Human behaviour.
Apie Iwonos Liegmann kūrybą
If you ever get close to a human
And human behaviour
Be ready, be ready to get confused(1)
1993 m. birželį Lenkijos televizijos ekranuose pasirodė ekscentriškosios islandų dainininkės Björk muzikinis vaizdo klipas, kurį rodė tuo metu be galo populiarusis MTV kanalas. Premjerinis jos singlas „Human Behaviour“ nepaliko abejingų – jis buvo visiškai originalus ne tik savo skambesiu, bet ir vizualine išraiška – spalvingas, siurrealistinis, su šiek tiek primityviomis, nuo tuometinės Disnėjaus estetikos programiškai besiskiriančiomis animuotomis gyvūnų lėlėmis, tarp kurių buvo parodyta ir pati atlikėja, klajojanti po pasaulį ežiuko pavidalu. Būtent tuo metu jauna dailininkė iš Gdansko Iwona Liegmann apsigynė diplominį darbą Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakultete. Darau prielaidą, kad tuo metu ji šį vaizdo klipą matė.
Liegmann kūryba, nors ir gimusi gan toli nuo pasaulinio šou verslo, ne itin turtingoje šalyje, išgyvenančioje politines permainas, rodo gilų susiliejimą su tuo, kas sudaro Björk meninės veiklos esmę – savo intensyviu stebėjimu, susižavėjimu ir nuostaba žmogumi. Dekonstruojant keistus jo elgesio modelius. Žvelgiant iš šono, savaip, bet labai jautriai ar netgi švelniai. Bet kartu tai žvilgsnis, kupinas kritikos, skvarbus, perpildytas skausmo. Nukreiptas į žmogų, užimantį centrinę padėtį pasaulyje. Savo paties pasaulyje. Atskirtas nuo tikrovės, kurioje gyvena visi ne žmonės – augalai, gyvūnai, visa ekosistema. Naikinantis šią tikrovę. Vaizdo įraše ežiukė Björk vos ištrūksta iš po važiuojančio automobilio ratų. Liegmann ant pjedestalo galerijoje(2) prie ištisos skulptūrinių žmonių galvų eilės prideda savo kiaulės portretą. Su užrašu „gyvūnai jaučia skausmą kaip ir jūs“.
Liegmann istorija – tai žavingas tapsmo pasakojimas. Tapimo brandžia menininke ir drąsia žmogiška būtybe, stojančia į tų, kurie neturi (žmogiškojo) balso, pusę. Tai pasakojimas apie išėjimą iš saugių studijos sienų į pasaulį, kuriame skauda, smirda, kraujuoja. Istorija apie tai, kaip ji virsta aktyviste. Tačiau Liegmann pernelyg jautri, kad jos kūryboje atsispindėtų neteisybė, kančia, žiaurumas. Savo kūryboje ji naudoja priemones, kurias gerai moka ir kurias meistriškai valdo nuo pat savo meninio kelio pradžios, – kičą, dekoratyvumą, pigius niekučius, ir jų barokinį puošnumą sugretina su psichologine įžvalga, su kuria vaizduojami jos personažai, su žiupsneliu ironijos, bet ir nuoširdžia meile vaizduojamoms būtybėms – žmonėms ar gyvūnams.
They're terribly, terribly, terribly moody
Pirmą kartą apie Iwonos kūrybą sužinojau, kai ji grįžo į Lenkiją 10-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje po magistrantūros studijų Škotijoje. Tuo metu ji atsivežė išskirtinių portretų seriją, kurių objektai buvo vietinių socialinės globos namų gyventojai. Tiesą sakant, šiuos aliejinius paveikslus galima vadinti būtent objektais, nes jie buvo nutapyti ant storos medžio plaušo plokštės, o svarbią jų dalį sudarė rėmai. Jie buvo labai originalūs, specifiniai ir kiekvienas jų skirtingas, pavyzdžiui, portretą „Senutė su papūga narvelyje“ įrėmino permatoma celofaninė įmautė, pripildyta kelių šimtų spalvotų blizgančių rutuliukų – tai buvo paauksuoti brangakmeniai iš užsienietiškų šokoladinių saldainių. Arba puošnus, prabangus sidabrinio plastiko rėmelis, gaubiantis dvigubą mėlynai nutapytą „Jūreivio ir jo sutuoktinės“ portretą. Beje, o gal vis dėlto sutuoktinės ir jūreivio? Smulkus, nelabai aukštas vyras atrodo itin nepastebimas greta gana stambios raukšlėtos damos raudonais plaukais. Jie vieningai nukreipia žvilgsnius viena kryptimi, kažkur į kairę nuo žiūrovo. Tačiau prisiminiau dailininkės komentarą: „Jis ilgesingai žiūri į jūrą, nes mieliau plauktų laivu nei sėdėtų čia su šita pikčiurna.“ Tuomet supratau, kad Iwona mato ne tik spalvas, formas ir faktūras. Ji tyrinėja žmogaus psichiką, atskleidžia paslėptus elgesio ir santykių mechanizmus, akimirksniu atpažįsta slegiančią situacijos jėgą.
