Asta Pakarklytė: „Laisvą meną pakelia tik stiprios visuomenės ir politiniai lyderiai“
Dar prieš tapdama Lietuvos kultūros tarybos pirmininke, Asta Pakarklytė meno bendruomenei buvo gerai pažįstama – muzikologė, sukaupusi įvairios vadybinės, mokslinės ir komunikacinės patirties dirbdama viešojo sektoriaus institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose. Prieš trejus metus gautas itin atsakingas valstybinis vaidmuo suteikė jai dar daugiau žinomumo ir galimybių viešai išsakyti asmeninį požiūrį ne tik apie Lietuvos kultūros tarybos galimybes, bet ir šios biudžetinės įstaigos riboženklius, trukdančius keisti situaciją kultūros sektoriuje. Įvairiuose interviu Asta Pakarklytė noriai dalijasi mintimis apie nuolatinius tarybos iššūkius, lygina Lietuvos ir užsienio šalių situaciją. Tokia praktika atveria unikalų jos žvilgsnį į mūsiškį kultūros lauką – žvilgsnį, aprėpiantį labai plačius horizontus ir kartu skvarbiai ieškantį problemų šaknų. Tad mane masina pakalbėti ne apie kasdienines Lietuvos kultūros tarybos problemas, bet atsigręžti į mūsų kultūros šaknis, pasvarstyti, kas galėtų suteikti jai sparnus.
Jūsų interviu dažnai minimas „senųjų demokratijų“ terminas. Pateikiate senųjų liberalių valstybių menų tarybų pavyzdžius, įvardijate pilietinės visuomenės brandos skirtumus. O jei atsigręžtume ne į dešimtmečių, bet į šimtmečių Lietuvos valstybės istoriją, galbūt atpažintume unikalią mūsų pilietinės visuomenės raidą ir tęstinumą. Ar, neįsisąmonindami istorijos pasikartojimo, sprendžiame tas pačias problemas? Ar, Jūsų nuomone, kartojamos ankstesnių kartų klaidos, ar atrandama geresnių scenarijų? Ar tęstinumas turi esminį pokytį?
Senųjų demokratijų pilietinės visuomenės brandą dažnai sieju su „pagarbaus atstumo“ principu priimant sprendimus dėl meno finansavimo, t. y., kai politikai nediktuoja, kokia suma ir kokios konkrečios iniciatyvos turėtų būti finansuojamos valstybės lėšomis, o kokios – jokiu būdu ne. Ši funkcija pasitikėjimo principu meno ekspertams perduodama tam, kad vyktų natūrali meno raida, gyvuotų saviraiškos laisvė, įvairovė ir kritika. Vadovaujantis šiuo vertybiniu principu, menas nepertraukiamai finansuojamas dešimtmečiais Skandinavijos valstybėse, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur. Pavyzdžiui, vasaros pradžioje pas mus svečiavęsi kolegos iš Norvegijos menų tarybos kitais metais minės 60-metį, tuo tarpu Lietuvos kultūros taryba neseniai įveikė pirmą dviženklę sukaktį.
Ar apskritai yra, į ką atsigręžti? Okupacinių periodų ir „pagarbaus atstumo“ net neverta minėti, o jei žvelgtume į laikotarpį prieš Abiejų Tautų Respublikos III padalijimą 1795 m., reikėtų kalbėti veikiau apie pavienių asmenų, šeimų ar organizacijų mecenatystę, paremtą asmeniniu skoniu ir poreikiais, o ne apie sistemingą valstybės finansavimo visų mokesčių mokėtojų lėšomis mechanizmą. Atsigręžti galėtume nebent į tarpukario Lietuvą, kur buvo labai rimtų bandymų sukurti autonomišką meno finansavimo principą, nepriklausomą nuo valdžios paskyrimų. 1926 m. suformuotas net Kultūros fondo įstatymo projektas, bet jo taip ir nepavyko priimti sunerimus, kad kūrybinės iniciatyvos valdymas išslys iš rankų. Matote, laisvą meną pakelia tik stiprios visuomenės ir politiniai lyderiai, nebijantys subyrėti pasirodžius kritiniams, kvestionuojantiems kūriniams. Kalbant apie šį tarpukario siekį, kuris taip ir nebuvo įgyvendintas (nors latviams ir estams pavyko), tokios klaidos tęstinumą galima įžvelgti 2020 m. lapkričio 3 d. Konstitucinio Teismo nutarime, Kultūros rėmimo fondui tapusiu nuosprendžiu ir lėmusiu jo panaikinimą. Teismas įvertino, kad menas tėra kasdienė visuomenės reikmė, o ne ilgalaikis strateginis valstybės tikslas, todėl autonomiškais atskaitymais grįstas jo sandaros principas prieštarauja Konstitucijai. Tuo tarpu Latvija ir Estija, atkūrusios nepriklausomybę, susigrąžino ir tęsia fondų mechanizmą tarpukariu, išskyrus vieną latvių nuklydimą, kuris vėliau buvo ištaisytas.
