top of page

Brigit Arop

Kasdienybės metraštininkė


Anna Mari Liivrand paroda KOGO galerijoje „Kasdienis raganavimas“. Madis Katz nuotr.

Prikaustančios dėmesį istorijos, kurios išsiplėtoja per ilgą laiką, neretai prasideda nuo anekdotiško pirmojo susitikimo, ir ši istorija – ne išimtis. Pirmą kartą su Annos Mari Liivrand kūryba susidūriau 2018 m. „Kogo“ galerijoje (Tartu), kur tuo metu dirbau galerijos asistente. Liivrand buvo kylanti menininkė, pamažu sulaukianti vis daugiau dėmesio Estijos šiuolaikinio meno scenoje, o aš dar tik pradėjau orientuotis meno užkulisiuose, kartu turėdama pirmųjų negudrių kuratorinių minčių.


Parodoje „Kasdienis raganavimas“ (“Everyday Witchcraft”, kuratorė Merilin Talumaa) buvo eksponuojama Liivrand instaliacija „Vietovaizdis rožių ašaroms“ (“Landscape for Rose Teardrops”), kurioje iš už pilkos aksominės užuolaidos kyšantys variniai vamzdeliai skleidė paslaptingus rožėmis kvepiančius garus. Vasarą šis kūrinys man tapo fiziškai labai artimas – ne tik dėl savo gundančio kvapo, kuris kartais glostė jusles, kartais dusino, bet ir dėl to, kad parodos metu instaliacijai prireikė daug priežiūros, dėmesio ir krapštymosi prie jos. Nuo tada į Annos Mari Liivrand kūrybą pradėjau žvelgti kaip į seniai pažįstamą draugę, susitikimas su kuria man primena net bėgančio laiko nesunakinamus draugystės saitus.

 

Mus stiprinantys ritualai


Anna Mari Liivrand yra estų menininkė, studijavusi, be kita ko, skulptūrą ir instaliacijų meną, tačiau tarp jos raiškos priemonių yra ir piešimas. Liivrand kūryboje dažnai naudojamos įprastos medžiagos, tokios kaip stiklas, plienas, geležis, bronza, šilkas, įvairūs estetiškai patrauklūs rasti daiktai, tačiau meno kontekste ji panaudoja ir gana keistas medžiagas: pavyzdžiui, nuo saulėje nudegusio savo kūno nusiluptus odos plaušelius, menkių kepenėlių aliejaus kapsules, plunksnas, kačių šerius arba – kaip savo ankstyvame ir pamirštame studentiškame kūrinyje – marcipaną. Šie neįprastesni įtariamieji jos „pirkinių krepšyje“ dažnai susiję su kasdieniniais ritualais. Kartais tai pasireiškia kuriant talismanus ar asmeninius apsaugos objektus, o kartais jos kūriniai susiję su grožio ir priežiūros, švenčių ar laiko struktūravimo ritualais.


2019 m. menininkės personalinėje parodoje „Lovos ir raibuliai“ („Beds and Ripples“, „Draakoni“ galerija, Talinas) eksponuoti darbai, kuriuos įkvėpė apsaugos praktikų, medžiagų efemeriškumo ir kasdienybės ritualų klausimai. Šioje parodoje daugiausia dėmesio skirta įvairių spalvų, tekstūrų ir tankio skysčiams. Nors bėgant metams pamiršau, kas būtent burbuliavo galerijos kampe stovinčiame raganos katilėlyje, puikiai prisimenu, kaip tamsiuose mediniuose staliukuose iškalti lizdai buvo papuošti ne brangakmeniais, o šampūnais. Sudaryti iš tekančios, skystos medžiagos jie puikiai perėmė juos talpinančio indo formą, kartu atskleisdami savo gana antraeilę savybę – grožį. Taigi Liivrand taip pat iškėlė svarbiausią klausimą: kur yra skulptūros ribos ir ar jos gali būti tokios pat skystos kaip tekanti upė.


Anna Mari Liivrand paroda „Draakoni“ galerijoje „Lovos ir raibuliai“. Sten Saarits nuotr.