Čia paminėta portretų serija sudaro savotišką Liegmann kūrybos abėcėlę. Joje galima įžvelgti keletą būdingų bruožų, susiformavusių tolesniame menininkės kūrybiniame kelyje ir liudijančių apie šių kūrinių originalumą. Taigi čia galima įžvelgti ir polinkį į kičą ir tam tikrą tautodailę – blizgus popierius, pigūs plastikiniai papuošimai, vizualiai patrauklios spalvos ir nuoširdžios formos, bet kartu nepaprastas kruopštumas ir dėmesys mažiausioms detalėms, kuris tam tikra prasme paneigia kičo kaip „bele kokios kokybės“ sampratą. Pigių, „šlamšto“ popkultūros kūrinių panaudojimas ir jų įdiegimas į kūrinio audinį pasižymi išradingumu. Peržengiamos ribos tarp vaizdo – objekto – instaliacijos. Galiausiai, neįtikėtinas kontrastas tarp kičo naudojimo ir objekto dekoratyvumo bei jo gilaus daugiasluoksnio turinio, nerimą keliančios žinutės ir negailestingo sprendžiamų problemų esmės atskleidimo.
There's definitely, definitely, definitely no logic
Metams bėgant, Liegmann vis drąsiau kuria savo pasaulius. Ji originaliai interpretuoja kultūrinius tekstus. Paveiksle „Icarus“ („Ikaras“) ji vaizduoja pagrindinį veikėją, atsitrenkiantį į vandens paviršių. Liegmann paveiksle šio jauno, nekalto idealisto, kuris siekia savo vizijų nepaisydamas viso pasaulio, veidas išvagotas giliomis raukšlėmis, jis beprotiškai juokiasi, rodydamas sniego baltumo aštrių dantų kontūrus. Situacijai dramatizmo suteikia dailininkės kruopščiai sukonstruotas zoomorfinis rėmas, įsivaizduojantis koralų rifą, o gal ir žmogaus kūną ėdančius kirminus ar į paviršių bandančius išlįsti žmogaus pirštus. Gal Ikaras yra psichiškai nesveikas beprotis, o gal žmogus, kuris, sekdamas savo svajonėmis, pernelyg atitrūko nuo tikrovės ir net mirtis jam nebėra niekuo ypatinga? O gal tarp bepročio ir idealisto nėra jokio skirtumo? Garsiajame Breigelio paveiksle „Ikaro kritimas“(3) niekas nepastebi tragiškos mitologinio herojaus mirties, gyvenimas tęsiasi toliau. Liegmann kūrinyje viskas kitaip. Juk Ikaras norėjo įveikti žmogaus prigimties ribotumą ir išskleisti sparnus. Tapti paukščiu. Ir nors žmonės gali iš jo tyčiotis arba, geriausiu atveju, elgtis abejingai, jo „mažesnieji broliai“ jį pastebi ir supranta. Jis tapo vienu iš jų. Paukščiai danguje suformuoja širdies formą, atsisveikindami su juo tarsi deda patiktuką. Galbūt ne viskas prarasta? – tarsi klausia dailininkė.
Istorinių asmenybių, kurias Liegmann mini savo darbuose, pavyzdys – Valentina Tereškova, sovietų kosmonautė ir pirmoji moteris kosmose. Galime pažvelgti į jos portretą paveiksle „Šventoji Valentina“. Dailininkės vaizduotėje jau išėjusi į pensiją Tereškova nusileido kažkur Lenkijos pievoje. Ją pasitinka gamta – boružėlės, musmirės ir kt. Vyresnio amžiaus moteris – matome tik jos galvą – ilsisi, atsipalaiduoja po sunkaus, įtempto gyvenimo. Tačiau dėl savo kosminės praeities ji suvokia, kad už šios gamtos, kurią matome, yra kažkas daugiau, ir tas kažkas yra jai virš galvos. Tai pasakojimas apie transcendenciją, taip pat apie teisę turėti savo pasaulio viziją. Tai ir autorės pagarbos kitai išmintingai ir drąsiai moteriai išraiška.
