top of page

Jolita Mieželaitienė

Kuratoriaus žiuros taškas:

Metalomorfozės, arba Nukaldinti šarvus planetai


Julien Allegre „Marso žmogus“, metalas, 80x30x25 cm, 2022 m. Vytauto Nomado nuotr.

Pozicija. Lengva ir sudėtinga. Tai įprasta kuratoriaus startinė pozicija susidūrus su mažai žinoma, toli nuo Lietuvos gyvenančio menininko kūryba. Tiesa, Julieno Allegre (g. 1980) skulptūrinių objektų pasirodymas Lietuvos meno orbitoje nebe pirmas: keli darbai buvo eksponuoti Kaune, M. K. Čiurlionio muziejuje Prancūzijos ir Lietuvos meno parodoje „Žmogus ir žuvis“ (2021) ir meno mugėje „ArtVilnius“ (2022). O dabar pirmą kartą Lietuvoje surengta jo personalinė skulptūrų paroda.


Lengvoji parodos organizavimo dalis – kai, vos pamačius menininko kūrybą, į galvą šauna koncepcija, kaip būtų galima darbus pristatyti, kokia turėtų būti ekspozicijos struktūra. Lengva, kai išspręstas darbų atgabenimo klausimas ir žinoma galerijos erdvė.


Sudėtingoji dalis – kai su menininko objektais susiduri kaip su NSO ir bijai, kad jie taip ir liks neatpažinti. Allegre – skulptorius, savarankiškai siekiantis vizualios formų raiškos, geriausiai tinkančios jo idėjoms. Kultūrinės recepcijos šiam menininkui niekaip nepritaikysi, jis priklauso self made artist kategorijai, be to, skulptūros mediją jis pasirinko greta muzikavimo, kai vaizduotės vandenynas išmetė į krantą pavidalus, žūtbūt turinčius ištransliuoti jo požiūrį.


Reflektuoti žmonijos kritinę mąstymo būseną. Allegre įsitikinęs, kad žmogus atsidūrė kritinėje situacijoje beatodairiškai naikindamas gamtos resursus, tad galų gale pats tapo auka, nes jo mintys, jo vidinis „aš“ klaidžioja prieštaravimų labirintuose taip ir nesukaupdamas energijos ryžtingam veiksmui. Menininkas stimuliuoja savo kuriančiąją emociją lyg apsėstas vienos pagrindinės idėjos – apsaugoti žmogiškąją būtybę nuo jos pačios sukurtos technologijų naštos, susipainiojusios mintyse apie dirbtinio intelekto išganingą jėgą išspręsti žmonijos mąstymo krizę. Tuo tarpu alinanti sausra ir karštis baigia nustekenti Prancūzijos Provanso Alpių žemę, upes ir vynuogynus, sunaikinti laukinių gyvūnų populiaciją. Apokaliptinių vaizdų nuojauta atsispindi Allegre šamanų ir karių figūrose – personažuose. Tai neramių vidinių būsenų būtybės, metaliniu dangalu (šarvais) pasiruošusios apsaugoti, stoti į kovą su išorinio poveikio jėgomis. Skulptūrų plastinė forma nerami, ekspresyvi, išraiškingais veidais, jos visos polichrominės, ryški spalva dar labiau pabrėžia nerimo jausmą.


Mutacija – dar viena jautri ir dviprasmiška skulptūrinių objektų tema. Apsaugos idėja išgyvenama zoomorfiniais pavidalais, realių ir fantastinių formų sulydymas, nuo seniausių laikų paplitęs dailės kūriniuose, turėjo ir simbolinę reikšmę. Allegre jungia žmogaus galvą su gyvūno dalimi, tarkim, su jūrų krabo žnyplėmis. Proporcijų sukeitimas – smulkus žmogystos veidas ir didžiulė žnyplių forma – ne tik dekoratyvus komponavimo sprendimas, bet simbolinis atgrasantis ir gynybinis simbolis.


Julien Allegre „Mėnulio užtemimas“, bronza, metalas, 70x25x25 cm, 2019 m. Vytauto Nomado nuotr.

