Teisingas atlygis už kūrybą
Kaip kalbėti apie kultūros finansavimą ir meno vertę karo akivaizdoje? Juk privalome remti Ukrainą ir patys įgyvendinti nacionalinio saugumo scenarijus.
Tačiau tokiose ribinėse situacijose skatinu prisiminti britų politiko Winstono Churchillio, Antrojo pasaulio karo metu buvusio Didžiosios Britanijos premjeru, garsią frazę, kai, bombarduojant Londoną, Parlamente buvo sprendžiamas ginkluotės didinimo klausimas, mažinant visų ministerijų biudžetą... išskyrus Kultūros: „Nė vieno penso nuo kultūros, antraip dėl ko mes tuomet kariaujame.“ Anot jo, kultūra yra visuomenės dvasinės sveikatos pagrindas.
Jei kultūra liks paraštėse, žmonės praras stiprybę ir tikėjimą savimi, savo šalimi, jos istorija ir ateitimi.
Todėl menininkams taikomos lengvatos neturėtų ypač stipriai smogti valstybės biudžetui, atvirkščiai – sukurtų prielaidas kultūros ir meno plėtrai, savo tapatybę suvokiančios ir kritiškai mąstančios pilietinės bendruomenės ugdymui.
Menininko finansavimo modelis?
Kaip norėtųsi, kad jį būtų galima apskaičiuoti formule, kad ir tokia:
Ši matematinės formulės interpretacija – provokacija, noras parodyti, kad formulių loginė kalba meno vertės lygties paprastai išspręsti negali. Per daug neapibrėžiamų kintamųjų...
Meno vertės ir atlygio menininkui „lygtyje“ lemiamą įtaką daro
VALSTYBĖ + VISUOMENĖ + RINKA.
Meninis darbas turi specifinių ypatybių ir yra charakterizuojamas trimis bruožais, meno darbuotojus skiriančius nuo kitų profesijų atstovų (Throsby, 2010):
1. Menininkų atlygių svyravimai yra didesni nei kitų profesijų.
2. Deja, profesionalių menininkų atlygis yra žemesnis nei kitų panašaus lygio išsilavinimo ir mokymų reikalaujančių profesijų (pasirinkimo modelis).
3. Meno kūrėjų profesijos išsiskiria iš kitos darbo jėgos nemonetariniais veiklai skiriamo laiko paskirstymo motyvais. Empiriniai tyrimai rodo, kad jie linkę atsisakyti pelningesnių darbo alternatyvų dėl galimybės daugiau dėmesio skirti kūrybinei veiklai.
Tačiau jei menininkai atsisako pelningo kitokios specifikos darbo pasiūlymo, tai jokiu būdu nereiškia, kad jų pagrindinė profesija turi būti menkai apmokama, tarsi jiems atlygio nereikia iš principo. Menininkai tiesiog nori gauti atlygį už savo profesinį darbą, o ne išstumti kūrybą į pomėgių kategoriją.
Menininko atlygį lemiantys kontekstai:
• Atlygis už kūrinių demonstravimą viešojoje erdvėje;
• Procentas nuo bendros statybų sąmatos, įtvirtintas Statybos įstatyme;
• Autorių teisės ir jų įgyvendinimas;
• Sutartys su meno kūrėjais, kai užsakomi ir parduodami vienetiniai meno kūriniai; meno kūriniams pirkti netinkama sudėtinga viešųjų pirkimų procedūra, dalyvaujant valstybės ir savivaldybių konkursuose;
• Parama menui, pelno mokesčio lengvatos (kino kūrėjų paramos davėjams galioja pelno mokesčio lengvata, vizualiojo meno kūrėjams – NE);
• Lengvatinis PVM meno kūrėjams. (Po COVID-19 laikotarpiu PVM lengvatą (9 %) gavo kavinės, barai ir atlikėjai, vizualiojo meno kūrėjai – NE);
• Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalies (1,2 %) skyrimas paramos gavėjo statusą turinčiam kūrėjui.
Atlygis menininkui Lietuvoje (Pav. 1)
Valstybė kultūros finansavimą įgyvendina per Vyriausybės ir savivaldybių kultūros rėmimo rogramas.
