Aistė Marija Grajauskaitė
- Вікторія Конюхова
- 06-18
- 9 min. skaitymo
Valentinas Klimašauskas
nas tikriausiai redukuoja ar pernelyg supaprastina temas – tokia elegancijos kaina
Pradėkime gana tradiciškai ir nostalgiškai: kaip save atradai meno lauke, ar siekis suvokti ir dirbti su menu atėjo iš šeimos ir kaip pasirinkai kuratoriaus ir rašytojo profesinę sintezę?
Meno laukas mus supa visur: kai sutinki įdomų žmogų, jis yra ir jūsų drabužių spintoje, kai renkiesi politikę, kai taksistas paleidžia dainą, kai į jūrą leidžiasi saulė ar akis užkliūva už knygos viršelio, – tokių momentų vertinimas gali būti ir grynai estetinis. Jau vien klasika tapę pasakymai kaip kine, kaip paveiksle ar knygoje. Nuo pat pirmų kelių eilučių (tai buvo atsitiktinė knyga namų knygų lentynoje virš lovos) skaitymo aktas man prisistatė kaip magiškas veiksmas. Nuo tų pirmų išvabeldžiotų raidžių labiausiai norėjau tapti rašytoju, tik kiek atitolino aiškus supratimas, kad rašytojui reikia autentiško gyvenimo supratimo. Tada studijavau menotyrą, atvedusią arčiau estetinių klausimų. Tik pradėjęs magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, buvau pakviestas į darbo interviu Šiuolaikinio meno centre – ten kaip tik buvo atsilaisvinusi vieta. Summa summarum, nebūtų klaida sakyti, kad į vizualiuosius menus atvedė tekstai.
Įdomu, kad tai buvo sakytum vizualinio kūno neturinti meno forma, atvedusi link vizualiųjų menų interpretacijos meno-mokslo… Kokios knygos Tau tuomet paliko didžiausią įspūdį? Gal pameni, kokia buvo „ta knyga“, suteikusi vertybinį suvokimą, kad menotyra – teisingas pasirinkimas? Kas paliko įspūdį studijų metu?
Kai, būdamas kelerių metų, pirmą kartą susidūriau su raidėmis, jos labai trukdė užmigti, pavyzdžiui, užsimerkus įgaudavo spalvotą ryškų pavidalą ir levituodavo burnoje. Prieš kelerius metus dariau interviu su menininku ir hipnozės specialistu Marcosu Lutyensu (1) ir jis paaiškino, kad vaikystėje smegenų dalys, atsakingos už skirtingas funkcijas, tokias kaip kalba ar vizualinis mąstymas, dar nėra atsiskyrusios, todėl vaikams būdinga sinestezija, kurią jie vėliau paprastai praranda. Taigi, skirtumas tarp to, kas vizualu ar ne, yra santykinis. Pavyzdžiui, studijuojant man vienodai svarbūs atrodė Susan Sontag, Peterio Bergerio tiek menotyriniai, tiek grožiniai tekstai, daug kalbantys ir apie vizualinę kultūrą. Jacques’o Derrida tekstas „Tiesa tapyboje“ yra ne tik įdomus tekstas, bet ir vienas originaliausių tapybos darbų – kas skaitė, tas supras. Arba Jeano Baudrillard’o, Donnos Haraway, Paulo Virilio, Marko Fisherio, Paulo B. Preciado tekstai yra filosofiniai, poetiniai ir sociologiniai tyrimai bei kartu – naujas tikroves steigiančios futuristinės vizijos. Tokios knygos įrodė, kad įmanoma būti ir kritišku tyrinėtoju, ir kūrybingai perkurti dabartį.
Itališkas žodis sprezzatura nurodo vieno gebėjimą atlikti kažką tikrai sudėtingo taip, kad kompleksiškumas ir veiklos natūralusis sunkis kitiems neatsiskleidžia jokia forma. Žiūrint į paties projektus – nesvarbu, parodas, tekstus ar knygas – neretai susidaro įspūdis, kad Tau viskas nusiseka gana lengvai. Sakyk, kaip Tau pavyksta?