Liegmann kūriniuose vis dažniau pasitaiko mitologinių temų, pasakų ir literatūros motyvų. Tačiau juose visada jaučiamas originalus potėpis, menininkė juos perfiltruoja per savo jautrumą ir vaizduotę. 2006 m. jos Stellwerk Zollverein(4) rezidencijos Eseno mieste tema buvo meninis šios apleistos po kasyklų uždarymo vietos tyrinėjimas ir vaizdavimas to, kas su ja atsitinka. Liegmann iš vietos gyventojų surinko sodo nykštukus ir iš jų sukūrė instaliaciją. Pokalbiuose su buvusiais darbininkais buvo lengviau paliesti transformacijos temą, kai paaiškėjo, kad būtent nykštukai liko be darbo ir dabar gyvena požeminį gyvenimą. Laikui bėgant, menininkė vis mieliau naudojo ready-made tipo objektus – pavyzdžiui, kičinius vaikiškus žaislus kūrinyje „Mr. Big Naked“.
And me and my fear
Objekte, pavadintame „Princesė ir žirnis“, kuriame daroma nuoroda į panašaus pavadinimo pasaką, daugiausia dėmesio skiriama kūniškumo temai. Titulinis personažas įgauna supaprastintą kūno be galvos formą. Veikėjos luošumas pasireiškia spalvotais, persidengiančiais plokščiais apskritimais, kuriais padengta jos oda. Tai mėlynės – tikrosios arba „tik“ jaučiamos jomis besiskundžiančios moters. Kūnas aprengtas neįtikėtinai gražia suknele, kruopščiai pasiūta iš skaidrios folijos ir išsiuvinėta, padengta dekoratyviniais augalų fragmentais, drugeliais ir tituliniais žirnių žirneliais. Sužeisto, nors ir simboliškai, kūno sugretinimas su plastikiniu, permatomu, saldainių spalvos drabužiu kelia nerimą. Šiame vizualiai įspūdingame kūrinyje slypi moteriškumo stereotipo, kultūrinio lyčių konstravimo, prievartos ir smurto sąvoka.
Kita vertus, vyro kūno įvaizdis išryškėja Liegmann darbe „Mr. White“, šį kartą darančiame nuorodą į romaną „Robinzono Kruzo nuotykiai“, kurio herojus atsiduria negyvenamoje (?) saloje. Baltasis vyras išdidžiai lenkia raumenis ant įkaitusio smėlio, iš nugaros apsuptas palmių, tarp kurių slepiasi būrys „laukinių“. Jis lygiai taip pat galėtų būti turistas, besimėgaujantis „egzotiškomis“ atostogomis. Mr. White išgyvena triumfo akimirką – atskleidžia savo iki šiol slėptą kūną, uoliai dailintą sporto salėje. Jis yra užkariautojas, pasaulio šeimininkas. Jo baltumas yra absurdiškas. Šį efektą menininkė pasiekė iškirpusi siluetą iš pakavimo plėvelės, prikimšusi jį baltos vatos ir rankomis prisiuvusi kiekvieną „raumenį“. Pašiepiančią natą vaizdui suteikia priklijuotos vaikiškos tatuiruotės, kurios tais metais kaip tik atsirado Lenkijoje kaip priedai prie kramtomosios gumos. Šio kūrinio žinutė daugiasluoksnė – nuo kritiško žvilgsnio į žmogaus ir kūno santykį, per istorines sąlygas (kolonializmas, išnaudojimas, vyrų dominavimas) iki šiuolaikinių problemų (masinis turizmas, kūno kultas, grožio verslas ir t. t.).
