Kalbino Karolina Tomkevičiūtė
- Вікторія Конюхова
- 06-06
- 7 min. skaitymo
Vaida Andrijauskaitė:
„Drąsūs tikslai yra būtini, norint išlaikyti meno instituciją“
Gyvename įdomiu metu, kai nepaisant globalių neramumų gebame toliau nevaržomai kurti ir džiaugtis tuo, ką turime, bei parodyti tai ir kitiems. Šių metų gegužės pabaigoje Panevėžyje buvo atvertos naujo muziejaus, dedikuoto menininkui Stasiui Eidrigevičiui ir jo kūrybai, durys. Tai išskirtis kūrėjas mūsų meno scenoje, kurio meninę kalbą plačiai įvertino tarptautinė auditorija bei meno lauko profesionalai nuo Japonijos iki JAV. Reikia pastebėti, kad reta proga atidarant menininkui dedikuotą muziejų jis pats gali dalyvauti įstaigos kūrimo procese ir simboliška, kad pasaulį apkeliavę Stasio kūriniai, mintys, linijos sugrįžta ir nusileidžia ten, iš kur yra jo gimtosios šaknys. Sukurti muziejų, tai labai vingiuotas kelias, jį kurti Panevėžyje, tikiu jis buvo dar klampesnis. Todėl šįkart noriu pakalbinti žmogų, kuris drąsiais stojo prie „STASYS MUS.E.UM“ vairo – muziejaus direktorę Vaidą Andrijauskaitę. Norisi pakalbėti ne tik apie meną, bet tai ką muziejus, kaip institucija reiškia tokiame mieste kaip Panevėžys ir kokios tradicijos yra perrašomos
Prisiminkime netolimą muziejaus pradžią. Kai paaiškėjo, kad nebebus kino teatro „Garsas“, Panevėžio bendruomenė tai sutiko audringai ir nebuvo didelio entuziazmo dėl naujo meno muziejus. Dabar stebiu, kaip dažnai varstomos muziejaus durys. Kokios nuotaikos po muziejaus atidarymo? Ar įvyko kažkokie tektoniniai lūžiai mieste, o gal dar anksti daryti išvadas?
Panevėžio bendruomenės reakcija į kino teatro „Garsas“ nugriovimą ir naujo „STASYS MUS.E.UM“ atidarymą yra puikus pavyzdys, kaip kultūriniai pokyčiai gali sukelti įvairių emocijų ir nuomonių, skatinti progresą. Reakcijos kilo iš sentimentų, nes daugeliui kino teatras buvo susijęs su vaikystės prisiminimais, pasimatymais, bendruomenės susibūrimais, tad jo praradimas, natūraliai, sukėlė gilią nostalgiją, bei tuo pačiu buvo komunikuojama daug netikslios informacijos klaidinančios visuomenę. Žinoma, vyravo ir naujovės baimė, nes tikrai ne visi buvo pasiruošę pokyčiams. Naujas muziejus galėjo atrodyti pernelyg modernus, sudėtingas arba tiesiog nesuprantamas savo turiniu. Kitas labai svarbus aspektas – praktiškumas. Daliai auditorijos galėjo pritrūkti supratimo apie meno muziejaus naudą ir jo vietą mieste. Tai yra kvestionuojama iki kol lankytojas peržengia „STASYS MUS.E.UM“ slenkstį. O tuomet prasideda kitas kelionės etapas.
Jau praėjo du mėnesiai po mūsų atidarymo ir „fejerverkams” nurimus, atidžiai stebime lankytojų nuotaikas, ir jos dovanoja džiugesį – smagu matyti kaip muziejaus svečiai sąveikauja su nauju architektūriniu objektu ir jo išskirtiniu monumentalumu, lakoniškumu. Jau vien paties pastato pajautimas yra labai asmeniškas, sukeliantis plačią emocijų amplitudę. Urbanistinės lauko erdvės traukia dar kitokį lankytoją – instagramerius, tiktokerius, skeiterius, tad aplink muziejų tarsi palengva formuojasi nauja fotogramiška kultūra dėl jo subtilios estetikos, kuria kūrė „IMPLMNT architects“ komanda.