Ačiū, priimsiu kaip komplimentą (juokiasi). Per dažnai esu tekstais apsunkinęs dalykus sau ir kitiems, todėl, bent jau šiame gyvenimo etape, siekiu tam tikro, kad ir formalaus, parodų ar kitokių kūrinių lengvumo. Kuruojant norisi, kad pasaulio kompleksiškumas atsiskleistų per individualius menininkių/-ų kūrinius ar metaforas, o ne per sudėtingas organizacines struktūras. Kita vertus, norėčiau, kad to lengvumo būtų gerokai daugiau.
Bet juk negali „to lengvumo“ sukompiliuoti, ypač kuruojant parodą, kai didele dalimi patys kūriniai padiktuoja temos sunkį, svorį ir neretai lemia kuratorinio balso čaižumą, ne?.. Kas Tau yra lengvumas parodoje ar tekste?
Žiūrovės ar skaitytojai kažkuriuo metu turi suprasti projekto egzistavimo taisykles ir ribas. Geriau, kai tai nutinka ne per vėlai. O dar geriau, kai su tomis taisyklėmis ar ribomis jie bei jos gali tapatintis. Lengvumas tikriausiai redukuoja ar pernelyg supaprastina temas – tokia yra elegancijos kaina.
Kokia Tavo, kaip kuratoriaus, pozicija? Kaip pradedi dirbti su projektais ir kokius priėjimo prie temų rakursus dažniausiai pasirenki?
Pirmame klausime paminėjai meno lauko terminą – tikiu, kad kaip kuratorius visų pirma veikiu tam tikruose meno laukuose – vietiniame, regioniniame ar tarptautiniuose ir kituose, todėl atskiri projektai kuriami per įtampas tarp tų laukų. Parodose per skirtingoms kartoms ir pokalbiams priklausančių kūrinių priešpriešinimą siekiu aktualizuoti tam tikrus estetinius bei, tarkim, sociopolitinius diskursus, atskleisti jų daugiabalsiškumą. Pradžios gali būti ir labiau atsitiktinės. Pavyzdžiui, institucijos, kviečiančios kuruoti, pasiūlytas formatas, tema ar problema, santykis su konkrečia vieta, menine praktika, rėmimo sąlygos, netyčia nugirstas pokalbis, potencialus pavadinimas ar sapnas. Tačiau parodos visada kalba per meno kūrinius, per menines praktikas, kurias, jeigu jos išties turtingos, instrumentalizuoti ir subanalinti nėra taip paprasta net ir pačiam paviršutiniškiausiam kuratoriui. Idėjos sklendžia, estetikos pjaunasi, problemos „kraujuoja“ visur. Šiuo metu man svarbiausios su mūsų ypač probleminio regiono, kuriame itin aktyvios neišvengiamai konfliktiškos technofeodalizmo jėgos, ateitimi susijusios temos ir kaip jos įsikūnija estetikoje ar meninėse praktikose – tikiu, kad mums prieš akis šiuo metu atsiveria nauja estetinė, intelektinė ir sociopolitinė galimybė sukurti kažką visiškai naujo.
Ne visai seniai amžino atilsio išėjęs garsusis kuratorius Okwui Enwezoras kartą yra pasakęs, kad „parodos jam yra vienodai tekstuali ir vizuali priemonė ar instrumentas (org. angl. device)“. Sakyk, o kaip Tau?
Taip. Įrankis, instrumentas, priemonė, medija, duomenų supergreitkelis, parlamentas, architektūra, labirintas, minkštos galios ar dezinformacinė priemonė, tostai, metaforų ar raktažodžių archyvai ar rinkiniai, vizija, imersinė aplinka, proga susitikti ir taip toliau. Man patinka konkrečias parodas ar jų formalias struktūras įsivaizduoti kaip specifines organizacines erdves – kartais tai būna daiktų parlamentas (2), tęstinio jogurto bakterijos testavimo laboratorija – ji turėjo pagerinti žarnyno mikloflorą, savijautą ir kartu estetinį suvokimą (3), metafizinė atsivėrimų, atodangų erdvė (4) , kartais tai – socialinių medijų karo kambarys (5).
