top of page

Kaarin Kivirähk

Tyrinėjant praeitį ateities akimis


Kaisa Puustak (g. 1945) „Pavasarinių bulvių krepšys“, 1981. Ofortas su minkštu laku ir akvitinta. Estijos meno muziejus.

Talino KUMU veikianti paroda „Pro juodą tavo akių tarpeklį“

(Through the Black Gorge of Your Eyes) skiria 7–8 deš. grafikai pelnytą vietą šiuolaikinio meno naratyve.


Ta istorija tikriausiai skamba panašiai visose Baltijos šalyse. Paskutinis XX a. dešimtmetis buvo sparčiai vykstančių pokyčių metas. Menų srityje įsitvirtino šiuolaikinio meno diskursas, o Sorošo centrų tinklas propagavo naujas meno priemones, anksčiau beveik nežinomas platesnei auditorijai: pavyzdžiui, video-, performansas, instaliacija ar fotografija. Dėl to daugelis jaunų menininkų išgarsėjo, bet kartu iš kuratorinių naratyvų buvo išstumti daugelis žymių tapytojų, skulptorių ir grafikų, neatitinkančių šių naujų kategorijų. 


Legendinė estų kuratorė Eha Komissarov, beveik 50 metų išdirbusi Estijos dailės muziejuje ir vadinama Estijos šiuolaikinio meno krikštamote (ji ir viena iš aptariamos parodos kuratorių), yra sakiusi, kad XX a. paskutinis dešimtmetis buvo laikas nukirpti bambagyslę. Tai buvo metas, kai reikėjo rasti naują kryptį, naują energiją, sugebėti užmegzti dialogą su dabartiniu momentu. Tuomet ji neįsivaizdavo, kaip kai kurie sovietmečiu įsitvirtinę menininkai galėtų įsilieti į šią naująją epochą (1).


Tačiau per pastaruosius šešerius ar septynerius metus jaučiu kitokį stiprų posūkį: jau pereita prie kartų dialogo, kyla akstinas ištirti tai, kas prarasta per tuos greitų ir kartais audringų pokyčių metus. Tai galėjai pastebėti jau 2016 m., kai Talino Meno salės kuratorė Tamara Luuk į parodą „Gražuolė ir pabaisa“ („Beauty and the Beast“) subūrė Kris Lemsalu ir Tiitą Pääsuke – dvi neabejotinas savo kartų žvaigždes. Paroda sulaukė didžiulės sėkmės ir privertė mane suvokti labai nesunkiai pastebimą tiesą: kiek daug vertės galima sukurti suvedant du skirtingų epochų menininkus. Tiito Pääsuke – vieno iškiliausių 7–8 deš. tapybos scenos veikėjų – darbai čia atrodė tokie pat šiuolaikiški, kaip ir Vienos meno akademijoje išsilavinimą įgijusios Kris Lemsalu sukurtos instaliacijos. Paskui būta daug kitų panašių suvokimų: vienas jų neabejotinai buvo tada, kai kuratorė Rebeka Põldsam „iš naujo atrado“ skulptorės Anu Põder kūrinius, dėl to 2022 m. jos skulptūros buvo įtrauktos į Cecilijos Alemani kuruojamą 59-ąją tarptautinę meno parodą „Svajonių pienas“ („Milk of Dreams”).


Paroda „Pro juodą tavo akių tarpeklį“ didžiausio Estijos meno muziejaus KUMU didžiojoje salėje – dar vienas įsimintinas žingsnis ta pačia kryptimi.


Paroda „Pro juodą tavo akių tarpeklį“ KUMU meno muziejuje. Nuotr. autorius Stanislav Stepaško. 2023

Parodoje eksponuojami dešimties moterų grafikių, daugiausia gimusių XX a. 5-ajame deš., darbai. Visos šios menininkės priklauso tai kartai, kuri savo kūrybinį kelią pradėjo sovietinėje Estijoje ir išsilavinimą įgijo pagal senąją Dailės akademijos sistemą, kurioje technologijos ir meistriškumas buvo labiau vertinamas nei konceptualusis menas. Taip pat jos gimė ir užaugo veikiamos ideologijos, aiškiai apibrėžiančios, ką reiškia būti moterimi: gyveno kažkur tarp sovietinės lygybės ideologijos, Vakarų ideologijų, puritoniško požiūrio į seksualumą ir moterų biologinių skirtumų ribų (2). Amžininkų skelbtose moterų grafikių kūrinių recenzijose jos visos dažnai buvo priskiriamos tai pačiai kategorijai: kaip specifiškai moteriškos, taigi santūrios, silpnos, linkusios į intymumą ir naiviai grakščios (3).


