Agnė Narušytė


Įrodymai:

Papasakosiu jums apie Lietuvoje gyvenantį ir kuriantį menininką iš Ukrainos.


Ukrainietis fotografas Valentynas Odnoviunas 2013 m. atvyko į Lietuvą studijuoti fotografijos Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno katedroje, kur įgijo magistro laipsnį. Vėliau jis VDA baigė menotyros magistrantūrą, o dabar studijuoja menotyros doktorantūroje ir tyrinėja, kaip sovietmečiu bendravo ir vienas kito kūrybą veikė Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos, Čekijos fotografai. Per tą laiką V. Odnoviunas įsitvirtino Lietuvoje kaip menininkas: buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, tapo ne vieno tarptautinio debiutų konkurso nugalėtoju, išleido dvi autorines knygas, o jo kūriniai jau puošia prestižinių leidyklų knygų viršelius. Straipsnyje aptariami 6 jo projektai, siekiant atskleisti, kaip vaizdo abstraktumas paverčiamas politinio nusikaltimo įrodymu.


Valentynas Odnoviunas mano auditorijoje atsirado prieš devynerius metus. Tada jis buvo magistrantas ir vienintelis iš užsieniečių lankė paskaitas lietuvių kalba, nors jos dar nemokėjo. Bet labai greitai mūsų bendravimą rusų ir anglų kalbomis papildė lietuviški žodžiai, paskui sakiniai, o dabar jau nebėra jokio skirtumo, kaip kalbėtis. 2016-aisiais V. Odnoviunas įgijo meno magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno katedroje, paskui, lygiagrečiai studijuodamas Lodzėje ir Miunchene, VDA baigė menotyros magistrantūrą. Dabar studijuoja menotyros doktorantūroje ir tyrinėja, kaip sovietmečiu bendravo ir vienas kito kūrybą veikė Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos, Čekijos fotografai. Bet svarbiausia, kad per tą laiką V. Odnoviunas įsitvirtino Lietuvoje kaip menininkas: buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, tapo ne vieno tarptautinio debiutų konkurso nugalėtoju, išleido dvi autorines knygas, o jo kūriniai jau puošia prestižinių leidyklų knygų viršelius. Visa tai todėl, kad jo fotografijos paveikios ir kelia svarbius klausimus, ypač aktualius prasidėjus karui.

VDA
Iš VDA archyvo

Dar studijuodamas fotografiją, V. Odnoviunas susidomėjo vaizdo dvilypumu, nes tai – ir abstrakcija, ir dokumentas, galintis tapti net nusikaltimo įrodymu. Tik reikia patyrinėti, pakrapštyti paviršių, išgauti vaizde glūdinčią informaciją. Pavyzdys – Londono universitete veikianti grupė „Forensic Architecture“ („Kriminalistinė architektūra“), vadovaujama Eyalo Weizmano. Jos nariai renka duomenis apie karo nusikaltimus įvairiose pasaulio šalyse. Tuos duomenis teikia žmonės, filmuojantys bombardavimus ir represinių struktūrų smurto aktus, be to, karo pėdsakai lieka pastatuose ir žemėje, taip pat – slaptuose kalėjimuose kankintų žmonių atmintyje. Duomenys analizuojami stengiantis atkurti įvykio architektūrą, kad paaiškėtų visuma ir būtų galima reikalauti teisingumo, nepaisant to, kad diktatoriai dažniausiai lieka nenubausti. Tačiau pasaulį informuoti būtina, nes žinojimas – mes tuo vis dar tikime – yra svarbi galia. Šių idėjų įkvėptas V. Odnoviunas sukūrė pirmąjį fotografijų ciklą „Tyrimas“ (Investigation, 2014). Jis tyrė Vilniaus senamiesčio pastato Arklių g. 2 sieną. Sienos nešvarumai atrodo lyg abstrakti ekspresionistinė tapyba, kai kurios fotografijos primena peizažus. Tačiau, identifikavus „dažų“ sudėtį, vaizdas pasikeičia: kraujas, su dulkėmis maišytas alus, įbrėžimai, spjūviai. Staiga matome nebe grožį, bet sociumą, Arklių gatvės gyvenimą, kurio pėdsakus sugeria seno pastato mūras. Tačiau barų lankytojų veiklos stebėjimas yra neutralus, konstatuojantis, neperžengiantis antropologijos ribų. Nuo 2016 m. V. Odnoviuno kūryba tapo politiška. Tais metais jis pateko į gestapo štabą Berlyne ir rūsyje fotografavo kamerų plyteles. Instaliacijoje „Atminties pėdsakai [gƏˈƩTAːPO]“ (Traces of memory [gƏˈƩTAːPO]) tos plytelės rodomos kaip 39 spalvotos skaidrės – ir projekcija sienoje, ir objektai. Plytelės kaip plytelės – glazūra, suskilinėjusi voratinkliais, kai kur subraižyta, yra skylių. Vis dėlto žinojimas, kokia čia vieta, neleidžia matyti vien grožio. Tai kankinimų paliesti paviršiai, tad vaizde nevalingai ieškome smurto pėdsakų. Kankinių išgyvenimus padeda įsivaizduoti kartu eksponuojama citata iš gestape kalinto čekų rašytojo Juliaus Fučíko knygos „Reportažas su kilpa ant kaklo“ (Reportáž psaná na oprátce, 1945): „Puikus palyginimas! Visos pasaulio kino studijos nesukūrė tiek filmų, kiek projektavo laukiančiųjų kitos kvotos, tolesnių kankinimų ir mirties akys.“ Tie vaizduotės filmai – apie žmonas ir motinas, apie vyrus ir tėvus, apie vaikus, draugus ir išdavikus, apie gyvenimą, likusį už gestapo sienų. Ištyrus įbrėžimų ir sutepimų cheminę sudėtį, turbūt būtų galima kai ką išsiaiškinti, bet vaizduotės ir atminties filmai nepalieka pėdsakų, juos tegali atkurti šį sisteminį smurtą patyręs rašytojas. O fotografo darbas – jo prisiminimams suteikti materialų pagrindą.