Kultūros sričių finansavimas
Lietuvos kultūros taryba, dešimt metų veikianti ekspertinė institucija, 2022 m. forume „Kultūra saugo, kultūra keičia“ pristatė LKT dešimties metų veiklos ataskaitą ir ateities finansavimo modelio pokyčius. Pranešime ne kartą akcentuota viešųjų pinigų skirstytojų ir naudotojų atsakomybė. LKT tapo pagrindiniu meno finansavimo šaltiniu Lietuvoje. Pateikti duomenys ir džiugina, ir skatina nerimauti.
Projektų finansavimas 2014–2022 m. Pateiktos 47 355 paraiškos, finansuoti 17 128 projektai. Skirta 156 849 653 Eur, patenkinti 36 % paraiškų.
Statistika tokia, bet...
Atvejo tyrimas: 2021 m. pirmo etapo vizualiosios meno srities programų finansavimo analizė (Pav. 2)
Lietuvos dailininkų sąjungai teikiant pastabas Kultūros tarybai dėl finansavimo modelio atnaujinimo, akcentuotas kiekybiniais ir kokybiniais kriterijais nepagrįstas finansavimo paskirstymas tarp sričių. Taip pat neturėtų viename konkurse konkuruoti biudžetinių organizacijų, kurių finansavimas turėtų būti užtikrinamas skiriant tiesioginį veiklą užtikrinantį finansavimą, ir nevyriausybinės kultūros ir meno organizacijos.
Stipendijos
2014–2022 m. sulaukta 63 240 stipendijų paraiškų, finansuotos 23 845 iniciatyvos, skirta 173 071 669 Eur, finansuoti 38 % menininkų sumanymų. Statistika lyg ir nebloga, bet... Nors individualių stipendijų, skirtų kūrėjų asmeninei raiškai ir kūrybai remti, trukmė gali būti iki dvejų metų, daugiausia finansuojamos 3–12 mėn. stipendijos. 12 ir daugiau mėn. stipendijų neskiriama. Palyginimui, Švedijoje stipendijos menininkams skiriamos 3, 6, 12 metų, tai demonstruoja valstybės pasitikėjimą menininkais ir jų kūrybinės veiklos vertę.
Remiantis gruodžio pradžioje Osle vykusio menų tarybų ir kultūros fondų susitikimo duomenimis, mėnesinė menininko stipendija Norvegijoje yra 2360 Eur, maksimalus stipendijos gavimo laikas – 10 metų, maksimali gaunama suma – 883 200 Eur. Estijoje mėnesinė menininko stipendija – 667 Eur, maksimalus laikas – 2 metai, maksimali gaunama suma – 16000 Eur. Lietuvoje mėnesinė menininko stipendija – 600 Eur, maksimalus laikas – 1 metai, maksimali gaunama suma – 7200 Eur. (Dėkoju LKT direktorei Astai Pakarklytei už paviešintus duomenis.)
Toliau, aptardami faktą, kad vizualiųjų meno sričių menininkai uždirba mažiausiai, pasiremkime 2019 m. LDS atliktu tyrimu „Menininkų apklausa apie teisingo atlygio vizualiųjų menų kūrėjams už viešai parodose eksponuotus kūrinius / parodos surengimą“.
Tikslinė grupė – Lietuvos dailininkų sąjungos nariai. Tyrimo metu apklausta 319 LDS narių.
Išvados:
• Dailininkų sąjungos narių apklausos rezultatai parodė, kad parodos yra svarbiausias kūrybos pristatymo būdas didžiajai daugumai (94 %) apklaustų menininkų. 97 % respondentų mano, kad parodos jiems, kaip menininkams, yra svarbios ir reikalingos.
• 2003–2019 m. grupinėse parodose yra dalyvavusi absoliuti dauguma menininkų (vidutiniškai 2 kartus per metus). Personalines parodas šiuo laikotarpiu buvo surengę 94 % respondentų. Pagrindinės kūrinių eksponavimo erdvės yra galerijos (97 %), muziejai (71 %) bei kultūros centrai (63 %).
