Dr. Evelina Januškaitė

Princesė, kuri nenorėjo būti zuikiu: humoras ir normų parafrazės Medos Norbutaitės kūryboje

Meda Norbutaitė Gyvenimo šokis, 2024 Drobė, aliejus 200x300 cm

Pastaroji tapytojos Medos Norbutaitės kūrybinė slinktis gali būti datuojama atsispiriant nuo pandeminio laikotarpio, kai, reziduodama Paryžiuje, menininkė pastebėjo metro į disneilendą vykstantį išraiškingą vyrą Peliuko Mikio ausimis. Šis personažas tapo katalizatoriumi įvairiais aspektais apmąstyti visuomenės normas, įvaizdžių daugiasluoksniškumą ir išoriškai regimas vidinio pasaulio išdavas.

Karantinas, regis, jau labai nutolęs ir nustumtas kitų išsitęsusių dabarties grėsmių, lėmė daugybę socialinių permainų ir slenksčių. Menininkams, ypač jautriai skenuojantiems šiuolaikybės aktualijas, šis metas tapo susikaupimo, savistabos, prasmės paieškų ir perturbacijų laiku. Nenuostabu, kad izoliacija, įprasto gyvenimo pokyčiai kiek perbraižė trajektorijas ir Norbutaitės kūryboje – iki tol tirštais, tekstūriškais, sodriais natiurmortais ar išraiškingais aktais pasižymėjusi menininkė ėmė kurti vizualiai išskaidrėjusių paveikslų ciklą, kuriame, pasitelkdama ironiškus kūrinių pavidalus, kvestionuoja socialinius vaidmenis ir šiuolaikinio sociumo temas.

Rezidencija pandemijos metu paskatino autorę dar atidesnei savęs ir aplinkos stebėsenai, po kaukėmis pasislėpusios ir įsibaiminusios visuomenės refleksijai. Kaip keitėsi žmonių santykiai ir ryšiai po visuotinio karantino? Į akiratį pakliuvęs mikimauzo ausis dėvintis asmuo tapo pirmuoju ciklo veikėju, įkūnijančiu pakitusį ir susvetimėjusį šiandieninio žmogaus pasaulį. Netrukus atpažįstamais atributais pasidabinę personažai į kūrinius ėmė plūsti iš vaikystės, asmeninių patirčių, meno lauko, pasakų ar animacinių filmų. Menininkę visada domino žmogus, jo emocijos, tad darbuose gyvūnai atsiranda neatsitiktinai – per jiems priskiriamas savybes sutirštinamos tam tikros metaforos ir suteikiama simbolinė įkrova. Paveiksluose pasirodantys charizmatiški šunys, beždžionės ir triušiai žadina žvilgsnio geismą ir su humoru siūlo diskutuoti apie perdėtą sureikšminimą, nusistovėjusias vertybes ir jų kaitą.

Išsamiausia šio ciklo, pavadinto „Klounada“, ekspozicija buvo pristatyta LDS galerijoje „Arka“ 2024-ųjų pavasarį (kaskart skirtingai atrinkti kūriniai buvo eksponuojami parodose ir mugėse Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, „ArtVilnius“ ir pan.). Juokingi, neretai ironiški, itin dinamiški, šiek tiek sarkastiški ir kartais groteskiški kūrinių personažai įtaigiai suprojektuotoje ekspozicijoje (architektas – Paulius Rukas) aprėpė visas galerijos erdves. Tapybos kolekciją papildė konceptualiai instaliuota piešinių serija, it savita dienoraščio išklotinė kartu su išplėštais užrašų knygelės ar darbo kalendoriaus puslapiais išryškinanti takią ir vaizdų kupiną rutiną.

Meda Norbutaitė Metro į Disneilendą, 2021 Drobė, aliejus 70x70 cm Artūro Moisiejenko nuotr.

