Jolita Liškevičienė


Apžvelgiant dailininkės

Gražinos Brašiškytės

meninį palikimą: kiek sluoksnių slypi sovietiniuose animaciniuose filmukuose?


Parodos „Gražina ir drakonas“ fragmentai Manto Bartaševičiaus nuotr.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikiančios parodos „Gražina ir drakonas“ plakato personažas drakonas didesnei Lietuvos gyventojų daliai gerai pažįstamas – tai animacinio filmuko „Drakonas“ (1961) herojus. Šis filmukas šiandien itin aktualus, nes kalba apie didžiausią įtampą pasaulyje – karą ir agresorių. Nors pati paroda ne apie tai – ji skirta džiaugtis ir keliauti po pasaulį, pažįstant jo įvairovę, grožį, ir vaiko akims atskleisti tai, ko jam dar reikės – ryžto kovoti už tiesą, gėrį ir meilę. Tai ta parodos dalis, kuri skirta vaikams: pažiūrėti pieštinius filmukus ir sužinoti, ką jų tėvai, o seneliai tai jau tikrai, vaikystėje matė dar iš nespalvotų televizorių ekranų. Iš pirmo žvilgsnio gražus ir spalvotas vaikų pasaulis atskleidžia ir kitą pusę, skirtą suaugusiam žiūrovui, – pristatyti Lietuvoje mažai žinomos ir nepelnytai į Lietuvos meno istorijos akiratį neįtrauktos asmenybės – dailininkės Gražinos Brašiškytės (1920–1983) kūrybą. Ši menininkė visą gyvenimą pradirbo „Sojuzmultfilm“ kino studijoje Maskvoje ir buvo animacinių filmų dailininkė, jos palikime skaičiuojama apie 30 pieštinių ir lėlinių animacinių filmukų, tapusių visos Sovietų Sąjungos vaikų animacijos klasika. Jų ypač plati meno sklaida neabejotinai apima visų buvusių respublikų vidurinės ir vyresniosios kartos vaikystės savastį. Organizatoriai (kuratorė Aušra Endriukaitienė, kuratorė ir ekspozicijos dailininkė Daina Tilvytytė) parodą sumanė eksponuoti minint dailininkės kūrybos šimtmetį, ir nors dėl pandemijos ji kiek buvo atkelta, tačiau akivaizdžiai būtina suvokiant G. Brašiškytės indėlį ir svarbą į animacijos, iliustracijos ir visą sovietmečio vaikų kultūrą. Sumanytojos pirmiausia siekė pristatyti ją kaip moterį kūrėją ir šis siekis suprantamas ir pagrįstas; tad paskutinis ekspozicijos kambarys skirtas menininkės asmeninei aplinkai – ankstyvajai kūrybai parodyti (eksponuojami diplominio darbo fragmentai ir keli ankstyvosios kūrybos darbų eskizai, kurti kaip dailininkės asistentės), atkurtas namų interjero fragmentas (baldai, paveikslai ir kiti smulkūs daiktai), atskleista biografija per nuotraukų albumą, įgarsinti rašyti laiškai, eksponuojami asmeniniai daiktai – plokštelės, knygos, dažai ir kt. Šis kambarys skirtas suaugusiam žiūrovui, o mažesniame kambarėlyje šalia rodomi filmukai, skirti mažųjų dėmesiui sulaikyti, kad tėvai turėtų laiko įsigilinti į dailininkės biografiją.


