš kelerius metus „Dailės“ žurnale buvo publikuotas straipsnis apie galerijų dalyvavimą meno mugėse, apgailestaujant, kad lietuviškų galerijų nėra mugėse FIAC (ši mugė tapo „Paris+Art Basel“), „Frieze Ny“, „ Frieze London“, „Art Basel“, „Armory Show“ ir kt. Su tuo reikia sutikti ir apgailestauti, kad nė viena Lietuvos meno galerija taip ir neužlipa ant aukščiausio podiumo. Verta prisiminti prieš daug metų padarytus sprendimus, neišnaudotas galimybes. Po sėkmingo debiuto mugėje „Art First. Arte Fierra Bologna 2007“, pristatant R. Antinio objektus, A. Jonkutės tapybą ir L. Jonikės kūrinius, tarp daugiau nei 200 galerijų „Meno parkas“ pelnė išskirtinį pripažinimą ir dėmesį. Kūriniai buvo parduoti tiek vietiniams kolekcininkams, tiek garsiajai „Marzona Collection“. Užteko pirmos mugės, ir buvo gauti kvietimai dalyvauti pirmoje mugėje „Art Dubai“(„Meno parką“ rekomendavo kuratorių grupė iš Londono) bei „Art Basel“ pasiūlymas dalyvauti mugėje greta kitų naujai įtraukiamų galerijų. Tuo metu atrodė, kad prioritetas yra parodų organizavimas, todėl kvietimų atsisakyta. Antro kvietimo iš „Art Basel“ jau nesulaukėme. Žinant, kokį vaidmenį šiais laikais meno pasaulyje, meno rinkoje vaidina meno mugės, kai ne vien kolekcininkai, bet ir garsiausi pasaulio meno muziejai varžosi dėl kūrinių įsigijimo (deja, Lietuvos muziejų ten nėra), belieka apgailestauti dėl neišnaudotos galimybės. Meno mugių svarba ir vaidmuo išaugo taip reikšmingai, kad dėl dalyvavimo jose vyksta didžiulė konkurencinė kova. Turiu omenyje svariausias ir prestižiškiausias muges. Prireikė keleto mėginimų vis kandidatuojant į garsaus videomeno festivalio „LOOP Barcelona“ mugę „LOOP Fair“, kol pagaliau 2022 m. „Meno parkas“ buvo priimtas. Buvo bandymų belstis į „top mugių“ duris. Ir ne kartą. Kodėl nesėkmingai? Kodėl nesurenkamas reikiamas balų skaičius, suteikiantis galimybę dalyvauti? Nors mugėse, projektuose, parodose pristatomų menininkų kūryba vertinama gerai, bet daugumos Lietuvos menininkų kūrybiniai pasiekimai netenkina pasaulyje nusistovėjusių meno vertinimo standartų. Esminis trūkumas – autorių kūrinių nėra garsiose muziejų ar vertingose privačiose kolekcijose. Biografiniai faktai, kad menininko kūrinių yra įsigiję tik vietiniai muziejai, nepasižymintys tarptautinėmis šiuolaikinio meno kolekcijomis, pridėtinės vertės tarptautinėje scenoje nesukuria. Patyrėme, kad faktas, jog kūrinių yra, tarkim, jau mano minėtoje „Marzona Collection“, Torunės šiuolaikinio meno centre, MACBA (Barselonos šiuolaikinio meno muziejus) ir kitose tarptautinėje plotmėje veikiančiuose muziejuose, suteikia vertės ir galimybių nepamatuojamai daugiau.
Vis dėlto reikia teigiamai vertinti, kad vis daugiau Lietuvos galerijų dalyvauja šiuolaikinėse meno (kad ir ne „top“) mugėse . Smagu, kad po sėkmingų „Meno parko“ debiutų auga pasitikėjimas kitomis Lietuvos galerijomis. Po pasisekusių „Meno parko“ dalyvavimų buvo atvertos durys į „POSITIONS Berlin“, „Art London“, „VOLTA“ muges Niujorke ir Bazelyje.
Bet kurios šiuolaikinio meno galerijos veikla – tai daugialypis, sudėtingas procesas.
Dar yra daug temų, aktualių ne tik „Meno parkui“. Kaune reikėtų platesnės diskusijos apie šių dienų Kauno meno lauką, o šalies mastu – viešų diskusijų apie LKT ekspertų veiklą, jų etikos lygį (ypač kalbant apie komentarus projektų vertinimuose). Taip pat apie žiniasklaidos dėmesį ne Vilniuje vykstantiems renginiams. Vertėtų padiskutuoti apie Lietuvos kultūros instituto veiklos lauką, konkrečiau – apie užsienio kuratorių vizitų sklaidą į kitų miestų meno institucijas.