Nors menas yra gerokai daugiau nei kalbinė medžiaga ar semantinė patirtis, kuratoriaus darbas paprastai glaudžiai siejamas su diskurso (re)artikuliavimu – nauju kūrinių matymu eksponuojant juos naujame kontekste. Akivaizdus kuratorinis įnašas į parodas yra kuratorių pasirinkti ir kurti pavadinimai ir tekstai – būtent juos mes pirmiausia perskaitome kvietimuose ar įžengdami į parodas. Vis dėlto nereikėtų apsigauti: šiuolaikinio meno parodos ar meninės praktikos gali būti patiriamos multisensoriškai: ne vien vizualiai, bet ir patyriminiu ar technologijos tęsinių ar protezų įtraukiančiu imersiniu būdu, erdviškai ir laikiškai judant po įvairias menines praktikas, kurios gali būti garsinės, gastronominės, susijusios su uosle, lytėjimu ir panašiai.
Nors menas neturi tautybės ar, pavyzdžiui, lyties, jis visgi gali būti tautiškas (nacionalinis) ar kalbėti apie lytiškumą, tad, kitaip tariant, jo šerdis beveik niekuomet nėra neutrali, o persukant šį teiginį, net ir geriausias prastai įkontekstintas kūrinys gali suskambėti be galo blogai. Neapsvarstytas ir nepasvertas vizualinės kalbos vartojimas skirtingose šalyse turi savų pavojų tiek kūrėjui, tiek kūrinio supratimo ertmei, tiek tolimesniam interpretaciniam pastarojo egzistavimui, kitaip tariant, pavojai labai akivaizdūs, tad kuratoriams neretai kylanti dilema – kaip išlaikyti lokalų, bet kartu įgarsinti ir globalų kontekstą. Tau pačiam 2019 m. drauge su Inga Lāce teko (ko)kuruoti Latvijos nacionalinio paviljono projektą Venecijos šiuolaikinio meno bienalei. Kokia tai patirtis įsilieti į ne savo šalies nacionalinio reprezentavimo projektą? Kaip pavyksta suvaldyti kontekstus, tiesas ir lūkesčius?
Kalbant apie Latvijos paviljono kuravimą, Latvijos kontekstas man nebuvo svetimas, nes paraiškos pateikimo į konkursą metu dirbau „Kim?“ ŠMC programos direktoriumi. Jų scenai buvo didelis laimėjimas išsirinkti jauną tarptautiniu mastu sėkmingą menininkę Daigą Grantiną, ir baigusią mokslus, ir gyvenančią užsienyje, nes paprastai jų šalį iki tol reprezentuodavo vietiniai menininkai vyrai. Vis dėlto nežinau, kiek Latvijos scenos lūkesčiai buvo realizuoti, nes tais metais „Aukso liūtą“ laimėjo Lietuvos paviljonas (juokiasi).
Na, mes, kaip šalis, turėjome nelabai daug atvejų, kai nacionaliniai meno projektai buvo iš dalies atiduodami į užsieniečių rankas... Kaip manai, kodėl kai kurios šalys mėgsta laikytis naratyvo brėžimo strategijos, unifikuoto balso panaudos? Mūsų „Aukso liūto“ paviljoną, beje, kuravo užsienietė Lucia Pietroiusti. Manau, kad kuratoriai nėra lemiamas nacionalinio paviljono veiksnys – svarbiausia yra meninio projekto ar meninių praktikų kokybė, atstovavimas nacionalinei scenai. Nors mes tikrai turime lietuvių kuratorių, visgi neišvengiamai kai kurie menininkai rinksis užsienio kuratorius, nes taip natūraliai išplaukia iš jų bendradarbiavimo patirties.
Galima sakyti, kad bienalė yra vientisa ekspozicinė struktūra, besitęsianti už pačios savęs ribų. Jos kokybę, bet pabrėžtinai ne populiarumą, neretai apibrėžia kūrybinė ir administracinė komanda ir kuratoriai, kurių vaidmuo – pridėti intelektinio kapitalo, mąstyti apie praeities ir dabarties santykį ir savotiškai leisti sau eksperimentuoti tiesomis. Tau pačiam teko dalyvauti jau keliose bienalėse, tad kaip pats supranti šio tipo renginį, ką manai apie jo formą?
Savo uodegą ryjanti gyvatė, o gal ir šimtagalvis drakonas. Venecijos bienalė itin problematiškas renginys – nors paprastai viešai deklaruoja tvarumą, bienalė nuolat skatina pilti kuo daugiau fosilinės turizmo industrijos alyvos į klimato kaitą. Mieste, kuriam gresia pasiskandinti dėl kylančio vandens lygio.