Kalbamės rugpjūčio pradžioje ir dabartinė statistika rodo, kad iki šiandien muziejų aplankė jau apie 30 000 lankytojų, tad miestui, tai yra didžiulis tektoninis lūžis. Kaip lavina užplūdęs susidomėjimas institucija pritraukia ne tik vietinius gyventojus, bet ir turistus, didindamas susidomėjimą šiuolaikiniu menu ir kultūra apskritai. Tai skatina diskusijas, renginius ir kitas kultūrines iniciatyvas mieste.
Dar vienas labai didelis ir ilgai lauktas muziejaus aspektas – muziejus gyvam, produktyviai kuriančiam ir aktyvia kūryba užsiimančiam menininkui. Turime galimybę geriau suprasti Stasio Eidrigevičiaus kūrybinį procesą, menininko įkvėpimą ir jo darbo raidą.
Su muziejaus atidarymu pasikeitė ir miesto pozicionavimo bei rinkodaros aspektai. Mes labai aktyviai prisidedame prie Panevėžio įvaizdžio kaip kultūrinio ir meno centro stiprinimo, tad esu įsitikinusi jog ilgalaikėje perspektyvoje tai augins naujų investuotojų ir gyventojų, kūrybinių industrijų atstovų trauką į miestą.
Ne dažnai muziejai iškyla menininkams, kuriuos dar galime gyvai pažinti ir kurie gali dalyvauti, visame procese. Pasidalink, koks buvo tavo kelias šiame procese? Kokie iššūkiai laukė ir laukia?
Tai, kad muziejus pastatytas dar gyvam Stasiui Eidrigevičiui yra ypač vertinga iniciatyva ir nuostabi dovana ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Kelias link atidarymo buvo kupinas diskusijų, konsultacijų, minčių ir idėjų dalybų, ne tik su pačiu menininku, bet ir jo šeima ar bičiuliais – menininko sūnumi Ignacy, anūke Brigita, kurie yra užaugę apsupti kūrėjo filosofijos, galima sakyti susigyvenę ir suprantantys jo kūrybą savo esybe.
Pati labai daug sėmiausi iš Stasio 50 metų kūrybinės ir parodinės patirties. Jis dalyvavo ir brendo kūrimo procese, komunikacinės žinutės formavime, atidarymo parodos kuravime. Taip, tai yra labai įtemptas ir emocinis procesas, bet semtis patarimų iš kūrėjo, kuris dirbo su šimtais muziejų ir galerijų yra didelė dovana visai komandai.
Komunikacijoje muziejus išėjo su skambia žinute „naujas kultūros reiškinys ne tik mieste, regione, bet ir šalyje bei Europoje“, tad kai kurie muziejuje apsilankę nusprendė, kad tai per skambios ambicijos. Ką jiems gali atsakyti, gal muziejaus startas yra tik pradžią didesnių planų?
Vizija privalo būti ambicinga, nes būtent ambicijos skatina mus siekti aukštumų ir kurti novatoriškus projektus. Manau, kad drąsūs tikslai yra būtini, norint išlaikyti meno instituciją gyvą ir aktualią šiuolaikiniam pasauliui bei ateičiai. Muziejaus vizija nėra paremta nerealiais lūkesčiais. Ji grindžiama kruopščia analize, pokalbiais su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis ir meno pasaulio supratimu. Svarbu turėti aiškią kryptį, kurios siekiame.
Papasakok daugiau apie šio muziejaus viziją, kas laukia mūsų toliau? Kokią strategiją nusibrėžėte pvz. penkeriems metams ar dešimtmečiui?
Šiandieninė muziejaus vizija yra ambicinga – įsilieti į europinį ir pasaulinį kultūros kontekstą̨, tampant šiuolaikišku daugiafunkciniu menų, kultūrinio dialogo, kūrybinių industrijų ir edukacijų centru, jungiančiu profesionalų meną su vietos kūrybiniu potencialu.