• Didžioji dauguma menininkų (81 %) už Lietuvoje viešai parodose eksponuotus kūrinius atlygio negavo. Tik 2 iš dešimties kūrėjų (20 %) nuo 2003 m. yra gavę atlygį už viešas ekspozicijas. Didžiajai daliai menininkų atlygis, gautas už eksponavimą Lietuvoje, padengė tik iki trečdalio parodos išlaidų (70 %).
• Tik kas trečias apklaustas menininkas (36 %) žino, kad pagal LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15/33 str. autoriui turi būti atlyginama už teisę viešai eksponuoti kūrinį, jei kūrinys rodomas komerciniais tikslais.
• Asmeninės lėšos (97 %) absoliučiai daugumai menininkų yra pagrindinis šaltinis parodoms rengti.
• Daugiau nei pusei (58 %) menininkų yra tekę patiems susimokėti institucijoms už ekspozicines erdves.
• Dažniausiai iš institucijų sulaukiama parama – nemokamos patalpos (75 %) ir institucijos personalo pagalba eksponuojant kūrinius (39 %). Septintadalis menininkų teigia negaunantys jokios paramos iš institucijos, kurioje yra rengiamos parodos.
• Didžiausią parodos rengimo išlaidų dalį sudaro medžiagos kūriniui sukurti (41%) bei darbų parengimas parodai – rėminimas, pasportavimas ir pan. (17 %). Likusi dalis (42 %) tenka parodos logistikai ir organizacijai, iš kurių didžiausią dalį sudaro patalpos (11 %), viešinimo paslaugos (9 %) ir transportas (6 %).
• Du trečdaliai (64 %) menininkų bent kartą Lietuvos kultūros tarybai yra teikę paraiškas parodos surengimo stipendijai gauti. Tačiau tik 37 % yra ją bent kartą gavę. Septyniems iš dešimties, gavusiems LKT stipendijas, jos buvo tik iš dalies (61 %) pakankamos arba nepakankamos (8 %) parodai surengti.
• Didžioji dauguma apklaustų menininkų (85 %) parodų finansavimo situaciją vertina blogai („greičiau blogai + labai blogai“).
• Užmokestis, skirtas parodos surengimo išlaidoms padengti, pirmiausia daugumai menininkų leistų jaustis oriai gaunant atlygį už darbą (93 % „tikrai + greičiau taip“) ir suteiktų galimybę dažniau rengti parodas (86 %).
• Jei galėtų pragyventi vien iš meninės veiklos, didžioji dauguma apklaustų menininkų (87 %) rinktųsi ją kaip pagrindinę.
Lygiagrečiai atliktas kitas tyrimas – „Kultūros institucijų apklausa apie teisingo atlygio vizualiųjų menų kūrėjams už viešai parodose eksponuotus kūrinius / parodos surengimą“.
Tyrimo metu apklausti 89 institucijų atstovai (19 valstybinių, 3 regioninės, 52 savivaldybės institucijų, 15 privačių).
Išvados:
• Vizualiojo meno parodas rengiančių kultūros įstaigų apklausos rezultatai parodė, kad dauguma institucijų (69 %) parodas rengia kartą per mėnesį. Šiek tiek dažniau ir daugiau parodas rengia Valstybinės / regioninės institucijos bei įstaigos, kurių vizualiojo meno parodos yra pagrindinė veikla.
• Dauguma institucijų (85 %) ekspozicines erdves parodoms suteikia nemokamai. Šiek tiek dažniau už patalpas reikia susimokėti privačiose ir specializuotose galerijose.
• Didesnėje dalyje institucijų (74 %) parodos lankytojams yra nemokamos. Tik mokamas parodas rengia penktadalis (22) įstaigų.
• Autoriams už viešai eksponuojamus kūrinius atlygį dažniausiai moka tik kas dešimta institucija (9 %). Pagrindinės nemokėjimo priežastys yra pakankamo finansavimo neturėjimas ir tai, kad parodos lankytojams dažniausiai būna nemokamos.
• 17 % institucijų yra susidūrusios su menininkų reikalavimu atlyginti už viešai komerciniais tikslais eksponuotus kūrinius. Apie pusės to prašiusių autorių reikalavimai buvo patenkinti.
