top of page

Margarita Janušonienė

Parodų gyvenimas Alytuje 2022-aisiais:

„KARTU No KODAS“, „Litvakų dailė“ ir kitos minėtinos parodos


Paroda „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė“, Dovilės Balčiūnaitės nuotr.

2022-aisiais Alytus buvo Lietuvos kultūros sostine. Organizatorių teigimu, įvyko daugiau kaip 1,5 tūkst. renginių, krašto kultūrinį gyvenimą plačiau pristatančių ir patiems miestelėnams, ir visai Lietuvai, ir net pasauliui. Pagrindine „Alytus – Lietuvos kultūros sostinė 2022“ prasmine ašimi organizatoriai pasirinko visa sujungiančių tiltų motyvą. Tiltai iš dabarties į praeitį ir ateitį, tiltai, jungiantys įvairias kartas, kūrėjus ir bendruomenes, simboliškai buvo suskirstyti į potemes: atminties tiltai, miegantys tiltai, (ne)pastatyti tiltai, atviri tiltai, gelžbetonio tiltai su sparnais, žalieji tiltai, kylantys tiltai. Kultūros sostinė yra metus trunkantis procesualus vadybinis (institucinis) reiškinys, kuriame dalyvauja pagrindinės miesto kultūros įstaigos, atsakingos už joms priskirtų sričių (teatro, muzikos, etnokultūros etc.) kuravimą. Dailės sritis buvo priskirta atminties tiltų platformai. Šios platformos programos kūrimu ir renginių organizavimu rūpinosi Alytaus kraštotyros muziejus.


Taip jau susiklostė, kad daugelį dešimtmečių Alytuje parodų gyvenimas koncentravosi būtent Kraštotyros muziejuje. Be nuolatinių teminių krašto istorinę raidą atspindinčių ekspozicijų, buvo organizuojamos personalinės ir grupinės parodos, iš kurių bene labiausiai prisimenamos – sovietmečiu rengtos Dzūkų dailės dienos. Nors atkūrus nepriklausomybę ekspozicinio ploto parodoms rengti mieste sąlygiškai padaugėjo (tam naudoti buvusio Alytaus medvilnės kombinato kultūros rūmų, Alytaus miesto teatro, Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos bei kitų įstaigų holai ir koridoriai), pagrindine parodų erdve išliko muziejaus ir jo padalinių erdvės.


Paroda „Dzūkų divonai“, Alytaus kraštotyros muziejuje. Miško Motės nuotr.

Kultūros sostinės metus Alytaus kraštotyros muziejus pradėjo paroda „Dzūkų divonai“ (kuratorė – muziejininkė Rasa Stanevičiūtė). Palyginti su kitais regionais, Dzūkijoje naminės tekstilės gamyba išsilaikė ilgiausiai, tad nenuostabu, kad muziejuje sukauptas gausus austinių dzūkiškų lovatiesių rinkinys – 178 eksponatai, kurių chronologinės ribos apima XIX a. pab.–XX a. laikotarpį. Rengiant parodą, atliktas kruopštus eksponatų tyrimo, atrankos ir dokumentavimo darbas, kurio rezultatai sugulė į solidų katalogą „Dzūkų divonai. Alytaus kraštotyros muziejaus lovatiesių rinkinys“. Bendradarbiaujant su Kauno technologijos universiteto docentėmis dr. Egle Kumpikaite ir dr. Audrone Ragaišiene, atlikti lovatiesių rinkinio eksponatų techniniai aprašymai, detali audimo technikų, verpalų sudėties ir raštų analizė, sudarytos būdingiausios lovatiesių audimo schemos. Vizualiai patrauklus ir informatyvus parodos katalogas išpirktas akimoju – kaip nė vienas kitas ankstesnis muziejaus leidinys. Parodą lydėjo ne tik katalogo pristatymas, bet ir intelektualus garso dizainerės Aistės Noreikaitės audiovizualinis performansas „Audžiu mintį“ bei tapytojos Ingos Noir Mrazauskaitės darbų paroda. Ir performansas, ir tapybos darbų paroda pasižymėjo jautriomis ir tiksliomis konotacijomis bei dialogu su muziejinės tekstilės ekspozicija, padėjo jai „suskambėti“, atsiskleisti netikėtais rakursais.


