Marija Puipaitė

Geidžiantis objektas,

arba Kur slypi sofos aura

Apie daikto vidurius, esančius po baldo oda, ir juose slypinčią esmę pirmiausia susimąsčiau ne kurdama daiktus, bet „santykiuose“ su savo sofa. Perimdama šeimos palocių pirmą aukštą, kartu paveldėjau ir kleboniško stiliaus XIX a. pab.–XX a. pr. sofą. Kiek atsimenu save, tiek atsimenu ir ją, stovinčią svetainėje prie tarsi specialiai jai skirtos siauros sienos atkarpos. Stačiakampė, ant bumbulinių kojų, tamsintu mediniu rėmu apačioje, pūsta sėdimąja dalimi ir aukšta atkalte, diržais padalinta į tris dalis bei šonuose su apvaliais ranktūriais, kurie atsiverčia ir sofa gali virsti kušete. Iš vaikystės ją atsimenu balintos kavos spalvos, minkštu kilpeliniu audiniu. Ant jos visada buvo padėtas provokatyvus, iš kailio skiaučių padarytas pagalvis (nes kodėl visada tik pagalvės?) ir raudonai siuvinėta liaudiška pagalvė iš Transilvanijos. Tai dokumentuota daugybėje nuotraukų, nes svetainė ir sofa joje visada buvo dažnai lankančių draugų ir šventinių giminių susibūrimų vieta. Ant jos buvo surengta ir ne viena fotosesija: aš valgau kiaušinienę, šukuojuosi, dėviu renesansinę suknelę iš kino studijos ar pozuoju su pliušiniais žaislais ir kate. Pasak šeimyninių šaltinių, originaliai sofa buvusi bordiniu aksomu. Ją mano tėtis surado ir parsigabeno iš Šešuolių kaimo, kur dvejus metus dirbo kaimo mokytoju, kad išvengtų sovietinės armijos. Šį įvykį vėlgi užfiksavo fotografija: jis sėdi laukuose ant sukiužusios sofos kartu su dviem savo mokiniais (pastarieji, ko gero, jam ir padėjo tą sofą parsinešti). Ir tikrai, nors nuotrauka nespalvota, galima lengvai įsivaizduoti, kad matomas tamsus gilus bordinis aksomas. Pati sofa įamžinta ir miniatiūra: barbių namui tėtis išdrožė ir apmušalais aptaisė jos repliką. Ir būtent šioje kopijoje, pasirodo, sofa išsaugojo savo pradinį paviršių – šiurkštų bordinį aksomą, – miniatiūrai buvo panaudota išsaugota originalaus audinio skiautė. Tačiau savo nuostabai, prieš keletą metų palėpėje išsitraukusi šį lėlių namą, aptikau, kad barbės sofa subliuško – jos porolonas tiesiog ištirpo. Tai buvo momentas, kai iš tikrųjų įsisąmoninau šios medžiagos – porolono – ribotą galiojimo laiką ir senosios apmušalų technologijos, jūržolių ir arklio ašutų pranašumą. Kokybiški baldai gali laisvai pergyventi net kelias kartas, o plačiai naudojamas porolonas, kai ant jo sėdi barbė, pasirodo, tempia tik 30 metų.