Jau kuris laikas miesto kultūrinis ritmas keičiasi su organizacijomis, paraleliai žengiančiomis su „STASYS MU.S.EUM“ vizija: Panevėžio muzikinis teatras, teatras „Menas” ir „Pragiedruliai”, juda kartu siekdami geresnio bendradarbiavimo visais lygmenimis. Vietos partneriai ir jų palaikymas – stiprus pagrindas tiek muziejui, tiek miesto sėkmei, vykdant integralią miesto kultūros strategiją, mažinant tarpinstitucinius netolygumus bei skatinant resursų dalinimąsi.
Muziejus turi būti pasirengęs kūrybiškai rizikuoti, išlikti intelektualiai (ir fiziškai) prieinamu, teikti iššūkius auditorijai, skirtingus požiūrius ir idėjas.
Apskritai manau, kad „STASYS MU.S.EUM“ turi reikšmingą vaidmenį visuomenėje, apimantį ne tik kolekcijos kaupimą ir saugojimą. Norėdamas būti sėkmingas, pasiekti išsikeltą misiją, muziejus, tikiu, turi veikti kaip bendruomenės subūrimo ir atsinaujinimo katalizatorius, tapti vieta, kurioje viešai nagrinėjama ir reaguojama į socialines problemas. Analizuojant geriausius pasaulio meno centrus tampa aišku, kad vienas pagrindinių sėkmės garantų – aiškus institucinis identitetas, aplinkosaugos sąžiningumas ir įsipareigojimas siekti darnos; naujoviškumas ir bendradarbiavimas su vietos bendruomene, transformacinis poveikis auditorijai, sukurta mokymosi erdvė, ir subalansuotas finansavimo miksas.
Pirmąją parodą dedikuotą S. Eidrigevičiaus kūrybai kuravo audiovizualinė menininkė ir dėstytoja Lina Albrikienė bei menininko sūnus Ignacy. Gausi ekspozicija liudija menininko kūrybinio kelio vingius ir posūkius, tačiau parodoje girdėjau kaip kuriems žiūrovams pritrūko pasakojimo, teksto, kuris juos vestų per ekspoziciją. Kaip vyko pirmosios parodos rengimas, kas buvo svarbu?
Procesas buvo gyvas, nuolat kintantis ir besivystantis, o parodos apimtys nuolat augo, nes norėjome parodyti menininko kūrybą visapusiškai, retrospektyviai. Vietoje planuotų dviejų aukštų, parodą atidarėme trijuose, ir tai buvo labai geras komandinis sprendimas. Keletas naujų kūrinių atsirado visai arti atidarymo datos – vis neradome tinkamo sprendimo, ką daryti mįslingame kube lauke – su Stasiu ir ko-kuratoriais nuolatos keitėmės įvairiomis mintimis kaip geriausia panaudoti šią erdvę, bet rezultatas džiugina – turime instaliaciją pavadinimu „Kvėpavimas“, monumentalų objektą, pasiduodantį judėjimui ir kaitai.
Keletą savaičių iki atidarymo gimė ir specialiai atidarymui Stasio sukurta instaliacija „Skaidrumas“ kuri primena siūbuojančius sluoksniuotus neramius personažus su daugybe veidų ir į šnabždesį panašų garsą.
Turėjome iššūkių milžiniškuose Stasio archyvuose rasti ketvirtame aukšte eksponuojamą humoristišką vienos linijos piešinių serija „Erotiks”. Iki paskutinės minutės nežinojome ar juos turėsime, bet rezultatas yra puikus!
Norėjome startuoti ambicingai ir tai atspindi ne tik parodos pavadinimas – „ICON-O-STASYS“– , bet ir parodos turinys. Paroda išdėstyta daugiau nei 1000 kvadratinių metrų plote, per tris muziejaus aukštus ir instaliaciją lauke. Antras aukštas skirtas menininko biografijai, kur lankytojas supažindinamas su jo kūrybos chronologija, vaikystės kraštovaizdžiu ir artimaisiais. Trečiame aukšte – nuolatinė ekspozicija, kurioje eksponuojami darbai, sukurti beveik visomis menininko pamėgtomis technikomis, na o ketvirtame aukšte – trumpalaikėje parodos ekspozicijoje – pristatomi ir tarpdisciplininio meno kūriniai, instaliacijos, kinas ir dokumentuotas performansas.