Tekstilės ir audimo, kaip minčių ir veiksmų struktūravimo praktikos, temą prasmingai pratęsė dailininkės Gintarės Markevičienės-Žaltės kuruojama paroda „KARTU No KODAS 1967–2022“. Tai pirmas rimtesnis bandymas objektyviai pažvelgti į stambiausios Alytaus pramonės įmonės – „Alytaus tekstilės“, sovietmečiu vadintos Alytaus medvilnės kombinatu (geriausiais laikais jame dirbo apie 7 tūkst. darbuotojų), įtaką miesto augimui ir plėtrai, sociokultūrinio identiteto pokyčiams. Medvilnės kombinatas, pradėtas statyti 1967 m., gamybą pradėjo 1969 m. ir buvo didžiausia medvilnės perdirbimo įmonė Baltijos šalyse, savo produkciją eksportuojanti į daugelį Europos šalių. Alytiškiai jame dirbo šeimomis, vieną kartą pakeisdavo kita: seneliai, tėvai, vaikai. 1980 m. įmonė savo darbuotojams pastatė įspūdingos architektūros kultūros rūmus su didele geros akustikos sale, kurioje ne tik kombinato darbuotojai, bet ir daugelis alytiškių turėjo galimybę pamatyti geriausius to meto spektaklius, išgirsti profesionaliai atliekamą muziką. O kur dar legendinės diskotekos... „Alytaus tekstilės“ bankrotas (2007) buvo smūgis ne tik įmonės darbuotojams ir pramonės sektoriui, bet žymėjo ir miesto tapatybei labai svarbaus etapo pabaigą. 2019 m. viename buvusiame kombinato angare įvykęs didelis padangų gaisras, tapęs ekologine katastrofa, regis, padėjo galutinį tašką kadais didžiausios miesto pramonės įmonės istorijoje.


Paroda „Kartu No Kodas“, fragmentas. Miško Motės nuotr.

Ar tas taškas padėtas ir ar jis galutinis, pabandė pasidomėti G. Markevičienė-Žaltė. Jos inspiruoto meninio tyrimo rezultatas – savo aprėptimi įspūdinga paroda „KARTU No KODAS 1967–2022“ Alytaus kraštotyros muziejuje nušvietė medvilnės kombinato, jame dirbusių dailininkų ir daugybės įvairių kitų specialybių darbininkų(-ių) istoriją, pristatė iki šių dienų išsaugotos produkcijos – kartūno ir jo gaminių – pavyzdžius. Siekiant retrospektyvinės konkretaus laikotarpio rekonstrukcijos, labai svarbu ne tik tai, ką galima pamatyti ir pačiupinėti. Būtent aktualizuoti žmonių prisiminimai tapo šios parodos statinio kontraforsais, baziniais atramos taškais: jie itin praturtino supratimą apie industrinę miesto tapatybę, suteikdami jai žmogiškąjį veidą. Tris mėnesius veikusi paroda savo formatu buvo netradicinė, tarsi save auginanti: joje vis atsirasdavo naujų nuotraukų, artefaktų, eksponatų, būta smagių susitikimų ir nuotykių. Daug dėmesio skirta autentiškiems prisiminimams, konkrečios vietos ir konkretaus laiko kolektyvinės sąmonės suaktyvinimui. Čia būta parodos, apie kurią netinka sakyti – buvau parodoje, mačiau ją. Tiksliau būtų – mačiau iškoduojant kartūno kodą 2022 m. gegužės 25-ąją, birželio 21-ąją arba, tarkim, liepos 12-ąją. Nes kaskart buvo vis kitaip. Paroda atskleidė, kad miesto industrijos istorija gyva ir tyrinėtina, o pramoninis paveldas turtingas ir įdomus. Norisi tikėtis, kad šis perspektyvus ir prasmingas meninis tyrimas ateityje bus toliau plėtojamas, nes pirmieji rezultatai įkvepiantys.


Parodos „Kartu No Kodas“ kuratorė Gintarė Markevičienė-Žaltė. Miško Motės nuotr.

Pratęsiant vietos identiteto ir kultūrinės topografijos studijas, Alytaus miesto tapatybės dėmenys bei dzūkiškumo fenomenas tyrinėtas ir Alytaus kraštotyros muziejaus organizuotoje mokslinėje konferencijoje „Dzūko genomo beieškant“. Įvairių sričių specialistai iš Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos, Lietuvos liaudies buities muziejaus, Alytaus kraštotyros muziejaus bei kitų institucijų pasidalino naujaisiais tyrimais ir praplėtė žinias apie Dzūkijos regiono gamtinį, antropologinį ir sociokultūrinį kontekstą. Tyrinėjimų chronologija aprėpė regiono istoriją nuo priešistorinių laikų iki nūdienos aktualijų. Tyrinėjamos sritys taip pat buvo labai plačios: nuo Dzūkijos regiono gamtinės aplinkos raidos ir kraštovaizdžio formavimosi per milijonus metų iki bandymo analizuoti tokį efemerišką reiškinį, kaip dzūkių moterų sapnai. Konferencijos metu eksponuota paroda „Pavadinimas Dzūkija muziejaus eksponatuose“.