Piešinys menininkės kūryboje itin svarbus. Meistrišką liniją brėžianti ranka fiksuoja spontaniškas idėjas, aplinkoje aptinkamas sprunkančias akimirkas, vizualiai gyvais siluetais nusėdančias popieriaus paviršiuje. Kartais šie piešiniai pasitarnauja kaip eskizas didesniam tapybos darbui, bet neretai lieka savarankiškais mažo formato paveikslais. Jie, tarytum autorės kasdienybės įspaudai, parodoje tapo sudalintais tūriais ir pasklido erdvėje it „perpjautos moters“ triuko iliuzija, įkūnijanti ir iškūnijanti kūrybinį procesą, kuris, kurstydamas apnuogintos tikrovės formas, atsiveria žiūrovo patyrimui.

Triuko ir cirko aliuzija čia pasirodo ne veltui. Visame cikle gausu cirką ir vaikystės fantazijas referuojančių motyvų – protagonistai kūriniuose dengiasi spalvingomis kaukėmis, tepasi grimą, jiems išauga zuikių ausys, čia gausu šunų, kačių, beždžionių, klounų ir princesių. Vis dėlto pirminis nerūpestingumo įvaizdis klaidina – ekspozicija, nors ir siekia sužadinti šypseną, juoką ir džiaugsmą, visų pirma iškelia dilemą, kaip meno priemonėmis paliesti nepatogias ir jautrias temas, tokias kaip vidinės baimės, traumos, neišsipildę lūkesčiai, vienišumas, pavydas, savikritikos stoka ar jos perteklius, susvetimėjimas, prisitaikymas ar puikybė. Todėl tapytojos kūryboje svarbu skaityti kūrinių pavadinimus, tampančius ne tik daugiasluoksnėmis nuorodomis, bet ir suteikiančius raktą į skirtingas prasmių interpretacijas. Dėmesį aktyvuodami spalviniu ir kompoziciniu patrauklumu, kūriniai pasiduoda žiūrovo žvilgsniui, o juose aktualizuojami socialiniai aspektai įsispraudžia tarp kūrinio ir suvokėjo ir, sąveikaudami su jo asmeninu patyrimu, kuria nejauką ir dirgina savo bendražmogiškumu.

Galerijos „Arka“ architektūra leidžia kurti tam tikromis potemėmis susietas kolekcijas, taip padedant žiūrovui keliauti po ekspozicinius kambarius. Kartu ritmiškas ir cirkuliarus judėjimas (perėjus parodą ratu grįžtama į pirminį tašką) praplečia ir užtikrina į procesualų ir laikišką patyrimą orientuotą parodos panoramą.

Meda Norbutaitė Klounada. Identiteto paieška, 2022 Drobė, aliejus 100x100 cm Arūno Balténo nuotr

Pirmą erdvę galima pavadinti vaikystės kambariu. Tik įėjęs žiūrovas atsiduria akistatoje su jau minėtu mikimauzu, kurio prototipas – plikas pagyvenęs vyriškis su nusmukusia medicinine kauke ir peliuko ausimis, skaitantis knygą pakeliui į disneilendą, kuris iš esmės simbolizuoja pramogas ir vaikystės iliuzijų apogėjų (ko gero, visi vaikystėje svajojome ten atsidurti), pasakas ir nerūpestingą žaidimą, tuo tarpu įvairiausiomis kaukėmis (ir ne tik medicininėmis) pasižyminti socialinė aplinka neretai būna fantastiškesnė ir vaizduotiškesnė nei pats didžiausias teminis pramogų parkas.

Iš drobių į žiūrovą įtariai žvelgia triušio ausimis padabinti komiški personažai, kartu su vaiku nepatogiai vonioje sėdintis nuogas vyriškis klouno veidu primena vaikystėje matytus siaubo filmus ir kartu kvestionuoja klišes ir visuomenės polinkį klijuoti etiketes (čia subtiliai įkomponuojamas žodžių žaismę iliustruojantis anties piešinukas), tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme zuikį pagavusio berniuko figūra, o nuo priešingos sienos žiūrovą pasitinka dvigubas menininkės autoportretas, kurių viename jos veidas maskuojamas storais, artistišką grimo sluoksnį atstojančiais potėpiais.