Jau nebe kūnas, o psichikos ir žmonių bendravimo problemos nagrinėjamos kitame Liegmann kūrinyje, kurio pagrindinis veikėjas – vyras, šįkart nuo pat pradžių autorės sugalvotas – Robertas. Tai pavyzdys darbo, kuriame Liegmann sukūrė savo visiškai siurrealistinį pasaulį, bet nenutolo nuo savo minčių ir baimių, taip pat išlaikydama realybės trupinius. Robertas neturi rankų, kuriomis galėtų paliesti moterį. Todėl jis įsivaizduoja ją kaip gražių gėlių puokštę. Tačiau jis negali jų ir užuosti, nes yra užsidaręs savo kompleksų, trūkumų ir netobulumų kapsulėje. Ši keista, tarsi sfinksą primenanti figūra yra labai originalus vienatvės ir negalėjimo paragauti kito žmogaus, nepaisant karšto troškimo būti su juo, įvaizdis.
And me and my hereafter
Gamta, Liegmann kūryboje dalyvaujanti nuo pat pradžių, laikui bėgant išryškėja, bet visada išlieka glaudžiai susijusi su žmogumi. Tai labai sudėtingi ir nelygiaverčiai santykiai, nes juose dominuoja viena pusė, primetanti kitai savo mąstymo būdą, giliai įsišaknijusį kultūroje. Liegmann tarsi boksuojasi su mąstymo konstrukcijomis, dažnai nukreipiančiomis savo ašmenis prieš patį žmogų, pavyzdžiui, „bjaurumo“ kategorijoje, ypač nukreipdama savo žvilgsnį į moterų padėtį. Kodėl viską, kas yra gamtos elementas, visada suvokiame kaip gražų, nesvarbu, kokios rūšies gyvūnas ar augalas tai būtų, o žmonių veidai ir kūnai yra arba negražūs, arba gražūs, priklausomai nuo jų proporcijų ir vyraujančio grožio kanono? – klausia Liegmann. Priešindamasi tokiam mąstymui, ji sukūrė ornamentuotų Kasios(5) portretų seriją. Tai paveikslai apie meilę gamtai – mergaitė vaikšto su elniu, ant krūtinės – pelargonijų lapai, išdėstyti širdies forma, visi augaliniai elementai dekoratyviai stilizuoti. Niekuo neišsiskiriantis mergaitės veidas su didelėmis atsikišusiomis ausimis iš pirmo žvilgsnio atrodo nukrypstantis nuo šios idiliškos grožio vizijos. Tačiau iš tikrųjų – kodėl? Tai menininkės nesutikimo su kultūriniais estetiniais modeliais išraiška. Jai protagonistės veidas yra toks pat gražus, kaip ir bet kuris kitas gamtos elementas.
Elnias – tai labai dažnai mene vaizduojamas gyvūnas, gražios laukinės gamtos ir gamtos besiilginčio žmogaus simbolis (kaip, tarkim, tariamas „Rujojančio elnio“(6) motyvas). Liegmann taip pat noriai remiasi šia tradicija. Vis dėlto labiausiai ją jaudina dvejopos moralės, taikomos gyvūnams, kurių vaizdiniai yra vienas iš dominuojančių popkultūros leitmotyvų ir aptinkami beveik visose gyvenimo srityse (nuo drabužių raštų, interjero dekoracijų, gyvūnų formos sausainių iki filmų, literatūros ir t. t.), aspektas, nors tuo pat metu žmogus jiems masiškai sukelia skausmą, kančias ir mirtį. Puiki šios dichotomijos išraiška – jos darbas „Sad Deer“. Išbaigtas objektas – pripučiamas žaislas, kuriam ji pasiuvo antrą odą – drabužį. Į audinį įkalta dešimtys smeigtukų, o iš šių žaizdų teka kraujas – spalvingų, siūlais nusagstytų karoliukų pavidalu. Kančia parodyta simboliškai, bet taip, kad šypsena sustingsta veide. Darbas žaismingas ir dekoratyvus, bet kai pastebime metalinius ašmenis prie ištemptos baliono gumos ir suvokiame, kad gražūs karoliukai – tai kraujas, šis darbas priverčia sukrusti.