Grįžtant į žmonių daiktų pasaulį, aprašytoji ir svetainėje stovinti mūsų sofa po daugybės gyvenimiškų permainų ne vienus metus stovėjo kažkaip mažiau mylima, 2000-ųjų euroremontinės stilistikos smaragdiniu, ripsiniu rūbu, lygintuvu išdegintu „plėmu“, išsivaikščiojusiomis spyruoklėmis, atlūžusia atkalte, priplėkusiu kvapeliu. Buvo bandoma pakeisti kambaryje jos vietą, bet nepadėjo. Ant jos retai kas prisėsdavo. Dėl minkštų baldų vidurių mistiškumo net neturėjau minties, kad galėčiau pati pagerinti šios sofos būklę. Tai atrodė ne mano sugebėjimams. Todėl, kai jau galėjau sau leisti, atidaviau sutvarkyti profesionalams. Ir, nepaisant mano viso supratimo apie antikvarinius baldus, susipažinimo su restauracija, atėjus laikui šią sofą patikėjau paprasčiausiems... minkštų baldų aptraukėjams. Turbūt taip pasielgiau vien dėl to, kad vadybininkė, pamačiusi nuotrauką, pagyrė, kad turiu labai gražių baldų. Nors ir turėjau intenciją, visgi, pasirinkdama audinį, nedrįsau jai grąžinti originalios spalvos, pabijojau, kad gali atrodyti per daug kleboniškai. Kadangi sofa jau tiek metų buvo nepatogi, kažkaip atsainiai leidau meistrams patiems nuspręsti, ar verta perrišti spyruokles, ar tiesiog išmesti visus vidurius ir, suteikus kietą pagrindą, uždėti porolono sluoksnį (labai neteiskite, jūržolių ar arklio ašutų ten jau nebuvo ir „prie manęs“). Pavargusi nuo užsitęsusio remonto ir pametusi idealizmą, sakiau – svarbu, kad būtų patogu ir ilgai laikytų. Dar ir prisiminiau istoriją, kaip vienos aktorių šeimos sofa buvo aptraukta jų draugo restauratoriaus (su pagarba, pagal visas taisykles, su spyruoklėmis ir jūržolėmis), bet, nepaisant visų pastangų, dideliam apmaudui, ilgai neatlaikiusi. Šeimininkai tuomet tiesiog uždėjo ant sofos lentą, uždengė pledu ir taip ji ištarnavo daug metų, net vaikai spėjo užaugti. Šioje situacijose galbūt išlindo ir mano praktiškoji pusė – meilė daiktui visgi turi ateiti per fizinį aktyvų santykį su juo – naudojimąsi ir satisfakciją.

Taigi, grįžo pas mane sofa, madingai „beižinė“ ir lyg nauja. Atsisėdau priešais ir žiūrėjau į ją suglumusi. Tai nebebuvo ta pati sofa! Tai buvo daugiau kaip manosios sofos iškamša – negyva jos reprezentacija. Taip – patogi, standi, tiesi, praradusi savo gurguliuojantį pūstą pilvą, bet kartu ir autentiškumą. Prireikė nemažai laiko, kol pripratau prie jos naujo vaizdo, bet gal tiek pat, kiek reikia, kad priprastum prie naujo daikto savo aplinkoje. Gyvename dabar drauge, kartais nukrentu ant jos pagulėti ir su šiokiu tokiu apmaudu galvoju apie komforto kainą. Man lieka tikėtis tik vieno – kad siela dar gali apsigyventi naujuose viduriuose

Jaučiama įtampa arba rūpestis dėl racionaliai sunkiai paaiškinamų santykių su daiktais iškėlė iššūkį mano pačios dizaino praktikai. Klausdama savęs, kaip kuriasi toks intymus, empatiškas, jusliškas ryšys su daiktais, kur slypi daikto vertė, esmė, autentiškumas, bandau suprasti ir atrasti, kaip šiandien visoje daiktų, galimybių ir idėjų gausoje kurti prasmingus, ilgaamžius ir galinčius jaudinti dizaino objektus. Kokios yra sąlygos aktyviam santykiui atsirasti, kaip tai susiję su objekto savybėmis, žmogaus patirtimi? Man įdomu, kaip įgalinamas daikto paveikumas, ką galima patirti ir sužinoti užmezgant ryšį su daiktu, o ne tai, ką faktiškai jis reiškia. Klausimą „kaip tai atrodo“ ir „ką tai reiškia“ keičiu į „kokį jausmą tai suteikia“, „kas tai yra savaime, nepaisant“, „kur šio daikto esmė“. Apverčiu objekto ir subjekto ryšį ir tokį aktyvų objektą, kuriam negaliu būti abejinga, noriu juo rūpintis ir patirti jo atsaką, pavadinu geidžiančiu. O šį santykį (arba savybę jaudinti) esu linkusi vadinti daikto aura –„benjaminiška“ aura, nusakančia objekto paveikumą ir autentiškumą. Nors dažniausiai dirbu su mažatiražiais rankų darbo objektais, linkstu manyti, kad sukurtas objektas gali turėti aurą ir savo industrinėse kopijose.

