Jurgos Šarapovos personažai kalba apie jos kūrybą
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje veikė paroda „Bombyx mori“
Jurga Šarapova – viena įdomiausių ir produktyviausių Lietuvos menininkių, Vilniaus dailės akademijoje 1990 m. baigusi tekstilės studijas (diplominis darbas „Peizažas“, vadovas doc. Jonas Stankevičius, kūrinys eksponuojamas Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ pastate, Maironio g. 3). Ši autorė aktyviai veikia piešinio ir tapybos, objekto ir instaliacijos (su performatyvumo, netgi muzikos bei literatūros elementais) laukuose. Balandį Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Vokiečių g. 2 veikė Šarapovos paroda „Bombyx mori“. Apie Ukrainos karo įvykių nutviekstą parodą diskutuoja keli įsivaizduojami personažai.
Dalyvaujantys asmenys: šilkverpis, kūmutė, menotyrininkas (be ausų ir antakių), du vyno gėrovai, vienas dailininkas, mėgstantis abstrakcijas ir nelabai pakenčiantis Jurgą Šarapovą, salotos lapas. Visi sėdi ant grindų. Grindys primena šaltieną, kumpį, burnoje tirpstančius lašinius.
– Taigi, pakalbėkime apie Jurgos Šarapovos kūrybą.
– Kodėl? Ji tokia aktuali?
– Taip, žinoma. Jurgos darbai visuomet aktualūs, nes reaguoja (it kokie reagentai) į įvykius, naujienas, atsitikimus.
– Taip manai?
– Manau.
– Ar tikrai?
– Taip. Šarapovos kūryba – kaip viską atspindintis veidrodis. Ji parodo ir pačios menininkės mintis, emocijas, išgyvenimus. Ir pasaulio įvykius, ir visuomenės sutrikimus.
– Tai Šarapova – realistė?
– Ne visai. Realizmo ten tikrai yra. Bet kas yra realumas? Ar vėl turime kelti tikrovės, tiesos klausimus (nebūdami filosofais)? Manau, kad galima ir būtina kelti tokius klausimus, klausinėti sudėtingų, bet esminių dalykų. Kalbant apie Jurgą, – realus kiekvienas brūkšnelis. Juk mūsų gyvenime daug brūkšnelių, linijyčių, pauzių, plokštumų plokštumėlių. Tai potyriai.
– Ką turi omenyje, sakydamas potyriai?
– Kartais reikia išgyventi ir liniją. Brėžiamą paties, nubrėžtą kitų. Matomą ir nematomą.
– Dar pastebėjau, kad Šarapovos parodoje daug keiksmažodžių.
– Kaukių?
– Ne – keiksmų!
– Kokių? Tų objektų ant geležinių kojų? Šie tikrai labai grubūs savo formos įtaigumu[1].
– Turiu omenyje ir juos, bet visų pirma – vienas toks negražus rusiškas žodis.
– Negražus – kodėl? Kad parašytas graikiškais rašmenimis? Ar ne Vincas Kudirka kadaise rašė ir aiškino „Varpe“, kad kirilica yra antiestetiška ir gadina akis.
– Taip. Ten irgi yra daug varpų.
– Varpai Jurgos kūryboje skamba vizualiuoju ritmu. Bumbt – juoda. Bumbt – balta. Bumbt – Užgavėnės. Bumbt – Afrika.
– Kuo čia dėtos blynų valgymo tradicijos ir šokiai mėnesienoje?
– Nes esama nemažai aistros.
– Ko??? Aistros??? Ar pablūdai? Šarapova yra racionali, pragmatiška. Labai didelė perfekcionistė. Nemėgsta, kai jos darbus kažkas liečia. Nors pati tai lyti juos visaip: graibo, čiupinėja, glosto, šnekina, kibina. Vieną kitą net pabučiuoja.
– Man neatrodo, kad Jurga bučiuotų savo darbus.
– Tai kodėl jie tokie raudoni?
– Gal ji mėgsta šią spalvą. Lūpdažius, nagų laką.
– Mėgsta, tai mėgsta. Bet kuo čia dėta kūryba?
– Archetipas?
– Pats tu – archetipas.
– Manau, kad Jurga naudoja tik baltą, juodą (čia juk visai ne spalvos), raudonos, rausvos, geltonos, žydros kažkokius trupinėlius.