Trumpame tekste neįmanoma paliesti visų šios išskirtinės menininkės kūrybos aspektų, ypač susijusių su pastaraisiais metais jos rengiamomis akcijomis už gyvūnų teises (pavyzdžiui, „Kopūstų vaikas“, kuriame ji polemizuoja su mėsos dietos šalininkais, daugybė objektų, į kuriuos ji įaudžia pramoninius jūrų ar egzotiškų gyvūnų atvaizdus, musių letenėles, iliustracijas, sienų tapybą, vaizdo įrašus ir t. t.). Man labiau rūpėjo parodyti tam tikrą nuoseklią šios kūrybos raidos liniją, kurios „arsenalas“ (be kita ko, kovai už geresnę gyvūnų ateitį) sukurtas remiantis džiaugsmingu kiču, meiliu dėmesiu detalėms ir kažkuo, ką sunku apibrėžti, tam tikru spiritus movents, esančiu Liegmann darbuose nuo pat pradžių.
Baigiant verta dar kartą pabrėžti originalią menininko vizualinę kalbą, dėl kurios mene (nors šiuo atveju ne tik) praktikuojamas aktyvizmas veikia įvairiais lygmenimis, bet nėra agresyvus, o priešingai – sutelkia dėmesį į pozityvią žinią. Pradėdama nuo to, kad žmonės steigia „kančios fabrikus“ realiai egzistuojantiems gyvūnams, o tuo pat metu linksmas animuotas kiaulytes paverčia simpatiškų vaikiškų istorijų veikėjomis, Liegmann parodo, jog įmanoma pasiekti, kad tikra kiaulė rastų tikrą laimę kartu su paprastais žmonėmis, kaip ji ir nutapė kolektyviniame portrete – šį kartą iš natūros (!) – „Kiaulaitės Lily šeima“.
Iwona Liegmann – Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakulteto absolventė. 1993 m. įgijo tapybos diplomą profesoriaus Zygmunto Kotlarczyko ateljė. Gavusi Britų tarybos stipendiją, 1995–1996 m. studijavo doktorantūroje Gray`s meno mokykloje Aberdyne, Škotijoje. 2015 m. Torunės Mikalojaus Koperniko universitete apgynė daktaro disertaciją „Emocionalumas ir banalumas“. Dalyvavo daugelyje personalinių ir grupinių parodų, yra pelniusi apdovanojimų ir prizų. Jos darbų yra privačiose kolekcijose ir galerijose, pavyzdžiui, Torunės Šiuolaikinio meno centre (CSW). Šiuo metu dirba dailės pedagoge Grudziondzo vizualiųjų menų vidurinėje mokykloje.
(1) Ši citata, kaip ir kiti intertitrai yra paimta iš Björk dainos „Human Behaviour”, šaltinis: https://www.azlyrics.com/lyrics/bjork/humanbehaviour.html.
(2) Kalba eina apie Krzysztofo Mazuro parodą „Formation” Torunės galerijoje „Wozownia”, 2022 m. gruodžio 16–2023 sausio 24 d.
(3) Kalba eina apie 1557 m. paveikslą, priskiriamą Pieteriui Breigeliui, vyresniajam, ir dabar saugomą Karališkajame vaizduojamųjų menų muziejuje Briuselyje.
(4) Šaltinis: https://www.youtube.com/watch?v=5Pfp5suU7VE&t=94s.
(5) Mažybinis Kotrynos vardas (vert. past.).
(6) Tapybos motyvas, vaizduojantis riaumojantį elnią ir laikomas kičo ir blogo skonio simboliu. XIX a. vokiečių akademinėje tapyboje buvo populiarūs rujojančių elnių vaizdai laukinės gamtos fone. Vėliau tokius atvaizdus ne kartą atgamino pusiau mėgėjai dailininkai (vert. past.).
Human Behavior.
About Iwona Liegmann‘s Oeuvre
If you ever get close to a human
And human behaviour
Be ready, be ready to get confused(1)
In June 1993, a music video by the eccentric Icelandic singer Björk appeared on Polish TV screens, on the then hugely popular MTV channel. Her premiere single ˝Human Behavior˝ turned heads, as it was completely original, not only in sound but also in visual expression: colorful and surreal, with animated animal puppets – including the singer herself wandering around the world in the shape of a hedgehog – it was somewhat primitive and programmatically different from the Disney aesthetic of the time. It was at this time that Iwona Liegmann, a young artist from Gdańsk, presented her diploma thesis at the Faculty of Fine Arts of Nicolaus Copernicus University in Toruń. I assume that she had seen this video at the time.
