Eglė Grėbliauskaitė


Būti ar nebūti?


Būti ar nebūti – hamletiškas pasirinkimas, galintis lemti pražūtį arba išlikimą. Vis dėlto pasirinkimas būti nebūtinai reiškia išlikti. Pozicija būti gali reikšti ir susinaikinti. Būti – tai išsilaisvinusio fatalizmo filosofija. Būdami, t. y. pasirinkę kalbėti, kai susiduriame su galios sistemomis, į likimo rankas atiduodame savo saugumą ir įvertinimą – o tai iš esmės reiškia nebepriklausymą nuo šių dalykų.


Buvimas kartu yra ir perkūrimas – tai perslinkta veikimą nulemiančių kriterijų ašis. Iš žemiškosios, žmogiškosios – į idėjų ir idealų. Tų, kuriomis ir kuriais tikime patys. Ši strategija saugo proceso – diskusijos nepažeidžiamumą. Ne slapto tylėjimo, strateginio pasiteisinimo, prisitaikymo ar veidmainiavimo, o drąsaus, nuoširdaus ir atviro pokalbio, kuriuo esame pasiruošę paneigti ir sunaikinti patys save. Per procesą naikiname ir vieni kitus. Tam, kad išsaugotume idėjų aštrumą ir patikrintume, ko jos vertos.


Menas yra filosofinė dailė, autonomiškas menas pirmiausia priešingas konformizmui arba atsparus ideologinėms įtakoms tiek, kiek leidžia kritinis mąstymas, kiek menininkas sugeba atsispirti meno lauko galios sistemos siūlomiems saldiesiems vaisiams, kiek randa drąsos ir stiprybės nepaklusti galios režimams. Todėl autonomiškas menas yra politiškas – jis skelbia turinį. Pasirinkdamas kalbėti savo turinį, menininkas pasirenka būti.


Balio Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas“ Vilniaus gestapo viršininkas klausia suimtų inteligentų: „Kuris čia bus profesorius?“ Įsidrąsinęs Sruoga atsako: „Aš esu poetas ir jokia politika nesiverčiau.“ „O! – šūktelėjo jisai, – poetai gali būti dar pavojingesni.“ Menininko kalbėjimas – buvimas – pavojingas, tai aštri aukso plunksna, kuri, aplenkdama racionalų protą, sminga tiesiai į širdį kaip galinga strėlė. Kuo galingesnį ginklą turi, tuo ištarto žodžio jėga stipresnė, todėl talentas ir simbolinė menininko vertė tik dar labiau sustiprina kūrybos poveikį. Menas tuo ir ypatingas – jis politiškas savo paveikumu.

Eglė Grėbliauskaitė Triumfo arka, instaliacijos fragmentas, žemo tankio polietilenas, metalo scenos konstrukcijos Nepriklausomybės aikštė, Vilnius, 2016 m. Agnės Gintalaitės nuotr.

Būtent dėl poveikio efektyvumo kūryba įdarbinama ne tik menininkų, kūriniais reprezentuojančių savas inspiracijas, bet ir trečiųjų šalių, siekiančių parduoti, sustiprinti savo produktų pozicijas. Dažniausi meno poveikio pirkėjai – politikai ir komersantai. Tai ne tik sovietinį ar kitus totalitarinius režimus atspindinti realybė – meninį poveikį ir šiandien įdarbina politinių partijų ar komercinės reklamos kampanijos.


Jei menininko kūrybos poveikis įdarbinamas kitų, kaip tuomet suvokiama menininko autonomija? Autonomus – dvišaknis žodis: „auto“ – aš, „nomos“ – įstatymas, taisyklė. Taigi, autonomiškas žmogus tas, kuris pats nusistato taisykles (tai nereiškia, kad jis veikia be taisyklių, tai reiškia, kad jis laikosi savų nuostatų). Anglų politikas ir filosofas Thomas Hobbesas teigė: „Jei žmogaus žodžiai ar veiksmai atstovauja jam pačiam, tada jis vadinamas natūraliu asmeniu. Kai jis atstovauja kito žodžiams ar veiksmams, tada jis yra išgalvotas arba netikras asmuo.“ Gal neautonomiškasis – tai fikcija, realybėje jo, kaip tokio, nėra?


O kaip propagandos, įdarbinančios meno jėgą, atvejais, kai meno kūrinio poveikis užsakomas, o menininko nuomonė ir jo kūrinio poveikio vektoriai nesutampa? Ar išeitų, kad tada menininkas pasirenka nebūti – neišreikšti savo pozicijos ir tvirtinti kito, nes menininko rankomis, lūpomis būna – kalba – skelbia – užsakovai. Tai jie, užsakovai, yra autonomiški, paklūstantys savo įstatymui?


Tačiau čia turinio, autorystės ir atsakomybės dekonstrukcija nesibaigia, nes menininkas, ne turinio autorius, vis dėlto išlieka kūrinio formos autoriumi, bendraautoriumi. Jei menininkas išlieka bendraautoriumi, ar teiginys apie jo neautonomiškumą vis dar galioja? (Jis nebūna?) Šis klausimas virsta atraminiu, kai sprendžiama, ar menininkas atsakingas už tai, kokiai ideologijai tarnauja jo kūryba. Ar talentas sukurti paveikią formą ne savo turiniui yra reabilituojanti, ar sunkinanti aplinkybė? Autorystės klausimas tampa aktualus ne tik tuomet, kai dalijami laurai, ne mažiau aktualus išlieka, kai dalijamos visuomeninio kaltinimo nuobaudos.