– Tai gal ji kokia tapytoja?
– Pats tu – tapytojas.
– Ji paveiklautoja ir paveikslautoja. Paveikia ir paveiksluoja.
– Tai dėl to ji mėgsta stačiakampius?
– Turbūt. Mėgsta ir kitas formas. Piramides, oktoedrus, aštuonkojus. Ji apskritai labai mėgsta keisti spalvas. Kaip koks opusas.
– Gal norėjai sakyti – Octopus?
– Tinka ir šis pasakymas. Jurga labai aptaki. Kaip koks povandeninis gyvūnas.
– O peizažų ten yra?
– Kur ten? Darbeliuose? Paveikslėliuose? Parodėlėse?
– Visur, kur mokami pinigėliai.
– Ne, nereikia.
– Kodėl nereikia.
– Jurgos darbuose peizažų yra. Jie net vadintini iškiliais.
– ?
– Aiškinu. „Pradėkime nuo to, kad Jurga Šarapova savo meninėse praktikose atstovauja iškiliajam peizažo žanrui. Apibūdinimas iškilus čia pavartotas neatsitiktinai, nes Jurga (galima įtarti arba susidaro toks įspūdis) turbūt mokėsi kokiose nors akademijose, kur studijų programos buvo sudarytos remiantis Nicolas Poussino ir Claude’o Loarraino estetinėmis doktrinomis. Tai (kalbu apie minėtose mokymo įstaigose diegiamas sampratas) tipiški barokinio klasicizmo kraštovaizdžiai, kuriems būdingas struktūriškai aiškus kompozicijos skaidymas į pirmą, antrą, trečią planą. Medžiai, uolos, pastatai atlieka teatrinių kulisų vaidmenį, pirmame plane judantys ir gestikuliuojantys (visa tai atliekama ypač oriai) žmonės regisi kaip kokie aktoriai. Belieka pridurti, kad svarbų vaidmenį atlieka ir vaiskūs, švytintys, kartais tiesiog akinantys dangūs. Tokį mūsų pasaulį pamato išsivadavę, išsikapanoję, išsikabaroję iš pragaro. Ar pragarų – nes šių, priešingai Rojui, gali būti daug. Ir net šiame gyvenime.
Čia, ilgai nelaukdamas, tikėčiausi priekabesnio žiūrovo ir skaitytojo (ypač to, kuris mėgsta J. Šarapovos kūrybą, nes gerbėjų ratas tikrai nėra mažas) nuostabą ir pasipiktinimą: „Bet palaukite, gerbiamieji, jokio peizažo šios menininkės darbuose nė su žiburiu nerasi!“ Toks įžvalguolis dar pastebėtų, kad čia galima pamatyti daug figūrų, nemažai veidų, visokių linijų ir štrichų, bet tikrai ne kraštovaizdžių.“
– Kas čia taip nusišnekėjo?
– Toks Pidas Voškus.
– O jis kuo čia dėtas? Tas, kur be antakių?
– Ir ausų. Bandė įsigilinti į Jurgos kūrybą. Įkišo kaip strutis ten galvą į smėlį. Nusprendė, kad ji ne tik peizažistė, bet ir lyrikė, hiperrealistė, šiek tiek vartoja opartą.
– Apartą? Opiumą?
– Taip, ji dirba tokiais arimais. Kaip ūkininkė – vagoja, aria, aparia, kaupia. Šarapovos darbo metodika paremta kasimu ir gilinimu.
– Gal labiau gilinimusi?
– Na, šiek tiek ir gilinasi. Dar ir svaiginasi. Tonizuojasi.
– Į ką?
– Negi pasakysiu, kad į žmonių santykius. Piešia žmonių žūtis Ukrainoje dabar. Beveik nedirba. Tik piešia. Paišo visaip. Montuoja abstrakčius ir abrakadabriškus objektus.
– Iš ko jai tai pavyksta?
– Visokios antrinės žaliavos. Popierius, audeklai, audiniai. Vynioja paskui visaip. Kaip pavyksta, taip ir atsitinka.
– Ar tau neatrodo jos darbai kažkokie vaikiški?
– Hmmm. Palikime šį klausimą neatsakytą.
– Kodėl? Grėsmingas???