Liegmann‘s oeuvre, although born quite far away from the global show business, in a not-so-rich country going through political changes, shows a deep connection with what is at the heart of Björk's artistic work: her intense observation, admiration, and wonder at the human being. Deconstructing their strange patterns of behavior. Looking from the side, in her own way, but with great sensitivity or even tenderness. But at the same time, it is a gaze full of criticism, penetrating, and full of pain. Aimed at a human who occupies a central position in the world. In his/her own world. Separated from the reality in which all non-humans live – plants, animals, the whole ecosystem. Destroying this reality. In the video, Björk the hedgehog barely escapes from under the wheels of a speeding car. Liegmann adds a portrait of her pig to a whole row of sculptural human heads on a pedestal in the gallery(2). With the inscription "Animals feel pain, like you".
Liegmann's story is a fascinating story of becoming. Becoming a mature artist and a courageous human being who takes the side of those who have no (human) voice. It is a story of leaving the safe walls of the studio and entering a world that hurts, stinks, and bleeds. It is a story of how she turned into an activist. But Liegmann is too sensitive for injustice, suffering, and cruelty to be reflected in her oeuvre. She uses the tools that she knows well and has mastered since the beginning of her artistic career – kitsch, decoration, cheap trinkets – and juxtaposes their Baroque splendor with psychological insight, with which she portrays her characters, with a pinch of irony, but also with a genuine love for the beings depicted – be it human or animal.
They're terribly, terribly, terribly moody
I first became aware of Iwona's oeuvre when she returned to Poland in the second half of the 1990s, after completing her MA in Scotland. At that time, she brought with her a series of exquisite portraits of the residents of a local social care home. In fact, these oil paintings could be called objects, as they were painted on thick fibreboard and the frames formed an important part of the artwork. They were very original and specific and each one was different: for example, the portrait "Old Woman with a Parrot in a Cage" was framed by a transparent cellophane sleeve filled with several hundred colored glitter balls – these were gilded jewels from chocolates from other countries Or the ornate, sumptuous silver plastic frame enclosing the double blue-painted portrait of the "Sailor‘s Love". By the way, isn‘t it more about his love and the sailor? The small, not very tall man looks very inconspicuous next to the rather large, wrinkled lady with red hair. They look in unison in one direction, somewhere to the left of the viewer. But I remembered the artist's comment: "He is looking wistfully out to sea because he would rather be on a boat than sitting here with this spitfire". Then I realized that Iwona sees more than colors, shapes, and textures. She explores the human psyche, uncovering the hidden mechanisms of behavior and relationships, and instantly recognizing the oppressive power of a situation.
The series of portraits mentioned here form a kind of alphabet of Liegmann's oeuvre. It contains several characteristic features that emerged in the artist's later career and testify to the originality of these artworks. Thus, one can also see a tendency towards kitsch and a kind of folk art – glossy paper, cheap plastic decorations, visually appealing colors, and sincere shapes, but at the same time, extraordinary care and attention to the smallest details, which in a way belies the notion of "kitsch" as a "no-name-it quality". The use of cheap, "junk" pop culture pieces and their incorporation into the fabric of the artwork is characterized by the author‘s inventiveness. The boundaries between image–object–installation are crossed. Finally, the incredible contrast between the use of kitsch and the decorativeness of the object and its deep multi-layered content, its disturbing message, and the relentless exposure of the essence of the issues at stake.
There's definitely, definitely, definitely no logic
Over the years, Liegmann has become more and more daring in creating her worlds. She interprets cultural texts in original ways. In the painting "Ikarus", she depicts the protagonist hitting the surface of the water. In Liegmann‘s painting, the face of this young, innocent idealist boy, who pursues his visions in defiance of the world, is riddled with deep wrinkles, and he is laughing madly, showing the outline of his snow-white, sharp teeth. The situation is made more dramatic by the artist's carefully constructed zoomorphic frame, which imagines a coral reef, or perhaps worms eating human flesh, or human fingers trying to reach for the surface. Perhaps Ikarus is a mentally ill madman, or maybe he is a man who, following his dreams, has become too detached from reality and even death is no longer special to him. Or is there no difference between a madman and an idealist? In Breughel's famous painting "Landscape with the Fall of Icarus"(3), nobody notices the tragic death of the mythological hero, life goes on. In Liegmann's artwork, everything is different. Ikarus wanted to overcome the limitations of human nature and spread his wings. To become a bird. And although people may mock him or, at best, treat him with indifference, his "little brothers" notice and understand him. He has become one of them. The birds in the sky form the shape of a heart, saying goodbye to him as if they were giving him a toast. Perhaps not all is lost? – the artist seems to ask.