Netrukus pasukame į vaikystės kiemą, kur iš už kampo užklumpa nuožmi ir kiek paklaikusi ponia (tokios kaimynės prototipą, ko gero, visi esame sutikę augdami daugiabučių kiemuose), liejanti pyktį ne tik ant aplink zujančių vaikų, bet ir ant čia pat be atodairos besiporuojančių šunų. Kaimynystė, kaip pirmųjų socialinių interakcijų anapus šeimos plotmė, nurodo, kad, pradėjus formuotis išorinių socialinių ryšių poreikiui, nerūpestingam vaikui tampa svarbu, ką apie jį mano kiti, tad ima rastis gėdos ir nepatogumo jausmas. Kūrinyje „Mano žaidimas – mano taisyklės“ aiškiai išreiškiama galios ir lyderystės metafora, kai vaikų grupė atsitraukia į antrą planą nuo taisykles laužančio ir savas diktuojančio, viešai besišlapinančio „gaujos vado“. Daugumai šių kūrinių veikėjų uždėtos dirbtinės kiškio ausys perteikia baimės, neužtikrintumo, nuolankumo, prisitaikėliškumo būsenas, neretai išliekančias ir vėlesniuose gyvenimo etapuose.

Kūrinys „Princesė, kuri nenorėjo būti zuikiu“ – tiesioginė nuoroda į pačios tapytojos vaikystę, reprezentuojanti vaikišką mažos mergaitės užsispyrimą, naivumą, pretenzingumą. Kas, manyčiau, ilgainiui prisodrinus sąmoningumo, menininkui išlieka vertingomis savybėmis. Mergaitė, nenorėjusi zuikio ausų, nes nenorėjusi bijoti ir prisitaikyti, bei kiti kūriniai pirmoje parodos dalyje iš vaikystės sapnų, traumų ir atsitikimų tveria pralaidžią psichologinių būsenų membraną. Nesiekdama didaktiškai jų universalizuoti ir subtiliai atverdama tai, kas buvo išgyventa ir patirta, Norbutaitė skatina žiūrovą atpažinti sau aktualius personažus ir išlaisvinti savo vidinį vaiką.

Kitoje galerijos erdvėje ima dominuoti beždžionė – mimetiškiausias (po žmogaus) gyvūnas, kurios diktuojamą nuomonę ruporu skelbia nuogas veikėjas. Atsiranda gyvūnų globėjo šv. Pranciškaus atvaizdas su sfinkso veislės katinu (analogija gimusi iš konkrečios pažinties su ekscentrišku ir visur su savo katinu vaikščiojančiu galerininku). Trečia parodos dalis išryškina klounų temą: šis personažas, įgavęs kiek neigiamą konotaciją, dažnai reiškiančią ką nors pašiepiamo ar net baugaus, Norbutaitės kūriniuose veikia kaip kiekvieno mūsų atspindys, savotiškas mimas, neturintis tapatybės, bet galintis suvaidinti begalę vaidmenų (juokingas faktas, kad, mėginant nufotografuoti jau ikonine tapusią „Vinjetę“ soc. tinklams, išmanieji įrenginiai pasiūlo užtaginti jam panašiu pasirodžiusį tavo draugą). Tapybos darbas „Cirkas“ į vieną vaizdinį sulieja ant Koonso pudelio sėdintį ir Kusamos drabužiais vilkintį klouną Kawso mikimauzo fone, kiek sarkastiškai nukreipiant į kartais perdėm snobišką meno ir kultūros lauką. Pasirinkdama humorą kaip išeities tašką kūrybai, autorė svarsto įsitempusios, skirtingomis kaukėmis besidengiančios šių laikų visuomenės dilemas, kartais primenančias beatodairišką klounadą.