25 veiklos metai galerijai suteikė daug patirčių, pasiekimų, įvertinimų tiek Lietuvos, tiek tarptautiniu mastu. Per visą tą laikotarpį prioritetai buvo ir yra projektų kokybė, veiklos perspektyvos. „Kaunas 2022“ suteikė galimybę įgyvendinti ambicingas, ne vienus metus puoselėjamas idėjas, gausiai išaugo auditorija, kuriai reikia profesionalaus ir kokybiško šiuolaikinio meno. Ją išlaikyti, neapvilti, parodomis pasiekti visuomenę – didžiulis uždavinys.
P. S. Ilgus metus Kaunas neranda noro ir nerodo intereso turėti šiuolaikišką erdvę, atitinkančią šiuolaikinių menų reikalavimus. Kultūros sostinės projekto metu Kaunas ir Kauno rajonas sugebėjo darniai ir kūrybiškai dirbti kartu. Taigi, gal verta pratęsti bendradarbiavimą ir įkurti šiuolaikišką erdvę?
Gallery Meno Parkas. Kaunas 2022
Challenges, Lessons, and Prospects
The office of politruk (in English – political commissar) in the Bolshevik army was created in 1918 on the initiative of Lev Trotsky. Politruks or commissars acted as deputy commanders for political affairs. In the art world, the role of commissars is played by those who hold the levers of power – gallerists, curators, and art critics.
In November 2022, the Painting Department of Vilnius Academy of Arts celebrated its 225th anniversary. On this occasion, an anniversary exhibition curated by art critic Linas Bliškevičius and painter Monika Radžiūnaitė was held at the VAA’s exhibition halls Titanikas. The “meat”, as cruel as it may sound, was 225 exhibits from the collections of the Academy Museum, covering the period from the beginning of the 20th century to the present. The museum’s collection, formed by the materials of the Department of Painting (and the Department of Monumental Art, which separated in 1989), exceeds 2,000 exhibits, so the curators had plenty to choose from.
There was no concept text in the exhibition, no labels with the names of the authors, nor the year of creation, nor the names of the lecturers, only exhibition guides – maps. However, it would have been ethical to include not only the author’s name but also the teacher’s name, surname, and teaching degree, because academic tasks are not “free” creation. Another thing is that displaying the aforementioned practice works, course works, or thesis works leads to discrimination in itself – a sketch or etude representing the student and the teacher may look weaker, even in relation to a diploma composition.
When it comes to the periods, turning points, and revolutions that took place at the then Art Institute (now Vilnius Academy of Arts), 1988 is particularly interesting, when a tectonic turning point took place – a local revolution, during which not only the Soviet rector, Vincentas Gečas, was overthrown, but also some of the teachers. In this context, the personality of Kęstutis Zapkus, who came to teach fifth-year painting students in 1992, is important, even though exhibition 225 hardly reflects these changes. The numerological dependence of the exhibition is also a problem. The project was called 225 so the aim was to present 225 museum pieces, which led to a rather artificial selection. Another thing is the so-called salon display, where the paintings cover the walls of the gallery from ceiling to floor. The youthful curators did not have to rely on old, outdated display techniques, but invented their own. The ghost of the great story that says that the Department of Painting has its roots in the Department of Painting and Drawing founded in 1797 at Vilnius University and headed by Pranciškus Smuglevičius, still lingers in the exhibition. Well, don’t get mad, but the origins of the Lithuanian (underlined by me – V. P.) school of painting flow down the Neris river from the Kaunas School of Art towards the regained Vilnius...
So, what’s with all the politruks and meat? The point is that the curator, like a true political leader, shapes opinion, while the works and the audience allow themselves to be manipulated. Perhaps there is no need to explain anything more because analytical studies are devoted to that or it is said: “good” or “bad.”
In this case, I would say – GOOD. A comment by the curator L. Bliškevičius appeared on social media: “There was even an idea to refuse any reference to the authors altogether, presenting a layout that does not take into account names or authorities, but rather the visual mass or the whole of the history of the museum’s paintings, into which one should lovingly immerse.” From the point of view of the Memory (Mnemosyne) cabinet à la Aby Warburg, this is certainly no crime, mistake, or flaw. For the audience, it was certainly an enjoyable, interesting visual adventure. And if there were outrageous discussions, maybe that is also an advantage. Because lukewarm things are the most boring and unnecessary...