Menas ir politika
Eglė Ganda Bogdanienė kalbina Dainą Urbanavičienę
Kol rengėmės interviu, prasidėjo Rusijos kariuomenės invazija į Ukrainą. Lietuvos dailininkų sąjunga inicijuoja Ukrainą palaikančią įvairią veiklą: parodas, aukcionus, Ukrainos dailininkų sąjungos atstovavimą tarptautinėje IAA organizacijoje ir kt. Politiniai įvykiai Ukrainoje prikaustė viso pasaulio dėmesį. Kaip Kultūros ministerija ir kultūros sektorius reaguoja į esamą situaciją, kas inicijuojama, kaip meno asociacijos ir menininkai galėtų dar aktyviau prisidėti prie pagalbos Ukrainai?
Putino karas Ukrainoje mus visus suvienijo. Mūsų kultūros ministras nuolat palaiko ryšį su Ukrainos kultūros ministru ir mes šiuo metu koncentruojamės į ukrainiečių karo pabėgėlių priėmimą, apgyvendinimą, vaikų integraciją, atveriame savo įstaigų duris.
Galime pasidžiaugti, kad kultūros sektorius pasirengęs padėti karo pabėgėliams iš Ukrainos. Į įvairias iniciatyvas įsitraukia muziejai, bibliotekos, kultūros centrai ir kitos kultūros įstaigos. Tiek valstybinės, tiek nevyriausybinės, tiek privačios įstaigos bendromis pastangomis sudaro tinkamas sąlygas atvykstančių ukrainiečių kultūriniam gyvenimui ir veiklai.
Kultūros ministerija su kitomis ministerijomis sprendžia ukrainiečių migracijos, apgyvendinimo, humanitarinės, psichologinės pagalbos, susijusių konsulinių paslaugų, sveikatos apsaugos, švietimo bei darbo paieškos klausimus. Kultūros sektoriaus dalyviai apie turimus darbo pasiūlymus karo pabėgėliams gali pranešti Užimtumo tarnybai.
Pavyzdžiui, Lietuvos kino centras, išreikšdamas palaikymą Ukrainos kino kūrėjams, Lietuvoje veikiančias kino ir televizijos industrijos organizacijas kviečia laisvas darbo vietas suteikti kino industrijos profesionalams iš šiuo metu karo niokojamos šalies. Visus darbo pasiūlymus kino ir televizijos industrijos profesionalams iš Ukrainos galima registruoti čia. O gauta informacija perduodama į pradėtą kaupti tarptautinę duomenų bazę, kurioje – darbo pasiūlymai Ukrainos kino kūrėjams visoje Europoje.
Informacija apie galimybes įsidarbinti ES valstybėse skelbiama ir tarptautiniu mastu (kartu su Lenkija), apie jas galima pranešti individualiai (www.contactsforukrainians.art ir artistsatrisk.org). Tai jau padarė „Low Air“, „Rupert“, Nidos meno kolonija, VDU, EHU.
Norėdama padėti menininkams, Lietuvos kultūros taryba kviečia teikti Ukrainos palaikymo projektus. Be to, kovo 1 d. prasidėjo antrasis šių metų meno sričių ir kultūros programų finansavimo konkursas,
taigi kviečiama teikti ir Ukrainos palaikymo iniciatyvas bei projektus, į kultūrinę ar meninę veiklą įtraukiančius ukrainiečius, radusius prieglobstį Lietuvoje. Paraiškų laukiama iki kovo 30 d. Ateityje
ukrainiečių menininkai, gyvenantys ir dirbantys Lietuvoje, galės pretenduoti į stipendijas, įsteigus savo viešąsias įstaigas, bus galima dalyvauti LKT finansavimo konkursuose.