Neabejotinai reikšmingiausiu įvykiu Alytaus gyvenime 2022 m. buvo paroda „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė“, sudaryta iš Alytuje gimusio garsaus Niujorko kineziterapeuto Samuelio Taco privačios kolekcijos kūrinių. Paroda vyko buvusioje sinagogoje, kurioje įsikūręs Alytaus kraštotyros muziejaus padalinys – Audiovizualiųjų menų centras. Apie sinagogos virsmą į kultūrinių renginių erdvę verta pakalbėti šiek tiek plačiau. Alytuje, kaip ir daugumoje Lietuvos miestų bei miestelių, iki holokausto žydai sudarė reikšmingą gyventojų dalį. Anuomet gausios ir gyvybingos bendruomenės palikimas – sinagoga ir pavieniai išlikę įvairios paskirties pastatai senojoje miesto dalyje. Po nepriklausomybės atkūrimo turėjo praeiti beveik ketvirtis amžiaus, kol buvo suvokta žydiškojo paveldo vertė ir reikšmė miesto istorijai. 2021 m. duris atvėrė penkerius metus (2016–2020) restauruota sinagoga – žinomiausias ir vertingiausias žydiškojo palikimo objektas. Šiandien sunku suprasti, kodėl daugiau nei pusę amžiaus vienas vertingiausių miesto centre išlikusių autentiškų istorinių pastatų stovėjo išgrobstytas, nesuvokiamai apleistas, avarinės būklės ir dar XXI a. pradžioje būta minčių jį apskritai nugriauti. Kad taip neatsitiktų, sinagogos pastatas 2008 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą, 2015 m. paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu ir, sutelkus pastangas finansavimo šaltinių paieškoms, pradėti jo tvarkybos darbai.


XIX a. pabaigoje statyta Alytaus sinagoga yra istorizmo laikotarpio vadinamojo plytų stiliaus pastatas, būdingas to meto miestelių architektūrai. Sinagoga nukentėjo per 1909 ir 1911 m. gaisrus, atstatyta 1911 m. Per Antrąjį pasaulinį karą pastatas itin stipriai nenukentėjo, bet, kadangi karo metais žydų bendruomenė buvo sunaikinta, pokariu pakeista sinagogos paskirtis: religinės paskirties pastatas pertvarkytas į druskos sandėlį, naudotas ir kitai ūkinei veiklai. Atkūrus nepriklausomybę, 1992 m. sinagogos pastatą ketinta sutvarkyti ir pritaikyti Alytaus miesto meno galerijos reikmėms. Buvo parengtas projektas, bet, neradus finansavimo šaltinių, jis liko neįgyvendintas, o pastato būklė sparčiai blogėjo.


Restauruota Sinagoga, 2020. M. Janušonienės nuotr.

Šiandien Alytaus sinagogos pastato restauravimas laikomas vienu sėkmingiausių pastarojo laikotarpio paveldotvarkos projektų: puikiai restauruota ne tik statinio architektūra, bet ir dviejų skirtingų laikotarpių interjero sienų tapybos fragmentai. Sienų tapybos konservavimo ir restauravimo darbams vadovavo patyrusi restauratorė Audronė Kaušinienė. Pagrindinės maldų salės sienų tapybinis dekoras panelio aukštyje ir aukščiau buvo sunaikintas druskų. Sienų plokštumose išlikęs tapybos sluoksnis – avarinės būklės, nestabilus, sutrūkinėjęs, lukštenosi, pačiose sienose – daug mechaninių tinko pažeidimų, plyšių. Atliekant Alytaus sinagogos sieninės tapybos konservavimo darbus paaiškėjo, kad po antro etapo aliejine tapyba (po 1911) daug kur yra išlikęs pirmo etapo tapybinis dekoras. Pirminiame etape (XIX a. pab.) maldų salės sienų frizas buvo ištapytas stilizuotomis augalinėmis girliandomis, sienos dekoruotos marmurą imituojančiomis melsvų, žalsvų atspalvių plokštėmis, kurias skaidė piliastrai. Rytinės sienos centre išlikę aron kodešo dekoro fragmentų. Technologiškai ir pirmo, ir antro etapo tapybos sluoksnio konservavimo ir restauravimo darbai buvo labai sudėtingi. Kruopščiai restauruota Alytaus sinagogos sienų tapyba atskleidė tapybinio dekoro meistriškumą ir subtilų puošnumą, leido suprasti interjero dekoro sistemos prasminius ir simbolinius akcentus, įgalino nors iš dalies atverti buvusių žydų maldos namų vidaus erdvių sakralumą.