• Daugumos (79 %) institucijų atstovų nuomone, valstybė turi skirti tikslinį parodų rengimo finansavimą kultūros institucijoms. Kas antra (52 %) institucija mano, kad toks finansavimas gali būti skiriamas ir pačiam menininkui. Mažiausiai palaikymo sulaukia pozicijos, kad parodų rengimo išlaidas turėtų padengti pačios kultūros institucijos (9 %) arba patys kūrėjai (7 %)
Suomijos atlygio menininkams pavyzdys
Kaip pavyzdį galima pateikti Suomijoje 2022 m. įsigaliojusį Atlygio menininkui modelį, 2021 m. įtvirtintą sutartimi tarp Suomijos vizualiųjų menų asociacijų, Suomijos muziejų asociacijos ir Vyriausybės. Šiame modelyje numatomas ir atlygis menininkui už parodą. T. y. atlygis mokamas už dailininko surengtą parodą, nes paroda traktuojama kaip kūrybinio darbo rezultatas, pristatomas visuomenei. Mokesčio menininkui už parodą sistema taikoma muziejams, viešosioms meno erdvėms, kuriose organizuojamos parodos nesiekiant meno kūrinių parduoti. Komercinės galerijos, kurių tikslas parduoti meno kūrinius pirkėjams, atlygio menininkams už parodas nemoka. Panaši valstybės aiškiai reglamentuota atlygio už parodas sistema veikia ir kitose šalyse, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje.
Suomijos atlygio menininkui už parodą sistema nenumato apmokėti menininkui kūrinio sukūrimo išlaidų. Bazinis atlygis menininkui už parodą priklauso nuo to, kiek autorių dalyvauja parodoje; kokio dydžio erdvė, kurioje organizuojama paroda. Pvz. personalinė paroda nedidelėje parodų erdvėje (iki 200 m2) – 5000 Eur, vidutinio dydžio (200–400 m2) – 7500 Eur, o didelėje parodų erdvėje (per 400 m2) – 10 000 Eur. Dviejų menininkų paroda atitinkamai pagal parodų erdvės dydį – 3500 / 5250 / 7000 Eur, trijų menininkų paroda atitinkamai – 2500 / 3750 / 5000 Eur, iki dešimties menininkų parodos atitinkamai pagal parodų erdvės dydį – 500 / 750 / 1000 Eur.
Suomijos vizualiojo meno asociacijos skatina parodų rengėjus laikytis šio modelio rekomendacijų.
Antrą atlygio už vizualiojo meno kūrinio demonstravimą modelį įgyvendina Suomijos autorių teisių agentūra „Kuvasto“, surenkanti ir paskirstanti atlygį kūrėjams. Per metus „Kuvasto“ vizualiosios srities menininkų atlygiui surenka apie 1,5 mln. Eur. Deja, tik 250 000 Eur surenkama už meno kūrinių demonstravimą viešosiose erdvėse iš parodų organizatorių. „Kuvasto“ surenkamo mokesčio sistema grindžiama trimis komponentais:
1. Kiek menininkų dalyvauja parodoje? Jeigu vienas, tuomet bazinis atlygis yra 1300 Eur. Du menininkai – po 800 Eur kiekvienam, trys menininkai – po 580 Eur, ir taip iki 10 ir daugiau menininkų, dalyvaujančių parodoje, kai bazinis atlygis kiekvienam yra po 300 Eur.
2. Kokia parodos trukmė? Bazinis atlygis mokamas, kai paroda vyksta iki 60 dienų.
Jei paroda tęsiama ilgiau, atlygis auga proporcingai: 90 dienų – atlygis didinamas 50 %. Jei paroda veikia iki 120 dienų, atlygis didinamas 90 %. Jei paroda veikia iki 180 dienų, atlygis didinamas 120 %.
3. Kiek žiūrovų aplankė parodą?
Bazinis atlygis mokamas, jei parodą aplankė mažiau nei 10 000 lankytojų.
Jei lankytojų daugiau, atlygis didinamas proporcingai: 10 000–19 999 – 10 %, 20 000–29 999 – 20 % ir t. t. iki 50 000–59 999, kai suma kyla 50 %. Maksimalus atlygis menininkui gali būti 5000 Eur. Sumos nurodytos be mokesčių.