Vis svarstau, ar galima Kultūros tarybą vadinti mecenatu? Sutiktumėte, kad ši įstaiga, atlikdama menininkų globėjos vaidmenį, t. y. administruodama valstybės biudžeto lėšas, organizuodama konkursus, finansuodama kultūros ir meno projektus, skirdama valstybės stipendijas kultūros ir meno kūrėjams, tarsi tęsia mecenatystės tradicijas Lietuvoje, po to kai Jūsų minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas panaikino Kultūros rėmimo fondą?
Nors objektas tas pats, tikslai ir priemonės skiriasi. Mecenatas savo lėšas gali skirti, kam tik nori, kiek tik nori ir kaip tik nori tol, kol nepažeidžia įstatymų. Gali skelbti atvirą konkursą, pasitelkti meno ekspertą, sugalvoti kriterijus arba visiškai to nedaryti, gali turėti labai kilnų tikslą, norėti prisidėti prie visuomenės gerovės arba daryti tai savo malonumui, siekti įsiamžinti, sutvirtinti savo socialinį statusą.
Tuo tarpu Lietuvos kultūros taryba buvo įkurta valstybei apsisprendus, kad konkreti viešųjų pinigų dalis turi būti skirta ir menui – ne tik švietimui, sveikatos apsaugai, saugumui ir kitoms sritims, stiprinančioms visuomenės gerovę. Ir tai turėjo būti daroma ne savo nuožiūra, o labai konkrečiu būdu su dešimtimis tvarkų ir aprašų, tvirtinamų arba derinamų kultūros ministro, prižiūrimų kitų valstybės institucijų. Tad galima sakyti, kad šiuo atveju mecenatas ir globėjas yra visuomenė, kurios išrinkta valdžia ir sprendžia, kaip ir kiek jos sumokėtų mokesčių bus panaudojama menui finansuoti.
Kaip manote, kokią reikšmę šiuolaikinei mecenatystei turi praeitis? Ir ką šiuolaikiniam žmogui liudija karalių ir didikų iniciatyva atsiradę ir iki šiol išlikę architektūriniai pastatai bei kiti praeities kultūros reiškiniai?
O, labai didelę! Praeitis gali įkvėpti šiuolaikinį mecenatą, paskatinti imtis veiksmų. Ryžto tam semtis ir galima arba iš praeities, arba iš senųjų demokratijų dabarties praktikų, nes sovietinė okupacija padarė milžinišką žalą – viską išdegino ir paliko tokią traumą, kad palyginti neseniai vėl pradėjo dygti mecenatystės daigai. Kalbant apie poveikį visuomenei, galiu kalbėti tik už save arba remtis tyrimo rezultatais. Beje, mūsų pagrindinis kartotinis tyrimas „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ atskleidė, kad domėjimasis kultūros paveldu, architektūra ir muziejais tik auga. Tai visiškai dėsninga, atsižvelgiant į atsivėrimus, ekskursijų žanro renesansą, investicijas į paveldo tvarkybą ir kitas iniciatyvas.
Meno istorijoje gausu pavyzdžių, kai menininkų globos motyvai neapsiribojo vien mecenato noru pasipuikuoti, įsiamžinti ar nesuinteresuotas žavėjimusi kūryba. Finansuojama meno veikla dažnai turėjo pagrindinę idėją ar tikslą. Šiandien meno kūrinys tampa menininko ištransliuotu pranešimu, reklamuojančiu jo paties pasirinktas idėjas. Kyla klausimas, ar finansavimo kriterijai nediktuoja menininkams, kokią kūrybos koncepciją jie turėtų pasirinkti? Ar galima įžvelgti Lietuvos kultūros tarybos galimybę daryti įtaką menininkui, formuojant temų lauką ir nurodant, kokias idėjas transliuoti?