Restauruota sinagoga tapo jaukia erdve, kurioje įsikūrė Alytaus kraštotyros muziejaus padalinys – Audiovizualiųjų menų centras. Pirmoji paroda „Lietuvos išeivijos dailės atodangos: Vytautas Kasiulis (1918–1995): nuo Simno iki Paryžiaus“ jame atidaryta 2021 m. vasarą. Parodos instaliavimui ir sklaidai buvo gauta parama iš Lietuvos kultūros tarybos tolygios kultūrinės raidos programos. 2018 m. pradėtas įgyvendinti regioninės kultūros rėmimo modelis yra skirtas kultūrinės atskirties tarp regionų mažinimui. Alytaus apskrities tolygios kultūrinės raidos vienas iš prioritetų – profesionalios kūrybos skatinimas ir sklaida. Šiam prioritetui skirtomis lėšomis finansuota nemažai regionui svarbių profesionaliojo meno projektų: minėtina performatyvi Lauros Garbštienės veikla Varėnos rajone ir Marcinkonių geležinkelio stoties galerijoje jos rengiamos parodos, festivalis „Aritmija“ Merkinėje, įvairūs sienų tapybos projektai Merkinėje bei Alytuje. Retrospektyviai vertinant, tikslinė dotacija pati savaime didelių inovacijų ir radikalių pokyčių apskrities kultūros lauke neužtikrina, bet yra svarbi daugelio kasmet vykstančių kokybiškų renginių tęstinumui palaikyti, suteikia šiokių tokių galimybių originalesnėms, nestandartinėms nevyriausybinio sektoriaus iniciatyvoms, kurios veikiausiai nesulauktų palaikymo ir finansavimo savivaldos lygmeniu.


Be reikšmingos Lietuvos kultūros tarybos paramos (46 tūkst. eurų iš programos „Atminties institucijos. Kultūros ir meno sklaida“), nebūtų įvykusi ir įsimintiniausia bei gausiausiai lankyta paroda „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė“ (kuratorė Ieva Kuzminskaitė-Staigienė) buvusioje Alytaus sinagogoje. Lietuvoje radosi žmonių, dėl šios parodos į savo kultūrinės topografijos žemėlapį įtraukusių Alytų ir aplankiusių jį pirmąkart gyvenime. Kaip jau buvo minėta, ši paroda sudaryta iš privačios litvakų dailės kolekcininko S. Taco kolekcijos kūrinių. Galima sakyti, kad pats S. Tacas ir buvo pirmasis bei didysis parodos kuratorius, semantiškai ir vizualiai sudėtingai erdvei parinkęs tinkamus kūrinius, nes pats sinagogos maldų salės interjeras su spalviškai sodria sienų tapyba yra aktyviai veikiantis vientisas meno kūrinys. Suvaldyti ekspoziciją, priversti ją skambėti pavyko didelę parodų architektūros kūrimo ir instaliavimo patirtį turinčiam menininkui Sauliui Valiui ir Aleksandrai Jacovskytei, konsultavusiai kūrinių grupavimo, jų tarpusavio „komunikacijos“ klausimais.


Kolekcionuoti litvakų dailininkų darbus S. Tacas pradėjo perskaitęs Antano Andrijausko knygą „Litvakų dailė l’école de Paris aplinkoje“ (2008). Stipriausią įspūdį jam paliko Chaimo Soutine’o (1893–1943) asmenybė ir kūryba, todėl savo kolekcijos centrine figūra jis pasirinko būtent šį menininką. Didžiąją kolekcijos dalį, kurioje sukaupta arti 150 kūrinių, sudaro Paryžiaus mokyklos litvakų dailininkų darbai. Į Alytų iš Niujorko atvežtoje parodoje eksponuoti du vėlyvojo kūrybos periodo Ch. Soutine’o kūriniai „Avis už tvoros“ (1940) ir „Antys Champigny tvenkinyje“ (1943) bei specialiai šiai parodai S. Taco „Christie’s“ aukcione įsigytas Amedeo Modigliani piešinys „Soutine’o portretas“ (1917). Nedidelio formato, bet labai išraiškingi ir emociškai paveikūs Ch. Soutine’o kūriniai kartu su A. Modigliani piešiniu buvo įkurdinti pagrindiniame parodos stende tiesiai už bimos. Šalia eksponuoti puikios meninės kokybės Pinchus’o Krémègne’io, Yakovo Chapiro (Jacques Chapiro), Michelio Kikoïne’o, Emmanuelio Mané-Katzo, Maxo Bando, Benno (Bencjon Rabinowicz), Neemijos Arbit Blato, Menachemo Shemi, Lazario Segalo, Samuelio Rozino tapybos ir grafikos kūriniai bei Jacques’o Lipchitzo skulptūra. Parodoje Alytuje parodyta apie 40 S. Taco kolekcijos darbų. Apie kitus jos kūrinius buvo galima sužinoti peržiūrėjus filmą „Kolekcionierius“, specialiai šiai parodai sukurtą alytiškio režisieriaus Arvydo Kinderio.