Visiems prieglobstį Lietuvoje radusiems Ukrainos gyventojams nemokamas paslaugas teikia mūsų viešosios bibliotekos: išduodami skaitytojų pažymėjimai, užtikrinama galimybė naudotis viešosios interneto prieigos kompiuteriais ir bevieliu internetu, šeimų, jaunimo ir laisvalaikio erdvėmis, dalyvauti edukacinėje veikloje, vaikų sensorinių skaitymų užsiėmimuose, lankytis parodose ir kituose kultūros
renginiuose, naudotis bibliotekų fonduose sukauptais įvairių stalo ir interaktyvių žaidimų, muzikos įrašų, filmų, knygų ir periodinių leidinių įvairiomis kalbomis fondais. Pagal poreikį bibliotekos, bendradarbiaudamos su kitomis įstaigomis, organizuos lietuvių kalbos pradmenų mokymus.
Nauja informacija apie galimybes ir paslaugas skelbiama KM svetainėje, specialiame polapyje, šalia centralizuotos informacijos apie atvykimą ir apsistojimą Lietuvoje.
Taip pat, išsprendus pirmuosius humanitarinius, švietimo ir darbo klausimus, bus pateikiamos atvykusių menininkų ir kultūros žmonių profesinės integracijos galimybės.
Kultūros teoretikai pripažįsta, kad kultūra yra švelnioji galia (soft power). Ar Lietuvoje jau pasiekėme politinį ir institucinį to pripažinimą ir kokie ženklai tai liudija?
Vieni minkštąją galią tapatina su kultūrine diplomatija (arba vartoja abu terminus pakaitomis), kiti teigia, kad jos nėra tapačios savo pirminiais tikslais. Šią mintį vysto ir Londono karališkojo koledžo tyrėja dr. Melissa Nisbett. Studijoje „The Art of Soft Power“, apklaususi Jungtinių Tautų biure Ženevoje dirbančius diplomatus ir išanalizavusi nemažai akademinės literatūros, ji brėžia tam tikrą takoskyrą tarp minkštosios galios ir kultūrinės diplomatijos. M. Nisbett teigia, kad minkštoji galia yra šalies užsienio politikos ir kultūros įgyvendinimo įrankis, strateginis ir kryptingas šalies vertybių deklaravimas, taikomas įtikinimo ar susidomėjimo ja skatinimas, leidžiantis konstruoti hegemoniją (t. y. įtaką, dominavimą, autoritetą) netaikant prievartos. Šiuo atveju kultūra naudojama labiau kaip įrankis ir priemonė konkretiems poreikiams tenkinti.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad takoskyra tarp minkštosios galios ir kultūrinės diplomatijos gana miglota. Neretai vienos ar kitos priemonės inicijuoti procesai peržengia nubrėžtų ar planuotų koncepcijų ribas. Sunku apčiuopiamai įvertinti kultūrinės diplomatijos ar minkštosios galios įtaką ar svarbą. Kultūrinės diplomatijos praktika mažai analizuojama socialiniuose, politiniuose, ideologiniuose kontekstuose, nes tokia analizė sudėtinga, o neretai ir kontroversiška. Kadangi net nėra bendro sutarimo, kas yra (nėra) kultūrinė diplomatija, t. y., kur ji prasideda ir kur baigiasi, sunku apibrėžti konkrečius jos poveikio vertinimo kriterijus, kuriais būtų galima vertinti rezultatus. Daug lengviau rinkti informaciją apie komercinį eksportą nei pamatuoti kultūros suvokimo, idėjų ir verčių cirkuliacijos įtaką slopinant didžiuosius konfliktus ar terorizmą, gaunamą ekonominę naudą ar kitais apčiuopiamais aspektais.