An example of the historical figures that Liegmann mentions in her ouvre is Valentina Tereshkova, a Soviet cosmonaut and the first woman in space. We can look at her portrait in the painting "Saint Valentina". An example of the historical personalities, Tereshkova has already retired and landed somewhere in a Polish meadow. She is greeted by nature – ladybirds, amanita mushrooms, etc. An elderly woman – we see only her head – is resting, relaxing after a hard, stressful life. But because of her cosmic past, she realizes that there is something more behind this nature that we see and that something is above her head. This is a story about transcendence, but also about the right to have one's own vision of the world. It is also an expression of the author's respect for another wise and courageous woman.
Mythological themes, fairy tales, and literary motifs are increasingly frequent in Liegmann's ouvre. However, they always have an original touch, filtered through the artist's own sensitivity and imagination. The theme of her 2006 residency at the Stellwerk Zollverein(4) was an artistic exploration of this abandoned site after the closure of the mines and a representation of what happens to it. Liegmann collected garden gnomes from the local residents and created an installation out of them. In conversations with the former workers, it was easier to touch on the theme of transformation when it became clear that it was the gnomes who were out of work and now living an underground life. Over time, the artist increasingly preferred to use ready-made objects, such as the kitsch children's toys in "Mr. Big Naked".
And me and my fear
The object entitled "Princess Sleeping on the Pea Grain", which refers to a fairy tale of the same name, focuses on the theme of corporeality. The title character takes the simplified form of a headless body. The character‘s lameness is manifested by the colored, overlapping flat circles that cover her skin. The title character takes the simplified form of a headless body. These are bruises – real bruises or "only" felt by the woman complaining of them. The body is dressed in an incredibly beautiful dress, carefully made of transparent foil and embroidered, covered with ornamental plant fragments, butterflies, and the titular peas. The juxtaposition of the wounded body, albeit symbolically, with the plastic, transparent, candy-colored garment is disturbing. This visually striking work contains the notion of the stereotype of femininity, the cultural construction of gender, violence, and abuse.
On the other hand, the image of the male body is highlighted in Liegmann's work „Mr. White“, this time referring to the novel „The Adventures of Robinson Crusoe“, in which the protagonist is stranded on an uninhabited (?) island. The white man flexes his muscles proudly on the hot sand, surrounded from behind by palm trees, among which a group of "savages" are hiding. He could just as easily be a tourist enjoying an "exotic" holiday. Mr White has a moment of triumph, revealing his hitherto hidden body, painstakingly sculpted in the gym. He is a conqueror, a master of the world. His whiteness is absurd. The artist has achieved this effect by the silhouette out of wrapping film, stuffing it with white cotton wool, and hand-sewing each "muscle". The mocking note of the image is given by the glued-on tattoos of children, which had just appeared in Poland that year as an accessory to chewing gum. The message of this artwork is multi-layered: from a critical look at the relationship between humans and the body, through historical conditions (colonialism, exploitation, male domination) to contemporary issues (mass tourism, body cultism, the beauty business, etc.).
It is no longer the body, but the problems of the psyche and communication are explored in another Liegmann work, the main character of which is a man, this time invented by the author from the beginning – Robert. This is an example of an artwork in which Liegmann has created a completely surreal world of her own, but without departing from her own thoughts and fears, while still retaining bits of reality. Robert has no hands with which to touch the woman. He therefore imagines her as a bouquet of beautiful flowers. But he cannot smell them because he is locked in a capsule of his own complexes, flaws, and imperfections. This strange sphinx-like figure is a very original image of loneliness and the impossibility of tasting another person, despite the fervent desire to be with them.
And me and my hereafter
Nature, present in Liegmann's oeuvre from the very beginning, becomes more prominent over time but always remains closely linked to humans. It is a very complex and unequal relationship because it is dominated by one side imposing on the other its way of thinking, deeply rooted in culture. Liegmann seems to be boxing with constructions of thought that often turn their blades against the human being himself, for example in the category of 'ugliness', and in particular by turning her gaze towards the position of women. Why is it that we always perceive everything that is an element of nature as beautiful, no matter what kind of animal or plant it is, while human faces and bodies are either ugly or beautiful, depending on their proportions and the prevailing beauty canon? – Liegmann asks.