Meda Norbutaitė Cirkas, 2022 Drobė, aliejus 150x120 cm Arūno Baltėno nuotr

Parodą tęsia iliuzionistų pasirodymuose žymaus kūno „perpjovimo“ triuko inscenizacija: viršutinėje galerijos erdvėje pristatoma lyg cirko arenoje gausiai apšviesta piešinių instaliacija, kuri, sujungdama kolonas, reprezentuoja intuityviai vientisą, bet fiziškai sluoksniais sudalintą autorės kūną. Gretimame kambaryje esančiame paveiksle Malevičiaus juodo kvadrato (jis visai ne juodas) kampas it pleištas įsiveržia į portretinį maskaradą, kuriame galimai atpažįstamos skirtingos personalijos. Veidas autorei reikšmingas kaip pagrindinis rekognicijos įrankis, kaip svarbiausia įgimto žmogaus mimetiškumo ir pripažinimo apraiška. Čia svarbu mimikos, bet jos neretai konstruojamos netapant lūpų arba veidą užklojant gausiu grimu, tik užsimaskavusius personažus visgi išduoda akys – jos nutapytos taip įtaigiai, kad įtikina, jog iš anapus tapybinio paviršiaus į mus žvelgia susikaustęs ir vidinių konfliktų kamuojamas individas.

Šiandien, kai virtualybė atveria kone beribes komunikacijos, ryšių ir socialinių sąveikų galimybes, o įvairiausiomis medijomis plūsta dirbtinio tobulumo kanonus primetantys vaizdai, kai specialiomis programėlėmis nuolat gludiname begalę kaukėmis virstančių imago, kad, transliuojant juos į socialines platformas, iš virtualių ekranų mums sugrįžtų savęs patvirtinimas kitų like’ais, Norbutaitės klounada užsimoja tapti savitu pleištu stengiantis išsivaduoti iš kaustančių rėmų, suvaržymų ir pasiūlo paprasčiausiai pasijuokti iš savęs. Žiūrovas menininkės darbuose atpažįsta kitoniškumą ir tapatinasi su juo, todėl bent viename iš „Klounados“ personažų gali aptikti ką nors artimo. Visas ciklas pristato tapyboje įkūnytą žmogiškų emocijų spektrą, leidžia prisiminti ir pabudinti vidinį klouną, kuris gali reflektuoti, atsiverti, kritikuoti, nebijoti, mylėti, žaisti, klysti, vėl bandyti, kuris yra netobulas ir todėl išskirtinis. Nusimetę drabužius tarsi nereikalingą uždangą, vizualiai užčiuopiami ir sodrūs kūnai čia aktualizuoja būtinybę priimti savo pažeidžiamumą, netobulumą, išraiškingumą. Norbutaitės darbuose nuogas kūnas nėra seksualizuojamas, jis veikiau akumuliuoja ir išreiškia geismų ir baimių kupiną emocinį pasaulį, reiškiantį gerokai daugiau nei tik išoriškai regimos reprezentacijos formos.

Visą „Klounados“ seriją užbaigia, o gal labiau pratęsia, naujausia kūrinių kolekcija, autorės įvardyta „Dekanonizacija“. Šios serijos darbai ne tik meta iššūkį socialinei tikrovei, bet ir provokuoja permąstyti kanoną (įsitvirtinusią tradiciją), budindami vaizduotę ir atpažįstamumą keisdami kažkuo asmenišku ir netikėtu. Seriją sudaro tam tikros žinomų mitų, religinės tematikos, kasdienybės aktualijų ar meno pasaulio apropriacijos, liudijančios poreikį ne paneigti, o pasirinkus kitą perspektyvą, permąstyti naujai. Ieškodama įtraukių formų, autorė imasi žaisti neužtikrintu atpažįstamumu – kažkur matyta, bet negaliu tiksliai pasakyti, kas tai. Šio ciklo kontekstai balansuoja tarp kartotės ir panašybės, kai kartotė suvokiama kaip aiški nuoroda į originalą (pvz., meno kūrinį) ir kartodama siekia jį dauginti, o reakcija į ją yra skirtumo paieška. Tuo tarpu panašybė – kartotė be konkretaus originalo, išplėstinis pastišas, apimantis ne tik meną, bet ir tikrovę ar kitus artefaktus.