Dviejų savarankiškai veikiančių apmokėjimo už parodas sistemų sukūrimas Suomijoje padidino menininkų galimybes gauti atlygį už savo kūrinių demonstravimą viešosiose erdvėse. Nors Suomijos autorių teisių agentūra sėkmingai veikia dešimtmečius, atlygio už parodas sistema visiškai veikia tik nuo 2022 m. ir jos sėkmė priklauso nuo savanoriško tarpusavio susitarimo tarp menininko ir muziejaus ar kitos ekspozicijų erdvės, organizuojančios parodą.
Panašiai kaip Lietuvoje, vizualiojo meno kūrinių pardavimas ir pirkimas Suomijoje nėra populiarus. Daugiausia veikiančių parodų orientuotos į viešą kūrinių demonstravimą, bet ne į pardavimą. Vizualiojo meno ekspozicijos populiarios ne tik specializuotose meno erdvėse, bet teatruose, koncertų salėse, kitose visuomeninėse ir verslo aplinkoje. Čia žiūrovas tampa laikinu meno kūrinio „vartotoju“, panašiai kaip naudojimasis knyga bibliotekoje, už ką rašytojai ir knygų iliustratoriai gauna atlygį. Todėl Suomijoje skatinama į vizualiojo meno kūrinio demonstravimą viešojoje erdvėje žvelgti kaip į knygų panaudą bibliotekose. Tarptautinės Europos vizualiojo meno asociacijos (IAA EU) prezidentas menininkas ir tyrėjas Teemu Maki pateikia tokią statistiką: padalijus visą menininkams už parodas išmokėtą atlygį iš parodų lankytojų skaičiaus, parodos menininkas(-ai) gauna 7 euro centus nuo kiekvieno parodos lankytojo.
Anot T. Maki, Suomijoje vis didesnė dalis vizualiojo meno kūrėjų orientuojasi ne į meno kūrinių pardavimą, bet į jų viešą demonstravimą parodose, gaunant už tai atlygį.
Autorių teisių atlygis Lietuvoje
Lietuvoje veikianti asociacija LATGA įgyvendina ir administruoja jai priklausančių autorių teises tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. LATGA vizualiojo meno kūrėjams surenka ir paskirsto atlygį už:
1. viešą kūrinių rodymą – eksponavimą parodose, kuriose renkamas įėjimo mokestis;
2. reprodukavimą – atgaminimą ir publikavimą knygose, žurnaluose, kituose leidiniuose;
3. viešą skelbimą – transliavimą per televiziją, retransliavimą per kabelinę televiziją, skelbimą internete.
LATGA administruoja ir išmoka kompensacinį atlyginimą už:
• knygų panaudą, už kūrinių perdavimą neatlygintinai naudotis bibliotekose;
• tuščią laikmeną, už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais, USB laikmenomis;
• reprografiją, kai iliustracija asmeniniu tikslu kopijuojama kopijavimo aparatu;
• perpardavimą, kai mokamas procentas nuo aukcione perparduoto kūrinio.
Kompensacinis atlyginimas autoriams už asmeninį kūrinių atgaminimą (tiksliau, tuščios laikmenos atlyginimas) – vienas didžiausių per paskutinį dešimtmetį teisingo atlyginimo vizualiųjų menų autoriams laimėjimų, teoriškai iškovotas 2018 m., praktiškai – 2020 metais.
2012 m. buvo neteisingai perkelta 2001 m. Europos direktyva 2001/29/EB į LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą. Tokiu būdu vizualiųjų menų autoriai, kitaip nei kiti autoriai (kompozitoriai, filmų kūrėjai ar prodiuseriai), daug metų buvo diskriminuojami ir negaudavo kompensacinio atlyginimo už asmeninį jų kūrinių atgaminimą.
2018 m., po daugkartinių LATGA, Dailininkų ir Fotomenininkų sąjungų, Tarptautinės autorių konfederacijos CISAC raštų Kultūros ministerijai, Vyriausybei ir Prezidentei įstatymas buvo pakeistas: aiškiai garantuota visų sričių autorių teisė gauti kompensacinį atlyginimą, panaikintas pagrindas diskriminuoti vizualiųjų menų autorius.