Tai istorija, kurią tikriausiai žinome visi, ir esu tikra, kad tokių pačių naratyvų galima rasti visose Baltijos šalyse. Nežinome tik to, kas atsiveria šioje parodoje, kur visi tie tokie patys faktai kelia klausimų. Tokie žodžiai, kaip intymumas ir moteriškumas, anksčiau vartoti meno kūriniams sumenkinti, prisipildo naujų prasmių ir išsiplečia į nuostabią ir širdį veriančią emocingą kelionę į šių menininkių vidinį pasaulį, kuriame atsiskleidžia ir kasdienybės grožis, skausmas, džiaugsmas ir beviltiškumas, taip pat sudarantys visa tai, ką reiškia būti moterimi, menininke ir žmogumi XX amžiuje.


Šių menininkių kūriniuose „būti moterimi“ nėra griežtai apibrėžtas dalykas. Moteriškoji patirtis lėtai sklando virš įsivaizduojamo stereotipų dubens – jie vis dar egzistuoja šiandien, bet sovietmečiu buvo dar aiškiau išryškėję. Moterų figūros, dažnai vaizduojamos įvairių dailininkių darbuose, yra ne tylūs grakštūs objektai, o subjektai su savo vidiniu pasauliu, svajonėmis ir troškimais. Kartais menininkės paliečia visuomenėje joms priskiriamus vaidmenis, pavyzdžiui, motinystę, kartais nuo jų nutolsta, tyrinėdamos tamsesnius žmogaus sielos užkaborius, tokius kaip depresija ar sielvartas. Kūrinių atmosferoje varijuojama nuo kasdienės buitinės aplinkos (vandens kriauklė ant sienos, bulvių dubuo, kosmetikos spintelė) iki įsivaizduojamų siurrealistinių erdvių. Jokiu būdu šiandien neturėtų stebinti, kad moterys mąsto apie politiką ir visuomeninį gyvenimą, kad jos turi savo baimių, idėjų ir troškimų – tačiau matydama, kaip visa tai aiškiai išreikšta 7–8 deš. kūriniuose, vis dėlto jautiesi lyg užburta.


Kataloge viena kuratorių Eda Tuulberg remiasi menininkės Silvi Liiva pasakojimu. Jos darbą „Laukas. Mažas laukas“ („Field. Little Field“, 1977) vienas iš sovietinės Estijos kultūros ministerijos pirkimų komiteto narių, vyras grafikas, sukritikavo kaip pernelyg daug nuraižytą. Tačiau menininkė, kurdama šį ofortą, taip išraižė moteriškojo personažo pilvą norėdama pavaizduoti ankstyvą nėštumą. Nors atvaizde daug nuorodų į vaisingumą, ši moteris neatitinka tradicinio motinos ar nėštumo vaizdavimo sistemos: ji nupiešta jausminga, apsinuoginusi ir trumpais plaukais, ankstyvos nėštumo stadijos, kurios neįgudęs žiūrovas nė nepastebėtų, pažeidžiama ir kritiškai stebima pilkos pagyvenusių žmonių minios. Kuratorė rašo niekada nemačiusi, kad nėštumas būtų buvęs taip pavaizduotas meno kūrinyje.


Serijoje „Variacijos“ („Variations“, 1974–1989) Aili Vint sukūrė atviru seksualumu dvelkiančius dekonstruotų aktų atvaizdus. Kataloge kuratorės Marios Arusoo kalbinama menininkė prisimena, kad pradėti kurti šią seriją ją paskatino vyrų, jos draugų, susidomėjimas erotiniais žurnalais, slaptai parsivežamais iš Vakarų. Juos peržiūrinėdama Aili Vint pastebėjo, kad juose vaizduojami kūnai atrodė nutolę nuo tikrovės ir labai kasdieniški. Todėl ji fotografavo pati save ir kitą moterį pozuotoją, žaidė su veidrodžiais ir siužetais, kurdama netikėtus atvaizdus seksualumą šiaip jau puritoniškai vertinančioje visuomenėje.