Nepaisant to, daugelis vyriausybių įvairiais būdais remia minkštosios galios intervencijas. Gerieji pavyzdžiai – nacionaliniai šalių kultūros institutai (nuosekliai, subtiliai „reklamuoja“ savo kultūrą); kultūros paveldo aktualizavimas; aukštosios meno (ir ne tik) mokyklos, siūlančios platų studijų ir tarptautinių studijų mainų programų spektrą šalies ir užsienio studentams; tarptautinės kino koprodukcijos; meno galerijos, rengiančios tarptautines parodas; muziejai ir bibliotekos; tarptautiniai scenos ir vizualiųjų menų festivaliai, simpoziumai, bienalės; įvairios rezidencijos; kūrybinės industrijos.
Kultūra gali veikti giliai ir nehierarchiškai, užkabinti plačius visuomenės sluoksnius, tam reikalingas viena kita pasitikinčių pusių dialogas ir intelektiniai mainai. Tai gali užtikrinti tiesioginis menininkų, kultūros profesionalų bendradarbiavimas ir bendri projektai, ką Kultūros ministerija ir skatina. Partnerystės tarp kultūros organizacijų yra tikrasis šios veiklos rezultatas, jis gerokai veiksmingesnis nei tam tikri vienpusiai pristatymo veiksmai propagandos tikslais, paprastai sukeliantys atmetimo reakciją, ypač XXI a., pvz., finansavimo programos LKT, vizitų programos LKI, vertėjų ir vertimų programos LKI, finansavimo programos LKC.
Valstybės vaidmuo – būti šios veiklos katalizatoriumi, koordinuoti ją platesnės strategijos kontekste, suteikti finansinę paramą kultūros organizacijoms plėtoti dialogą ir bendradarbiavimą, visapusiškai remti atvirą sprendimų priėmimo procesą ir pačiai nesiimti projektų mikrovadybos ir finansavimo (dažnai uždaro ir neskaidraus). Pavyzdys – kai valstybės institucijos įgyvendina tam tikrus pusiau propagandinius projektus (tarkim, įvairios stendinės parodos) ir siekia juos įsiūlyti įvairiuose kontekstuose užsienyje. Paprastai tokie projektai poveikio neturi arba jis nedidelis.
Labai svarbus sėkmingo kultūrinio bendradarbiavimo aspektas – atsispyrimas nuo valstybės, su kuria bendradarbiauji, požiūrio, o ne primygtinis savo požiūrio diegimas. Tikro ir pasitikėjimu grįsto dialogo buvimas įgalina ir kokybišką kultūros projekto rezultatą, o projekto kokybė kultūros srityje yra pats svarbiausias kriterijus. Sakykim, Baltijos šalių simbolizmo paroda Orsė muziejuje Paryžiuje, kuruojama žinomo prancūzų simbolizmo specialisto Rodolphe’o Rapetti. Būtent jo požiūris ir kūrinių atranka užtikrino, kad paroda būtų aktuali ir įdomi Prancūzijos visuomenei.
Taip pat labai svarbu, kokias vertybes valstybė siekia transliuoti, kokie ilgalaikiai požiūriai. Šiuolaikinė kultūra ir menas yra ne tik apie estetines vertybes, bet ir apie konceptualų požiūrį, mąstymą, vertybes, technologinius pasiekimus ir t. t. Reikėtų pripažinti, kad užsienio politikoje vis dar dominuoja istorinės atminties temos, dažnai net nesusijusios su dabarties aktualijomis, tuo, kuo gyvena tarptautinė bendruomenė.
Taip pat bėgant ilgas distancijas (o ši veikla yra ilgų distancijų veikla) itin svarbu pasirinkti tinkamas priemones ir nusistatyti tikslines auditorijas, kad ši veikla būtų efektyvesnė.
Na, ir pamąstymui – projektas „Saulė ir jūra“, atstovavęs Lietuvai Venecijos bienalėje ir laimėjęs „Auksinį liūtą“. Ar galėtume iš dalies jį vadinti kultūrinės diplomatijos dalimi? Manyčiau, kad taip...