Apskritai paėmus, ne. Lietuvos kultūros tarybos finansavimo mechanizme gausu kvietimų, kuriuos vadiname laisvaisiais konkursais. Jie patys populiariausi ir dėl atvirumo bei sąlygų paprastumo kasmet sutraukia tūkstančius paraiškų. Pavyzdžiui, meno sričių konkursuose organizacijų iniciatyvoms arba stipendijų kvietimuose gali teikti kokias tik nori kūrybines idėjas. Bet šalia to egzistuoja ir tikslingų programų konkursai, tokie kaip „Ugdymas kultūra“, „Menas žmogaus gerovei“, „Tinklaveika“, „Autorių ir gretutinių teisių apsauga“. Į juos kviečiama teikti labai kryptingus, tam tikras sąlygas atitinkančius sumanymus, paskui vertinamus pagal specialius kriterijus. Tokiuose konkursuose nuolat pasitaiko paraiškų, neatitinkančių programos tikslo, todėl nefinansuojamų iš principo, o ne dėl prastos meninės kokybės (čia jau galima kalbėti apie diktuojamą kryptį).
Pabandykime pilietiškumo gijomis suausti praeitį ir dabartį. Kai XVIII a. 2-ojoje pusėje Abiejų Tautų Respublikai iškilo grėsmė, prancūzų filosofas Jeanas-Jacques’as Rousseau Lietuvai ir Lenkijai parašė praktines rekomendacijas, kaip valstybei išlikti piliečių širdyse, net jei teritorija bus okupuota. Iki valstybingumo praradimo buvo įgyvendinta valstybinio švietimo reforma, kurios pagrindinis tikslas buvo pilietiškumo ugdymas. Ši reforma davė vaisių – visą XIX a. tęsėsi pilietinis pasipriešinimas. Išaugo kelios kartos, išsaugojusios viltį atkurti valstybingumą. Kultūra tapo pagrindiniu ginklu kovoje su rusifikacija. Būtent menininkai buvo tautos žadintojai – poetai, dailininkai, kompozitoriai savo kūriniuose perteikė pagrindines patriotizmo idėjas, formuodami tautinę tapatybę. Ką, Jūsų nuomone, galime iš praeities pritaikyti dabartyje?
Kad ir kokia įspūdinga man atrodo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos praeitis, priešinimosi ir veržimosi dvasios jėga, vis dėlto Lietuvos pilietinės visuomenės pradžia laikyčiau 1905 m. Didįjį Vilniaus Seimą. Žinoma, šiam įvykiui reikėjo subręsti, neprarasti potencialo. Mano nuomone, veržlumo ir jėgos nepraradome iki šiol, tai reiškia, kad praeities stiprybė buvo pritaikyta ir, neabejoju, toliau bus taikoma grėsmių akivaizdoje. O Jūs abejojate, kažko iš praeities mes vis dėlto nepagavome?
Pabaigoje prisiminsiu išsamų Norvegijos menų tarybos kolegų darbinį vizitą Lietuvos kultūros taryboje. Jų prašymu parengėme Lietuvos istorijos ir meno raidos pristatymus su ekonominiais, politiniais, socialiniais intarpais, mūsų užsakomų ir vykdomų tyrimų, renkamos statistikos aptarimais ir daugybe kitų dalykų. Visą tai suvėrus ir koncentruotai pateikus, aš pati dar sykį įžvelgiau bendrą mūsų valstybės progresą. Nesu tikra, ką kolegos iš Norvegijos tikėjosi atrasti, bet išvyko absoliučiai sužavėti mūsų šalies veržimusi į priekį ir pasiekimais.
Jūsų išsakytas požiūris, kad mes nepraradome veržlumo ir jėgos, kad praeities stiprybė ir buvo, ir bus taikoma grėsmių akivaizdoje, įkvepia toliau prasmingai darbuotis kultūros lauke ir įnešti savo indėlį į Lietuvos kultūros ateitį.
Comments