Seksualumo patyrimai ar motinystė siejama su tradiciniais moters vaidmenimis, bet menininkės šiuos teiginius apibrėžia pagal savo pačių interesus ir sąlygas. Vis dėlto jų kūriniuose taip pat nemažai ir tamsos, kartais galinčios taip nutolti nuo stereotipinio moteriškumo įvaizdžio, kad anksčiau net nebuvo pastebėta. Silvi Liiva kūrinyje „Melancholija“ („Melancholy“, 1969) matyti siurrealistinė pasąmonė, primenanti Joano Miró darbus. Foninis vaizdas gana susivėlęs – neramiam protui dar nėra įvesta tvarka. Marju Mutsu darbo „Gyvenimo istorija“ („Life Story“, 1979) personažė susikūprinusi nešasi sunkią naštą. Marje Taska – jauniausia iš eksponuojamų autorių – pristato abstraktesnius ir konceptualesnius kūrinius. Devintajame dešimtmetyje iš Sovietų Sąjungos į Švediją emigravusi menininkė dažnai paliečia politines temas. Jos šiurpą keliantis darbas „Juoda bala“ („Black Pool“, 1975), kuriame iš juodos skylės rangydamosi veržiasi gyvatės, simbolizuoja sovietinę giliai melo persmelktą sistemą.


Paroda „Pro juodą tavo akių tarpeklį“ KUMU meno muziejuje. Nuotr. autorius Stanislav Stepaško. 2023

Grafika kaip disciplina buvo svarbi, lemiamos įtakos turinti meno praktika sovietmečio Estijoje. 1968 m. įkurta Talino grafikos trienalė vyksta iki šiol. Menininkai grafikai galėjo dirbti iki šiol veikiančioje Eksperimentinės grafikos studijoje, tapusioje vieta, kur galima susiburti, švęsti šventes ir tyliai priešintis valdžiai. Vive Tolli, vyriausia iš grupinėje parodoje KUMU dalyvavusių menininkių, dažnai prisimenama kaip Eksperimentinėje studijoje dirbusių jaunesnių kolegų vadovė ir geraširdė mokytoja.


Kita vertus, valdžia grafikos meno taip pat turėjo neišleisti iš akių, nes galimybė kažką spausdinti dideliais kiekiais kėlė pavojų okupantams. Vis dėlto, anot pasakojimų, kartais į Eksperimentinę studiją būdavo atsiunčiami KGB pareigūnai, bet dailininkai juos prigirdydavo ir nusiųsdavo miegoti į mažą galinį kambarėlį. Kartais atspaudai būdavo kontrabanda gabenami į užsienį, nes mažesnius darbus buvo lengviau paslėpti nei paveikslus ir skulptūras.


Paroda „Pro juodą tavo akių tarpeklį“ KUMU meno muziejuje. Nuotr. autorius Stanislav Stepaško. 2023

Visos dešimt parodos „Pro juodą tavo akių tarpeklį“ menininkių yra gana gerai žinomos Estijoje, kai kurios iš jų yra meno klasikės (pvz., minėtoji Vive Tolli), kitos – mažiau žinomos platesnei auditorijai, bet meno sluoksniuose itin gerbiamos dėl savo virtuoziškai įvaldytų grafikos technikų. Sovietmečio pabaigoje jų darbai neretai patekdavo į kitų žmonių namus, ir daugelis estų prisimena ir mėgsta šiuos atspaudus iš savo vaikystės butų ar namų. Daugelis šių grafikių taip pat iliustravo knygas, dar ir todėl žmonės jas prisimena.


Vis dėlto, remdamasi 2020 m. KUMU surengta konferencija, skirta moterų dailininkių kūriniams Šiaurės ir Baltijos šalių meno muziejuose, Eda Tuulberg pastebėjo, kad net jei moterų menininkių palikimas fiziškai ir egzistuoja muziejų kolekcijose, jam vietos didžiajame meno istorijos naratyve nei ieškoma, nei randama. Ir net jeigu jų vardai įtraukiami į istorijos vadovėlius, jos dažnai netelpa į esamas kategorijas (4). Kuruojant meną reikia įtvirtinti naują būdą apmąstyti tokius kūrinius. Be to, meno kritika ar meno istorijos rašymas dažnai yra pagrindinis veiksnys, padedantis rasti naujų metodų, padedančių apibūdinti anksčiau į lentynas sudėtus kūrinius ir įterpti juos į naujus kontekstus – iš dabarties pasisemiant priemonių, prisidedančių prie to, kad suprastume praeitį.