Daiktų esmės sluoksniai man pradėjo vertis muziejaus saugykloje, ten įjungus daiktajautą. Bandant suprasti, kaip mums, kuratoriams, pateisinti istoriniuose balduose įžvelgiamą subjektyvią vertę, taip pat analizuojant, kur verčių akcentus sudeda kitų sričių specialistai (rinkinių saugotojai, restauratoriai, istorikai) arba kaip pateikti baldą ir kaip papasakoti, kad jis žiūrovą intriguotų, kartu gryninosi ir mano hipotezė. Atkreipiau dėmesį į baldų išdėvėjimus ir įplyšius, menančius buvusį kūno santykį su objektu, o kartu į atsivėrusius vidinius sluoksnius, apnuoginančius daiktą, atveriančius jo sandarą, intymiausias kerteles ir paslaptis. Toks jausmas, kad kiaurai permatai jo esmę. Neišvengiamai čia prisiminė anatomijos istorija – kaip pirmuosius anatomus jaudino galimybė atrasti fizinį žmogaus sielos pavidalą ar buveinę. Kartu Ankstyvųjų naujųjų laikų ikikartezinis fizinis kūno vidus buvo vis dar neatsiejamas nuo dvasinio vidaus. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad svarbi tiesa, dorybės ir nuodėmės slypi viduriuose – savastis ir medžiagiškumas, asmenybės charakteristika ir fiziologinė kūno sudėtis nebuvo atskiriami. Taigi, organai, kraujas kūrė mentalinį žmogaus vidų ir individo privačią patirtį. Aš lygiai taip pat, „ikikarteziškai“, daikto dvasiškumą suvokiu ne tiek kaip metazinę, bet kaip fizinę, galimą jusliškai patirti savybę. 

Iš šių sąsajų iškėliau plyšio / neužbaigtumo / klaidos hipotezę: (1) intymiam ir aktyviam ryšiui su objektu reikalingas plyšys kaip langas, pro kurį galima suvokti ir patirti daugiau nei vien paviršių; (2) neužbaigtumas arba klaida naujame dizaino objekte gali būti traktuojamas kaip „plyšys“, savo užprogramuotu nepakankamumu skatinantis geismą, lygiai kaip „laiko patina“, nusidėvėjimas (atvirkštinis neužbaigtumo analogas) istoriniuose objektuose laikomi vertybe ir siejami su auros turėjimu.

Paslėpti sluoksniai būdingiausi minkštiems baldams, turbūt dėl to jie vis neduoda man ramybės. Kartu sėdimas baldas – tikrai intymus objektas. Antikvaro mylėtojas Jeremy Ironsas viename interviu yra pasakęs, kad kėdės jį ypač traukia, nes jos su žmogumi turi daugiausia fizinio kontakto. Lovose čiužiniai keičiami, o kėdės gerokai ilgiau „geria“ į save sėdinčiojo esatį. Todėl, jo manymu, kėdė yra daugiausia „energijos“ į save sugeriantis baldas. Gal ne veltui teatro scenoje atsidūrusi kėdė vienareikšmiškai mena žmogų ar jo trūkumą? 

Teigiama, kad apmušalų technologija išsivystė iš balnų meno ir palapinių konstravimo patirties. Ankstyvesni medžiaginiai, proginiai balnai iš tikrųjų primena, pavyzdžiui, Viktorijos laikų minkštus aksominius baldus su gausybe kutelių ir virvelių. Pasidomėjusi detaliau tradicine minkštų baldų apmušalų technologija, likau apžavėta, koks grožis, kokia meistrystė ir kokios pastangos slypi po viršutiniu matomu sluoksniu. Dabar vadinamas tradiciniu sudėtingas ir daugiaetapis minkštos baldo dalies formavimas išsivystė XVIII a., atsiradus įmantresniems baldų siluetams – Liudviko XV ir Liudviko XVI stiliui. Ne veltui ir vienas detaliausių apmušimo metodų vadinamas prancūziškuoju (angl. French Traditional Upholstery). Kraštas modeliuojamas standus, o centras – minkštesnis. Šviesus preciziškas dygsnis, atrodantis beveik kaip dekoratyvus siuvinėjimas ar apkantavimas, taip pat vadinamas prancūzišku. Šiuo dygsniu labai detaliai ir standžiai „užauginama“ ir išmodeliuojama sėdimosios, atlošo ir ranktūrių dalies forma. Žiūrėdamas į tokį baldą, tiesiog neabejoji, kad jis sukonstruotas bent šimtmečiui. Ir kyla apmaudas, kad visa šita konstrukcija ir išmanymas paslepiami po viršutiniu baldiniu audiniu. Taip pat ir parašą ant baldo XVIII a. buvo įprasta palikti tik staliui / baldžiui (pranc. menuisier), o apmušėjas (pranc. tapissier-garnisseur), kaip ir drožėjas ar auksuotojas, dažniausiai likdavo anonimiškas. Vis dėlto būtent apmušalai ir auksavimas sudarydavo pagrindinę kainą, o apmušėjas buvo atsakingas ir už baigto baldo pardavimą savo ateljė (3).