Savo kūriniais „Paukščių pienas“ („Birds Milk“) ir „Tirštėjimo akimirkos“ („Clotting Moments“, abu 2021 m.) Liivrand dalyvavo mano kuruotoje parodoje „Drėgnos kasdienių minčių širdys“ („Wet Hearts of Everyday Thoughts“, galerija „Mihhail“, Talinas, 2021 m.). Parodoje buvo nagrinėjami įvairūs vandens ir kitų skysčių telkiniai bei jų santykis su žmogaus kūnu ir žmogiškąja patirtimi. Liivrand kūrinį įkvėpė paukščių pienas – tarpinė medžiaga tarp mitinės ir realios ir daugelyje posovietinių šalių gerai žinomas skanėstas. Bronzinė skulptūra, imituojanti saldainių dėžutės formą, pasitarnavo kaip altorius, ant kurio svečiai galėjo aukoti savo pasirinktą skystį – dažniausiai kavą, brendį, pieną ar kraują – ir apmąstyti savo asmeninius ritualus ir aukojimus, susijusius su įvairiomis skystomis medžiagomis. Dabar, praėjus keleriems metams, tas subtilus ritualo ir aukojimo šokis yra dar akivaizdesnis, nes kiekviena ekstazės kupina šventė, lydima per didelio kiekio gėrimų, akivaizdžiau vyksta kažko (galbūt „rytojaus“?) sąskaita, tačiau per aukos prizmę galima būtų vertinti ir kitus skysčius: mes žinome, kiek „kainuoja” pieno pramonė, dėl kurios išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, ir kad pirkti augalines pieno alternatyvas ne visada reiškia, jog neprisidedate prie pieno pramonės įmonių kapitalo kaupimo, taip pat žinome apie nesaugias kavos pupelių augintojų darbo sąlygas, tačiau puodelis kavos vis tiek yra mūsų švenčiausių rytinių ritualų dalis.

 

Dekriminalizuotas ornamentas


Per pastaruosius kelerius metus menininkė sąmoningai tyrinėja ornamentus ir puošybos praktikas. Liivrand puikiai suvokia, kokius vaidmenis ornamentai atliko iki industrializmo, tačiau taip pat ji žino, kaip ornamentai įgavo moterišką ir neigiamą atspalvį, kuris iš esmės yra lygiagretus su tuo, kaip iš jų buvo atimta galimybė turėti kažkokią reikšmę.  Tai buvo ir tebėra sudėtingas procesas, per kurį industrializmo raida, daiktų gausa ir funkcionalistinė dizaino filosofija prisidėjo prie to, kad pasikeitė mūsų santykis su daiktais. Liivrand bando įveikti tą modernistinę amneziją ir įsivaizduoti šiuolaikinį požiūrį į dekoravimą. Pažymėtina, kad Liivrand požiūriu ornamentai atlieka ne tik puošybos, bet dar ir kitus vaidmenis.       


Anna Mari Liivrand „Dygliuoti kerai iš pievos“. Roman-Sten Tõnissoo nuotr.

7-ojoje Talino „Artishok” bienalėje pristatytas darbas „Dygliuoti kerai iš pievos“  („A Thorny Enchantment from the Field“, 2020 m.), eksponuotas dviejose miesto gatvėse, yra dar konkretesnis pavyzdys, atskleidžiantis Liivrand domėjimąsi, be kita ko, kalvyste. Šiai dekoratyvinei geležies instaliacijai menininkė įkvėpimo sėmėsi iš anachronistiškų Talino senamiesčio butikų, suvenyrų ir gintaro parduotuvių reklaminių iškabų, kurios pirmaisiais pandemijos metais tuščiose Talino gatvėse skaudžiai primindavo mums apie čia nebesilankančius turistus. Liivrand susiejo tarpusavyje koketišką reklamos pobūdį ir estų mitologijoje veikiančią žaltvykslę, kuri suvilioja vienišus klajoklius ir juos priveda prie pražūties. Žaltvykslę iliustruoja gintaras – palyginti retas, bet svarbus svečias Liivrand kūryboje, ir įvairūs kiti dekoratyviniai niekučiai. Liivrand parodo, kaip kai kurie artefaktai – pavyzdžiui, suvenyrų pavidalu parduodamas gintaras, kurio Estijos gamtoje nerandama – savo aplinka siejasi per apgaulę. Tokiu būdu menininkė siūlo žiūrovui puošybinę traktuotę, kurioje ši apgaulė priimama už savą ir, pasitelkdama subtilų humorą, pozicionuoja ją kaip vertingą.