Kita didelė problema ta, kad Venecijos bienalė, įkurta 1895 m., atspindi ir tam tikrą imperialistinę XX a.
pasaulio santvarką – su keliomis išimtimis tik didžiosios Vakarų pasaulio tuometinės kolonialistinės valstybės turi savo paviljonus Giardini, o likusios turi ieškoti patalpų mieste. Meno olimpiada vadinamas renginys apeliuoja ir į tam tikrą teisingesnę pasaulio reprezentaciją, kas, tikriausiai, yra neįmanomas tikslas, nes pasaulis nėra reprezentuojamas, niekada nebuvo ir, panašu, nebus teisingas. Taigi, intelektinio, emancipacinio, diplomatinio ir kitokio darbo šios bienalės kuratoriams visada užteks.
Belieka tikėtis... Neretai menas ir jo renginiai yra sostinių ir kitų daugiau dėmesio pritraukiančių vietų reiškinys, tad neklystu sakydama, kad neretai pamirštami regionai ir provincija nukenčia nuo tokio kūrėjų pasirinkimo. Bet čia kyla klausimas, kodėl, rodos, pamatyti gerų ir žinomų kuratorių pavardes periferijoje – kone misija neįmanoma, bent jau Lietuvoje. Kaip manai, kodėl tai jau savotiškas fenomenas? Juk meno socializavimo aspektas ir, tarkim, amerikiečių kuratorės ir viešojo meno, o gal geriau meno viešinimo, pionierės Mary Jane Jacob projektai, kad ir „The Michigan Art Train ar Spoleto Festival USA“, tarsi įrodo, kad meno viešinimas mažiau prieinamose, pasiekiamose vietose būtinas tiek valstybei, tiek visuomenei, tiek kūrėjams...
Kadangi sunku griežtai apibrėžti, kas yra kultūrinės sostinės, o kas kultūrinė provincija, drįsčiau, bent iš dalies, nesutikti. Klaipėdos KKC, o vėliau ir Kauno bienalė kažkada pasikvietė legendinį prancūzų kuratorių Nicolas Bourriaud. Nidos meno kolonijoje dažnai lankosi svarbūs ar kylantys šiuolaikinio meno kuratoriai bei menininkės. Neabejoju, tik laiko klausimas, kada naujasis „Stasys Museum“ pasikvies kažką tarptautinio ir itin ambicingo. Atsiranda ir įvairių rezidencijų, pavyzdžiui, Aleknaičių, „Verpėjos“ Marcinkonyse, Žeimių dvaro ir panašiai, kuriose auga, bręsta, rūgsta, mezgasi nauji ir įdomūs projektai ir reiškiniai.
Kita vertus, pravartu užklausti ir atvirkščiai – ar tikrai publika ir politikai regionuose nori matyti šiuolaikinį queer, postkolonijinį meną ir jį dosniai remti? Būkime nuoširdūs (juokiasi). Bienalė, kaip renginys, tarsi padeda įteisinti šiuolaikinį ir daugiabalsį meną ir kultūrą per šalį bei šalyje. Lietuvoje vis dar neturime bienalės, bent jau tokios, kokią ją profesionaliai įsivaizduojame, tad knieti pasvarstyti, pasvajoti, kas būtų, jeigu būtų... Tarkim, Berlynas žinomas dėl savo antiinstitucinės ir avangardu alsuojančios scenos, Glazgas – dėl sutelkto dėmesio į tautybių, skirtybių ir politiškumo klausimus. Kaip manai, už ką būtų, o gal jau net ir žinomas Vilnius meno lauke?
Mano manymu, naujoji Vilniaus performanso meno bienalė, startavusi pernai, gan sėkmingai pristatė tikrai polifoninius performatyvius balsus iš regiono ir plačiau – ji referavo į gana sėkmingą lietuviško performanso sklaidą – „Aukso liūtas“ Venecijoje, sėkmingas D. Mikšio paviljonas ten pat ir pan. leido pradėti kalbėti apie besiformuojančią tradiciją. Tiek daug tarptautinės ir vietinės auditorijos šiuolaikinio meno renginiuose vasarą Vilniuje dar nesu matęs.
