Juozas Adomonis
2022 m. balandžio 29 d., eidamas 90 metus, mirė VDA profesorius emeritas Juozas Adomonis. Kilęs iš Seirijų, dar 1957 m. baigė Valstybinį dailės institutą, keramikos specialybę. Tuometės bendrakursės Genovaitė Jacėnaitė ir Vaclova Kojelavičiūtė kartu apsigynė diplomus. Verta paminėti, kad iki 7 deš. keramikos specialybės grupės nebuvo gausios, kasmet diplominį darbą gindavosi vienas ar keli studentai. Studijų sąlygos Vilniuje toli gražu nebuvo idealios, daugybę darbų studentai atlikdavo patys: malkomis kūreno degimo krosnis, maišė pigmentus ir glazūras. Instituto kūrimosi pradžioje studentai darbus degti veždavo į Kauną, nes Vilniuje nebuvo net krosnies jiems išdegti. Adomonio diplominiam darbui vadovavo dėstytojas prof. Liudvikas Strolis, baigęs mokslus Paryžiuje, Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje. Diplominis Adomonio darbas – architektūrinis elementas: VDI koridoriuje, nišoje, pastatytas fontanėlis vandeniui gerti. Kaip Adomonis pasakojo apie šį kūrinį, profesorius Liudvikas Strolis pasiūlė interpretuoti sviestmušės formą, dabar žinočiau, ką su ja veikti, o tuomet jaunas studentas buvau. (interviu 2004 m.)
Labai greitai po studijų, jau 1962 m., Adomonis pradėjo dirbti gimtojoje Alma Mater, keisdamas pareigas nuo dėstytojo iki prorektoriaus ir katedros vedėjo čia dirbo iki 2010 metų.
Nuo 1968 iki 2010 m. jis vadovavo per 50 baigiamųjų darbų. Tarp baigusiųjų galima būtų paminėti Lidiją Kuzmienę, Ramunę Pranckevičiūtę ir Rūtą Šipalytę. Dauguma studentų prisimena profesorių kaip tolerantišką dėstytoją, neprimetinėjusį savo požiūrio, paties naudotos stilistikos ir skatinusį studentus eksperimentuoti. Be vadovavimo baigiamiesiems darbams, dažnai Adomonis dirbo su pirmu kursu, dėstė kompozicijos pradmenis.
Adomonis aktyviai dalyvavo parodose Lietuvoje ir jau žinoma, kad dalyvaus būsimoje parodoje Daugpilyje, pavadintoje „Sapnų kambariai XXI a. Lietuvos keramika“, jo darbas yra tarp 65 į parodą atrinktų Lietuvos keramikų dirbinių. Dalyvaudamas, ko gero, visose kasmetinėse keramikų parodose, kiekvienai jų kurdavo naują darbą, kad ir nedidelį. Galima pasakyti, kad Lietuvos dailės muziejus turi ypač didelę jo sovietmečio kūrybos kolekciją, manau, tam susiklostė palankios aplinkybės: Romualdas Budrys, ilgametis LDM direktorius, baigė keramiką porą metų vėliau už profesorių, o Algirdas Laucius, 22 metus ėjęs LSSR dailės fondo, pagrindinio meno kūrinių pirkėjo sovietmečiu, direktoriaus pareigas – ketvertu metų anksčiau.
Vis dėlto Adomonis neapsiribojo tik menine ar tik administracine veikla, jis yra penkių knygų apie kompoziciją, keramiką, ir taikomąjį meną sudarytojas ir tekstų autorius. Pakaitomis su Laimute Cieškaite-Brėdikiene sudarė kelis albumus „Taikomoji dekoratyvinė dailė“. Iki dabar albumai aktualūs sovietmečio meno tyrėjams. O 1994 m. išleistas vadovėlis „Nuo taško iki sintezės“ iki šiol yra dailės kompozicijos knyga, naudojama mokytojų ir dėstytojų.