2021 m. menininkės personalinei parodai „Saulutės dūris“ („Prick of a Daisy“, „ARS Factory“ menų centras, Talinas) sukurtus darbus puošė daugiamečių saulučių motyvo ornamentai. Parodos vizualizacijų pagrindą sudarė po 2011 m. Fukušimos branduolinės katastrofos pradėjusių augti mutavusių margučių, kurių žiedai buvo bauginamai ištįsę, vaizdai. Taip sukurtas raštas priminė tapetų piešinį, o netaisyklingos jo formos priminė realiai egzistuojančius gedimus arba augalus iš kitos planetos – tokius piešė, pavyzdžiui, Luigi Serafini savo knygoje „Codex Seraphinianus“ (1981 m.). Šį poslinkį – pažįstamą, bet kažkuo tolimą – perėmė ir Liivrand, kuri savo saulučių ornamento išeities tašku pasirinko susvetimėjimą. Laikais, kuriems būdingas su klimato kaita susijęs nerimas ir solastalgija, vizualusis pasaulis – įskaitant ornamentus – turi atspindėti mūsų šiuolaikinį jautrumą per visą savo tamsos amplitudę.


„Amžinai naudingas talismanas“ („Timelessly Useful Talisman“, 2022 m.) – darbas, sukurtas parodai „Natiurmortai tautiniais motyvais" („Still Lives on National Motifs“, kuratorius Jaanus Samma, Estijos taikomosios dailės ir dizaino muziejus, 2022–2023 m.) – taip pat susijęs su dekoravimo ir ornamentikos temomis. Kūrinį sudarė trapi sidabrinė konstrukcija, ant kurios buvo sukabinti dirbtiniai nagai, dažniausiai dekoruoti tautiniais motyvais. Dar kartą demonstruojant Liivrand susidomėjimą netradicinėmis ir kasdienėmis medžiagomis, taip pat vadinamųjų aukštųjų ir žemųjų vertybių sąveiką, šiame kūrinyje praeities ir dabarties liaudiški tikėjimai sujungiami į vieną atskirą laiko akimirką. Laikui bėgant, tautiniai ornamentai ir raštai buvo ir tebėra suvokiami ir kaip įrodantys tapatybę, ir kaip simboliniai, ir kaip socialinės vertės žymenys ta prasme, kad puošyba suteikia daiktui ir grožio, ir dorybės, ir byloja apie jo svarbą. Estų tautinius motyvus pridėjus prie dirbtinių nagų, šių papuošalų reikšmės perkeliamos į naują objektą, taip savotiškai nurodant, pavyzdžiui, naujas asociacijas su istorine ar geografine erdve. Kaip tautiniai motyvai buvo siejami su tapatybės nustatymu, taip ir šiuolaikinėse nagų dekoravimo praktikose atsispindi tapatybės kūrimo siekis. Įdomus kūrinio vingis yra jo talismaniškumas. Ar ornamentai ant mūsų draugių ir draugų nagų taip pat atlieka apsauginį vaidmenį, ar tik dėl savo fizinio gebėjimo sužeisti jie yra tokie ginamieji?

  

Laiškai iš Vilniaus


Man atrodo, kad ornamentas ir dekoravimas yra sugrįžę į vizualiąją kultūrą, taip pat ir į šiuolaikinį meną. Nauju požiūriu žvelgiantys menininkai ir dizaineriai nebijo naudoti ornamento, nebijo matyti jį ne kaip bereikšmį priedą, bet suprasti žmogiškąjį impulsą puošti ir suteikti jam prasmę. Žinutės iš Vilniaus rodo, kad mano sena pažįstama draugė per pastaruosius kelis mėnesius čia buvo pastebėta kelis kartus. Prašom perduoti mano linkėjimus, kol mudvi vėl susitiksime.