LDS yra viena iš didžiausių meno kūrėjų asociacijų Lietuvoje, atstovaujame daugiau kaip 1500 kūrėjų. Pastebėjau, kad dialogas su politikais, atstovaujant kūrėjų interesams, ne visuomet pavyksta. Kaip matote Kultūros ministerijos bendradarbiavimą su menininkų atstovais, sąjungomis ir asociacijomis, ką jau pasiekėme ir ko dar trūksta?
Labai svarbu, kad kaip lygūs su lygiais diskutuotų kultūros politikos formuotojai ir jos įgyvendintojai, dalyviai, juk kultūra turi būti prieinama visiems. Vienas esminių dalykų – kalbėtis ir bendradarbiauti. Manau, kad šiuo metu tam tikras „bendradarbiavimo įdirbis“ tarp politikų ir kultūros bendruomenės jau yra, vyksta diskusijos, susitikimai. Žinoma, ne visada jų pakanka, bet atrandami įvairūs bendravimo formatai. Reikia atkreipti dėmesį, kad ministerijos reguliavimo sritis apima daugybę meno žanrų, formų ir juridinių subjektų. Turime girdėti visą kultūros sektorių, įvairias nuomones, argumentus, poreikius. Dažnu atveju tiek valstybinis, tiek NVO sektorius teikia konkrečiam sektoriui ar konkrečioms organizacijoms aktualius klausimus ir pasiūlymus. Ir tai natūralu, nes geriausiai žinoma, kas aktualu vienam ar kitam, bet jeigu dėl įvairiausių priežasčių tų pasiūlymų neįmanoma įgyvendinti praktikoje, dažnai nusprendžiama, kad ministerija kultūros sektoriui neatstovauja ar nesigilina į keliamus klausimus. Teikiant pasiūlymus, labai svarbu įsiklausyti ir jų poveikį pamatyti platesniame kultūros kontekste, nemanyti, kad jie neįgyvendinami, nes kažkas to nenori, tiesiog tam tikrais atvejais jie sunkiai realizuojami dėl finansinės situacijos ar pasiūlymų poveikio kitoms sritims.
Svarbu, kad ministerija kartu su kultūros sektoriaus atstovais atrastų bendro kūrimo dvasią ir reguliarų dialogą. Tai užtikrintų tvaresnės kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą, nes suinteresuotieji subjektai jaustųsi įgalinti.
Kaip vyksta dialogas su kitomis ministerijomis? Juk kultūros indėlis svarbus švietimo, sveikatos, ekonomikos sektoriuje, o kultūros svarba visuomenės ir valstybės raidai įrašyta Vyriausybės programoje. Kaip vertinate tarpinstitucinį dialogą, siekiant kultūros horizontalumo?
Tarpinstitucinį dialogą vertinu labai pozityviai, nors jis nėra paprastas, nes įstaigų veikla griežtai suskirstyta pagal atliekamas funkcijas ir administruojamas sritis. Daug kas priklauso nuo darbo kultūros – daug organizacijų yra gerokai labiau hierarchiškos nei Kultūros ministerija, daug kas priklauso nuo asmenybių. Didelis darbo krūvis, lėšų stoka pagrindinei veiklai lemia tai, kad bendradarbiavimui kelių sričių projektuose teikiamas nepakankamas dėmesys. Prie įvairių iniciatyvų daugiau prisidedama simboliškai, nors iš tiesų kultūra, galima sakyti, dengia visų ministerijų sritis. Tačiau neabejotinai formuojame nuolat veikiančias jungtis su EIMIN (dizainas, KKI), AM (architektūra), ŠMSM (kultūros pasas), URM (kultūrinė diplomatija) – dirbant kartu prie tų pačių projektų, tarpinstitucinis dialogas tampa aktyvus ir paprastesnis.
Neabejotina, kad politikų sprendimai daro įtaką meno pasauliui, o kokia pačių menininkų įtaka valstybės raidai, ko jie gali išmokyti valstybės kūrėjus ir strategus?