Mano asmeninis santykis su profesoriumi susiklostė gana vėlai, jis nedėstė man nei pirmame kurse, nei vėliau. Matydavau Adomonį einantį katedros vedėjo pareigas, dalyvaudamas peržiūrose jis išsakydavo kritines pastabas, į kurias, kaip ir dera studentui, retai atsižvelgdavau. Vis dėlto, jau po studijų, skambindavau profesoriui, norėdamas pasikonsultuoti Lietuvos keramikos istorijos klausimais ar prašydamas jo išsakyti savo požiūrį į mano tyrimus. Paskutinį kartą bendravome per pandemiją.
Pernai, 2021 metais, Lietuvos keramikai šventė istorinę pradžią – 90 metų nuo keramikos specialybės dėstymo pradžios, Kauno meno mokykloje. Šiemet palydėjome 90-metį profesorių į Antakalnio kapines.
Juozas Adomonis
On 29 April 2022, Juozas Adomonis, professor emeritus at the Vilnius Academy of Arts, died at the age of 90. Born in Seirijai, he graduated from the State Art Institute in 1957, majoring in ceramics. His fellow students Genovaitė Jacėnaitė and Vaclova Kojelavičiūtė defended their theses together. It is worth mentioning that until the 1960s, the groups majoring in ceramics were not large, with one or a few students defending their diploma theses each year. Study conditions in Vilnius were far from ideal, and students had to do a lot of the work themselves: they used firewood to burn kilns, and mixed pigments and glazes. At the beginning of the Institute’s establishment, students would take their works to Kaunas to be sintered, as there was not even a kiln in Vilnius for heat treatment of the works. Adomonis’ graduate work was supervised by prof. Liudvikas Strolis, who had studied in Paris at the National Conservatory of Arts and Crafts. Adomonis’ work was an architectural element: a fountain for drinking water in an alcove in the Vilnius Institute of Art corridor. As Adomonis said about this work, professor Liudvikas Strolis suggested interpreting the shape of the butter churn. Now I would know what to do with it, but I was a young student then (from an interview, 2004).
Very soon after his studies, in 1962, Adomonis started working at his native Alma Mater, changing positions from lecturer to vice-rector and head of department until 2010.
Between 1968 and 2010, he supervised over 50 theses. Among the graduates, Lidija Kuzmienė, Ramunė Pranckevičiūtė, and Rūta Šipalytė could be mentioned. Most students remember the professor as a tolerant teacher who did not impose his own views or styles but encouraged students to experiment. In addition to supervising graduate theses, Adomonis often worked with first-year students, teaching them the basics of composition.
Adomonis actively participated in exhibitions in Lithuania and it is already known that his works will be part of the forthcoming exhibition in Daugavpils, entitled Dream Rooms of the 21st Century Lithuanian Ceramics. His work is among the 65 Lithuanian ceramics works selected for the exhibition. He participated in probably all the annual ceramics exhibitions, creating a new piece, however small, for each of them. The Lithuanian Art Museum has a particularly large collection of his work from the Soviet era, and I think that this was due to favorable circumstances: Romualdas Budrys, the long-time director of the Lithuanian Art Museum, graduated from ceramics a couple of years after the professor, and Algirdas Laucius, who was the director of the LSSR Art Fund, the main buyer of artworks in the Soviet era, for 22 years, graduated from ceramics four years earlier.
However, Adomonis did not limit his artistic or administrative activities to art; he compiled and authored texts for five books on composition, ceramics, and applied arts. He took turns with Laimutė Cieškaite-Brėdikienė on compiling several albums titled Applied Decorative Arts, which are still relevant to researchers of Soviet art. And the textbook From a Point to Synthesis, published in 1994, is still a book on art composition used by teachers and lecturers today.
My relationship with the professor began quite late, as he did not teach me in my first year or later. I used to see Adomonis as the head of the department, and he would make critical remarks at reviews, which, as befits the student, I rarely took into account. However, after my studies, I would call the professor to consult him on the history of Lithuanian ceramics or to ask for his opinion on my research. The last time we communicated was during the pandemic.
Last year, in 2021, Lithuanian ceramicists celebrated a historical beginning – 90 years since the beginning of teaching ceramics at Kaunas School of Art. This year, we accompanied the 90-year-old professor to the Antakalnis Cemetery.