 


 

The Chronicler of Everyday


Compelling stories that unfold over a long time often begin with an anecdotal first encounter, and this one was no exception. I first came across Anna Mari Liivrand’s work in 2018 at the Kogo Gallery (Tartu), where I was working as a gallery assistant at the time. While Liivrand was an emerging artist slowly gaining more and more attention in the Estonian contemporary art scene, I was still learning the ropes while having my first awkward curatorial ideas.


Anna Mari Liivrand exhibition at KOGO gallery „Everyday Witchcraft“. Photo by Madis Katz

The exhibition “Everyday Witchcraft” (curated by Merilin Talumaa) included Liivrand’s installation “Landscape for Rose Teardrops”, in which copper tubes sprouting from behind a grey velvet curtain exuded a mysterious rose-scented vapor. This artwork became physically very close to me over the summer – not only because of the seductive scent that at times caressed, at others suffocated but also because during the exhibition the installation needed a lot of care, attention, and tinkering. Since then, I have come to regard the work of Anna Mari Liivrand as a familiar old friend, with whom reunion reminds me of a bond that even the passing of time cannot erase.


Rituals That Sustain Us


Anna Mari Liivrand is an Estonian artist whose educational background includes studies of sculpture and installation art, but whose means of expression also include drawing. Liivrand’s ouvre often makes use of more usual materials such as glass, steel, iron, bronze, silk, and various aesthetically captivating found objects, but also, in the context of art, of rather strange materials such as skin flakes peeled from her sunburnt body, cod-liver oil capsules, feathers, cat hair or, as in an early and forgotten student work, marzipan. These more unusual suspects in her carrier bag are often connected to everyday rituals. Sometimes this manifests itself in the creation of talismans, or personal objects of protection, while at other times her artworks refer to rituals of beauty and care, celebration, or the structuring of time.


The 2019 solo exhibition “Beds and Ripples” (the Draakoni Gallery, Tallinn) featured works inspired by questions of preservation practices, the ephemerality of materials, and everyday rituals. This exhibition focused on liquids of different colors, textures, and densities. Although over the years I have forgotten exactly what was bubbling in the witch’s kettle in the corner of the gallery, I vividly remember how the nests carved into the dark wooden tables were decorated with shampoos instead of jewels. As a flowing liquid material, they perfectly took the shape of their vessel, while at the same time revealing a rather secondary quality – beauty. Thus, Liivrand also raised the overriding question of where the boundaries of the sculpture run and whether they can be as fluid as a flowing river.


With the works “Bird’s Milk” and “Clotting Moments” (both 2021) Liivrand participated in an exhibition entitled “Wet Hearts of Everyday Thoughts” curated by me (the Gallery Mihhail, Tallinn, 2021). The exhibition examined various bodies of water and other liquids and their relationship to the human body and experience. Liivrand’s work was inspired by bird’s milk as a liminal substance somewhere between the mythical and the real, and a well-known treat in many post-Soviet countries. The bronze sculpture, which mimicked the shape of a candy box, served as an altar where guests could sacrifice a liquid of their choice – usually coffee, brandy, milk, or blood – to reflect on their personal rituals and sacrifices related to different liquid substances. Now, a few years later, the subtle dance between ritual and sacrifice is more evident, as each ecstatic celebration accompanied by one too many drinks is more clearly at the expense of something (“tomorrow”, perhaps?), but so too could other liquids be read through the lens of sacrifice: we know the ‘cost’ of the dairy industry with its greenhouse gas emissions and how buying plant-based alternatives doesn’t always mean that you’re not contributing to the capital of dairy companies, as well as the precarious working conditions of coffee bean farmers, yet a cup of coffee is still part of our most sacred morning rituals.