Odnoviun
V. Odnoviun. Iš projekto „PW44“

Tais pačiais 2016 m. V. Odnoviunas pradėjo kurti iki šiol tęsiamą ciklą „PW44“. Šįkart fotografuojamos Varšuvos pastatų sienos, kuriose liko 1944 m. rugpjūčio 1–spalio 2 d. sukilimo prieš nacius ženklai. Nevienodai nublukusių dažų, pelėsių, subraižymų piešinyje išsiskiria kulkų išmuštos skylės ir stačiakampiai lopai, dengiantys tas skyles, gal ir kraują. Dėl jų sienos atrodo kaip abstrakti tapyba, nutolusi nuo tikrovės. Tas dangstymo motyvas papildo V. Odnoviuno detektyvą dar vienu klausimu: kiek mes pasiryžę išsaugoti traumos atmintį? Tvarkant miestus išlyginami paviršiai, bet taip užglaistomi istorijos pėdsakai. Kita vertus, žiūrėdami į fotografijas galime matyti ne lopus, bet langus. Tiesa, nebegyvus, aklinus, pradingstančius mūro faktūrose, lyg tai būtų į užmarštį nugrimztantis karo liudininkų gyvenimas, iki karo Ukrainoje pradžios neįsivaizduojamas XXI a. kasdienybėje. Šį ciklą leidykla „NoRoutine Books“ išleido kaip knygą (dizaineriai Valentynas Odnoviunas, Gytis Skudžinskas, 2021). Jos lakštai neįrišti, abi pusės padengtos vaizdu nuo krašto iki krašto. Fotografijos itin raiškios – regis, per sienų faktūras galima braukti pirštu. Arba tuos lakštus galima išlankstyti ir perlankstyti tarsi žemėlapį, tarsi mėginant pagal jį atsekti įvykių trajektorijas.


Vis dėlto žinomiausias V. Odnoviuno kūrinys išlieka „Stebėjimas“ (Surveillance). 2016 m. menininkas Vilniuje nufotografavo buvusio KGB kalėjimo durų į pasivaikščiojimų kiemą akutes. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojams toks pasirinkimas, kai aplink tiek daug autentiškų daiktų ir erdvių, atrodė keistas. Bet praeiviams neregima durų akutė matė daug. Ją fotografuodamas V. Odnoviunas tarsi mėgina įsižiūrėti į „tinklainėje“ galbūt likusį žudiko portretą. Arba aukos. Tačiau išdidintoje nuotrau-koje stiklas tampa spindinčiu brangakmeniu. Jo subraižymai paryškina gelmę, akutės atrodo apvalios – lyg planetos. Kita vertus, žinant, kur yra tas stiklas, vaizdo reikšmė pasikeičia – matai smurto žymes, ilgo įkalinimo pėdsakus, bandymą braižant prisidengti nuo stebinčios akies. Fotografija žiūrovą įtraukia kaip vabzdį į klampią praeities represijų istoriją. Kurdamas šį ciklą, V. Odnoviunas viename mieste neapsistojo ir iki 2018 m. nufotografavo analogiškų institucijų kamerų akutes Baltijos šalyse, Ukrainoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Kai nuotraukos rodomos kartu ar publikuojamos viename albume (Surveillance, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, „Artprint“, 2020), stebėjimą matome ne kaip vietinį reiškinį, bet kaip tarptautinį represijų tinklą. „Visos despotiškos sistemos pasitelkia tuos pačius metodus papildydamos žinias apie kitus tokius režimus. Bėgant laikui, stebėjimas įgyja naujus pavidalus, bet esmė lieka. Totalinė visuomenės kūno ir proto kontrolė“, – rašo menininkas.