To counter this thinking, she created a series of ornamented portraits of Kasia(5). These are paintings about the love of nature – a girl walking with a deer, geranium leaves on her chest, arranged in the shape of a heart, all plant elements decoratively stylized. The girl's unremarkable face, with its large protruding ears, seems at first glance to deviate from this idyllic vision of beauty. But in reality – why? It is an expression of the artist's disagreement with cultural aesthetic models. For her, the face of the protagonist is as beautiful as any other element of nature. The deer is an animal very often depicted in art, a symbol of the beautiful wilderness and of the man who longs for nature (as, for example, in the supposed motif of the "Rutting Deer"(6)). Liegmann is also keen to draw on this tradition. However, what she is most concerned about is the dual morality applied to animals, whose images are one of the dominant leitmotifs of pop culture and can be found in almost every sphere of life (from clothing patterns, interior decorations, animal-shaped biscuits to films, literature, etc.), while at the same time, humans inflict pain, suffering, and death on them en masse. A perfect expression of this dichotomy is her work "Sad Deer", The complete object is an inflatable toy for which she has sewn a second skin - a garment. Dozens of pins are embedded in the fabric, and blood flows from these wounds in the form of colorful beads, threaded with thread. The suffering is shown symbolically, but in such a way that it brings a smile to the face.
The finished object is an inflatable toy, for which she sewed a second skin – a garment. Dozens of pins are embedded in the fabric, and blood oozes out of these wounds in the form of colorful, thread-encrusted beads. The suffering is shown symbolically, but in such a way that it brings a smile to the face. The work is playful and decorative, but when we see the metal blades attached to the stretched rubber of the balloon and realize that the beautiful beads are blood, the artwork makes us shudder.
In a short text, it is impossible to touch on all aspects of this exceptional artist's work, especially about the actions she has been carrying out in recent years in favor of animal rights (e.g. Cabbage Child, in which she polemicizes with the proponents of the meat diet, the many objects in which she weaves industrial images of marine or exotic animals, fly claws, illustrations, wall paintings, videos etc.). I was more concerned with showing a certain coherent line of development in this work, whose arsenal (among other things, for the fight for a better future for animals) is built on joyful kitsch, affectionate attention to detail, and something hard to define, a kind of spiritual movements that have been present in Liegmann‘s oeuvre from the beginning.
In conclusion, it is worth highlighting once again the artist's original visual language, which makes the activism practiced in art (although not only in this case) work on many levels, but is not aggressive, on the contrary focuses on a positive message. Starting with people setting up "suffering factories" for animals that actually exist, while at the same time turning cheerful, animated pigs into the protagonists of cute stories for children, Liegmann shows that it is possible to make a real pig find real happiness together with ordinary people, as in the collective portrait – this time (!) – "The Lily Pig Family".
Iwona Liegmann is a graduate of the Faculty of Fine Arts at Nicolaus Copernicus University in Toruń. In 1993 she graduated with a diploma in painting from the atelier of Professor Zygmunt Kotlarczyk. After receiving a British Council scholarship, she studied for a PhD at Gray's School of Art in Aberdeen, Scotland from 1995 to 1996. In 2015, she presented her PhD thesis "Emotionality and Banality" at Nicolaus Copernicus University in Toruń. She has participated in numerous solo and group exhibitions and has received awards and prizes. Her works are in private collections and galleries, such as the Centre for Contemporary Art (CSW) in Toruń. She is currently working as an art educator at the Secondary School of Visual Arts in Grudziondz.
(1) The quotation, like all the other intertitles, is from Björk’s song “Human Behaviour”. Source: https://www.azlyrics.com/lyrics/bjork/humanbehaviour.html.
(2) This is about Krzysztof Mazur’s exhibition "Formation" at the Wozownia Gallery in Toruń, 16 December–2023 January 2022.
(3) This is about a 1557 painting attributed to Pieter Breigel the Elder, now in the Royal Museum of Fine Arts in Brussels.
(4) Source: https://www.youtube.com/watch?v=5Pfp5suU7VE&t=94s.
(5) Diminutive name of Katarzyna or Catherine (translator‘s note).
(6) A painting motif depicting a rutting deer and considered a symbol of kitsch and bad taste. 19th-century images of rutting deer against wildlife were popular in German academic painting. Later, such images were repeatedly reproduced by semi-amateur artists (translator‘s note).