– Ne, kvailas. Labai vaikiškas klausimas. Tik neprotingi žmonės klausia taip.
– Tai vaikai yra neprotingi?
– Ne, jie labai protingi. Jurga dėl to [...].
– Tikra tiesa!
– O kodėl mes turime kalbėti apie Orfėją?
– Ir Euridikę.
– Jie buvo pora. Paskui viena nuėjo į pragarą. Orfėjas atėjo vėliau. Pavėlavęs. Jurga mėgsta mitus, mitologiją, netgi šiek tiek meteorologiją.
– Tai ji sinoptikė?
– Ne – labiau astrologė. Vizionierė. Viską mato, bet daug ką ir pražiopso. Rėkauja visaip. Dainuoja. Gal šamanė kokia.
Salota pabando įsikomponuoti į Jurgos darbą. Tuomet viskas išnyksta. Lieka tik įrašas.
Atsikrenkštęs minėtas menotyrininkas bando kalbėti apie polifoniškumą ir dodekafoniją Jurgos Šarapovos kūryboje. Apie tai jis šiuo metu rašo savo naujausią disertaciją, atlieką rimtą meninį tyrimą. [1] Vasarį ir kovą, rengdamasi parodai Ukrainos įvykių kontekste, Jurga Šarapova ant daugelio savo darbų užrašė žodį ХУЙ. Mano rusiškai neskaitantys ir nekalbantys vaikai jį perskaitė kaip KSYN.
Jurga Šarapova’s characters talk about her work
Exhibition Bombyx mori Held at the Lithuanian Artists’ Association Gallery
Jurga Šarapova is one of the most interesting and prolific artists in Lithuania. After graduating from the Vilnius Academy of Arts in 1990 with a degree in textiles (diploma thesis Landscape, supervised by Assoc. Prof. Jonas Stankevičius, the work is exhibited in the Titanikos building of the Vilnius Academy of Arts, Maironio str. 3), the artist has been active in the fields of drawing, painting, objects, and installations (with elements of performativity, even music and literature). In April, the exhibition Bombyx mori by J. Šarapova took place at the Lithuanian Artists’ Association Gallery, Vokiečių str. 2. This exhibition, shrouded by the events of the war in Ukraine, is discussed by several imaginary characters.
Participants: a silkworm, a blabber, an art critic (without ears or eyebrows), two wine drinkers, one artist who likes abstractions and can’t stand Jurga Šarapova, and a lettuce leaf. All sitting on the floor. The floor is reminiscent of cold meat, ham, and bacon melting in the mouth.
So, Let’s talk about the work of Jurga Šarapova.
Why? Is she that relevant?
Yes, of course. Jurga’s works are always relevant because they react (like some reagents) to events, news, and happenings.
You think so?
I do.
Really?
Yes. J. Šarapova’s work is like an all-reflecting mirror. It shows the artist’s own thoughts, emotions, and experiences, and also world events and the disorders of society.
So, J. Šarapova is a realist?
Not quite. Realism is certainly present. But what is reality? Do we have to raise questions of reality, of truth again (without being philosophers)? I think it is possible and necessary to ask such questions, to ask difficult but fundamental questions. In the case of Jurga, every dash is real. After all, our lives are full of dashes, lines, pauses, and multiple planes. These are experiences.
What do you mean by “experiences”?
Sometimes you have to experience the line. Drawn by yourself, drawn by others. Visible and invisible.
I also noticed that there is a lot of swearing in Sharapova’s exhibition.
Masks?
No, swearwords!
<...>
In her artistic practice, Jurga Šarapova represents the prominent genre of landscape. The term “prominent” is not used here by accident, as Jurga (one suspects or one gets the impression) probably studied at some academies where the curricula were based on the aesthetic doctrines of Nicolas Poussin and Claude Lorrain. These (I am referring to the concepts introduced in the aforementioned institutions) are typical Baroque Classical landscapes, characterized by a structurally clear division of the composition into first, second, and third planes. Trees, rocks, and buildings act as theatrical backdrops, and the people in the foreground, moving and gesticulating (all with extreme dignity), appear as actors of sorts. It should be added that the lush, luminous, sometimes dazzling skies also play an important role. This is the world we see when we are liberated, when we have escaped, when we have been saved from hell. Or hells – because these, unlike Paradise, there can be many of. And even in this life.