2019 m. atlikto visuomenės tyrimo rezultatai nustatė aiškias visų sričių kūrinių kopijavimo proporcijas;
2021 m. LATGA naujos tarybos, derybinės grupės ir teisininkų dėka buvo baigtos ilgus metus trukusios nerezultatyvios derybos su organizacija AVAKA dėl kompensacinio atlyginimo pasidalijimo tarp kūrybinių sričių autorių.
Viešo rodymo (eksponavimo) teisė, už kurią vizualiųjų menų autoriai turėtų gauti teisingą atlyginimą, Lietuvoje kol kas įgyvendinama tik pavieniais išskirtiniais atvejais. Įstatymas yra, praktikos – deja, ne. Valstybė turėtų numatyti lėšų autorių atlyginimams už jų kūrinių viešą rodymą parodose, viešosiose erdvėse, kaip kad skiria lėšų atlyginti autoriams už knygų panaudą bibliotekose.
Galimos LATGA tobulėjimo sritys – viešas kūrinių rodymas ir viešas skelbimas internete.
Siekiant geresnių atlygio surinkimo ir paskirstymo menininkams rezultatų, labai svarbus ir pačių autorių palaikymas, kad kūrėjai užimtų tvirtesnę poziciją ir palaikytų LATGA’ą komunikuojant su naudotojais. Dažnu atveju iš menininkų gaunamas prašymas nerinkti autorinio atlygio už viešą paskelbimą internete, t. y. neišrašyti licencijų naudotojams, nes bijoma, kad, reikalaujant atlygio autoriui, kūriniai nebus viešai demonstruojami internete.
Kažkiek panaši situacija ir su viešo rodymo teise. Rodos, tinkamą įstatyminę bazę šiam atlygiui gauti turime, bet praktikoje šis mechanizmas veikia kur kas sudėtingiau. Ir čia vėlgi itin svarbus paties autoriaus vaidmuo. Dar nežinomam autoriui dalyvauti parodoje, būti pastebėtam dažnai yra kur kas reikšmingiau nei gauti autorinį atlyginimą. Todėl dailininkas dažnai priverstas rinktis tarp to, ar eksponuoti savo darbus ir būti „matomam“ be autorinio atlygio, ar reikalaujant atlygio rizikuoti būti nepakviestam dalyvauti parodoje.
Šioje situacijoje galime tik prisiminti Skandinavijos šalių pavyzdį, kai valstybė skiria tikslinių lėšų muziejams, galerijoms, kad pastarieji galėtų mokėti autoriams už autorines parodas.
Lietuvos dailininkų asociacija, veikianti kaip profesinė sąjunga ir parodinės veiklos tinklas, ne vienus metus sprendžia menininkų socialinės ir ekonominės būklės klausimus, inicijuoja ir vykdo tyrimus, publikuoja straipsnius, inicijuoja įstatymų ir strateginius kultūros politikos pokyčius. Deja, ne visos iniciatyvos baigiasi sėkmingai. Patys aktualiausi klausimai vis dar atviri, tai – apmokėjimas (veikiau nemokėjimas) menininkams už darbų demonstravimą viešosiose erdvėse; 1 % nuo bendros statybų sąmatos menui. Neabejoju, kad, tik įtvirtinus 1 % menui nuostatą įstatyme, galėtume tikėtis sisteminių viešųjų erdvių humanizavimo ir menininko profesijos pokyčių.
Lietuvos kultūros ministerijos įgyvendinamas projektas – Memorandumai / sutartys, skatinant savivaldybes įsipareigoti finansuoti meno kūrinių atsiradimą viešosiose erdvėse, yra tik rekomendacija ir priklauso nuo mero ar tarybos kultūringumo.