Metalo metamorfozės – estetinė vertybė iš atliekų. Atsakymo, kaip išbristi iš vartotojiškos kultūros žalingo poveikio klimatui, Allegre ieško tiek kūrybos pastangomis, tiek pasirinkdamas skulptūriniams objektams pramonėje ir buityje panaudotą metalą. Grubiai tariant, metalo laužą ir atliekas paversdamas meno kūriniu, bevertę masę – estetine vertybe. Negali atsistebėti, kai Sablet miestelyje esančios jo dirbtuvės kieme pamatai metalo laužo kalną: alyvos talpas, bėgius, vielas, statines, transporto nuolaužas. Tuomet ištinka dvejopos emocijos priepuolis: kokioje vartotojiškoje visuomenėje gyvename ir kaip visą tą atitarnavusį, niekam nebereikalingą laužą menininko vaizduotė ir rankos paverčia meno kūriniu? Allegre recyclable kūrybos metodas estetiniu požiūriu įspūdingas ir originalus. Pagrindinis skulptoriaus instrumentas – suvirinimo aparatas. Ugnies stichija tampa jo sąjungininke – karštis tvirtą, atsparią metalo substanciją „dresuoja“ ir paverčia klusnia skulptūrine forma.


Kartais grubia, šiurkščia, o kartais lengva ir ažūrine. Matant, kaip Allegre savo studijoje dirba it graikų dievas Hefaistas, asociacijų sunku išvengti. Prisiminiau R. Enrico filmą „Les Adventures“ („Nuotykių ieškotojai“) su lietuvių kilmės aktore Joanna Shimkus (tą epizodą, kai ji suvirinimo aparatu iš lėktuvo nuolaužų kuria šiuolaikinę skulptūrą).


Asociatyvumas – dar viena Allegre kūrinių savybė. Žvelgdamas į jo skulptūras, vaizduotei leidi keliauti koralų rifais, išgirsti jūros mūšą, serialo „Vikingai“ pagoniškus dievus. Gal dėl šios priežasties menininko skulptūros atsidūrė Belgijos, Liuksemburgo, Prancūzijos, JAV, Lietuvos galerijose ir privačiose erdvėse.


Julien Allegre paroda „Metalomorfozės“. Galerija „Menų tiltas“, Vilnius, 2023. Vytauto Nomado nuotr.

Parodos „Metalomorfozės“ struktūra – kūrybos evoliucija. Allegre kūryba Lietuvoje pristatoma paisant kūrybinės raidos principo. Menininkas kuria nuo 2001 m., didelė dalis darbų atsidūrė privačiose kolekcijose. Ankstyvuosius kūrinius parodoje reprezentuoja 2009 m. sukurta „Afrikietė“ ir „Belina“, kiti objektai atsirado per pastaruosius metus. Parodoje galima susidaryti vaizdą, kaip kito individualus menininko iš Prancūzijos stilius: nuo apvalesnės, sunkesnės formos iki virtuoziškai ažūrinės, nuo atvirai demonstruojančios perdirbto metalo liekanas (varžtus, sriegius, kiaurymes) iki dekoratyvios, gamtos darinių ištobulintos plastikos ir atlikimo technikos.


Muzikuojantis skulptorius. Allegre yra sukūręs metalo būgnus, skleidžiančius įstabius meditatyvinius garsus. Kai matai ir girdi menininką, įspūdis ypač paveikus – tuomet suvoki, kad tai žmogus, gyvenantis savo kūryboje, pajunti jo skulptūrinių objektų prasmes. Ne veltui Allegre pavardė susišaukia su muzikine fraze allegro. Vidutiniškai greitas muzikinis tempas atitinka ir skulptoriaus kūrybos moto skubėti, bet ne per greitai.

 

The Curator’s Point of View: Metalmorphosis


Julien Allegre amidst his artworks in the exhibition „Metalomorphosis“. Gallery „Arts bridge“, Vilnius, 2023. Photo by Vytautas Nomadas.