Alytaus kraštotyros muziejuje ir Audiovizualiųjų menų centre 2022 m. taip pat eksponuotos iš Alytaus kilusio skulptoriaus Saadia Bahato skulptūrų ir Neemijos Arbit Blato tapybos „Arbit Blatas: Nuo Kauno iki Niujorko“ parodos. Ir ateityje būtų prasminga Alytuje pristatyti litvakų dailę aukšto lygio profesionaliai paruoštomis parodomis, bendradarbiaujant su Vilniaus Gaono žydų istorijos ir kitais šalies muziejais. Norisi tikėtis, kad tam bus rasta lėšų, nes kokybiškų parodų esame verti visuomet, ne tik švenčių proga.

 


Exhibition life in Alytus:

Dzūkian bedspreads, KARTU No KODAS, Litvak art, and other noteworthy exhibitions


Alytus was the Lithuanian Capital of Culture in 2022. The organizers chose the motif of the bridge as a link as the main conceptual axis of Alytus - Lithuanian Capital of Culture 2022. More than 1,500 events of various formats and artistic levels were organized to exploit this metaphor and to find links between the past and the present, between creators and communities. The art area and the exhibition sector were curated by the Alytus Museum of Regional History, which has the largest amount of exhibition space and experience in organizing exhibitions. The exhibitions ranged from updating the collections in the museum’s holdings to an artistic study of the significance of the largest cotton mill in the Baltic States for the city’s identity. The Museum started the year of the capital of culture with the exhibition Dzūkų divonai (Dzūkian Bedspreads), presenting the ethnographic collection of woven Dzūkija region’s bedspreads. The exhibition was accompanied not only by the presentation of the catalog but also by an intelligent audiovisual performance I weave a thought by the sound designer Aistė Noreikaitė, as well as by an exhibition of works by the painter Inga Noir Mrazauskaitė. The theme of textiles and weaving as a practice of structuring thoughts and actions was meaningfully continued by the exhibition KARTU No KODAS 1967-2022 (Cotton Code), which shed light on the history of the cotton enterprise, the artists who worked there, and the workers of various specialties, and presented examples of the production of the preserved products – the cardboard and the products made from it. The format of the exhibition was somewhat unconventional and performative: new photographs, artifacts, and exhibits kept appearing, and much attention was paid to authentic memories and the activation of the collective consciousness of a particular place and time.


Undoubtedly, the most significant event in the exhibition life of Alytus in 2022 was the exhibition The Fire of Mysticism – Soutine and Litvak Art, which consisted of works from the private collection of the famous New York physiotherapist, Shmuel Tatz, born in Alytus. The bulk of the collection, which comprises nearly 150 works, is made up of works by Litvak artists of the Paris School. The exhibition brought to Alytus from New York featured around 40 works. The most interesting works were two late period works by Ch. Soutine Sheep Behind a Fence and Landscape at Champigny Pond, as well as Amedeo Modigliani’s Portrait of Chaim Soutine, which was bought at Christie’s auction by S. Tatz, especially for this exhibition. The exhibition was displayed in the former synagogue, meticulously restored, and recently opened to the public, which houses a branch of the Alytus Museum of Regional History, which soon became the city’s most attractive cultural space. In Lithuania, this exhibition led to people adding Alytus to their cultural topography and visiting it for the first time in their lives. In 2022, the Alytus Museum of Regional History also hosted exhibitions of sculptures by Saadia Bahat, a sculptor from Alytus, and exhibition of paintings Arbit Blat: From Kaunas to New York by Neemija Arbit Blat. This gave hope that a meaningful trend of presenting Litvak art in Alytus with high-level, professionally prepared exhibitions was taking shape, but at the end of the Capital of Culture’s commemorative year, it turned out that the funds allocated for the arrival and installation of such exhibitions were too limited and they would have to wait. In summary, the visitors were offered modern, professionally prepared exhibitions that certainly broadened their perception of what constitutes a good, worthwhile, and enriching exhibition. We would like to see good practices and developments in the exhibition sector maintained and developed.


Naujausi įrašai

Rodyti viską

댓글


bottom of page