Visi kiti ekspoziciniai kambariai skirti atskirų animacinių filmukų kūrybos virtuvei išskleisti, nuo personažo kūrimo paieškų eskizų, fono scenografijos eskizų ir galutinių variantų iki jų įgyvendinimo etapų ir procesų medžiagos – spalvinių palečių, kadruočių, celiulioidų, skirtų personažo judesiui perteikti kadre, ir galiausiai rodomų filmukų fragmentų. Parodoje taip pat prikurta papildomų „žaidybinių“ edukacinių pačios parodos atrakcijos elementų – garsinių filmo fragmentų, įsijungiančių nuo judesio, išdidintų personažų, sienelių, spalvotų kilimų, sienų ir pan., skirtų vaikams patraukti ir ją patirti. Ši dalis jau atrodo perteklinė, nes rengėjos parodą projektavo vaikų auditorijai, mažiau galvodamos apie suaugusį žiūrovą, parodą skaitantį jau kitomis ir į sovietmetį žvelgiantį „kritiškomis“ ir vertinančiomis akimis. Suaugęs žiūrovas galėtų pamatyti gerokai daugiau, nes medžiaga be galo vertinga ir iškalbi. Čia verta dar kartą padėkoti vienai iš parodos organizatorių Dainai – dailininkės dukterėčiai, dar 9-ajame deš. iš Maskvos savo pastangomis į Lietuvą pargabenusiai daugiau nei 3,5 tūkst. eksponatų ir visą palikimą perdavusiai muziejui. Ši medžiaga dar laukia įdėmesnio specialistų žvilgsnio, ypač menotyrinio, nes tai įvairiapusis ir kompleksinis, specifinių žinių reikalaujantis dailininkės palikimo tyrimas.


G. Brašiškytė įgijo Kauno meno mokyklos išsilavinimą, vadinamąjį vakarietišką dailės supratimą, kuriam būdingas autentiškas požiūris į dailę, savitas gamtos ir aplinkos vaizdavimas ir stilizavimas, ryškiai besiskiriantis nuo realistinio, po karo primesto ir oficialaus vaizdavimo stiliaus sovietinėje sistemoje. Taigi, dailininkei iš vienos pusės tai buvo savotiška kliūtis, neleidžianti gauti pagrindinių užsakymų, kita vertus – tam tikras privalumas, leidžiantis kurti originalią, savitą, autentišką dailės ir vaizdų kalbą. Ir, žvelgdami į filmografiją, matome, kad dailininkės dailės kalba buvo labai įvairi ir kūrybiška, atitinkanti patį animacinio filmuko charakterį ir stilių. Be ryškių architektūros, didelių miestų panoramų, kaip filmuke „Galima ir Negalima“ (1964), ar egzotinių šalių peizažų („Tolimosios salos paslaptis“, 1958), nemažai yra abstrakcijų – mėnulio, planetų ir visatos atvaizdų, kuriančių ir atskleidžiančių universalų makro- ir mikrovisatos paveikslą. Ypač apie jų originalumą kalba atskiros išbaigtos iliustracijos – saviti modernistiniai paveikslai: tai scenovaizdžiai filmukams „Sveikas, Atome!“ (1965) ar „Novelės apie kosmosą“ (1973), kurie iš dalies gali būti traktuojami kaip atskiri meno kūriniai, atlikti mišriąja technika, jungiant koliažo elementus, piešinį, spalvas ir pan.