 

Decriminalized Ornament

 

In recent years, the artist has been consciously exploring ornaments and decorative practices. Liivrand is keenly aware of the roles that ornaments had before industrialism, but also of how ornamentation has taken on a feminine and negative connotation largely in parallel with how it has been stripped of its capacity to signify. This has been a complex process, in which the development of industrialism and the abundance of objects, as well as a functionalist design philosophy, have played their part in changing how we relate to objects. Liivrand tries to transcend modernist amnesia and imagine contemporary approaches to decoration. It is notable that in Liivrand’s approach ornaments also have other roles in addition to the decorative.


“Thorny Enchantment from the Field” (2020), presented at the 7th Artishok Biennale in Tallinn on two city streets, is a more concrete example that reveals Liivrand’s interest in, among other things, blacksmithing. For the ornamental iron installation, the artist drew inspiration from the anachronistic advertising signs of Tallinn’s Old Town boutiques, souvenir and amber shops, which in the first year of the pandemic on the empty streets of Tallinn were a poignant reminder of tourists that were no longer there. Liivrand linked the flirtatious nature of the advertisement and the will-o’-the-wisp in Estonian mythology that lures lonely wanderers to their doom. The will-o’-the-wisp is illustrated by amber, a relatively rare but significant guest in Liivrand’s work, and various other decorative trinkets. Liivrand shows how some artifacts, such as amber sold as souvenirs, which are not found naturally in Estonia, relate to their surroundings through deception. In doing so, the artist proposes a decorative approach that takes this deception as its own and, through subtle humor, positions it as valuable.


Anna Mari Liivrand exhibition „Prick of a Daisy“. Photo by Roman-Sten Tõnissoo

The artworks created for her solo exhibition “Prick of a Daisy” (ARS Factory, Tallinn) in 2021 were adorned with ornaments in the motif of daisies. The visuals were based on images of mutated daisies that had begun to develop in the aftermath of the 2011 Fukushima nuclear disaster, with their blossoms eerily stretched. The pattern created was reminiscent of wallpaper design, and its bastard daisies were like real-life glitches or plants from another planet, as drawn, for example, by Luigi Serafini in his “Codex Seraphinianus” (1981). This shift – familiar but somehow alien – is also picked up by Liivrand, who has taken alienation as the starting point for her daisy ornament. At a time characterized by climate change-related anxieties and solastalgia, the visual world, including ornamentation, needs to reflect our contemporary sensibility in all its dark amplitude.


“Timelessly Useful Talisman” (2022), a work created for the exhibition “Still Lives on National Motifs” (curated by Jaanus Samma, Estonian Museum of Applied Art and Design, 2022–2023), also relates to the themes of decoration and ornamentation. The artwork consisted of a delicate silver structure on which fake nails were hung, mostly decorated with national motifs. Again demonstrating Liivrand’s interest in non-traditional and everyday materials, as well as the interplay between so-called high and low values, the work brings together past and present folk beliefs in a single moment in time. Over time, national ornaments and patterns have been seen as both identifying and symbolic, as well as a signifier of social value, in the sense that adornment adds both beauty and virtue to an object, and speaks of its importance. The addition of Estonian national motifs to fake nails transfers the meanings of these decorations to a new object, thus oddly referring, for example, to new associations with a historical or geographical space. Just as national motifs were associated with identification, contemporary nail-decoration practices reflect a desire for identity building. An interesting twist to the work is its talismanic nature. Do the ornaments on our friends’ fingernails also play a protective role, or is it purely their physical ability to hurt that makes them so protective?

 

Letters from Vilnius

 

I have a feeling that ornament and decoration have made a kind of comeback in visual culture, including in contemporary art. Artists and designers with a fresh point of view are not afraid to use ornamentation, to see it not as a meaningless add-on, but to understand the human impulse to decorate and give meaning to it. Messages from Vilnius suggest that my familiar old friend has been spotted there for multiple times over the last few months. Please, pass on my greetings until we meet again.




Naujausi įrašai

Rodyti viską

Comentários


bottom of page