Kūrėjai moko kūrybiškumo, nesilaikyti vien įprastų galvojimo modelių. Iš esmės kūrėjai yra visuomenės raidos variklis. Jie permąsto dabartį ir suteikia galimybę mums rinktis geriausią ateities viziją. Daug kalbame apie kūrėjo vaidmenį visuomenėje, edukacijoje, sveikatos apsaugos sistemoje, ekonomikoje, bet taip pat turėtume kalbėti, kad kūrėjas pirmiausia turi būti kūrėjas sau. Tik būdamas kūrėju sau, jis gal būti visuomenės ir ekonomikos kūrėju.
Šiandien kaip niekada anksčiau reikia kūrėjų sugebėjimo jungti bendruomenes per bendrą kultūrą, dirbti kartu. Kurti jungiančią kultūrą. Kiekvienas iš mūsų individas, bet nė vienas individas, nė viena šalis pavieniui nesusidoros su esamais ir laukiančiais iššūkiais.
LDS kartu su daugeliu kultūros institucijų praėjusiais metais pasirašė kreipimąsi dėl Dainiui Liškevičiui iškeltos bylos. Tyrimas dėl valstybės simbolių išniekinimo buvo nutrauktas tik dėl senaties termino. Kokias išvadas galime padaryti? Ar tik meno edukacijos ir vizualinio raštingumo spragos lėmė situacijos absurdiškumą?
Teisinius procesus vertėtų atskirti nuo ideologinių – esame teisinė valstybė. Tolesnė diskusija dėl D. Liškevičiaus būtų vertinga tik tuo atveju, jei procesas nebūtų buvęs nutrauktas. Atkreipiame dėmesį, kad šį procesą pradėjo „Šeimų maršo“ organizatoriai ir kai kurie jų viešai skelbiami VSD ataskaitose, tad šiuo atveju meno edukacija ar vizualinis raštingumas nėra pagrindiniai klausimai. Tačiau turbūt sutiksite, kad pasaulis tampa jautresnis, kontekstai keičiasi. Taigi neabejotina – labai svarbi edukacija, aiški meno kūrinio žinutės komunikacija.
Koks Jūsų asmeninis santykis su menu? Istorija? Asmeniniai ir meniniai siekiai?
Pati esu iš muzikų šeimos. Mano mama – muzikologė Virginija Smolskienė daugelį metų dirba Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Nuo mažens matydavau, kaip ji kuria įvairias muzikines programas, laidas. Šviesaus atminimo tėtis profesorius Antanas Smolskus buvo vienas garsiausių Lietuvos birbynininkų. Man teko padėti jam rengti koncertus. Taigi kultūros ir meno įvykių organizavimo užkulisius mačiau nuo jaunystės. Kultūra ir menu domėjausi visada. Ypač kultūros istorija, klasikine muzika, baroko epocha. Net istorijos magistro darbą rašiau apie barokinę Dievo ir mirties sampratą. Vėliau baigiau kultūros politikos ir kultūros vadybos magistro studijas. Be muzikos aš negaliu, muzika – mano gyvenimas. Esu baigusi vaikų muzikos mokyklos fortepijono klasę. Prieš dvejus metus, norėdama gyvenime „įteisinti“ muziką, pradėjau studijuoti LMTA doktorantūroje muzikologiją. Mano tyrimo sritis – Lietuvos džiazo scenos identiteto formavimasis. Be to, LMTA dėstau meno projektų valdymą. Esu meno festivalio „Kultūros naktis“ sumanytoja ir buvusi viena rengėjų. Nuo pat pradžių iki pabaigos dirbau prie projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.
Man patinka viskas, kas nenuobodu, patinka dalyvauti įvairioje veikloje. O savo gyvenime vadovaujuosi tokiomis vertybėmis, kaip kūrybiškumas, darbštumas, atkaklumas, atsakomybė ir pagarba. Jomis remiuosi savo kasdienėje veikloje ir darydama pasirinkimus.