Gruodžio 1 d. Lietuvos kultūros ministerijoje buvo pasirašyti susitarimai su dalies savivaldybių merais dėl meno ir dizaino viešosiose erdvėse. Sutartis pasirašė Aplinkos ministerija, Alytaus miesto, Anykščių rajono, Ignalinos rajono, Jurbarko rajono, Kaišiadorių rajono, Kėdainių rajono, Lazdijų rajono, Mažeikių rajono, Molėtų rajono, Pakruojo rajono, Plungės rajono, Radviliškio rajono, Rietavo, Šilutės rajono, Utenos rajono, Vilkaviškio rajono, Elektrėnų, Jonavos, Šakių, Mažeikių, Šiaulių rajono, Kupiškio, Tauragės, Klaipėdos miesto, Kazlų Rūdos, Klaipėdos rajono ir Pasvalio savivaldybės. Deja, didieji Lietuvos miestai prie šios Kultūros ministerijos iniciatyvos neprisijungė, matyt, jų vadovams atrodo, kad šiuo metu veikiančių kultūros rėmimo programų pakanka.
Šiemet pagaliau pradėjusi veikti Vizualiojo meno taryba, kaip patariamoji institucija prie Lietuvos kultūros ministerijos, inicijavo tyrimą „Valstybės pritaikytos ir planuojamos intervencijos krizių kontekste, įskaitant mokestines lengvatas“, kuris galbūt padės spręsti lengvatų ir teisingo atlygio menininkams klausimus.
Fair remuneration for creativity
How to talk about cultural funding and the value of art in the face of war? After all, we must support Ukraine and implement national security scenarios ourselves. However, in such situations, I encourage you to recall the phrase of the former British Prime Minister Winston Leonard Spencer Churchill, when during the bombing of London in World War II, the Parliament was dealing with the question of increasing armaments by cutting the budgets of all the ministries... except for the Ministry of Culture. “Not one penny from culture, what are we fighting for then?” Therefore, the concessions granted to artists should not be a particular blow to the state budget, but on the contrary create the preconditions for the development of an identity-conscious, critically thinking civic community.
Unfortunately, in Lithuania, professional artists are paid less than other professions that require a similar level of education and training. Our country finances culture through government and municipal cultural support programs. The Lithuanian Council for Culture, an expert body that has been operating for ten years, presented the ten-year report of the LCC at the 2022 Forum Culture Protects. Culture Changes. The data presented are both encouraging and worrying.
While individual scholarships for creators can last for up to two years, most scholarships are funded between 3 and 12 months. Scholarships of 12 months or longer are not available. In Sweden, by comparison, artists are awarded scholarships for 3, 6, and 12 years. The monthly artist scholarship in Norway is €2,360, with a maximum duration of 10 years and a maximum grant of €883,200. In Estonia, the monthly scholarship is €667, the maximum duration is 2 years, and the maximum amount is 16,000. In Lithuania, the monthly scholarship is €600, the maximum duration is 1 year, and the maximum amount is €7200. To further discuss the fact that artists in the visual arts earn the least, let’s refer to the 2019 LAA survey.
The vast majority of artists (81%) did not receive any remuneration for their works exhibited publicly in Lithuania. Only 2 out of 10 artists (20%) have received remuneration for public exhibitions since 2003. For the majority of artists who received remuneration for exhibiting in Lithuania, it only covered up to a third of the exhibition costs (70%). Only one in ten institutions (9%) usually pays remuneration to authors for public exhibitions.
One example is the Artist’s Remuneration Model, which came into force in Finland in 2022 and was established in 2021 by an agreement between the Finnish Visual Arts Associations, the Finnish Museum Association, and the Government, which provides for an artist’s remuneration per exhibition. This remuneration is paid per exhibition held. The second model of remuneration for the display of a work of visual art is implemented by the Finnish Copyright Agency Kuvasto, which collects and distributes royalties to creators. LATGA, an association operating in Lithuania, enforces and administers the rights of its copyright holders both in Lithuania and abroad, and collects and distributes remuneration to visual artists for the public display of their works in exhibitions where an entrance fee is charged, for reproduction, for broadcasting on television, and publication on the internet. LATGA administers and distributes compensation for blank media and reproduction of works for personal use on mobile phones and computers.
This year, the Council of Visual Arts, as an advisory body to the Ministry of Culture of Lithuania, has initiated a study on The State’s Adapted and Planned Interventions in the Context of Crises, Including Tax Incentives, which will potentially help to address the issues of incentives and fair remuneration for artists.