Meda Norbutaitė Petras ir Paulius, 2023 Drobė, aliejus 150 x 120 cm

Istoriškai mene įsitvirtinęs kanonas apibrėžia taisyklių visumą, jų sąveiką ir ribas religijoje, mitologijoje, tradicijose, ritualuose, papročiuose ir pan. Jos jungiamos į doktrinas, subordinuotas sociokultūrines struktūras, kurios, priklausydamos viena nuo kitos, apibendrina skirtingų kultūros procesų reikšmes ir legitimuoja visuomenės vertes. Tai kintanti, bet kartu universalumo aspektus išlaikanti ir kartojanti sistema. Kanonai kliaujasi politiniais, geopolitiniais, ekonominiais, istoriniais, socialiniais, ekologiniais ar kitais veiksniais, šiuolaikybėje pereinančiais į pasirinkimo laisvės lūkestį.

Kintant visuomenės poreikiams, mąstymui, gyvenimo būdui, kinta ir kanonai. Dabarties verčių spektre dekanonizacija veikia ne kaip išardymas ar destrukcija, o veikiau kaip naujus identitetus kurianti ir esminius dėsnių aspektus reaktyvuojanti galia. Simbolių atpažįstamumas provokuoja Norbutaitę saikingai preparuoti nusistovėjusias atvaizdų reikšmes, įgalinant kurti alternatyvias išnormintas suvokimo formas, išryškinant konkrečiai visuomenei būdingas ydas ir aktualijas ir tokiu būdu apmąstant kasdien kintančią socialinę aklimatizaciją.

Šiai temai skirti Norbutaitės kūriniai kompleksiški, bet ne komplikuoti. Vaizdą pasitelkdama kaip universalią kalbą, ji vizualiai perrašinėja žiūrą į ją. Pasirinkdama biblinį siužetą ar futurizmo atstovo Giacomo Balla kūrinį kaip šaltinį, autorė referuoja šiuolaikinio žmogaus būsenas ir subjektyvias tikroves, kurių įsišaknijusios sampratos nebegali atliepti. Mimezė čia pasitelkiama kaip aspektacijos būdas, kaip meninis sprendimas be pretenzijos replikuoti kitame laike ir kontekste vyravusias šių vaizdinių ir atvaizdų interpretacijas. Pasirinktas motyvas ar įvaizdis tuoj pat nudrenuojamas, išravimas, užsėjamas naujai. Dėl kompozicijų keitimo, maskavimo, ištrynimo, spalvų manipuliacijos kanonas šiame cikle praranda tradicinę funkciją – apriboti ir schematizuoti – o palikdamas atpažįstamumo pėdsaką teleportuoja siužetą, suteikdamas aktualių prasmių intymiam žiūrovo santykiui ne tik su kūriniu, bet ir su dabarties pasauliu.

Meda Norbutaitė Les Demoiselles, 2023 Drobė, aliejus 200x150 cm Artūro Moisiejenko nuotr

Cikle eksponuojamas moterų menininkių judėjimo „Guerrilla Girls“ įkvėptas paveikslas, kuriame nukirsta gorilos galva referuoja Juditos nukauto Holoferno galvą ir simbolizuoja pergalę prieš suvaržymus ir ignoravimą, ilgai trukusį įrodinėjimą ir siekį būti pripažintoms beprasmiškai sustabarėjusioje maskulinistinėje santvarkoje. Ir Pablo Picasso „Avinjono mergelių“, čia virtusių beždžionėlėmis, parafrazė, ir į Muncho „Gyvenimo šokį“ apeliuojantis motyvas, kuriame veikėjai apnuoginami, o nuoroda į originalų paveikslą lieka tik violetine spalva prasitrynęs dangus. 