Kiek teko susidurti su minkštų baldų restauracija Lietuvoje, prancūziškas dygsniavimas taikomas retai, kas, žinoma, priklauso ir nuo konkretaus laikotarpio bei baldo „socialinio sluoksnio“. Nemažai jų Lietuvoje yra ne tokie rafinuoti. Muziejų kontekste baldai dažnai daryti vietinių ar regiono meistrų, daug paprastesniais metodais. Tačiau medžiagos ir principai panašūs, kaip galbūt ir gaunamas pirminis išorinis vaizdas.

Vėlgi, stebint šį sudėtingą daugiaetapį procesą, nori nenori pradedi galvoti apie sandaros esmę. Štai, pavyzdžiui, klausant diskusijos įrašo, kiek juvelyrika yra paviršius, o kiek substancija (amatas vs menas), man įstrigo juvelyro Jonathano Wahlo (g. 1968) mintis. Jis, nors ir ugdytas 9-ajame dešimtmetyje, kai buvo akcentuojama idėja, bet ne įgyvendinimas, mano, kad meistriškumas, t. y. „paviršius“, pats iš savęs gali tapti substancija (turiniu). Jo nuomone, žmogaus gebėjimas rankomis sukurti kažką įspūdingo yra savaime romantiška, gražu ir be galo gundo (4).

Taigi, galutinai sugundyta tradicinės, daug rankų darbo reikalaujančios minkštų baldų technologijos, nutariau iš arti pamatyti „gryną“ procesą, kaip to mokosi restauratoriai VDA Telšių fakultete. Tai tapo ir geru pretekstu susipažinti su žinomais restauratoriais, paklausinėti, kaip jie mato baldo aurą, koks jų pačių santykis su daiktais. 

Ramų saulėtą rytą laukdamas studentų, šiltai su entuziazmu pasitinka dėstytojas restauratorius Bangutis Prapuolenis ir pirmiausia aprodo, ką šiuo metu tvarko studentai. Pirmas kursas baigia restauruoti vienuolių atgabentą komodą. Man, žinoma, iškart pasidaro smalsu, kokiais keliais čia atkeliauja daiktai. Bangutis prisipažiįsta neretai pats atitempiąs senienų. Jis negali praeiti pro išmetamus baldus ar kiti jam visada pasiūlo, jei ką pamato. Bet štai daiktai atkeliauja iš vienuolynų, bažnyčių ir, žinoma, aplinkinių muziejų. Ir akademijos bendruomenė, žinodama šią galimybę, pasiūlo restauruoti vieną ar kitą asmeninį baldą. Klasėje (vadinu klasėmis, nes kitaip tų kamerinių jaukių patalpų nesinori vadinti) stovi prastokos būklės, bet dailių proporcijų tarpukario laikų kabykla – padaryta paprastai, nėra ypač geros meistrystės, – įvertina Bangutis. Žiedas su kabliukais viršūnėje inovatyviai sukasi, abu sutinkame, kad vis tiek vertas dėmesio objektas. Sužinau, kad tai būsimas pirmakursio(-ės) darbas ir būsimas funkcinis daiktas klasei – kol kas savo švarką kabinu ant senos vinies, įkaltos į grubiai šviesiais dažais nuteptą kaimiško stiliaus spintelę. Atkreipiu dėmesį, kad restauracijos laukiantys daiktai čia atlieka funkciją – jei net ne pirminę, bet vis tiek juose bent jau talpinamos restauracijos priemonės, laikoma kava, arbata. Jie visateisiai šios erdvės veikėjai. Atėjusios studentės iškart pradeda darbuotis prie komodos – pašildytu ir pigmentu nuspalvintu vašku užtepa kinivarpų paliktas skylutes. Mediena jau gražiai sutvarkyta ir blizga beveik kaip lakuota. Išsiaiškinu, kad baldams paprastai naudojamas tungamedžio aliejus tepamas keliais sluoksniais. Kitoje klasės dalyje antro kurso studentės mokosi sukonstruoti krėslo minkštąją dalį, kas, žinoma, labiausiai patraukia mano akį. Dar pro vieną neužkaltą drobės kampą galiu pasigėrėti vidiniais sluoksniais ir dygsniais. Šalia ant stalo išrikiuoti dailūs japoniški įrankiai ir natūralios medžiagos. Pabirusios jaukiai nevienodos, tarsi rankų darbo vinutės. Man paaiškinama, kad šios stačiakampio profilio vinys mažiau gadina, skečia medieną. Pasigrožiu džiuto diržais, natūralaus pluošto virvelėmis. Atrodo, natūralumas čia pasiteisina tiek dirbančiam kūnui, tiek daikto orumui. 