Kaip muziejus siekia pritraukti jaunąją auditoriją, ar ji dažnai užsuka į muziejų? Kaip skatinama edukacija apie šiuolaikinį meną Panevėžyje?
Muziejaus edukacijos padalinys kuria dvejopą programą: viena jos dalis yra ir bus orientuota į tęstines, tvarias programas, kurios kuriamos naudojant didžiuosiuose pasaulio muziejuose naudojamas edukacijos strategijas bei bus prieinamos nuolatos. Šios edukacijos bus, o viena iš jų jau yra, skirtos ugdyti šiandieniniam pasauliui tvarias kūrybiškumo, kritinio mąstymo, komunikacijos ir empatijos kompetencijas, bei tai bus daroma būtent per susidūrimą su menu. Kitos edukacijos ir viešos programos bus kintamos ir sezoninės ir bus kuriamos kartu su skirtingais kultūros prodiuseriais. Taip palaikant vis, į aplinkos socialinius, kultūrinius ir ekologinius aspektus reaguojančią muziejaus edukaciją. Na, ir žinoma, esame naujas muziejus, tad savo lankytojus supažindinsime su skirtingais šiuolaikinio meno kūrėjais, jų darbo pobūdžio bei pasaulio matymo būdais.
Mes jau nuo rugsėjo turėsime parengtas programas mokykloms, kurios reaguos į ugdymo įstaigų programas, bus prieinamos ir pritaikytos skirtingos raidos etapuose esantiems mokiniams
Grįžtant prie žemiškesnių dalykų, paleidus muziejų prasideda ir klausimai, kaip sustyguoti biudžetą, galvoti kaip generuoti pajamas, jų tvarumą ir pan. Ar muziejus planuoja burti mecenatus, inicijuoti mecenatystės programas?
Susidomėjimas muziejumi iš verslo bei organizacijų rėmimo ir mecenavimo klausimu yra geras indikatorius mūsų įdirbiui ir pastangoms. Atidarymo periodui buvo labai svarbu komunikacija apie muziejų atveriantį duris visuomenei, tad prie to dideliu indėliu prisidėjo LRT kaip pagrindinis informavimo mecenatas ir „JCDecaux” su tikrai dideliu sklaidos rėmimu. Netrukus paskelbsime naujienas apie naujus mecenatus, bet detalios informacijos dar reikės truputį palaukti, nes vyksta sandorių detalizavimas.
Panevėžyje greičiausiai dar sunku įtikinti, kodėl reikia palaikyti kultūrinį pulsą, ar klystu?
Panevėžiui, kaip senam ir archajiškam, tačiau moderniai vis dar augančiam miestui, būtina palaikyti aktyvų kultūrinį gyvenimą ir tai yra labai aiškiai suvokiama ir suprantama didelės miesto visuomenės dalies. Tai rodo muziejaus ir kitų kultūrinių įstaigų lankymo skaičiai, inovatyvių meno formatų poreikis, plati meno pasiūlos amplitudė. Tai ne tik praturtina miesto gyventojų kasdienybę, kuria miesto tapatybės dalį, bet ir stiprina miesto patrauklumą, skatina turizmą bei verslo plėtrą. Investuojant į kultūrą, mes investuojame į miesto ateitį.
O kalbant dar apie šiuos metus? Kas laukia po parodos „ICON-O-STASYS“? Ar dar bus vienos parodos atidarymas šiemet?
Rudens pabaigoje muziejaus lankytojų laukia Austrų menininko Hermann Nitsch pirmoji solo paroda Lietuvoje. Tai strateginis tarptautinis projektas, siekiantis nuosekliai reprezentuoti pasaulinio lygio Vakarų Europos profesionalųjį meną ir per parodos metu kuriamą patyrimą lankytojui išryškinantis jo prasmę ir vertę visuomenei. Projektas prisideda prie aukščiausio lygio profesionalaus meno sklaidos Šiaurės Lietuvos regione mažindamas regiono atskirtį nuo didžiųjų kultūros centrų ir taip ekspansyviai veikiantis šiuolaikinę kultūros raidą visos Lietuvos mastu.
Comments