Atskirai būtina pakalbėti apie G. Brašiškytės sukurtus personažus. Būtent personažai yra raiškūs XX a. II p. sovietinių animacinių filmukų herojai – puikūs piešti charakteriai, geri ir stiprūs dailininkės piešiniai, darę įtaką ne vien Lietuvos vaikų knygų iliustracijoms. Parodoje galime matyti ir patį herojų paieškos procesą, eskizavimo eigą, kol suformuojama ir randama galutinė personažo išraiška. Kartais menininkė ieškodavo personažų iš gyvenimo, pavyzdžiui, vilnietis gydytojas tapo prototipu gydytojo, vykstančio į Polinezijos salą gydyti papuasų animaciniame filmuke „Tolimosios salos paslaptis“ (1958). Tiksliai suformuoti ir įsimintini G. Brašiškytės herojai, pavyzdžiui, tamsiaodis didelių akių berniukas, – Birmos liaudies pasakos motyvais sukurtame filmuke „Drakonas“, pelniusiame Indijos tarptautinio festivalio pagrindinį apdovanojimą „Sidabrinį lotosą“. Raiškiai stilizuotas piešinys ir šaržo elementai atsiskleidžia filmuko herojų Galima ir Negalima portretuose ir figūrose („Galima ir negalima“, 1964), tikslia linija ir puikiu dailininkės darbu išsiskiria filmuko „Mes ieškome juodulio“ (1969) herojai – dailininko portretas, mergaitės ir berniuko bei juodulio (kliakso) figūros. Smalsių vaikučių pora, keliaudama po dailininko piešinių albumą, atsiduria pačiose netikėčiausiose pasaulio vietose ir net mėnulyje; čia itin ryški peizažų stilizacija ir spalviniai sprendimai. Atidžiau žvelgdami į šį filmuką, turėtume atkreipti dėmesį į dailininko portretą ir jo studiją – jaukią, gerai apšviestą kūrybinę erdvę, kurioje ant sienų kabo „modernistiniai“ paveikslai, grafikos kūriniai, sudėti kiti dailininko reikmenys – visa, kas taip būdinga Vakarų dailės tradicijai, o ne gūdžiai socrealizmo aplinkai. Būtent šių filmukų įtaką turėtume vertinti to meto viso regiono šalių – Estijos, Latvijos ir kitų buvusių socialistinių respublikų vaikų knygų kontekste. Ypač dėmesio nusipelno pirmasis ir bene vienintelis „Sojuzmultfilmo“ kino studijoje dailininkės sukurtas lietuviškos tematikos filmas „Gintarinė pilis“ (1959), kurį kūrė ir kiti lietuvių menininkai – kompozitorius Julius Juozeliūnas ir scenarijaus autorė Regina Januškevičienė. Apie meilę šiam filmui išduoda ne tik scenovaizdžiai, primenantys Nidos peizažą ir žvejo namų architektūrą, – Jūratės pilis atliepia čiurlioniškus paveikslų motyvus, lietuviškus tautinius drabužiai su pagoniškais motyvais ir papuošalais, žinomais iš archeologinių kasinėjimų, dėvi pagrindiniai veikėjai Jūratė ir Kastytis, stilizuotai išraiškingas ir mitologinio Perkūno portretas, patekanti grafiškai stilizuota saulė keičia pasakojimo scenas, išlikusios ir ekspozicijoje rodomos dailininkės pieštos kadruotės liudija apie tautinio stiliaus perkėlimą į ekraną ir pačios kūrėjos savastį, kurią ji siekė perteikti šiame išskirtiniame kūrinyje. G. Brašiškytės darbai, žvelgiant į popierinius eskizus ir galutinius originalius spalvinius derinius, išsiskiria ypatinga spalvine jautra, originaliais ir išraiškingais koloristiniais deriniais. Pati dailininkė mėgo tapyti, tai darė nuolat ir atvykusi į Vilnių ar kasmet poilsiaudama Lietuvos pajūryje, apie tapybos svarbą liudija ir jos mokslai Kauno meno mokykloje, vėliau Almatoje, kur pradėjo Valstybinio kinematografijos instituto Meno fakulteto Multiplikacijos specialybės studijas ir vėliau baigė Maskvoje, tai liudija dailininkės baigiamasis darbas ir pirmieji kūrybiniai darbai, kurių scenovaizdžiams parinkti tapybiniai fonai primena XX a. I p. dailininkų Antano Žmuidzinavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Nikolajaus Rericho ir kitų menininkų tapybą ir koloristiką.



Žvelgiant dar giliau į dailininkės palikimą ir filmų – kosmoso, atradimų, kelionių į egzotiškas šalis tematiką, neįmanoma nepastebėti ir to, kas slypi už jų: šaltojo karo lenktyniavimo ideologija, pasakojimo didaktika, gyvenimo absurdo, taip pat beveik netyrinėta kritikos tam tikriems sovietiniams įpročiams ir blogybėms tema, tai animaciniai filmukai, skirti suaugusiesiems, alkoholizmo ir klerikalizmo ir pan. temomis. Parodoje netilpo ir kiti dailininkės filmukai, dar liko daug kas neparodyta, ir tai laukia didesnio ir globalesnio tyrimo, galinčio šią dailininkę įrašyti į daug platesnį XX a. šaltojo karo Rytų Europos dailės kontekstą – bet tai jau turės padaryti naujas žvilgsnis į dailininkės kūrybinį palikimą.

Recent Posts

See All