Už buvusios-būsimos kabyklos stovi garsiam veikėjui priklausęs žurnalinis staliukas (kokiam, informacija praslydo, turbūt tuo metu, kad nepamirščiau, mintyse kartojau tun-ga-me-džio aliejus). Objektas iš pirmo žvilgsnio nelabai ypatingas, sunykęs, bet su istorija, todėl jį restauruoti, kaip atsakingą užduotį, Bangutis pasilikęs sau, ir kaip tik tuomet pagalvojau, ar tokiose situacijose mes siejame žmogaus aurą su daikto aura? Klasėje dar stovi du plikai nurengti krėslai, nuo to paties tun-ga-me-džio aliejaus blizgančiu elegantišku mediniu karkasu. Antrakursių ruošiamos minkštos dalys priklauso būtent jiems. Pavartau šalia padėtą 4-ojo dešimtmečio prancūzišką art deco baldų katalogą, atsivežtą tarpukariu Bangučio tėvo, paties Jono Prapuolenio. Man papasakojama, kad, ardant krėslus, buvo rasta vaikiškų žaisliukų.

Paklausus studentų apie aurą, už visus vyresnis pokštaudamas atsako, kad viskas čia labai paprasta. Tai priklauso nuo rankų darbo. Rankų darbas įkrauna daiktą aura. Jo nuomone, kuo daugiau rankų darbo, tuo stipresnė ir aura.

Bangutis rodo grožį nematomose vietose – kaip atrodo baldo apačia ar nugara, kai lentos pjautos rankiniu būdu.

Sužinau, kad naudojamos jūržolės atkeliauja iš Indijos, Baltijos jūroje jų yra, bet jos nekokybiškos. Šalia jūržolių, šiaudų ir arklio ašutų padėta CNC freza išdrožta liūto galva. Beje, Bangutis pasisako, kad jam patinka ir šiuolaikinis dizainas. 

Sugėrusi į save šiuos įspūdžius, lekiu susitikti dar su vienu restauratoriumi – Ramūnu Balsevičiumi, na o kad nesukelčiau įtampos, ir vėl priimu sprendimą nejungti garso įrašymo ir viską bandau prisiminti. Pasitikdamas mane Ramūnas duoda suprasti, kad laiko neturime daug. Rangaus iš kailio, lieju savo įžvalgas ir pamąstymus apie daikto aurą. Pavyksta! Pokalbis sukasi, kur man ir reikia, o Ramūnui, matau, irgi vis įdomiau ir norisi vis daugiau papasakoti ir parodyti. Laiko irgi, visgi, atsiranda tiek, kiek tik reikia. Jis pasakoja, kad iš tiesų vienus baldus malonu restauruoti, norisi glostyti, o kitus tiesiog skuba atiduoti. Kodėl taip yra, niekada nesusimąstė, bet galbūt, svarsto jis, tai ir yra apie daikto aurą. O dabar ilgą laiką kankinasi su, atrodytų, kilnų tikslą turinčiu, bet jam tiesiog nesėkmes nešančiu užsakymu: kunigas užsakė klausyklas. Tai smarkiai susirgo, tai pirštą įsipjovė, niekaip negali pabaigti. Bažnyčia art deco laikotarpio, o dvasininkas nori neobarokinių klausyklų (ir suprantama, ir ne). Ramūnas bando įpiršti kuo nuosaikesnį dekorą, skolinasi motyvus iš altoriaus. Klausiu, kaip atrodo Ramūno asmeninis interjeras, ar gyvena su senais daiktais, ar kaip tik norisi nuo jų pailsėti? Namuose, prisipažįsta, nėra senų daiktų, viskas šiuolaikiška, patogu. Bet butaforinių baldų iš medžio drožlių ar dulkių plokščių nerasi.