Kūrinys „Trejybė“ koduoja tris skirtingus charakterių ypatumus – prisitaikymą, baimę ir nepamatuotą pasitikėjimą savimi. Ciklą papildo šv. Sebastijoną įkūnijantis, žaizdas atvėręs rašytojas Valdas Papievis (tikslumo dėlei, šis ciklo paveikslas parodoje „Klounada“ eksponuojamas nebuvo), ir rankomis susikibusių šventųjų Petro ir Pauliaus figūros, bet nė vienas religinio pobūdžio darbas nesiekia pašiepti ar įžeisti, o tik užklausia apie šiandienio žmogaus įsitikinimų ir įtikėjimo atsparumą.

Žlugdantį šiandienos pasaulio absurdiškumą referuoja kūrinys „Kaimynas Diedas Marozas“, kuriame priešais žiūrovą su perdėtu pasitikėjimu ir niekinama poza drybso įdegęs pilvotas diedas. Čia žaidžiama aliuzija į sovietmečiu vartotą Kalėdų Senelio analogiją – Senį Šaltį, kartu nurodant į slenge vartojamą marozą, žymintį dažniausiai sportinį kostiumą dėvintį (nors maroziškumas mažiausiai susijęs su apranga) ir grėsmingai besielgiantį tipą. Kaimyno vaidmuo šioje apsinuoginusio diedo metaforoje atitenka diktatoriškai jėgai visai greta mūsų, ir per šiuos įvaizdžius autorė aktualizuoja perspėjančias nuožmios ir grėsmingos ateities nuojautas.

Abu šie susipinantys ir vienas kitą papildantys Norbutaitės ciklai atviri interpretacijoms, kūrinių nerėmina vienprasmis pasakojimas. Kaitūs naratyvai, takios mintys, sutikti žmonės ir diskusijos, iš patyrimų srūvantys efemeriški vaizdiniai keliauja iš vienų paveikslų į kitus, sufleruoja naujas kompozicijas ar jų panašybes, kai intuityviai atpažįsti, bet negali konkretizuoti, kai metaforos nevirsta literatūriškomis, o žmogaus figūra ar portretas jungia ir pratęsia istorijas, formuojamas per detales ir jų santykį, – tokiu būdu tapybiški drobės paviršiai aktyvuoja svarstyti nepatogias šiuolaikybės grimasas.

Meda Norbutaitė Patelé, 2022 Drobė, aliejus 150×90 cm Artūro Moisiejenko nuotr.

Atskirdama humorą ir sarkazmą, autorė nesišaipo iš žmogaus išvaizdos – dėmesį ji nukreipia į specifines savybes, nusistovėjusias ir (ar) neretai primestas elgesio ypatybes. Norbutaitė įdarbina žiūrovo vaizduotę, pasitelkdama autorefleksiją ir savikritiką, parafrazuoja tropus ir siekia priartinti žiūrovą prie visuomenės dogmų ir stereotipų perkodavimo, kad anapus įvairių maskuočių būtų prisikasta arčiau neartikuliuotos ir nutylimos socialinių elgesio modelių esmės. Net jei pretenzija menine kūryba pakeisti sustabarėjusias normas neįmanoma, šiuolaikinis menas šiek tiek sulėtina tėkmę, tampa laidininku atskleidžiant įtampos laukus ir amortizuoja sudirgusią bei komiškai nervingą šiandienos pasaulio bufonadą.

Dr. Evelina Januškaitė