Pro juodą tavo akių tarpeklį

Meno muziejus KUMU, 2023 m. gegužės 11–birželio 6

Kuratorės: Eha Komissarov, Eda Tuulberg ir Maria Arusoo


1 Eda Tuulberg, Maria Arusoo. Fight as Much as You Have Strength for. Interview with Eha Komissarov. A Shade Colder, Shifting Timelines 2023: https://www.ashadecolder.com/fight-as-much-as-you-have-strength-for-interview-with-eha-komissarov 

2 Eda Tuulberg, Maria Arusoo, Eha Komissarov. Through the Black Gorge of Your Eyes, Estonian Art museum, Tallinn 2023. page 64

3 Through the Black Gorge of Your Eyes, page 66-67

4 Eda Tuulberg Ükski otsus ei ole neutraalne. Sirp, 13.03.2020 https://sirp.ee/s1-artiklid/c6-kunst/ukski-otsus-ei-ole-neutraalne/.


 

Studying the past with the eyes from the future


The show Through the Black Gorge of Your Eyes at Kumu art museum, Tallinn is placing the printmaking of the 1960s-1980s to the rightfully earned place in the contemporary art narrative.


Silvi Liiva (1941-2023). Field-Fieldy 1979. Etching. Courtesy of the artist

The background story is probably similar in all Baltic countries. The 1990s was a decade of rapid changes. In the arts, contemporary art discourse was established and the network of Soros centres preached new art mediums previously largely unknown to the wider audiences, such as video, performance, installation or photography. This led to many young artists becoming celebrated, however also left many prominent painters, sculpturers and printmakers who didn’t fit into these new categories out from the curatorial narratives.  

 

The legendary Estonian curator Eha Komissarov who has worked in Estonian Art Museum for nearly 50 years and has been named the godmother of Estonian contemporary art (she’s also one of the curators of the show in question), has said that 1990s was a time to cut the “umbilical cord”. It was a time to take a strong turn and find a new focus, new energy, to be able to have a dialogue with the current moment. Back then she didn’t see how some of the soviet time established artists could fit into this new era (1)

 

In the past six or seven years, however, I have a feeling of a different strong turn: there has been a shift towards cross-generational dialogues, an urge to explore what has been lost in those years of rapid and sometimes violent changes. You could see it already in 2016 when Tallinn Art Hall curator Tamara Luuk brought together Kris Lemsalu and Tiit Pääsuke, two unquestionable stars of their generations, for the show “Beauty and the Beast”. It was a huge success and made realize the very easy truth on how much value there could be in bringing together artists from different eras. The works of Tiit Pääsuke, the leading figure of 1970s and 1980s painting scene seemed as contemporary as the installations of Vienna Art Academy-educated Kris Lemsalu. After this, there have been many other similar realisations: one of them definitely the “rediscovering” of the works by sculpturer Anu Põder by curator Rebeka Põldsam which led to the inclusion of her sculptures to the 59th International Art Exhibition “Milk of Dreams”, curated by Cecilia Alemani in 2022.

 

The show “Through the black gorge of your eyes” in the grand hall of Estonian biggest art museum Kumu is yet another memorable step in the same direction.

 

The exhibition brings together the works of ten female printmakers, mostly born in the 1940s. All of these artists belong to the generation who started their careers in the Soviet Estonia, who got their education under the old system of the Art Academy where the technologies and craftsmanship was celebrated more than conceptual art. They also come from the ideology where being female was clearly defined, staying somewhere between the soviet ideology of equality, western ideologies, puritan views to sexuality and the female biological differences (2). In their contemporary reviews of the works of female printmakers they were often categorized under the same umbrella: being specifically feminine, thus moderate, weak, intimate, naïvely graceful (3).

 

This is the story we most probably all know and I´m quite sure the same kind of narratives can be found across the Baltic countries. What we don’t know is what opens up at this show, where all those same facts are being held under question mark. Words like intimacy and femininity, used to undermine the works previously, are filled with new meanings and expand into a marvellous and heartbreakingly emotional journey into the inner world of these artists which also reveals the everyday beauty, pain, joy and hopelessness of being a woman, an artist and a human in the 20th century.

 

Within the works of these artists, being female is not something strictly defined. The experience of being a woman slowly floats over the imaginary bowl of stereotypes which are still present today but were even more explicitly drawn out in the Soviet times. The female figures, often depicted on the works of various artists, are not silently graceful objects but they are subjects with their own inner worlds, dreams and desires. Sometimes the artists touch the roles associated with them in the society, such as motherhood, sometimes they derive far from it, exploring the darker corners of the human soul, such as depression or grief. The sceneries vary from the everyday mundane environments, a sink on the wall, a bowl of potatoes, a cosmetic’s cabinet, to the imaginary surrealist spaces. By no means it should be a surprise today that women think of politics, society, that they have their own fears, ideas and desires, however seeing this so explicitly present in the works of 1960s-1970s still is mesmerizing.