Ar turinio ir formos autoriai vienodai atsakingi? Tai toks pat klausimas, ar bendraautoriai yra autoriai. Ar bendraautoriai yra (renkasi būti – reikšti savo poziciją) abu? Kodėl meno kūrinio autoriais pažymimi tik menininkai? Būtent jų vardas puikuojasi meno kūrinio etiketėse. Autorystės ženklinimas galėtų būti tikslesnis – tas, kas renkasi būti, turi būti ir nurodomas. Tačiau ar neautonomiškas autorius, sutikęs savo vardu pasirašyti kūrinį, tikrai nebūva?


O kaip meno kūrinio vertintojai, žiūrovai, institucija? Pritariantys arba deklaruojantys nepritarimą? Ar tie, kurie išreiškia savo nuomonę apie kūrinį, yra – būna? Kaip tie, kurie išreiškia, bet ne savo nuomonę? – būna už kitą? Už kitą ir atsako? Ar būna tie, kurie pasirenka tylėti? Ar bendraautoriais tampa tie, kurie pasirenka pritarti? Ar situacija keičiasi autonomiško ir neautonomiško pritarimo atvejais? O kaip pasirenkantys neišreikšti savo nepritarimo? Ar nereiškiantys pozicijos, kad ir kokia ji būtų, pasirenka nebūti? O gal tyla reiškia pritarimą? O gal prieštaravimą?


Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė Nepamirškime nebeprisiminti, kasdienybės spektaklis P. Cvirkos skveras Vilnius, 2021 m. Andriaus Tuleikio nuotr.

Kaip į šią galios ir talento įdarbinimo bei stebėjimo konsteliacijų sistemą įsitraukia meno institucija? Ar menininko autonomiją reikia ginti institucionalizuojant? Ar meno institucijos autonomija yra nepriklausoma nuo menininko autonomijos vertės? Ar meno institucija susaistyta įsipareigojimo atstovauti meno epistemai ir stiprinti meno autonomiją ar tik savo, kaip institucijos, autonomiją? Kur skirtis tarp atstovaujamojo ir savo interesų? Ar ji tikrai išsiskiria? Ar atstovaujančiojo autonomija nepriklauso nuo atstovaujamojo? Ar be atstovaujamojo atstovaujantysis vis dar turi prasmę? O jei atstovaujamųjų, nesunkiai pakeičiamų vienas kitu, daug?


Jei meno institucijos uždavinys būtų ne brėžti ribas, bet jas atverti meno besikeičiančioms formoms ir jų įvairovei, ar tai eliminuotų konformizmo prasmę apskritai? Kaip institucija elgiasi su meno autonomijos saugojimu? Kaip, jei kūrinys ar aplinkybės neatitinka institucijos nuomonės, vertybių ir interesų? Institucija autorystės neprisiima, jos vaidmuo neturi priklausyti nuo menininko pozicijos (antraip menininko autonomijos idėja netektų prasmės), bet ar pozicijoms nesutampant, ši vis dar gina menininko teisę į laisvą raišką? Ar ji tai daro, kai idėjos sutampa, bet pasirinkimas būti – kalbėti gali reikšti pražūti? Gal renkasi nebūti – išlikti? Bet ar tylėdama ji tyliai nežūsta nebūdama? O gal nebūti pozicijos nėra apskritai, nes pasirinkimas yra veiksmas, o veikdamas esi?


Ar, kodėl ir kada stebėtojų būti ar nebūti (pritariant arba ne) vis dar nurodo stebėtojo poziciją? Ar ji lemia pražūtį ar išlikimą? Kieno? Paties stebėtojo ar stebimojo? Ar tylintis – nebūnantis žiūrovas tikrai nebūva? Ar būti ar nebūti klausimas tikrai reiškia pasirinkimą? Gal būname mes visi (nes ir tylėjimas yra kalbėjimas)? Kur šioje lygtyje šalia laisvės į saviraišką padėti laisvę nieko nereikšti? Ar teisė nieko nereikšti taip pat gali nulemti pražūtį ar išlikimą?


Ar klausimas būti ar nebūti iš viso yra klausimas? Galbūt vienintelis klausimas yra pražūti ar išlikti? Jei autonomiško pasirinkimo galimybę turi ir už jį atsako ir kalbėtojai, ir tylėtojai, belieka apsispręsti, kam būti ar nebūti / pražūti ar išlikti – žemiškiesiems, žmogiškiesiems interesams – ar idėjoms ir idealams? Galbūt belieka apsispręsti, kokią žemišką arba žmogišką kainą esame pasiruošę sumokėti už idėją ar idealą?


Kur mus nuves pasirinkimas? Čia ir prieiname prie „štai kur klausimo“ – būti ar nebūti? Pasirinkimas gali lemti pražūtį arba išlikimą. Pirmiausia – idėjų, tada – ir tik su jomis – ir mūsų pačių pražūtį arba išlikimą.



Recent Posts

See All