Kitas pavyzdys – ŠMC organizuojama Baltijos trienalė (bent jau nevykstant Rygos „Riboca“) be klaustukų yra sėkmingiausias regiono didysis renginys, sulaukiantis tarptautinės žiniasklaidos dėmesio, ir jo dėmesio centre – kylantys kuratoriai, menininkai bei parodų formato eksperimentai. Šie du pavyzdžiai rodo, kad Vilnius turi, ką pasiūlyti ir kad yra pagrindo ginti ir vystyti tai, ką nuolat girdžiu iš atvykusių meno profesionalų: kad mūsų scena yra turtinga, įvairi ir autentiška.
Tai įvardijęs turiu pridurti, kad tikiu, jog čia yra daug erdvės ir dar kitokio pobūdžio dideliems tarptautiniams projektams, nes mūsų problematiška geopolitinė padėtis palanki kelti ir didesnius klausimus. Tačiau vėlgi turime atsiremti į vietinę tikrovę – kiek patogus vietinis susisiekimas, kad į parodas iš užsienio būtų galima atvykti nebrangiai ir tvariai, kiek kultūra tiki mūsų politikai ir panašiai. Nes auditorija, jos kiekis ir kokybė ir yra tas „kuratorius“, kuris paprastai ir nulemia, kokios parodos vyksta.
Pačiam teko pradėti savo kuratorinę praktiką ir karjerą dar prieš du dešimtmečius, 2003 m., Šiuolaikiniame meno centre Vilniuje. Kaip, Tavo akimis, pasikeitė lietuviškasis kuratorystės žemėlapis ir ar yra kažkoks lietuvius kuratorius siejantis bendravardiklis?
Visų pirma, radikaliai pasikeitė pasaulis ir Lietuva. Sakyčiau, kad tuo metu šiuolaikinis menas vis dar galėjo būti laikomas minkštos galios priemone modernizuoti ar pagal vakarietiškus standartus „sušiuolaikinti“ tuometinės Lietuvos visuomenę. Tuo metu tarp vyraujančių krypčių migravo Nicolas Bourriaud releacinė estetika, postkonceptualizmas ar literary turn (red. past. žodinis posūkis). Šiuo metu, Lietuvai tapus visaverte Europos Sąjungos, NATO ir vadinamojo demokratinio pasaulio dalimi, šiuolaikinio meno institucijos ir jų kuratoriai kelia kiek kitokius tikslus – nuo edukacinių projektų, istorijos rekontekstualizavimo, eko, queer, DI (AI), agentūros, postkolonialistinių projektų iki įvairių bandymų artikuliuoti mūsų regiono ateitis. Šią naują meno lauko tendenciją steigti, kvestionuoti ar signalizuoti tam tikras vertybes įvardinčiau ir kaip tam tikrą etinį posūkį šiuolaikiniame mene. Kartu, augant mūsų scenai, ima malonus jaudulys stebėti, kaip beveik kasdien nespėju į parodų atidarymus ar kitus kokybiškus renginius, kurie lygiai taip pat galėtų vykti kitoje šiuolaikinio meno sostinėje. #FOMO.
Taigi, šiuolaikinio meno pasaulis nėra vienalytis, jame susilieja daugybė diskursų ar srovių, nėra vienos modernistinės laiko krypties ar avangardo bėgimo takelio. Atitinkamai, labai įvairūs ir Lietuvos kuratoriai, baigę mokslus tarptautinėse prestižinėse mokyklose, dirbantys visame pasaulyje privačiose ir viešosiose institucijose, kuruojantys praeitį, dabartį ir ateitį. Kas juos ar mus visus sieja? Kad kartais susibėgame vis įdomesnėse pačių kuruojamose parodose (juokiasi). Na, ir pabaigoje grįžkime į pradžią… Koks Tavo mėgstamiausias knygos personažas ir kodėl?
Hm, nepamenu. Gal dar nesukurtas? Šiek tiek žmogus, pusiau labradoras, labai nedaug – kiborgė (dėl Donnos Haraway), kartais – peteliškė (Vytautė Žilinskaitė) ir kažkiek – laukinė braškė. Ir kažkiek panašus į šio teksto skaitytoją.
(1) Vėliau tai tapo mano meno doktorantūros darbo dalimi: „Telebodies. Bleeding Subtitles for Postrobotic Scenes“. Milano: Mousse Publishing, 2024.
Comments