Atrodo, gauti atsakymai patvirtina mano pačios jausenas apie tikrus daiktus. Dar kartą pagalvoju, kad rankomis žinantys ir dirbantys žmonės – mano didžiausi idėjiniai vedliai. 

Vis dar išlaikiusi smalsumą, ką mąsto minkštų baldo dalių restauratoriai, susisiekiu su tradicinio prancūziško apmušalų meno atstovu Armand’u Verdier. Šis rašo, kad dirbdamas dažnai pamiršta viską aplink, būna susikoncentravęs į tai, kaip gali iš savęs išspausti maksimalią kokybę, nesvarbu, koks užsakymas ar užsakovas. Tačiau, tiesa, dažnai pagalvoja, ir kiek užpakalių sėdėjo ant šio baldo, ar, tiksliau, kieno tie užpakaliai buvo, kartu svarstydamas, kas gamino šį baldą ir kam originaliai jis buvo daromas. Baldo nurengimą jis lygina su svogūno lupimu, kai viršutiniai sluoksniai atidengia po jais esančias paslaptis. Kuo senesnis baldas, tuo įdomiau tuos sluoksnius lupti. Armand’as sutinka, kad rekonstruoti minkštąją dalį – tikrai kažkas gan ypatingo ir jaudinančio, kaip ir rasti tarp audinių seniai pasimetusių daikčiukų ar seniai įsigėrusių dėmių (istorinių dėmių!) ar paliktus baldžiaus ir pirmojo apmušėjo parašus (inicialus). 

Armand’as neišgyvena, kad visas jo išmanymas ir amato įvaldymas galiausiai pasislepia po išoriniais sluoksniais. Sako, kai ateis laikas, jo meistrystė atsidengs kito eksperto akiai, o skirtumą pajus klientas jausmiškai, galiausiai prisėdęs ant jo restauruoto baldo. Jis sutinka su manimi, kad visa esmė slypi „viduriuose“, nuo to priklauso formos išgavimas, komfortas ir ilgaamžiškumas. O savo kruopščiu ir atsidavusiu darbu duodamas baldui naują gyvenimą, jaučiasi palikdamas jame dalį ir savęs. Paties namuose, kaip ir galima tikėtis, jam amžinai pristinga laiko kažką pasidaryti sau. Sofos su savo sužadėtine jie neturėjo, iki atsirado pirmagimis. Galiausiai paklaustas, kaip mėgintų sukurti naują daiktą su aura, atsako, kad pabandytų rasti būdą, kaip palikti matomus dygsnius(!). Suprantu, kad tie mane pakerėję dygsniai ir yra pagrindinis jo pasididžiavimas, na o tai patvirtino ir Bangutis, pas kurį vėliau nuvykau pati mokytis apmušalų amato. Apie Verdier darbus jis sakė – tai jau tikras menas.

Žinoma, visą šią medžiagą rinkau ne tik iš smalsumo, bet ir turėdama kūrybinių užmačių, mat ruošiausi parodai ir buvau numačiusi konstruoti minkštasuolį, todėl vasarai baigiantis kreipiausi į Bangutį. Jis priėmė mane savo mažoje romantiškoje dirbtuvėje Kaune rugsėjį. Įspūdžių buvo daug – nuo džiungliškai apžėlusio sodo, pilno kriaušių, į nieką atremtų kopėčių (kaip Sveno Nordqvisto knygoje vaikams „Petsono tortas“), veislinių ančių, žuvienės, Jono Prapuolenio baldų, tarpukario laikraščių iki to nostalgiškai malonaus kauniečių inteligentų bendravimo ir kavutės pertraukėlių. 