The article The Curator’s Point of View analyzes the development of the exhibition concept and the curator’s viewpoint when dealing with an interesting but little-known artist. Julien Allegre’s first solo exhibition was just the case when it was necessary to reveal the French sculptor’s creative uniqueness. The Lithuanian public had a fragmentary insight into the young artist’s work: several sculptures were exhibited at the M. K. Čiurlionis National Museum of Art in the France-Lithuania art exhibition The Man and the Fish (2021), at the Art Vilnius art fair (2022), and in the exhibition Freedom and Imagination at the Plungė Samogitian Art Museum in the M. Oginskis Manor Palace (2022).


For the first time, Julien Allegre’s solo exhibition of sculptural objects was presented at a private art gallery from May to June 2023. The structure of the exhibition Metalmorphosis is the evolution of creation. The sculptor has been working since 2001, and a large part of his work has ended up in private collections. Early works in the exhibition are represented by African Woman and Belina, created in 2009, while other objects have emerged in recent years. The exhibition gives an impression of how Julien Allegre’s individual style has evolved: from a rounder, heavier form to a virtuoso openwork, from openly displaying the remnants of recycled metal: screws, threads, holes, seams, to a decorative plasticity and performance technique, inspired and refined by natural formations.


Julien Allegre’s work is distinguished by his conceptual approach. He is convinced that man has found himself in a critical situation, recklessly destroying the resources of nature, and in the end, he has become a victim himself, because his thoughts, his inner self, wander through the labyrinth of contradictions without accumulating energy for decisive action. The artist stimulates his creative emotion as if obsessed with one main idea: to protect human beings from the burden of technology of their own making, confused in their thoughts about the redemptive power of artificial intelligence to solve the crisis of human thinking. The premonition of apocalyptic images is reflected in Allegre’s shamanic and warrior figures – characters. Creatures in troubled inner states, with metallic armor, are ready to protect and fight the forces of external influence. The plastic form of the sculptures is restless and expressive, with articulate faces, they are all polychromed, and the bright coloring further emphasizes the feeling of anxiety.


Mutation is another sensitive and ambiguous theme of sculptural objects. The idea of protection is experienced in zoomorphic forms, and the fusion of real and fantastic forms, common in artworks since ancient times, has also had a symbolic significance. Julien Allegre combines a human head with a part of an animal, say the claws of a sea crab. The reversal of proportions – the tiny human face and the huge shape of the claws – is not only a decorative compositional decision but also a symbol of deterrence and defense.


Julien Allegre seeks an answer to escape the climate-damaging effects of consumer culture both through his creative endeavors and the use of metal for sculptural objects in industry and the domestic sphere. Roughly speaking, he transforms scrap and waste metal into a work of art and useless mass into an aesthetic value. You can’t help but be amazed when you see a mountain of scrap metal in the courtyard of his workshop in Sablet: oil tanks, rails, wires, barrels, transport debris. Then you have a double emotion – what a consumerist society we live in, and how all that scrap metal, which has outlived its usefulness, is transformed into a work of art by the artist’s imagination and hands. Julien Allegre’s “recyclable” method of creation is aesthetically impressive and original. The sculptor’s main instrument is a welding machine; the element of fire becomes his ally. The heat “trains” the metal’s strong, resistant substance and transforms it into an obedient sculptural form.


Sometimes rough and coarse, sometimes light and openwork-like. Seeing Allegre working in his studio like the Greek god Hephaestus, it is hard to avoid associations. The curator recalled Enrico’s film Les Adventures with the actress of Lithuanian origin Joann Shimkus, in which she uses a welding machine to create a contemporary sculpture out of plane wreckage. Associativity is another characteristic of Julien Allegre’s work. Looking at his sculptures, your imagination travels to coral reefs, to the battle of the sea, to the pagan gods of the Vikings series. Perhaps for this reason, the artist’s sculptures have found their way into galleries and private spaces in Belgium, Luxemburg, Switzerland, France, the USA, and Lithuania.


Julien Allegre has created metal drums that produce beautiful meditative sounds. When you see and hear the artist, the impression is particularly powerful, when you realize that this is a man who lives in his work, and when you feel the meaning of his sculptural objects.


No wonder Allegre’s surname and the musical phrase allegro are a conjugation of each other. The moderately fast musical tempo is also in line with the sculptor’s motto “to hurry, but not too fast”.


Naujausi įrašai

Rodyti viską
bottom of page