„Stebėjimus“ pratęsia nedidelis ciklas „Horizontai“ (Horizons, 2018). Pailgo formato fotografijų tamsoje matoma tik horizontali linija – plonesnė, storesnė, virpanti lyg styga. Pavadinimai paaiškina, kas tai. Yra „Laiptas į kalėjimo vienutę“, „Laiptas į kalėjimo kamerą“, „Laiptai į rūsį, kur buvo vykdomos mirties bausmės“, „Mirties bausmės kamera“ ir t. t. Tos kameros priklausė gestapui, paskui – Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo departamentui, kurių štabai veikė tuose pačiuose pastatuose visoje Lenkijoje. Rūsiuose būdavo kalėjimai režimo priešininkams, disidentams, tiesiog „nepageidaujamiems“ asmenims. Pavyzdžiui, drauge su viena fotografija autorius pateikia tokią informaciją: „1945 m. pastatas, vadinamas „Willa Jasny Dom“, kuriam laikui tapo NKVD štabu. Juo kartu naudojosi sovietų karinė kontržvalgyba „Smerš“ ir Liaudies Lenkijos karinė kontržvalgyba WP. Kalėjimo kameros buvo rūsyje, kur žmonės būdavo kalinami, kankinami ir nuteisiami mirti. Per kelis įstaigos egzistavimo mėnesius per šią vietą perėjo daugiau nei tūkstantis žmonių.“ Lodzėje ir Varšuvoje V. Odnoviuno nufotografuoti laiptai žymi paskutinę ribą, už kurios – jau tik kankinimai ir mirtis. Todėl tos laiptų linijos virpa skleisdamos garsą, paskutinę pasmerktojo žinią, kurios pasaulis neišgirstų, jei ne fotografijos.


Iš buvusio KGB „Patarei“ kalėjimo Taline V. Odnoviunas parsinešė 38 išmesto fotopopieriaus 10 x 12 cm formato lapus. Šis popierius nepanaudotas fotografuojant KGB areštuotus žmones. Uždarytame kalėjime pro langus sklindančiai šviesai lėtai ryškinant parudavimus, dėmes, uždėtų lakštų pėdsakus, tie lakštai kažką liudija, bet ne represuotųjų tapatybę. Fotopopierius lyg sugėrė tai, ko neįmanoma pamatyti ar apibrėžti. Šviesos sukurta abstrakcija – tarsi ekranas vaizduotei, čia projektuojančiai žmonių kančias, siaubą, mirtį. Kartu šie lakštai yra atminties apie okupanto nusikaltimus ryškinimo „Procesas“ (The Process, 2018).


VDA
Iš VDA archyvo

2022 m. vasario 24 d. Rusijai užpuolus Ukrainą, V. Odnoviunas išvyko į Lenkiją padėti pabėgėliams. Į VDA jis atsiuntė dar vieno kūrinio instrukciją. Pagal ją akademijos pastatų langai, lyg ruošiantis bombardavimui, buvo apklijuoti sukryžiuotomis geltonomis statybinėmis juostomis. Kiekvienam Lietuvos piliečiui tas vaizdas primena 1991 m. sausio 13-ąją. Tuomet langai dužo sovietų tankams šaudant į beginklius žmones. Dabar Rusijos bombos daužo Ukrainos miestų gyventojų butus, parduotuves, ligonines, muziejus. Juostos geltonos, nes tai – paramos ukrainiečių kovai už savo tėvynę spalva. Tačiau jie kaunasi ir už visos Europos, viso demokratinio pasaulio ateitį. Tad juostos susikryžiuoja lyg susikibę skirtingų tautų audinių raštai. Šia instaliacija viešojoje erdvėje V. Odnoviunas atkreipia mūsų dėmesį į būtinybę kartu gintis nuo agresorių. Prieš 30 metų Lietuvai pavyko atkurti nepriklausomybę ne vien savo pasiryžimu ir valia, bet ir palaikant kitoms tautoms – mūsų mitinguose šalia trispalvių plazdėjo jų vėliavos. Ukraina tada buvo su mumis. Dabar mes – su Ukraina. Geltonomis juostomis apklijuoti langai – mūsų bendros kovos simbolis. Tik kartu išliksime stiprūs, sujungti šio ornamento kaip liūdnų istorijos ir dabarties įvykių pėdsako.

VDA
Iš VDA archyvo

Naujausi įrašai

Rodyti viską