Mokytis atsivežiau Liudviko XV stiliaus krėslo rėmą. Sužinojau, kad mokykla, kuria vadovausiuosi, – suomiška, būtent ten Bangutis ir stažavosi. Apmušalų technologijos srityje (kaip turbūt ir kitose) labai daug reikia kliautis jausmu, judesiu – to, ką be galo sunku būtų išmokti tik iš vadovėlio (nors buvo ir jis). Net įdėmiai stebint, kaip dirba eksperto ranka, net tai rankai padedant, kai kurie principai persiduoda tik per praktiką bandant daugybę kartų. Tai turi tapti tyliosiomis žiniomis (angl. tacit knowledge). Nors esu pakankamai naginga, momentais norėjosi gerai paverkti. Bet matant, kaip, nors ir lėtai, sluoksnis po sluoksnio auga mano inžinerinis kūrinys, ėmė didelis džiaugsmas ir pasididžiavimas. Pūslių ir kraujo nuleidimo nebuvo išvengta, bet minkšto baldo paslaptys man vėrėsi. Kai darai vieną etapą – atrodo lyg ir paprasta, bet kai jie susijungia – viskas tampa labai kompleksiška ir atsiskleidžia kiekvieno žingsnio paskirtis. Kiekvieną, kad ir mažiausią, smulkmeną Bangutis liepė užsirašyti ir net schematiškai nusipaišyti, nes paskui labai sunku atsiminti, ypač kai sluoksniai slepiasi ir nelieka tau matomi, o net ir maža klaidelė gali atsiliepti galutiniam rezultatui. Per (atrodo) šešias dienas (kavos pertraukėlių ir Bangutį užklumpančių viešnių išties buvo įspūdingas skaičius) išmokau (be abejo, mėgėjiškai!) tempti diržus, kalti vinis(!), rišti spyruokles, dygsniuoti viską tarpusavyje, užtempti pirmąją drobę, pradėjau mokytis formuoti jūržoles, jas taip pat pridaigstyti ir dygsniais formuoti baldo briauną. Tiesa, čia mano pamokos užsibaigė, oras šalo, paroda artėjo, dirbtuvėje darėsi vis ankščiau, tad atidėjome mano dygsniavimo įgūdžius lavinti ir paskutinius sluoksnius dėti pavasarį. Paklaustas, ką restauruodamas baldą galvoja, Bangutis atsakė, kad kūrybiškai negalvoja, bet technologiškai – labai daug. Jis gali justi meistrą, laiko tėkmę – kokiu laiku tai buvo daryta ir koks tas laikas buvo. Dažnai gali rasti technologinių paslapčių. Ir klaidų, kartais. Bet restauruojant jo nenustoja stebint atsidengiantis praeities meistrų išmanymas.

Istoriniuose balduose naudojami džiuto diržai, lininis retas audinys, spyruoklės, jų surišimai ir sudygsniavimai tarpusavyje mano sukurtuose objektuose reikalingi daikto funkcionalumui, bet ir leidžia tarsi vujaristiškai ar anatomiškai stebėti įprastai vėlgi nematomus apatinius sluoksnius. „Neaprengtas minkštasuolis“ gimė iš pašiūrėje rastų, dar mano tėvo sukauptų ąžuolo lentų liekanų ir to, ką spėjau išmokti iš Bangučio. Šiame darbe įkūnijau apmąstymus apie tradicinį apmušalų meną – stengiausi perteikti, kaip smulkmeniškumas čia dera su jėga, padedančia tempti diržus, rišti ir sutramdyti spyruokles, tarpusavyje sujungti sluoksnius. Palikau galimybę chirurginiam žvilgsniui, leidžiančiam aiškiai matyti tarsi gyvą organizmą, kuriantį formą, teikiantį malonumą prisėsti ir užtikrinantį, kad malonumas galės tęstis labai ilgai. Nuogalio vingiai liudija asmenišką kvietimą prisėsti vienam, bet patogiai ir plačiai. Prieš parodą baigdama šį objektą labai jaudinausi, kaip man seksis prisiminti pamokas pas Bangutį. Vis dėlto, nors ir šiek tiek improvizavau, beveik viską, ko mokiausi, panaudojau ir visai be didelių keblumų rankos atkartojo, ką buvo išmokusios.