 

Aili Vint (1941). Variations D V. 1986. Etching. Art Museum of Estonia

In the catalogue one of the curators Eda Tuulberg refers to the story by artist Silvi Liiva. Her work “Field. Little field” (1977) was criticized at the buying committee of the soviet Estonian ministry of culture by one of the male printmakers as being overly etched. However, the artist had used etching to stress the belly of the female character knowingly as she wanted to depict an early state of pregnancy. Although there are many references to fertility on the image, the woman doesn’t match with the traditional way of depicting mothers or pregnancy: she is drawn sensually, naked and with short hair, in an early state of pregnancy which is not even noticeable for an incompetent viewer, being vulnerable and observed critically by a grey crowd of older people. The curator writes she has never seen that kind of pregnancy depiction in an artwork.  

 

In the series “Variations” (1974 – 1989) Aili Vint created unapologetically sexual images of deconstructed nudes. In the catalogue the artist recalls to curator Maria Arusoo that the drive to start with series came from her male friends’s interest towards erotic magazines which were secretly brought from the West. Having browsed those she found that the way how bodies were depicted there seemed far from the reality and very mundane. So, she photographed herself and a female model, played with mirrors and sequences, creating unexpected imagery in the otherwise sexually puritan society.

 

Being sexual or being a mother is something associated with traditional female roles, however, at this case the female artists define those statements with their own interests and terms. But there is also a lot of darkness in the works, which might sometimes be so far from the stereotypical image of femininity that it has even not been noticed before.  “Melancholy” (1969) by Silvi Liiva shows a surrealist sub-conciousness which brings to mind the works by Joan Miró. The scenery is rather messy, an order is not yet set to the troubled mind. The person on “Life Story” by Marju Mutsu (1979) is hunched over a heavy burden she is carrying. Marje Taska who is the youngest of the exhibited artists, comes forward with more abstract and conceptual works. Having emigrated from Soviet Union to Sweden in 1980s she often touches political topics. The eerie work “Black pool” (1975) where snakes squirm from the pitch black hole, symbolizes the soviet system which was deeply soaked with lies.

 

Printmaking as a discipline was an influential art practice in the Soviet Estonia. Tallinn Print Triennial was established in 1968 and still runs until today. The graphic artists could work in the Experimental Printmaking Studio (which also still operates) which became a place to gather, to celebrate and to resist the power quietly. Vive Tolli, the oldest of the artists at the group show in Kumu is often remembered as a mentor and warm-hearted teacher for the younger colleagues working at the Experimental Studio.

 

On the other side, printmaking was also something to be kept an eye on by the power as the potential of printing something in large quantities posed a risk for the occupants. However, according to the stories, KGB officers were sometimes sent to the Experimental Studio but artists got them drunk and sent to sleep in the little back room. Sometimes the prints were smuggled abroad as they were smaller in size and easier to hide than paintings and sculptures.

 

All the ten artists at the show “Through the Black Gorge of Your Eyes” are relatively known in Estonia, some in the grand status of an art classic (such as the abovementioned Vive Tolli), others less known for wider audience but celebrated in the art circles for their virtuosity in the printmaking techniques. Often their works were brought to homes in the late soviet period and many people remember and love these prints from their childhood apartments or houses. Many printmakers also illustrated books and are thus remembered by people.

 

However, based on a conference at Kumu in 2020 around female artists works in Nordic and Baltic art museums, Eda Tuulberg has noted that even if the heritage of female authors physically exists in the museum collection, a space is not either searched or found for it in the big narrative of art history. And even if their names are added to the history books, they often don’t fit into existing categories (4). A new way of thinking of these works needs to be established through curating. Moreover, art criticism or the writing of art history is often the key to find new ways of describing the previously shelved works and placing these in new context, taking the clues for understanding the past from the present day.


1 Eda Tuulberg, Maria Arusoo. Fight as Much as You Have Strength for. Interview with Eha Komissarov. A Shade Colder, Shifting Timelines 2023: https://www.ashadecolder.com/fight-as-much-as-you-have-strength-for-interview-with-eha-komissarov 

2 Eda Tuulberg, Maria Arusoo, Eha Komissarov. Through the Black Gorge of Your Eyes, Estonian Art museum, Tallinn 2023. page 64

3 Through the Black Gorge of Your Eyes, page 66-67

4 Eda Tuulberg Ükski otsus ei ole neutraalne. Sirp, 13.03.2020 https://sirp.ee/s1-artiklid/c6-kunst/ukski-otsus-ei-ole-neutraalne/ 

Naujausi įrašai

Rodyti viską

Commentaires


bottom of page