Po parodos buvau numačiusi dar paeksperimentuoti su „Neaprengtu minkštasuoliu“. Tik visi pabandymai atrodo liko nevykę. Jo tokie gražūs viduriai, kad gaila visa tai paslėpti. Bet žinau, kad reiks ryžtis šiam žingsniui – aukoti vizualumą, uždengti gražiąsias spyruokles, jų surišimus ir patikrinti, ar vien žinojimo apie vidurius užteks minkštasuolio reikšmingumui, ar pavyks išlaikyti tokį pat ryšį tik per jausmą ant jo sėdint... 

Walteriui Benjaminui aura buvo kertinė, iš paties objekto sklindanti jo esmė. Tačiau „Factum Arte“ (2001) vadovas ir „Factum Foundation for Digital Technology in Preservation“ (2009) įkūrėjas Adamas Lowe, dirbantis su skaitmeninių technologijų pritaikymu kuriant faksimiles, teigia, kad aura sukuriama žiūrinčiojo ir tai – mūsų suteikiamos vertės, tikėjimo ir įsitikinimų suvokimo projekcija. Kai šios sąlygos kinta, aura gali persikelti. Ir nors Paolo Veronese tapybos paveikslas „Vestuvės Kanoje“ (1562–1563) kabo ne originalioje vietoje, kuriai buvo sukurtas, bet Luvre, po poros šimtų metų į pirminę vietą San Giorgio Maggiore vienuolyne „sugrąžinta“ šio darbo faksimilė, atrodo, yra tokia paveiki, kad tampa tikresnė už originalą. Lowe nuomone, kalbant apie „Vestuvės Kanoje“, aura reinkarnuojasi į kopiją. 

Tai teikia vilčių, kad ir mano sofa susigrąžins savąją. Per porą metų ji užgyveno daug skirtingų pagalvių, vienos sąmoningai parinktos, kitos, atrodytų, ten pačios „susiakumuliavo“. Tai kelia neįpareigojantį jausmą, kad pats objektas rodosi atsipalaidavęs, nors ir išlaiko monumentalią poziciją kambaryje. Baldą realybėje pratęsia virš jo kabanti Monikos Jagusinskytės fotografija su mano kojomis ant bydermejerio sofos iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugyklos. Vienas kampas jau švelniai padraskytas kačių, o paviršiuje matyti kelios raukšlelės, likusios ten greičiausiai nuo to, kai įdrimbu tarp tų pagalvių paskaityti – nuo ryto ritualo, kai įsižeminu tarp mėgstamų autorių ir savo daiktų.

O jei ritualai visgi dvasios neįpūs, paviršius vis tiek nusidėvės ir tuomet bus proga vidurius perdaryti, netgi suteikti tokius orius, kokių sofa niekada neturėjo. Šiandien vidurių paslaptys įmintos, todėl viskas atrodo įmanoma.

(1) Katharine Eisaman Maus. Inwardness and Theater in the English Renaissance. Chicago: University of Chicago Press, 1995, p. 195.

(2) Roslyn Sulcas. „Oscar Winner Jeremy Irons on His Irish Castle and Antiques Obsession“. https://www.1stdibs.com/introspective-magazine/jeremy-irons/.

(3) Daniëlle O. Kisluk-Grosheide. „French Furniture in the Eighteenth Century: Seat Furniture“. In Heilbrunn Timeline of Art History. 2003 m. spalis. (New York: The Metropolitan Museum of Art). https://www.metmuseum.org/toah/hd/sfurn/hd_sfurn.htm.

(4) „Surface or Substance? Jewelry as Adornment and Power“. In TEFAF, transliuota 2017 m. spalio 31 d. (New Jersey: Newark Museum of Art).

https://www.youtube.com/watch?v=SRkro1_ORL4&list=PLXakQFSGJZ_bsdVUrJFB-LYhYXdJ6e-c4&index=14. (5) CNC (angl. computer numerical control) frezavimas – tai kompiuterizuotas mechaninis įvairių medžiagų (metalo, medienos ar kt.) apdirbimo – pjovimo būdas, kai užprogramuotas pjovimo įrankis (freza, peilių galvutė), nuimdamas drožlę, sukasi vietoje arba slenka paviršiumi sukdamasis, o apdirbama detalė slenka arba stovi vietoje.